Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-29 · Administracinė byla Nr. I-16-342/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-29
Bylos Nr.
I-16-342/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01053-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas
Ž.V.
Atsakovas
Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Viačeslavas Žarkovas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-16-342/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01053-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2; 1.16.5; 3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 29 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,dalyvaujant pareiškėjos Ž.V. atstovui advokatui Viačeslavui Žarkovui (Viačeslav Žarkov),

2016 m. balandžio 18 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž.V. patikslintą prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja Ž.V. (buvusi pavardė – L.) (toliau – ir pareiškėja) patikslintu prašymu (b.l. 52) prašo priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 1467,99 Eur.

Prašyme (b.l. 4) nurodoma, jog ginčo laikotarpiu ji ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas. Teigia, jog darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2009 m. rugpjūčio 1 d.), kuriuo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginiai algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases. Argumentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad aukščiau cituojamomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas ir šios įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“. Būtent iš šio Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų pareiškėja ir kildina reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Akcentuoja, jog 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjos teigimu, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas neteisingas, nes juo iš įstatymo taikymo srities eliminuojami valstybės tarnautojai, kuriems pareiginės algos koeficientas 2009 metais buvo sumažintas 2 procentais, o 2010-2013 metais – 4,5 procento. Teigia, jog iš atsakovo pateiktos pažymos sužinojo, jog jai grąžintina darbo užmokesčio dalis sudaro 240,87 Eur, o negrąžintina dalis sudaro 1467,99 Eur. Mano, jog Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisėtas, kadangi nenumatytas visų patirtų praradimų kompensavimas.

Šalies argumentai

Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu prašo patikslintą prašymą patenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu (b.l. 20-22) nesutinka su pareiškėjos prašymu. Nurodo, kad darbo užmokesčio neišmokėjimą sąlygojo Lietuvos valstybė, o ne atitinkama institucija, kuri privalėjo taikyti tuo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo nuostatas. Prašo pareiškėjos reikalavimo atžvilgiu taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į prašymą nepateikė.

Pareiškėja, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės nurodytoms proceso šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus bei priedus už kvalifikacinę klasę, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas (B lygis 7 kategorija, antra kvalifikacinė klasė, b.l. 23-25). Atsakovo pateikta pažyma apie ginčo laikotarpiu apskaičiuotą darbo užmokestį patvirtina, jog pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį sudaro 5900,35 Lt (1708,86 Eur, b.l. 26-27).

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis Įstatymas (1 priedas). Pareiginės algos koeficiento vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis (toliau – bazinis dydis). Ateinančių finansinių metų bazinis dydis, atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, nustatomas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje. Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.

Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) Lietuvos Respublikos Seimas pakartotinai pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, sumažindamas pareiginių algų koeficientus aukštesnės nei 10 kategorijos valstybės tarnautojams. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Tai reiškia, jog Konstitucinis Teismas nustatė konkretų minėto prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Be to, tiek Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, tiek 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pabrėžta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjo pareigos nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą įgyvendinimas siejamas su valstybės ekonomine, finansine padėtimi ir valstybės galimybėmis sukaupti tokiam kompensavimui būtinas lėšas.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažymos (b. l. 54) matyti, kad pareiškėjai, taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, yra apskaičiuota grąžintina 240,87 Eur 2009-2013 metais neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Iš minėtos 2013 m. spalio 8 d. pažymos (b.l. 26-27) duomenų matyti, kad taikant antikonstituciniais pripažintus teisės aktus pareiškėjai iš viso neišmokėta 1708,86 Eur (5900,35 Lt). Susidaręs skirtumas tarp pareiškėjai išmokėtinos sumos taikant Grąžinimo įstatymą ir visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies yra 1467,99 Eur, kurį pareiškėja ir prašo priteisti argumentuodama Grąžinimo įstatymo neteisingumu tuo aspektu, jog jame nėra įtvirtintas visų patirtų praradimų kompensavimas.

Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, jog įstatymas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014, įvertinus tai, kad tam tikros pirmiau minėtuose Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas); atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas vis dėlto nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; pažymėdamas, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra lygi sumai grąžintinų dydžių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuotų už kiekvieną šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyto laikotarpio mėnesį, kurį asmeniui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusios institucijos ar įstaigos asmeniui mokėtos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, taikant šią formulę: G = A x Pk – B. Šioje formulėje: G – mėnesio grąžintinas dydis; A – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, kurie būtų buvę apskaičiuoti taikant iki šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusias atitinkamų įstatymų nuostatas ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį; Pk – tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955; B – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, apskaičiuoti taikant šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatas ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį. Iš Grąžinimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, jog būtent siekiant užtikrinti patirtų praradimų kompensavimą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, sudarant šią formulę, iš esmės remiamasi prielaida, kad, atsižvelgiant į 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas apie 2 procentus 2009 metais ir apie 4,5 procento 2010 metais ir vėliau buvo galimas ir neprieštaravo Konstitucijai, todėl formulėje nustatant Pk koeficientą iš esmės remtasi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi, asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010–2013 metų mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę. Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodyta, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2013 m. balandžio 26 d. rašte Nr. (2.34-02)-5K-1308152)-6K-1303965 „Dėl informacijos konstitucinės justicijos byloje“ nurodyta, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. diferencijuotai (nuo 2 iki 12 proc.) sumažinti valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai ir valstybės tarnautojų (15–20 kategorijos) pareiginės algos koeficientai; dėl šių priemonių valstybės biudžete 2009 metais sutaupyta apie 11 mln. litų (įskaitant socialinio draudimo įmokas). Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. diferencijuotai (nuo 0,58 iki 10 proc.) sumažinti valstybės politikų, valstybės pareigūnų, teisėjų pareiginės algos koeficientai ir valstybės tarnautojų (11–20 kategorijos) pareiginės algos koeficientai bei sumažinti valstybės tarnautojams mokamų priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai; dėl šių priemonių valstybės biudžete 2009 metais sutaupyta apie 40 mln. litų (įskaitant socialinio draudimo įmokas). Kiekvienais paskesniais metais (įskaitant ir 2013 metus) dėl visų šių sumažinimų valstybės biudžete sutaupoma apie 112 mln. litų. Finansų ministro rašte taip pat pažymėta, kad, siekiant per metus sutaupyti 112 mln. litų valstybės biudžeto lėšų, minėtų kategorijų darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc. (darbo užmokesčio mažinimas vyko etapais), kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc.

Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nekonstatuotas darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumas ar neteisėtumas apskritai, bet konstatuotas tokio mažinimo neteisėtumas tiek, kiek jis buvo neproporcingas. Dėl šios priežasties pareiškėja negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, jog jai bus kompensuoti visi jos patirti praradimai. Įvertinus Grąžinimo įstatymo nuostatas matyti, jog jame būtent ir yra įtvirtinta minima proporcija, todėl pareiškėjos reikalavimas kompensuoti jai visus patirtus praradimus nėra pagrįstas ir nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti Grąžinimo įstatymu nekompensuojamo darbo užmokesčio dalį. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

Pažymėtina, kad tokia pozicija, nors ir šiek tiek kitu aspektu, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-125-520/2016, 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, kt.). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismui yra privalomas jurisprudencijos tęstinumas ir sprendimai grindžiamai remiantis jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

Atsižvelgiant į Grąžinimo įstatyme atsakovui įtvirtintą pareigą jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus plačiau neanalizuojami atsakovo argumentai, susiję su senaties taikymu.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo cituojama aktualia praktika, darytina išvada, jog pareiškėjos prašymo ir patikslinto prašymo reikalavimai laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Pareiškėja prašymu ir jo patikslinimu taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes įstatymas išlaidų atlyginimą numato proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos Ž.V. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė