Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Laureta Ulbienė Baudžiamoji byla Nr. 1 A- 453/2011 m.

Teisėjas Jonas Ivanauskas Bylos kategorija : 4.8;

2011 m. balandžio 18 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 4 mėnesiams.

A. G. nuteistas už tai, kad 2010-06-13 apie 16 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) griebė už rankų, stumdė, tampė, kumščiu kelis kartus sudavė į galvos sritį, rovė plaukus, o jai nugriuvus, tampė po grindis, padarydamas poodines kraujosruvas rankose ir kojose, odos nubrozdinimus dešinio kelio srityje, kas vertintina nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A.G. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-02-07 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad teismas neobjektyviai vertino bylos aplinkybes, rėmėsi prielaidomis, neatsižvelgė į aplinkybių visumą, todėl nuosprendis nepagrįstas ir naikintinas. Nuosprendis byloje priimtas iš esmės remiantis tik nukentėjusios parodymais, tuo pažeidžiant BPK 301 str. nuostatas. Be to, pati nukentėjusioji buvo nenuosekli savo parodymuose. Ji painiojo datą, kada įvyko konfliktas. Pareiškime teigiama, kad birželio 10 d., teisme ji nurodė, jog birželio 13 d..Jis - nuteistasis A. G. patvirtino, jog konfliktas įvyko birželio 10 d., tačiau Specialisto išvadoje Nr. G1944/10(01) pateikiama išvada, jog sužalojimai patirti galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2010-06-13 d. Abejones nukentėjusios parodymais sustiprina ir aplinkybė, jog ji iškarto neskambino, nors ir turėjo telefoną, ar kitaip nesikreipė į policiją. Po konflikto ji liko nakvoti tame pačiame bute su nuteistuoju A. G.. Ji teigė, kad kreipėsi į policiją, bet byloje patvirtinančių duomenų nėra. Vertinant nukentėjusios S. G. būdą, bei jos polinkį kreiptis į policiją net nesant priežasties, labai abejotina, kad ji po tokio, jos teigimu sumušimo, iš karto nesikreipė į teisėsaugos organus. Teismo posėdžio metu S. G. teigė, sekančią dieną, t.y. birželio 14 d., pas teismo medikus ji buvo užrašyta tik po 3-4 dienų, t.y. birželio 17-18 d. , tačiau Specialisto išvada pateikta birželio 16 d. Šios aplinkybės suponuoja nuomonę, kad nukentėjusioji nesąžininga, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir nelaikė svarbia. Pažymi, kad nukentėjusioji S. G. pareiškime teismui bei parodymų teisme metu teigė, kad jai buvo išrauti plaukai (net kuokštai plaukų) bei sutrenkta galva, tačiau ekspertas šių sužalojimų nenurodė. Byloje nėra kitų įrodymų šaltinių, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad nuteistasis A. G. panaudojo smurtą prieš nukentėjusiąją. Nukentėjusioji konflikto metu buvo išbėgusi iš buto į laiptinę, garsiai šaukė, tačiau nebuvo nei vieno liudytojo, kuris patvirtintų šias aplinkybes. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Teismas pažeidė BPK 301 straipsnio reikalavimus, neteisingai vertino sužalojimų galvoje nebuvimo faktą. Teismas nuosprendyje teigia, jog "sužalojimų galvoje nebuvimas nereiškia, kad smūgiai nebuvo suduoti. Tai priklauso nuo smūgio stiprumo". Teismas remiasi prielaida, bet ne faktu. Visos abejonės, kurių teismai nepašalino, turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai, o ne atvirkščiai. Tokiu būdu teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas nelaikė svarbiomis nuteistojo nurodytų aplinkybių apie S. G. elgesį, kuris apibūdina jos asmenybę. A. G. su nukentėjusiąją S. G. kurį laiką kartu negyvena, šiuo metu vyksta skyrybų procesas. Įsitikinęs, kad toks nukentėjusios elgesys susijęs su civiline byla, kadangi ji siekia gauti kuo daugiau turto bei atimti galimybę nuteistajam bendrauti su savo mažamečiais vaikais. Todėl nukentėjusioji nuolat meluoja, siekia jį apšmeižti ir visais įmanomais būdais diskredituoti, tokiu būdu įgyti pranašumą bei sukurti aukos įvaizdį. Ji ne vieną kartą yra kreipusis į policiją dėl jos pačios išprovokuotų ar imituotų konfliktų su tikslu apkaltinti nuteistąjį A. G.. Tokiu savo elgesiu nukentėjusioji S. G. pasiekė, kad jam dabar uždrausta bendrauti su vaikais bei atimta teisė gyventi nuosavame bute.

Teismo posėdyje nuteistasis A. G., jo gynėja prašė patenkinti apeliacinį skundą , nukentėjusioji S. G. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį A. G. kaltu, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, dėl to padarė netinkamas išvadas dėl veikos, kuria nuteistąjį A. G. kaltino jo sutuoktinė S. G..

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį A. G. kaltu dėl veikos, kuria jį privataus kaltinimo tvarka kaltino jo sutuoktinė S. G., iš esmės rėmėsi vieninteliu įrodymu: nukentėjusiosios – privataus kaltintojo S. G. parodymais apie įvykio aplinkybes ir specialisto išvada, patvirtinusia, kad pastaroji buvo sužalota jos nurodytomis aplinkybėmis : laiku ir būdu. Kolegija, vertindama byloje surinktus įrodymus, kuriais apylinkės teismas rėmėsi, pripažindamas A. G. kaltu, mano, kad apylinkės teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, pastarojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos nustatydamas įrodymais, keliančiais abejones dėl jų patikimumo.

Nuteistasis A. G. nei taikinamojo posėdžio metu, nei teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuotos veikos, neprisipažino ( b.l. 18-19, 41), jis nurodė, kad 2010-06-10 apie 16 val. namuose, (duomenys neskelbtini) S. G. iniciatyva įvyko konfliktas. Jam svetainėje įsijungus televizorių, iš miegamojo kambario atėjo žmona S. G. , kuri išjungė televizorių, paėmė pultą ir pasakė „ko tu čia triukšmauji ar nematai, kad aš miegu“. Jis nuėjo į jos kambarį paimti pulto, tačiau ji jo neatidavė, tyčia išbėgo į laiptinę ir pradėjo rėkti, kad jis prie jos lenda, kad ją prievartauja. Jis išėjo į laiptinę prašė jos, kad nedarytų gėdos, grįžtų į butą. Jis jos nemušė. Jie kaip vyras ir žmona negyvena, todėl jis prie jos nepriekabiavo. S. G. jį tyčia pastoviai provokuoja konfliktams, jis bijo prie jos net prisiliesti. Jis yra išvarytas iš savo buto, pakeistos buto spynos, jis negali pasiimti net savo daiktų. Šiuo metu teisme vyksta skyrybų bei turto dalijimosi procesas, todėl, jo manymu, S. G. nori suversti kaltę dėl skyrybų, tokiu būdu gaudama didesnę jai nepriklausančią turto dalį (b.l. 40, 43).

Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad nukentėjusiajai S. G. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata 2010-06-13 t.y. padarytos poodinės kraujosruvos rankose ir kojose, odos nubrozdinimai dešinio kelio srityje, tai nustatyta Lietuvos Teisės universiteto teismo medicinos instituto Vilniaus ekspertinio skyriaus specialisto išvado Nr. G 1944/10(01), šio tyrimo, atlikto 2010-06-16, metu nukentėjusioji S. G. nurodė, kad ją sužalojo jos vyras A. G. 2010-06-13 apie 16 val. namuose ( b.l. 3).

Apie tai, kad šį sužalojimą padarė jos vyras-nuteistasis A. G. , nukentėjusioji S. G. nurodė 2010-06-16 privataus kaltinimo skunde, kreipdamasi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su prašymu patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str.1 d.( b.l. 1).

Tai, kad ją aptariamo įvykio metu sužalojo jos vyras A. G., nukentėjusioji S. G. patvirtino 2011-01-25 teisiamojo posėdžių metu ( b.l.40).

Įvykį mačiusių ir galinčių patvirtinti nukentėjusios S. G. parodymus nėra. Kolegija, įvertindama nukentėjusiosios S. G. parodymus, kitus įrodymus, mano, kad tokie įrodymai nėra patikimas įrodymų šaltinis, Jos pačios parodymai dėl žemiau išvardintų motyvų negali būti vertinami kaip patikimas įrodymų šaltinis, patvirtinantis nuteistojo A. G. kaltumą dėl nukentėjusiosios S. G. sužalojimo. Baudžiamosios bylos įrodymais yra nustatyta, kad nukentėjusioji S. G. ir nuteistasis A. G. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ir šiuo metu yra bloguose santykiuose, Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme yra civilinė byla Nr.2-655-55 dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo. Šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusioji S. G. gali, siekdama, kad būtų patenkinti jos turtiniai interesai, apkalbėti savo sutuoktinį- nuteistąjį A. G., apkaltindama jos sužalojimu, ir tokiu būdu pasiekti jai naudingo sprendimo byloje dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, nes tokiu atveju A. G. pripažinimas kaltu dėl jai padaryto kūno sužalojimo turėtų svarbią reikšmę, svarstant jo kaltę dėl santuokos nutraukimo ir dėl palankesnio sprendimo, dalijant turtą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios S. G. parodymų patikimumą, šios svarbios aplinkybės nevertino. Taip pat apylinkės teismas, svarstydamas nuteistojo A. G. kaltumą , neįvertino to, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios S. G. parodymus, kaip tik objektyvūs įrodymai prieštarauja jos iškeltai versijai, kad prieš ją jos nurodyto įvykio metu smurtavo jos vyras. Ji nurodė, kad jos vyras tampė ją už plaukų, išpešdamas iš galvos nemažus kuokštus plaukų, iš to akivaizdu, kad galvoje turėjo likti žymės, apie tokias žymes patvirtino ir pati nukentėjusioji. Nežiūrint tokių jos aiškinimų, tesimo medicinos specialistas, tyręs jai padarytus sužalojimus, nenustatė galvoje jokių sužalojimų. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvadoje aprašytų nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų, akivaizdu, kad tokie sužalojimai lengvai padaromi buityje, elgiantis neatsargiai , todėl kaltinti nuteistąjį, kad tai padarė jis, nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, nesant kitų patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad nukentėjusiąją S. G. sužalojo jos vyras- nuteistasis A. G., kyla abejonės dėl pastarojo kaltumo.

Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, matyti, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistasis A. G. nežymiai sutrikdė S. G. sveikatą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuteistojo kaltumas dėl tokios veikos padarymo yra grindžiamas abejotinais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis, grįstas abejotinais prielaidų pobūdžio įrodymais, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikintinas, priimant A. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą „ 3.1.8 str.). A. G. išteisintinas, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo , numatyto LR BK 140 str.1d., požymius ( LR BPK 303 str. 5d.1 p..).

Pažymėtina, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nurodant , kokią nusikalstamą veiką padarė A. G. , nenurodyta, kam jis padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau iš nuosprendžio paskesnio turinio aišku, kad šis sužalojimas padarytas S. G., todėl tai kolegija įvertina kaip teismo apsirikimą , to nelaikant esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, ir nuosprendis dėl to nenaikinamas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Nuteistojo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 20011-02-07 nuosprendį, priimtą A. G. atžvilgiu, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

A. G. išteisinti, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str.1d., požymius.

Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas.