Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

J. R., kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Dariaus Dziegoraičio bei asmens, kuriam byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui - J. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla J. R., kaltinto nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje (BK redakcija iki 2016 m. kovo 31 d.), padarymu, atžvilgiu nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Nukentėjusiojo Ž. K. atstovo pagal įstatymą – J. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Proceso išlaidos, atsiradusios dėl antrinės teisinės pagalbos kaltinamajam teikimo, iš J. R. nepriteistos.

Daiktą, turėjusį reikšmės bylai nagrinėti – kompaktinį diską su teisiamojo posėdžio įrašu – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. J. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. sausio 24 d. apie 23.40 val. prie baro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su A. R., konflikto metu, dėl chuliganiškų paskatų, nustūmė nuo laiptų nepilnametį Ž. K. bei sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas rankomis bei kojomis, tuo padarydamas odos nubrozdinimus dešinio peties srityje, plaštakose, kelių sąnarių srityse, dešinės ausies ir nosies sumušimą, vieną muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, apatinio žandikaulio lūžimą kairėje 3, 4 dantų srityse, dešinėje – kaklelio srityje, sukeldamas Ž. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, viešoje vietoje, lauke prie baro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), laiptų, veikdamas kartu su A. R., sudavė smūgius M. D., padarydamas žaizdą kairio antakio srityje, nubrozdinimus veide, sukeldamas M. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, šiais veiksmais demonstravo nepagarbą baro lankytojams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

2. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. liepos 20 d. nuosprendyje konstatavo, jog byloje surinkti ir ištirti įrodymai (nukentėjusiųjų Ž. K. ir M. D. parodymai, taip pat G. R.-J., A. A., A. Š., K. P., V. B., J. D., R. P., E. V., M. P., iš dalies D. R., G. B., A. R. parodymai, asmens parodymo atpažinti protokolai, specialistų išvados) yra pakankami J. R. pareikštam kaltinimui dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje (BK redakcija iki 2016 m. kovo 31 d.), pagrįsti, tačiau byla nutrauktina, kadangi yra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Apylinkės teismas, padaręs išvadą, kad, vykdydamos J. R. baudžiamąjį persekiojimą, ikiteisminio tyrimo institucijos nebuvo veiklios, konstatavo, jog apkaltinamojo nuosprendžio senaties eiga šiuo atveju nebuvo sustojusi. Apylinkės teismas išvadą dėl ikiteisminio tyrimo institucijų neveiklumo grindė tuo, kad Europos arešto orderis dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, J. R. atžvilgiu buvo išduotas tik 2020 m. gruodžio 22 d., iki tol buvo apsiribota tik kaltinamojo paieškos paskelbimu, nors realiai teisėsaugos institucijos visą laiką žinojo faktinę J. R. gyvenamąją vietą Norvegijos Karalystėje, tačiau nesikreipė į Norvegijos teisėsaugos institucijas dėl jokios teisinės pagalbos (neprašė jų pagalbos įteikiant J. R. pranešimą apie įtarimą ir jo apklausos, tokiu būdu jį oficialiai informuojant apie atliekamą ikiteisminį tyrimą), nesiėmė priemonių dėl Europos arešto orderio išdavimo J. R. atžvilgiu, nors byloje yra duomenų apie tai, kad per visą tą laiką jis lankėsi ir kitose Europos Sąjungos šalyse, kur taip pat galėjo būti sulaikytas jo atžvilgiu savalaikiai išdavus Europos arešto orderį.

3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroras Darius Dziegoraitis apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo J. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. kovo 31 d.). Už veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, prokuroras prašo paskirti J. R. 3 metų laisvės atėmimo bausmę, o už veiką, numatytą 284 straipsnio 1 dalyje – 6 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimi, bausmes iš dalies sudėti ir J. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę - 3 metus ir 1 mėnesį laisvės atėmimo. Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

3.1. Skunde prokuroras nurodo, jog motyvai dėl BK 95 straipsnio taikymo, nutraukiant baudžiamąją bylą J. R. atžvilgiu, buvo priimti visapusiškai neįvertinus byloje surinktų duomenų, klaidingai interpretuojant BK 95 straipsnyje numatytas nuostatas, dėl to buvo priimtas neobjektyvus ir neteisėtas sprendimas nutraukti baudžiamąją bylą, kai senaties eiga buvo sustojusi dėl įtariamojo slapstymosi nuo baudžiamojo persekiojimo. Tokia teismo praktika yra ydinga ir sudaranti sąlygas likti nebaudžiamam nusikaltimą padariusiam asmeniui, kuris sąmoningai slapstėsi ne tik nuo ikiteisminio tyrimo, bet ir nuosprendžio vykdymo kitoje byloje.

3.2. Nusikaltimai, kuriais kaltinamas J. R., buvo padaryti 2009 m. sausio 24 d. Norvegijos Karalystėje nagrinėjant Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos prašymą dėl J. R. ekstradicijos, teikdamas paaiškinimus, J. R. nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos išvyko 2009 m. sausio 29-31 d., tai yra, iš karto padaręs nusikalstamas veikas, kuriomis buvo kaltinamas. Nagrinėjant šį prašymą, J. R. buvo pranešta apie tai, kad jis įtariamas Lietuvos Respublikoje įvykdęs smurtinį ir viešosios tvarkos sutrikdymo nusikaltimus. 2009 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikoje buvo pagamintas J. R. asmens dokumentas - pasas, kurio skubėdamas į Norvegijos Karalystę jis neatsiėmė. Tuo metu, kai išvyko iš Lietuvos į Norvegijos Karalystę, jis šioje šalyje darbo neturėjo. Todėl akivaizdu, kad J. R. skubotai paliko Lietuvos Respublikos teritoriją dėl galimo persekiojimo už šioje byloje jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymą. J. R. neparodė jokios iniciatyvos bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijomis, siekiant visiškai atskleisti nusikaltimą. Be to, jis toliau tendencingai slapstėsi nuo neatliktos bausmės vykdymo kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. 1-64-397-/2007), kol buvo sulaikytas Ispanijos karalystėje pagal 2017 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro išduotą Europos arešto orderį.

3.3. Anot prokuroro, teismo motyvas, jog ikiteisminio tyrimo institucijos, išskyrus kelis formalius užklausimus šalies viduje dėl asmens paieškos, neatliko jokių aktyvių ikiteisminio tyrimo veiksmų - yra atmestinas kaip nepagrįstas ir nepakankamas taikyti BK 95 straipsnį. 2010 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymu Nr. 17.2-23502 Norvegijos Karalystės teisingumo ministerijai buvo prašoma išduoti J. R. Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms, kas vertinama kaip teisinės pagalbos prašymo atitikmuo. Analogiškas kreipimasis buvo išsiųstas ir 2010 m. gegužės 3 d. dėl neatliktos bausmės dalies kitame ikiteisminiame tyrime. Be to, 2009 m. birželio 8 d. J. R. buvo paskelbta paieška, kuri ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nutrūkusi. Paieškos metu buvo nuolat siunčiamos užklausos į visas įstaigas, kurios gali fiksuoti asmens gyvenamąją ar buvimo vietą, draustumą, įsidarbinimą, judėjimą. Atmetus prašymą dėl ekstradicijos, buvo nuolat tikrinami visi įmanomi registrai, siekiant nustatyti J. R. padėtį. Teismo motyvas, jog Europos arešto orderis šioje byloje išduotas tik 2020 m. gruodžio 22 d., kas rodo prokuratūros neveikimą, atmestinas bylos duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad sulaikius J. R. pagal išduotą Europos arešto orderį kitoje byloje ir pargabenus jį į Lietuvos Respubliką buvo kreipiamasi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo (raštas Ispanijos Karalystės Nacionalinės Audiencijos Centriniam teismui TP-03-00070- 20, leidimas persekioti suteiktas 2021 m. vasario 1 d. nurodyto teismo nutartimi). Pargabenus J. R. į Lietuvos Respubliką buvo vykdomas nuolatinis tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Sulaikytas J. R. atsisakė liudyti ir pareiškė, kad nesutinka dėl jo persekiojimo dėl kitų jo iki jo perdavimo pagal Europos arešto orderį padarytų nusikalstamų veikų, kas vėl gi patvirtina J. R. cinišką požiūrį į teisėsaugos institucijų veiklą ir asmeninę atsakomybę, siekiant vilkinti procesą ir išvengti atsakomybės.

3.4. Taip pat skunde teigiama, jog šioje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių J. R. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo.

4. J. R., kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, gynėjas advokatas Danius Svirinavičius apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjo 2021 m. liepos 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį - J. R. išteisinti konstatavus, jog neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. J. R. pareikštus civilinius ieškinius atmesti.

4.1. J. R. gynėjo įsitikinimu, kaltinančioji išvada nuosprendyje padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje, tame tarpe pažeidžiant ir šio straipsnio 5 dalies, o taip pat net ir 2, 4 dalių reikalavimus - nuosprendis liko pagrįstas kaltinimo liudytojų parodymais, kurie buvo užrašyti ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo ir kurių teisingumo kaltinamasis, pastarojo gynyba, kaip, beje ir teismas, niekaip negalėjo patikrinti. Taip grindžiant nuosprendį pažeistos J. R. konvencinės teisės, numatytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (tame tarpe, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies “d” papunktyje). Visi apylinkės teismo nuosprendyje nurodomi įrodymai, nei juos vertinant atskirai, nei visumoje, kaip ir išdėstyti teismo argumentai, nesudarė ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad J. R. padarė jam pareikštame kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Priešingai, atskiri byloje jau išnagrinėti įrodymai paneigia J. R. kaltę – pavyzdžiui, liudytojų A. R., D. R. parodymai. J. R. kategoriškai bei nuosekliai neigė jam pareikštą kaltinimą, jo parodymai liko nepaneigti.

4.2. Detalizuodamas aukščiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus, gynėjas pažymi, jog tuo atveju, kai liudytojams pateikiami asmenys atpažinti iš fotonuotraukų (kaip kad buvo šioje byloje), toks ikiteisminio tyrimo veiksmas prilyginamas atitinkamo liudytojo parodymams. Nuosprendyje išskirtosios liudytojos V. B. ir J. D. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šių liudytojų apklausose pas tyrėją, kaip ir tyrėjui liudytojoms rodžius atpažinimui fotonuotraukas, J. R. nedalyvavo, nedalyvavo ir jo gynėjas. Nagrinėjant šią bylą teisme taip pat šios liudytojos nebuvo apklaustos. Taigi, niekaip negalima suabsoliutinti šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo surašytų protokolų, kuriuose fiksuoti liudytojų V. B. ir J. D. atpažinimų iš fotonuotraukų rezultatai. Juo labiau, kad byloje nagrinėjamo konflikto metu dalyvavo daug asmenų, tame tarpe vyriškių, vaikinų. Kaltinamasis, jo gynėjas (pagaliau, - ir teismas) turėtų įsitikinti liudytojų parodymų autentiškumu, turėtų teisę užduoti liudytojoms aktualius klausimus. Juo labiau, neaišku, kokius gi parodymus liudytojos duotų teismo posėdyje. Pažymėtina, jog šioje byloje atskiri liudytojai, buvę apklausti ikiteisminio tyrimo metu, savuosius parodymus koregavo.

4.3. Taip pat apeliantas nurodo, jog niekaip nepatvirtina ir negali patvirtinti J. R. kaltės ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendis, priimtas nuteistojo A. R. atžvilgiu. Paminėtame nuosprendyje nebuvo konstatuota, jog būtent J. R. dalyvavo darant nusikaltimą, kuris tuo nuosprendžiu buvo inkriminuotas A. R.. Be to, nagrinėjant A. R. baudžiamąją bylą, nei J. R., nei jo gynėjas nedalyvavo bylos procese.

5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje asmuo, kuriam byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir jo gynėjas palaikė gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais ir motyvais, prašė jį tenkinti, o prokuroro skundą atmesti. Prokuroras prašė atmesti J. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundą, o jo skundą tenkinti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Dariaus Dziegoraičio bei asmens, kuriam byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui - J. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliaciniai skundai netenkinami.

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla J. R., kaltinto nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje (BK redakcija iki 2016 m. kovo 31 d.), padarymu, atžvilgiu nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, apskundė prokuroras bei J. R. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius. Gynėjas siekia, kad J. R. atžvilgiu būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, savo poziciją grįsdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pažeidimu, bei teigiamas, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina J. R. kaltės dalyvavus kaltinime nurodytose nusikalstamose veikose. Tuo tarpu prokuroras nesutinka su sprendimu nutraukti baudžiamąją bylą dėl to, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 95 straipsnio nuostatas.

Dėl J. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinio skundo

7. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas, priimdamas sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui, laikėsi pareigos pirmiausia nustatyti, ar J. R. buvo pagrįstai kaltinamas padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, t. y. ar nėra pagrindo jo atžvilgiu priimti išteisinamojo nuosprendžio pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį (BK redakcija iki 2016 m. kovo 31 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog J. R. kaltinime nurodytu laiku, vietoje (viešoje vietoje – prie baro „(duomenys neskelbtini)“) ir aplinkybėmis, veikdamas kartu su A. R., dėl chuliganiškų paskatų, panaudodamas fizinį smurtą, sužalojo nukentėjusiuosius Ž. K. ir M. D.(Ž. K. sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai, M. D. – nežymiai), tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą baro lankytojams ir sutrikdė visuomenės rimtą bei tvarką. Apylinkės teismas taip pat konstatavo, jog veikos kaltinime buvo kvalifikuotos teisingai. Skundžiamame teismo nuosprendyje yra aiškiai išdėstyti motyvai ir byloje surinkti įrodymai, kuriais remiantis grindžiamos šios išvados.

8. Apeliaciniame skunde asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjas nesutinka su žemesnės instancijos teismo išvada dėl J. R. pareikšto kaltinimo pagrįstumo, teigdamas, jog ji buvo padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas ne tik BPK 20 straipsnio 5 dalyje, bet ir BPK 20 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Anot gynėjo, visi apylinkės teismo nuosprendyje aptarti įrodymai, nei juos vertinant atskirai, nei visumoje, nesudarė ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad J. R. padarė jam pareikštame kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Be to, nuosprendis liko pagrįstas ir asmenų, kurie nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme, parodymais, taip iš esmės pažeidžiant ir suvaržant J. R. teises.

9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia tik teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymus teismai privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra tik teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais. Šių proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimo.

10. Apeliacinės instancijos teismas, aptarto teisinio reglamentavimo kontekste patikrinęs skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su J. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinio skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apylinkės teismo išdėstytų įrodymų visetas iš tiesų leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog J. R. kaltinimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei 284 straipsnio 1 dalį buvo pareikštas pagrįstai.

11. Teismo posėdžio protokolai bei kita rašytinė bylos medžiaga, patvirtina gynėjo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl J. R. pareikšto kaltinimo pagrįstumo grindė ne tik asmenų, kurie buvo apklausti teisiamajame posėdyje, parodymais, bet ir teisme neapklaustų asmenų parodymais. Sutiktina, jog tik ikiteisminiame tyrime apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu apklaustiems asmenims, nei J. R., nei jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų. Tačiau vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju buvo nepagrįstai suvaržytos kaltinamojo teisės bei padarytas esminis įrodymų vertinimo pažeidimas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinės instancijos teismo nutartyse yra ne kartą pažymėta, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui.

12. Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, taip pat kasacinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą ir yra nesuderinama su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, Nr. 9154/10) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-211-489/2016, 2K-295-507/2016). Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. EŽTT Didžioji kolegija sprendime byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją išaiškino, kad svarbios priežasties, dėl kurios kaltinimo liudytojas nedavė parodymų teismo posėdyje, nebuvimas savaime nenulemia bylos nagrinėjimo neteisingumo, tačiau tai yra labai svarbus veiksnys vertinant viso bylos nagrinėjimo teisingumą ir, įvertintas kartu su kitomis aplinkybėmis, gali lemti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimo nustatymą (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 113). Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 116).

13. Iš bylos medžiagos matyti, kad BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje buvo perskaityti ir priimant skundžiamą nuosprendį panaudoti nukentėjusiųjų Ž. K., M. D. bei liudytojų J. D., V. B., G. B., K. P. parodymai. Tačiau visi šie asmenys nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti dėl svarbių priežasčių. Liudytojo G. B. apklausti nebuvo ir nebėra galimybės, kadangi šis asmuo miręs. Kiti asmenys gyvena užsienio valstybėse ir, susisiekus su jais elektroninio ryšio priemonėmis, atsisakė atvykti į teismą fiziškai arba būti apklausti nuotoliniu būdu, pasinaudojant „Zoom“ programa. Tuo tarpu V. B. surasti ir apklausti nepavyko, kadangi nežinoma tiksli jos buvimo vieta – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato 2021 m. birželio 1 d. tarnybiniu pranešimu nustatyta, kad, nuvykus į liudytojos paskutinę Lietuvoje deklaruotą gyvenamąją vietą, butų durų niekas neatidarė, o susisiekus telefonu su jos seserimi, pastaroji paaiškino, jog V. B. apie 11 metų gyvena Jungtinėje Karalystėje, tačiau tikslaus jos gyvenamosios vietos adreso ji nežino, bendrauja su sese tik programėlės „WhatsApp“ pagalba. Įvertinęs šias aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, jog pagrįstai paminėtų liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti ir jų parodymus nuspręsta vertinti kartu su kitais bylos įrodymais. Svarbi garantija užtikrinant visų tik ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymų patikimumą yra tai, kad juos patvirtina kiti bylos duomenys. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, teisiamajame posėdyje balsu perskaičius paminėtų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, tiek J. R., tiek jo gynėjas Danius Svirinavičius, turėjo galimybę ginčyti juose nurodytas aplinkybes ir pateikti savąją įvykių versiją bei ją patvirtinančius įrodymus.

14. Šiuo konkrečiu atveju nekyla abejonių dėl to, kad kaltinime nurodytu laiku bare „(duomenys neskelbtini)“, t. y. viešoje vietoje, įvyko baro lankytojų konfliktas, kurio metu prieš nukentėjusiuosius Ž. K. ir M. D. buvo panaudotas fizinis smurtas, ir tokiu būdu sutrikdyta jų sveikata. Tokios abejonės nekeliamos ir gynėjo apeliaciniame skunde. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, šį faktą pagrindžia nukentėjusiųjų Ž. K. ir M. D. parodymai apie tai, kad 2009 m. sausio 24 d. apie 19.00 val. jie kartu su draugais lankėsi bare „(duomenys neskelbtini)“, kurio viduje kilo tarpusavio konfliktas su kitais baro lankytojais, dėl ko išėjus į lauką įvyko susistumdymas, o vėliau ir muštynės, kurių metu abu nukentėjo. Tokias įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytojai G. R.-J., A. A., A. Š., K. P., iš dalies liudytojai D. R., G. B., A. R.. Liudytojos V. B. ir J. D. taip pat patvirtino, kad dirbdamos bare „(duomenys neskelbtini)“ matė, kaip salėje buvo jaunesnių ir vyresnių asmenų kompanijos, tarp jų vėliau kilo konfliktas, kuris persikėlė į lauką, ir ten buvo sumušti keli asmenys. Liudytojai R. P. ir E. V. paaiškino, kad 2009 m. sausio 24 d. apie 19.00 val., būdami bare „(duomenys neskelbtini)“, pastebėjo, kad tarp lankytojų kilo konfliktas, kuris vėliau peraugo į muštynes, jų metu buvo sužaloti du asmenys. Tai, kad 2009 m. sausio 24 d. apie 23.40 val. prieš nukentėjusiuosius buvo smurtauta, patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys: 1) 2009 m. sausio 25 d. apie 00.05 val. Žaliakalnio PK gautas pranešimas iš KMUK vaikų priėmimo skyriaus, kad 2009 m. sausio 24 d. apie 23.40 val., GMP nuo baro „(duomenys neskelbtini)“ į KMUK vaikų priėmimą pristatė Ž. K., gim. (duomenys neskelbtini), kuriam konstatuotas galvos sumušimas, po apžiūros jis paguldytas vaikų intensyvios terapijos skyriuje; 2) 2009 m. birželio 2 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 1749/09(02) bei 2010 m. balandžio 19 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1302/10(02), kuriomis konstatuoti nukentėjusiesiems Ž. K. bei M. D. padaryti sužalojimai, nurodyta kokiomis priemonėmis, būdu ir laiku jie galėjo būti padaryti, nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas.

15. Nors J. R. apklausiamas teisme neigė padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodydamas, kad neprisimena įvykio, kuomet lankėsi bare „(duomenys neskelbtini)“, bei teigdamas, jog nemėgsta konfliktuoti, todėl negali būti, kad prieš ką nors panaudojo fizinę jėgą, tačiau byloje surinkti parodymai patvirtina, kad jis 2009 m. sausio 24 d. vakare kartu su draugais G. B. (kuris miręs), A. R. ir D. R. lankėsi bare „(duomenys neskelbtini)“. Ši aplinkybė neginčytinai nustatyta ne tik kaltinimo liudytojų, bet ir J. R. atžvilgiu palankiai liudijusių D. R. bei A. R. parodymais. Šių liudytojų parodymai taip pat patvirtina, kad būtent J. R., G. B., A. R. bei D. R. kompanija konfliktavo su jaunesnių asmenų, kurių tarpe buvo nukentėjusieji Ž. K. bei M. D., kompanija. Nustatytų aplinkybių dėl J. R. buvimo bare 2009 m. sausio 24 d. bei jo draugų kompanijos įsivėlimo į konfliktą, pasibaigusį fiziniu smurtu prieš nukentėjusiuosius panaudojimu, gynėjas neginčija, tik teigia, jog byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad, būtent J. R., veikdamas kartu su A. R., nuo laiptų nustūmė nepilnametį Ž. K. bei sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis, taip pat sudavė smūgius M. D..

16. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, D. R. patikino nemačiusi, kad J. R. būtų mušęs kurį nors iš jaunuolių, teigė, kad jis ant laiptų su nukentėjusiaisiais nesistumdė, o į lauką, kuriame Ž. K. bei M. D. buvo suduoti smūgiai, išėjo vėliau, nei A. R. bei jaunesnių asmenų, kurių tarpe buvo ir nukentėjusieji, kompanija. A. R. taip pat nurodė, kad tuo metu, kai jaunimas išėjo į lauką, J. R. buvo baro viduje, teigė, jog nematė, kad jis būtų ką nors mušęs. Vis tik šiais liudytojų parodymais teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nesivadovauja, kadangi jie prieštarauja kitų byloje jokio intereso neturinčių asmenų parodymams bei rašytinei bylos medžiagai, be to, yra nenuoseklūs. Bylos medžiaga patvirtina, kad D. R. šioje byloje buvo apklausta ir ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu ji taip pat parodė, jog muštynių nematė, kadangi jų metu buvo baro viduje, tačiau, priešingai nei teisme, nurodė, jog J. R. į lauką, kuriame ir įvyko muštynės, išėjo pirmiau, nei A. R.. Paklausta kodėl jos parodymai dėl šios aplinkybės duoti teisme skiriasi nuo duotųjų ikiteisminiame tyrime, liudytoja teigė, jog šiuo metu geriau prisimena įvykį, nes po to, kai 2011 m. ištekėjo už A. R., išdiskutavo visą situaciją. Teisėjų kolegija atmeta nurodytą parodymų pakeitimo priežastį kaip nepagrįstą, vertina ją tik kaip liudytojos sugalvotą versiją, pateiktą norint padėti jos asmeniškai pažįstamam asmeniui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, atrodo neįtikima, jog liudytoja šiai dienai aplinkybes, susijusias su aptariamu įvykiu, galėtų prisiminti geriau, nei apklausiama iš karto po jo, kadangi muštynės įvyko prieš daugiau nei 12 metų. Tuo tarpu tai, kad A. R. davė akivaizdžiai neteisingus parodymus apie įvykio aplinkybes, patvirtina jau vien tas faktas, kad apklausiamas teisme jis neigė ir pats smurtavęs prieš Ž. K. ir M. D., nors dėl šio įvykio jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dar 2011 m. gegužės 10 d. teismo nuosprendžiu.

17. Be to, D. R. parodymus, jog ji muštynių nematė, o J. R. į lauką išėjo vėliau, nei A. R., paneigia nukentėjusiojo Ž. K., liudytojų A. Š., J. D., V. B. parodymai. Ž. K. nurodė, jog, jam su M. D. išeinant iš baro, paskui juos ėjo visi trys vaikinai, iš vyresniųjų kompanijos (t. y. G. B., J. R. ir A. R.), bei su jais buvusi mergina. A. Š. teigė, jog matė, kad lauke, vykstant susistumdymui, buvo visi trys vaikinai ir mergina iš kitos kompanijos. J. D. parodė, jog tuo metu, kai vaikinas ar vaikinai iš jaunimo tarpo pasiėmę savo paliktus daiktus išeidinėjo iš baro, vienas vyresnio amžiaus vaikinų, pakilo nuo staliuko ir išėjo paskui jaunimą į lauką. Netrukus pakilo dar vienas vyresnio amžiaus vaikinas ir išėjo į lauką paskui pirmąjį. Iš karto visi likę prie staliuko iš vyresniųjų tarpo taip pat išėjo į lauką.

18. Tai, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu smurtavo ne vienas asmuo – A. R., patvirtina liudytojų A. A., J. D. bei V. B. parodymai. Pažymėtina, jog šių liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nėra nustatytas. Nei vienas jų asmeniškai nukentėjusiųjų, nei kitos konflikte dalyvavusios pusės asmenų nepažinojo. A. A. buvo vienas iš baro klientų, į jį atėjęs su savo draugais, tuo tarpu J. D. ir V. B. įvykio metu bare „(duomenys neskelbtini)“ dirbo. Nenustatytos ir jokios kitos aplinkybės, kurios leistų abejoti šių asmenų parodymų patikimumu. Todėl minėtų liudytojų parodymai vertintini kaip vieni objektyviausių įrodymų, nustatant J. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Nors nei nukentėjusieji, nei su jais buvę draugai, kaip ir liudytojais byloje apklausti kiti bare buvę lankytojai, neįsidėmėjo smurtavusių asmenų išvaizdos, tačiau juos aptarnavusios barmenės, kurios neabejotinai turėjo ilgesnį kontaktą tiek su vienoje, tiek su kitoje kompanijoje buvusiais asmenimis, be to, buvo nevartojusios alkoholinių gėrimų, kas taip pat leidžia geriau įsidėmėti aplinką, būtent J. R. ikiteisminio tyrimo metu atpažino kaip antrą asmenį, smurtavusį prieš Ž. K. ir M. D.: 2009 m. vasario 26 d. asmens parodymo atpažinti protokolu užfiksuota, kaip liudytoja V. B. atpažino J. R., kaip asmenį, kuris 2009 m. sausio 24 d. su dar vienu vaikinu išėjo į lauką iš baro, kur buvo nuo laiptų buvo nustumtas lauke stovėjęs vaikinas; 2009 m. gruodžio 21 d. asmens parodymo atpažinti protokolu užfiksuota, jog liudytoja J. D. atpažįsta J. R. kaip asmenį, kuris dalyvavo bare konflikte, kuris sustumdė su vaikinu iš jaunimo tarpo, taip pat būtent šis asmuo tą patį vakarą lauke prie baro sudavė smūgius rankomis į įvairias kūno vietas vaikinui iš jaunimo tarpo, kuris vėliau buvo išvežtas į ligoninę, spardė vaikiną iš jaunimo tarpo kojomis, kai jis buvo nukritęs ir gulėjo ant žemės. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisiamojo posėdžio metu nurodyti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai buvo pagarsinti, kaip to reikalauja BPK 290 straipsnis. Tai, kad juose užfiksuotų aplinkybių liudytojos teisme nepatvirtino, kadangi jos dėl svarbių priežasčių teisme apskritai nebuvo apklaustos, nėra kliūtimi šiais protokolais vadovautis. Jokių objektyvių duomenų, kad šis procesinis veiksmas buvo atliktas nesilaikant įstatymų reikalavimų, kad jo atlikimo metu liudytojoms buvo daromas koks nors spaudimas, byloje nėra.

19. Taigi, aukščiau aptarti vienas kitą papildantys nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, bei rašytiniai bylos įrodymai, sujungti į vientisą loginę įrodymų grandinę neabejotinai patvirtina, kad ne tik A. R., bet ir J. R. yra kaltas dėl nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų bei viešosios tvarkos pažeidimo, todėl jo išteisinimui ir, atitinkamai gynėjo apeliacinio skundo tenkinimui, nėra pagrindo.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

20. BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Tokie terminai, jų skaičiavimo taisyklės, senaties eigos sustojimo ir nutrūkimo pagrindai nustatyti ne baudžiamojo proceso įstatyme, o BK 95 straipsnyje. Dėl to, sprendžiant dėl baudžiamojo proceso nepradėjimo ar nutraukimo suėjus senaties terminui, visų pirma svarbu tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamąjį įstatymą (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-P-100/2008). Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis BK 95 straipsnio prasme – tai tokia teisinė situacija, kai suėjus baudžiamajame įstatyme nustatytam terminui ir esant kitoms baudžiamajame įstatyme nustatytoms sąlygoms, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai: a) suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011). Pagal BK 95 straipsnį, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą.

21. Baudžiamasis įstatymas nenustato nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimo sąvokos, ji aiškinama kaip sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn: tai veiksmai apsunkinantys kaltininko pristatymą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, teismui; veiksmai, kurie pasunkina jo apklausą, kardomųjų priemonių skyrimą ir pan. Šiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų arba suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas ir pan.; bet kurio vieno veiksmo padarymas gali būti vertinamas kaip kaltininko pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2011). Pagal teismų praktiką pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo laikomas ir tas asmuo, kuris neturi jokio procesinio statuso konkrečioje byloje, o pasislėpė iš karto padaręs nusikalstamą veiką ir nesvarbu, kad jam dar nebuvo pareikšti įtarimai ar kad jis nebuvo pripažintas kaltinamuoju (kasacinės bylos Nr. 2K-P-100/2008, 2K-332/2008, 2K-187/2011). Nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimas ne visada turi būti siejamas su tokio asmens paieškos paskelbimu. Tam tikri tokio asmens veiksmai, kuriais trukdoma nustatyti jo buvimo vietą, padaryti dar iki šio asmens paieškos paskelbimo, gali būti taip pat traktuojami kaip pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo (kasacinė byla 2K-7-371/2011).

22. J. R. buvo kaltintas padarymu nusikalstamų veikų, įvykdytų 2009 m. sausio 24 d. Jų padarymo metu galiojusiame BK 95 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas, aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas (BK redakcija iki 2009 m. birželio 29 d.). Kaip teisingai nustatė ir apylinkės teismas, BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikaltimas yra apysunkis, o BK 284 straipsnio 1 dalyje (BK redakcija iki 2016 m. kovo 31 d.) numatytas nusikaltimas – nesunkus, taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai šiuo atveju yra suėję. Byloje taip pat nėra duomenų, kad per laikotarpį nuo šioje byloje analizuojamų nusikalstamų veikų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų suėjimo J. R. įvykdė naują tyčinę nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju taip pat negalima daryti pagrįstos išvados, kad J. R. buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog šiuo atveju yra BK 95 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma, leidžianti konstatuoti, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas J. R. yra suėjęs, dėl ko baudžiamoji byla nutrauktina. Teisėjų kolegija visiškai pritaria žemesnės instancijos teismui, jog nagrinėjamu atveju apkaltinamasis nuosprendis dėl 2009 m. sausio 24 d. įvykdytų nusikalstamų veikų per BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą buvo nepriimtas ne dėl sąmoningo J. R. slapstymosi nuo teisėsaugos institucijų, o dėl ikiteisminio tyrimo institucijų nepakankamo veiklumo.

23. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas itin išsamiai išanalizavo byloje esančius duomenis ir jų pagrindu teisingai nustatė aplinkybes, reikšmingas darant išvadas dėl to, ar ikiteisminio tyrimo institucijos savalaikiai ėmėsi visų įmanomų priemonių, vykdydamos savo pareigą išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl jų padarymo kaltą asmenį – J. R.. Apylinkės teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 25-1-105-09 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariate buvo pradėtas 2009 m. sausio 25 d. Šiame ikiteisminiame tyrime J. R. pripažintas įtariamuoju dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. birželio 8 d. nutarimu. Tą pačią dieną paskelbta jo paieška. Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu J. R. pripažintas įtariamuoju dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Kauno apylinkės prokuratūros 2010 m. gruodžio 3 d. nutarimu atskirtas ikiteisminis tyrimas J. R. atžvilgiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį. Kauno apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartimi įtariamajam J. R. skirta kardomoji priemonė – suėmimas.

24. Apylinkės teismas atkreipė dėmesį, kad byloje yra duomenys apie tai, jog paskelbus įtariamojo J. R. paiešką ikiteisminio tyrimo įstaiga buvo informuota, kad jis yra išvykęs iš Lietuvos ir gyvena Norvegijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, pas I. S., kuri šiame mieste dirba gydytoja ir augina kūdikį. Pranešime taip pat buvo nurodytas konkretus I. S. gyvenamosios vietos adresas bei konkretus ligoninės, kurioje ji dirba pavadinimas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento 2010 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (446/10)9R-3794 nustatyta, kad J. R. Norvegijos karalystėje buvo sulaikytas 2010 m. lapkričio 4 d., tačiau jo sulaikymas buvo susijęs tik su Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-397/2007 paskirtos bausmės, kurios vykdymo atidėjimas buvo panaikintas, vykdymu, o ne su ikiteisminiu tyrimu, pradėtu dėl šioje byloje analizuojamų nusikalstamų veikų. 2010 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi dėl J. R. ekstradicijos dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Norvegijos Karalystės Bergeno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo atsisakyta tenkinti šį prašymą. Norvegijos Karalystės Bergeno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutarties turinys patvirtina, kad svarstant jo ekstradicijos prašymą Norvegijos Karalystėje J. R. buvo informuotas apie jo baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos Respublikoje dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jis dėl to davė paaiškinimus Norvegijos karalystės Bergeno apygardos teisme. Apie tai, kad Bergeno apygardos teismui priimant minėtą nutartį buvo informuotas apie jo atžvilgiu Lietuvos Respublikoje vykstantį procesą J. R. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu.

25. Remdamasis bylos duomenimis apylinkės teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad Norvegijos Karalystei atsisakius J. R. perduoti Lietuvos Respublikai, šis ir toliau legaliai gyveno Norvegijos Karalystėje, o jo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms buvo žinoma. Tačiau iki pat 2020 m. balandžio 9 d., kuomet kreiptasi dėl baudžiamojo persekiojimo ribų jo atžvilgiu išplėtimo, tai yra leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ikiteisminio tyrimo institucijos, išskyrus kelis formalius užklausimus šalies viduje dėl asmens paieškos, neatliko jokių aktyvių ikiteisminio tyrimo veiksmų. Ikiteisminio tyrimo institucijos neprašė Norvegijos teisėsaugos institucijų teisinės pagalbos įteikiant J. R. pranešimą apie įtarimą ir jo apklausos, tokiu būdu jį oficialiai informuojant apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, nors tokie įrankiai, sutinkamai su Europos Sąjungos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės dėl tam tikrų 2000 m. gegužės 29 d. Konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose taikymo sutarties pagrindu, buvo galimi, o BPK 246 straipsnyje numatyta, kad nagrinėti bylą, kai nedalyvauja kaltinamasis, leidžiama, jei jis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą.

26. Apygardos teismas, kaip ir apylinkės teismas, nagrinėjamo klausimo kontekste svarbia aplinkybe laiko ir tai, kad Europos arešto orderis dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, J. R. atžvilgiu buvo išduotas tik 2020 m. gruodžio 22 d., tai yra jau po to, kai J. R. buvo sulaikytas Ispanijos Karalystėje pagal 2017 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro išduotą Europos arešto orderį dėl neatliktos Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-397/2007 jam paskirtos bausmės, dėl ko jis dar 2019 m. lapkričio 28 d. buvo konvojuotas iš Ispanijos karalystės į Lietuvos Respubliką, nors byloje yra duomenų apie tai, kad per visą tą laiką jis lankėsi ir kitose Europos Sąjungos šalyse, kur J. R. taip pat galėjo būti sulaikytas jo atžvilgiu savalaikiai išdavus Europos arešto orderį.

27. Nors prokuroras teigia, jog apylinkės teismo sprendimas nutraukti baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui yra ydingas ir sudarantis sąlygas likti nebaudžiamam nusikaltimą padariusiam asmeniui, kuris sąmoningai slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo, tačiau byloje surinkti duomenys vis tik neleidžia spręsti, kad J. R. išvykimas į Norvegijos Karalystę, praėjus neilgam laiko tarpui po šioje byloje analizuojamų nusikalstamų veikų įvykdymo, buvo susijęs būtent su tuo, kad jis siekė išvengti baudžiamojo proceso. Sutiktina, jog J. R., panaudojęs fizinį smurtą viešoje vietoje, galėjo ir turėjo suprasti, jog padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau daryti išvados, jog išvykimu į užsienio šalį, jis siekė būtent pasislėpti nuo baudžiamojo persekiojimo, šiuo atveju negalima. Juo labiau, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ir būdamas pačioje Norvegijos Karalystėje jis nesislapstė. Pažymėtina, jog J. R. išvykimas į Norvegijos Karalystę nebuvo itin skubus, ką patvirtina tas faktas, jog jis iš Lietuvos išvyko ne vienas, o su savo sugyventine I. S., kuri Norvegijoje gavo darbą, oficialiai prisiregistravo. Priešingos išvados prokuroro nurodoma aplinkybė, kad prieš išvykdamas iš šalies J. R. neatsiėmė Lietuvoje 2009 m. sausio 19 d. pagaminto jo asmens paso, neleidžia daryti. Jau 2009 m. vasario 9 d., t. y. iš esmės iš karto po jo atvykimo į Norvegijos Karalystę, J. R. oficialiai bei legaliai užsiregistravo dalyvauti norvegų kalbos mokymo kursuose (duomenys neskelbtini) suaugusiųjų mokymo centre ir nuo tų pačių metų kovo 19 dienos juos lankė. 2010 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos ambasada Norvegijoje jam oficialiai pakeitė jo asmens dokumentą - Lietuvos Respublikos piliečio asmens pasą, o Norvegijos viešųjų kelių administracija 2011 m. lapkričio 7 d. oficialiai išdavė J. R. laikinąjį vairuotojo pažymėjimą. Norvegijos Karalystėje J. R. taip pat dirbo – nuo 2011 m. sausio mėn. dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2014 m. spalio mėn. – (duomenys neskelbtini).

28. Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo teigti, jog J. R. slapstėsi nuo Lietuvos teisėsaugos institucijų. Vien išvykimas iš Lietuvos Respublikos ir pasirinkto laiko išvykti sutapimas su ikiteisminio tyrimo pradžia, nenustačius, jog J. R. Norvegijos Karalystėje gyveno nedeklaravęs šio fakto, nuolat keitė savo gyvenamąsias vietas, gyveno be asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ar su suklastotu dokumentu, keitė savo išvaizdą, taip bandydamas sutrukdyti ikiteisminio tyrimo įstaigoms nustatyti jo buvimo vietą bei tapatybę. Priešingai, kaip matyti Norvegijos Karalystėje J. R. niekaip nesislapstė, mokėsi bei dirbo, kreipėsi į kompetentingas institucijas, prašydamas išduoti oficialius dokumentus, tarp jų ir asmens pasą, taip pat nevengė kelionių į kitas šalis, kuriose galėjo būti sulaikytas pagal Europos arešto orderį, ir taip J. R. elgėsi ne tik iki tol, kol, svarstant jo ekstradicijos klausimą, buvo informuotas apie jo atžvilgiu vykdomą ikiteisminį tyrimą šioje byloje, bet ir po šios informacijos jam suteikimo. Vien tai, kad J. R., po to, kai, svarstant jo ekstradicijos prašymą Norvegijos Karalystėje jis buvo informuotas apie jo baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos Respublikoje dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, savo iniciatyva nesikreipė į ikiteisminio tyrimo įstaigą, negavęs iš jos jokių oficialių šaukimų į apklausą, o sulaikytas pagal kitoje byloje išduotą Europos arešto orderį pareiškė nesutinkantis būti patrauktu baudžiamojon atsakomybėn dėl šioje byloje jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, taip pat atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taipogi jokiu būdu nepatvirtina, kad jis slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo. Tokiu būdu J. R. tik naudojosi įstatymų jam suteiktomis teisėmis.

29. Nurodytų aplinkybių pagrindu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas, kad nagrinėjamoje byloje yra suėjęs J. R. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminas.

30. Apibendrindama visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį naikinti kuriame nors iš apeliacinių skundų išdėstytais argumentais ir motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Dariaus Dziegoraičio bei asmens, kuriam byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui - J. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundai atmetami, paliekant galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 20 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Dariaus Dziegoraičio bei asmens, kuriam byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui - J. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.