- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-22
- Bylos Nr.
- 2S-703-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė (pirm.), Tatjana Žukauskienė, Petras Jaržemskis
- Atsakovas
- UAB „Dominestas“
- Ieškovas
- A. K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Dominestas“ atskirąjį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. įmonės ieškinį atsakovui UAB „Dominestas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. K. įmonė 2009-12-11 kreipėsi į Druskininkų miesto apylinkės teismą su ieškiniu (b.l.1-2), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Dominestas“ 34 282, 31 Lt skolos, 21 379,47 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas – 1670 Lt žyminio mokesčio ir 1089 Lt teisinei pagalbai apmokėti. Ieškinio reikalavimui užtikrinti prašė patykti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2010-01-05 nutartimi patenkino ieškovo A. K. įmonės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštavo atsakovui UAB „Dominestas“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias tiek pas atsakovą, tiek pas trečiuosius asmenis, uždrausdamas jomis disponuoti, bendrai 60 000 Lt sumai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nevykdo prievolės sumokėti skolą ir delspinigius 55 661,78 Lt sumai, skola yra didelė, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, jog nesiėmus sprendimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (b.l. 48).
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Dominestas“ atskiruoju skundu (b.l.12-13) prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010-01-05 nutartį. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas motyvų, nusprendė atsakovo atžvilgiu taikyti ne tik nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą, bet ir absoliutų piniginių lėšų areštą, apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą iš anksto neinformavęs atsakovo, tuo pažeidė CPK 148 str. 1 d. Patenkinus ieškovo prašymą – absoliučiai, be jokių išlygų areštavus atsakovo pinigines lėšas, sutrinka atsiskaitymai su darbuotojais, valstybės, savivaldybės ar valstybės socialinio fondo biudžetais, trūksta apyvartinių lėšų juridinio asmens veiklai vystyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones ir areštuojant atsakovo turtą, turi būti siekiama palikti atsakovui galimybę iš esmės netrikdomai vykdyti gamybinę-ūkinę veiklą, juo labiau teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastimi. Pažymi, jog teismas nenustatė (nenurodė) aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą laikinąsias apsaugos priemones taikyti atsakovui nepranešus, tuo buvo pažeista atsakovo teisė teikti teismui paaiškinimus ir/ar įrodymus dėl ieškovo prašymo pagrįstumo.
Atsiliepimas
Ieškovas A. K. įmonė atsiliepimu į ieškinį (b.l. 19-20) prašo atskirojo skundo netenkinti ir Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010-01-05 nutartį palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai visas bylinėjimosi ir teisinės pagalbos išlaidas – 423,50 Lt už teisines paslaugas ir procesinių dokumentų rengimą. Nurodo, jog teismas skundžiamoje nutartyje įvardijo realias priežastis, esančias pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir visų pirma areštuotinu nurodė atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tik šio nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose. Šiuo atveju ieškinio suma yra ypatingai didelė, o atsakovas jau beveik metus neatsiskaito su ieškovu, todėl didelė ieškinio kaina gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio dokumento negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių instituto reikšmė ir tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nelaukiant kol jis įsiteisės, tokiu būdu iš anksto užkertant kelią galimiems nesąžiningiems ginčo šalies ketinimams turtą paslėpti, sunaikinti ar perleisti tretiesiems asmenims, turint tikslą išvengti galimos prievolės įvykdymo. Pažymėtina ir tai, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Pagal CPK 148 str. 1 d. nuostatas teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi pranešti apie tai atsakovui, o šias priemones taikyti nepranešus atsakovui galima tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teismas visais atvejais privalo motyvuoti savo sprendimą laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus atsakovui. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamas nepranešus atsakovui. Tačiau atskirojo skundo argumentas, jog sąlygų išimties taikymui šiuo atveju nebuvo, priešingai nei teigia apeliantas, pats savaime pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį prielaidų nesudaro. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį dėl civilinio proceso normų pažeidimo galėtų būti konstatuotas tik tuo atveju, jeigu dėl tokio pažeidimo galėtų būti neteisingai išspręsta byla, arba, kaip šiuo konkrečiu atveju – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantas su atskiruoju skundu, be abstrakčių samprotavimų, jokių objektyvių duomenų (finansinių dokumentų, balansų ir t.t.), patvirtinančių neabejotiną savo mokumą, sėkmingai vystomą komercinę – ūkinę veiklą, bei paneigiančių būsimo sprendimo neįvykdymo galimą grėsmę, nepateikė. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis ieškovo pateiktais duomenimis, jog atsakovas beveik metus nevykdoma prievolė ieškovui – 55 661,78 Lt skola ir delspinigiai, pagrįstai konstatavo, jog būsimo ieškovui galimai palankaus sprendimo neįvykdymo prielaidos realiai egzistuoja. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad šis procesinės teisės normų pažeidimas laikytinas formaliu, nesudarančiu įstatyminių prielaidų panaikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 328 str.).
Kita vertus, kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad CPK 148 str. 1 d. numatytas pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atlieka tik šalies informavimo apie teismo atliekamus procesinius veiksmus funkciją ir nereiškia kvietimo į posėdį, vyksiantį rašytinio proceso tvarka, kuriame šalys įstatymų leidėjo valia nedalyvauja (CPK 153 str. 2 d.). Šiuo pranešimu siekiama suteikti atsakovams galimybę pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį, taip pat prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę. Nagrinėjamu atveju apeliantui iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus ir įrodymus, kurie, jo manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje prielaidos taikyti laikinąsias apsaugos priemones preziumuojamos tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-05-08 nutartis c.b. Nr. 2-307/08 ir kt.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog ši prezumpcija nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-26 nutartis c. b. Nr. 2-435/2008) ir taikoma tik įvertinus reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgus į konkretaus atsakovo, šiuo atveju juridinio asmens, finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui yra didelė ieškinio reikalavimo suma, lyginant ją su šios įmonės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat jos įsipareigojimais. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar didelė ieškinio suma sudaro pagrindą išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).
Tačiau, kaip nutartyje jau minėta, vien apelianto skundo teiginiai, nepagrįsti jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, jog galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui ateityje jokių kliūčių nėra, neleidžia spręsti apie atsakovo mokumą ir finansinės padėties stabilumą. Ieškovas savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė ta faktine aplinkybe, jog atsakovas ilgą laiką nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų pagal 2006-03-07 Prekybos sutartį (b.l. 1-2) ir pateikė pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus – PVM sąskaitas-faktūras, patvirtinančias, kad atsakovas ieškinio pareiškimo teismui dienai buvo skolingas ieškovui 34 282,31 Lt sumą bei 21 379,47 Lt delspinigių (Prekybos sutarties 3.1.p.). Todėl vien tokio įsiskolinimo ir delspinigių susidarymas patvirtina, jog ieškovo prašoma priteisti suma apeliantui šiuo metu yra pakankamai didelė. Be to, apeliantas atskirajame skunde pats pripažįsta, kad paskyrus absoliutų piniginių lėšų areštą, kuris, kaip matyti, seka tik po nekilnojamojo ir kilnojamojo turto arešto, atsakovo normali ūkinė - komercinė veikla tapo sunkiai įmanoma, nors sėkmingai veiklą vykdančiai įmonei laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas tokiu mastu ir tokio dydžio sumai neturėtų paveikti įmonės kasdienės ūkinės-komercinės veiklos. Ši aplinkybė taip pat leidžia spręsti, kad buvo sąlygos taikyti apelianto atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
Nors pirmosios instancijos teismas, taikydamas šias priemones, viršijo ieškovo reikalavimų mastą ir nepagrįstai apribojo disponavimo teisę didesnei, nei yra pareikšti reikalavimai, sumai, ši aplinkybė pati savaime nesąlygoja nutarties pakeitimo. Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis Vilniaus apygardos teismo 2010-03-15 nutartimi atsakovui Bendrai Lietuvos – Vokietijos UAB „Dominestas“ yra iškelta bankroto byla ir paskirtas įmonės administratorius – UAB „Verslo konsultantai“ (Vilniaus apygardos teismo c.b. Nr. B2-4041-232/2010). Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 16 str. nuostatomis, nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, o visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui (Įmonių bankroto įstatymo 15 str. 2 d.). Tokiu atveju kreditorių reikalavimai, kurių prašymu buvo pritaikyti turto areštai, tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, visi disponavimo turtu apribojimai (turto areštas) panaikinami, o bankrutuojančios įmonės turtą valdo, naudoja ir juo bei lėšomis disponuoja administratorius (Įmonių bankroto įstatymo 11 str.3 d. 3 p.). Dėl tokio teisinio reglamentavimo ta pačia Vilniaus apygardos teismo 2010-03-15 nutartimi buvo areštuotas visas UAB „Dominestas“ kilnojamasis ir nekilnojamasis turtą bei pinigines lėšos, esančios banko sąskaitose.
Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto atskirajame skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį nepagrįsta ar neteisėta, todėl skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi ir teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 423,50 Lt (b.l.22-25) tenkintinas iš dalies, atsižvelgiant į pateikto atsiliepimo (b.l.19-20) turinį (apimtį), teisinių argumentų minimalumą, teisinės problemos nagrinėjamu klausimu nebuvimą, kas neabejotinai apsprendė nedideles darbo laiko sąnaudas tokiam atsiliepimui parengti (Rekomendacijų dėl užmokesčio dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85, 2 p., 7 p., 8.15 p.) Taigi šiuo atveju nėra teisinio pagrindo priteisti net didesnes, nei pagal minėtas Rekomendacijas maksimaliai leidžiamos (400 Lt.) atstovavimo išlaidas, todėl ieškovo naudai priteistina 100 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
n utarė:
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti UAB „Dominestus“ 100 (vieną šimtą) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų A. K. įmonės naudai.