Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Alsuva“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-645-425/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Alsuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Anykščių vandenys“, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei ,,Arginta“, dėl viešojo pirkimo komisijos sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas nutartyje nurodė, jog pirkimo procedūrų sustabdymas gali sukelti itin neigiamus padarinius Anykščių infrastruktūros plėtrai, kadangi laiku neatlikus projekte numatytų pasirengimo darbų, finansavimas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų būtų sustabdytas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Laikinosios apsaugos priemonės paprastai taikomos dalyvaujančių byloje asmenų prašymu tam, kad būtų apsaugoti ieškovo ar kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai, o priėmus ieškovui galimai palankų teismo sprendimą, jį būtų galima realiai įvykdyti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimą teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.). Konkrečioje byloje gali būti taikoma tik tokia laikinoji apsaugos priemonė, kuri atitinka ieškovo pareikštų reikalavimų esmę ir yra susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Parinkta laikinoji apsaugos priemonė turi maksimaliai užtikrinti teismo būsimo sprendimo įvykdymą, nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, atsakovui nepadaryti nuostolių arba nuostoliai turi būti minimalūs.

Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be to, yra nustatyta, kad teismas gali imtis tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose ir kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). Viešųjų pirkimų įstatyme (VPĮ) yra numatytas viešojo pirkimo procedūrų sustabdymas, kuris taikytinas, kai perkančioji organizacija gauna tiekėjo pretenziją arba teismui pateikiamas tiekėjo ieškinys (VPĮ 94¹ str. 3 d., 95 str. 5 d.). Tiesa, ši norma nustato, kad gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, pirkimo procedūros nestabdomos, jeigu jas sustabdžius perkančioji organizacija ar tiekėjas patirtų daug didesnių nuostolių už tuos, kuriuos galėtų patirti pretenziją pateikęs tiekėjas. Tokiu atveju teismas sprendžia, ar yra pagrindas pirkimo procedūrų sustabdymą taikyti kaip laikinąją apsaugos priemonę ieškovo pareikštų reikalavimų galimam įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Spręsdamas šį klausimą, teismas itin didelę reikšmę turi skirti ekonomiškumo principui (VPĮ 95 str. 3 d.). Tiekėjo teisėtų interesų požiūriu teisė prašyti sustabdyti pirkimo procedūras yra svarbi, nes pagal VPĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą viešasis pirkimas laikomas pasibaigusiu, kai sudaroma pirkimo sutartis (preliminarioji sutartis) arba nustatomas projekto konkurso laimėtojas. Konkurso procedūrų sustabdymas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, yra tiekėjo interesų gynimo priemonė, taikytina pareiškus teisme ieškinį dėl viešojo pirkimo procedūrų pažeidimų, kol tos procedūros dar nėra baigtos. Nesustabdžius viešojo pirkimo procedūrų, tiekėjų teisėtų interesų teisminė gynyba būtų iš esmės apsunkinta arba nebeįmanoma, ji nebetektų prasmės ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo vykdymo požiūriu. Tačiau, kaip minėta, šioje teisės normoje numatyta laikinoji apsaugos priemonė turi būti taikoma vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas turi parinkti tokią laikinąją apsaugos priemonę ar kelias priemones, kurios maksimaliai užtikrintų teismo būsimo sprendimo įvykdymą ir minimaliai ribotų atsakovo interesus, veiklą, neviršytų pareikštų ieškinio reikalavimo ribų (CPK 145 str. 2 d.). Teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, o valstybės taikomos poveikio priemonės būtų neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų, akivaizdžiai varžytų asmens teises labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, būtų pažeista interesų pusiausvyra bei socialinio gyvenimo stabilumas, t. y. laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito (kitų) asmens (-ų) teisėti interesai ir būtų pažeistas viešasis interesas.

Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Vadinasi, jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, daryti neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-658/2007).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas susijęs su viešųjų pirkimų, skirtų Europos Socialinio fondo ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamo projekto ,,Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovavimas ir plėtra Anykščiuose. Anykščių miesto nuotekų valymo įrenginių pakeitimas ir rekonstravimas“ įgyvendinimui, procedūrų teisėtumu. Projekto įgyvendinimu siekiami tikslai atitinka viešojo intereso sąvoką, nes šio projekto įgyvendinimas siejamas su Anykščių miesto vandens tiekimo ir nuotekų infrastruktūros renovavimu ir plėtra. Taigi siekiant teisingai išspręsti nagrinėjamą klausimą, būtina viešojo pirkimo sustabdymo pasekmes vertinti finansine, ekonomine ir socialine prasmėmis, taip pat spręsti dėl proceso šalių lygiateisiškumo principo galimo pažeidimo. Ieškovo prašymu teismui sustabdžius viešojo pirkimo procedūras, neribotam terminui nusikeltų projekto minėto projekto įgyvendinimas, dėl ko žalos patirtų ne tik perkančioji organizacija, bet visuomenė – Anykščių miesto gyventojai, todėl nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų neproporcingas ir neekonomiškas bei pažeistų viešąjį interesą. Tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visų pirma turi užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir tik po to siekiama ginčo šalių tarpusavio interesų pusiausvyros išlaikymo, ne kartą pabrėžė Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Congestum group“ ir kt. v. M. K. Čiurlionio menų mokykla, bylos Nr. 2-587/2007, kat. 110.1; Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Skirgesa“ v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 2-638/2007, kat. 110.1).

Atkreiptinas dėmesys, jog tuo atveju, jei teismas priimtų ieškovui palankų sprendimą, ieškovo teisės gali būti apgintos VPĮ 96 straipsnyje nustatyta tvarka. Šis straipsnis numato, kad jeigu perkančioji organizacija ar tiekėjas neįvykdė šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų arba jas vykdė netinkamai, arba atliko veiksmus, kuriuos draudžia atlikti šis įstatymas, nukentėjusioji šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Tad jeigu išnagrinėjus bylą iš esmės būtų nustatyta, kad atsakovas, kaip perkančioji organizacija, vykdydamas pirkimo procedūras, pažeidė įstatymus, ieškovas įgytų teisę reikalauti žalos, atsiradusios dėl tokių pažeidimų, atlyginimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329 straipsnyje, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, tarp jų ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartį nepakeistą.