Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir panaudodamas fizinį smurtą, prievartavo turtą, o būtent: 2007 m. birželio 19 d., apie 22 val., veikdamas bendrininkų grupe su L. A., M. S. (M. S.) gyvenamojo namo, esančio, (duomenys neskelbtini), kieme, tuo metu kai L. A., neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė kitą asmenį – M. S. - perduoti turtą - 50 Lt, o pastarajam atsisakius tai padaryti, sudavė M. S. ranka smūgius į veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą bei pagrasino įpareigosiąs perduoti turtą tuo metu kieme buvusius Z. Ž. ir A. P. (A. P.), pastarajam paprieštaravus, sudavė ranka A. P. smūgius į veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą, bei vieną kartą užaštrintu atsuktuvu dūrė jam į kairės šlaunies priekinį paviršių, padarydamas durtinio pobūdžio odos pažeidimą - sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, o tuo metu jis (A. B.), matydamas tokius L. A. veiksmus ir girdėdamas jo turtinius reikalavimus, stovėdamas šalia, grasino panaudoti fizinį smurtą-demonstravo kovinius judesius rankomis ir kojomis, tuo akivaizdžiai demonstruodamas pritarimą tokiems L. A. veiksmams bei paramą jo pareikštiems turtiniams reikalavimams ir tuo metu, kai kieme buvę asmenys, išsigandę susidorojimo, pasislėpė M. S. gyvenamajame name, jis (A. B.) kartu su L. A., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, iš automobilio paėmė ir padavė L. A. nešaunamąjį ginklą – kardą, bei pats paėmęs akmenį, kartu su L. A. jėga įsibrovė į namo vidų, kur L.A. mojuojant kardu ir grasinant fiziniu susidorojimu, jis (A. B.) metė turėtą akmenį į Z. Ž., pataikė į petį, padarydamas poodinę kraujosruvą kairiame petyje - sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir taip, bendrininkų grupe, neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei panaudodamas fizinį smurtą, atvirai reikalavo kitus asmenis perduoti turtą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 2 d.

Teismas neištyrė specialisto išvadų Nr. S 311/07 (01) ir Nr. 11-1967 (07), kurios patvirtina apelianto nekaltumą. Be to, nuosprendyje nėra jokių motyvų, pagrindžiančių išvadą apie bendrininkavimą bei nėra nurodytas apelianto vaidmuo šioje bendrininkų grupėje. Byloje nėra duomenų buvus išankstiniam apelianto ir L. A. susitarimui daryti nusikaltimą. Todėl apeliantas mano, kad yra nuteistas tik už tai, kad buvo nukentėjusiojo kieme bei už kito asmens - L. A. - padarytą nusikalstamą veiką. Teismas nenurodė kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus įvykio vietoje atliko apeliantas. Nuosprendis pagrįstas tik liudytojų parodymais, kurie turi būti vertinami kritiškai, nes šie liudytojai siekia palengvinti savo padėtį. Teismas nepagrįstai nemotyvavo kodėl atmetė apelianto parodymus. Taip pat apeliantas teigia, kad, nepašalinus byloje esančių abejonių, jos turi būti vertinamos kaltininko naudai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Kolegija daro išvadą, kad byloje yra nustatyta, jog A. B., veikdamas bendrininkų grupe su L.A., 2007 m. birželio 19 d., apie 22 val., M. S. gyvenamojo namo, esančio, (duomenys neskelbtini), kieme, suklaidintas L. A. ir todėl manydamas, kad L. A. turi teisę reikalauti iš M. S. grąžinti jam sumokėtus 50 Lt už neįvykdytą pažadą apdirbti žemę, ir L. A. pareikalavus, kad M. S. perduotų jam 50 Lt, o pastarajam atsisakius tai padaryti, L. A. sudavė M. S. ranka smūgius į veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą, bei vieną kartą užaštrintu atsuktuvu dūrė jam į kairės šlaunies priekinį paviršių, padarydamas durtinio pobūdžio odos pažeidimą-sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, o tuo metu jis (A. B.) grasino panaudoti fizinį smurtą - demonstravo kovinius judesius rankomis ir kojomis. Kai kieme buvę asmenys, išsigandę susidorojimo, pasislėpė M. S. gyvenamajame name, jis (A. B.) kartu su L. A., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, iš automobilio paėmė ir padavė L. A. nešaunamąjį ginklą-kardą bei pats paėmęs akmenį, kartu su L. A. jėga įsibrovė į namo vidų, kur L. A. mojavo kardu ir grasino fiziniu susidorojimu, o A. B. metė turėtą akmenį į L. Ž. bei padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos kairiame petyje. Tokiu būdu A. B., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė M. S. ginčijamą tariamą L. A. teisę atgauti sumokėtus pinigus už neįvykdytą prievolę.

Tokią išvadą dėl A. B. nusikalstamų veiksmų apimties ir šių veiksmų juridinio įvertinimo kolegija daro įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir A. B. parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, bei įtariamojo parodymus, duotus tyrėjui.

Kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytomis išvadomis dėl A. B. nusikalstamų veiksmų apimties ir šias išvadas pagrindžiančių įrodymų vertinimo. Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. B., pritardamas L. A. veiksmams, kojomis ir rankomis demonstravo kovinius veiksmus, padavė pastarajam kardą, brovėsi į nukentėjusiojo namus, metė į L. Ž. akmenį, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Aptarta A. B. nusikalstamų veiksmų apimtis neginčijamai nustatyta iš esmės nuosekliais nukentėjusiųjų M. S., Z. Ž., A. P. parodymais, įvykio vietos apžiūros duomenimis (t. 1, b. l. 12-30) ir specialistų išvadomis (t. 1, b. l. 92-94, 120, 155).

Kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais. Todėl nuteistojo teiginiai, esą jis neatliko jokių aktyvių veiksmų, nukreiptų prieš nukentėjusiuosius, neatitinka tikrovės.

Specialistų išvados (t. 1, b. l. 69-70, 88) akmens ir kardo laikymo A. B. rankose fakto nepatvirtina bei nepaneigia, kadangi ant šių objektų nerasta jokių asmens identifikavimui ar asmens tapatumo nustatymui tinkamų pėdsakų. Pažymėtina, kad tokių pėdsakų nerasta ir ant įrankio su smailia geležte, nors neabejotinai nustatyta, kad šį įrankį savo rankoje laikė L. A..

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiųjų parodymais, taip pat padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad tarp L. A. ir M. S. nebuvo jokių ankstesnių turtinių santykių ir tarpusavio įsipareigojimų, kurių pagrindu L. A. būtų turėjęs teisę iš paminėto nukentėjusiojo reikalauti 50 Lt. Tačiau šios aplinkybės dar neleidžia daryti išvados, kad A. B. nusikalstama veika turi būti kvalifikuota kaip turto prievartavimas, nes nukentėjusieji apie L.A. ir A. B. susitarimo pobūdį ir turinį nebuvo ir negalėjo būti informuoti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko tyčios turinys ir kryptingumas nustatomas įvertinus jo parodymus, objektyviai atliktus veiksmus bei kitus bylos duomenis. Šiuo konkrečiu atveju, nuteistojo nusikalstami veiksmai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie turto prievartavimo ar savavaldžiavimo sudėties subjektyviuosius požymius. Nukentėjusiųjų parodymai šiuo požiūriu nėra informatyvūs. Kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie A. B. tyčios turinį, byloje nėra. Taigi, žuvus L. A., vienintelis įrodymų šaltinis, liečiantis paminėtą nusikalstamos veikos sudėties elementą (subjektyviąją pusę) yra nuteistojo parodymai.

Iš baudžiamojoje byloje esančių A. B. parodymų, jo gynybinės pozicijos matyti, kad jis nesuvokia esminių skirtumų tarp turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sudėties. Taip pat akivaizdu, kad jo parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra itin nenuoseklūs.

Štai savo pareiškime (t. 2, b. l. 1-2) nuteistasis apie važiavimo pas M. S. tikslą nieko neužsiminė.

Tokios pačios pozicijos A. B. laikėsi ir pirmą kartą apklausiamas įtariamuoju (t. 2, b. l. 6-8).

Įtariamojo apklausos, įvykusios 2008 m. balandžio 28 d., metu (t. 2, b. l. 14-17) jis jau nurodė, kad iš L. A. ir nukentėjusiojo pokalbio suprato, jog pastarasis L. A. turi duoti 20 Lt, kadangi žadėjo suarti žemę, tačiau to nepadarė. Tokias kalbas buvo girdėjęs ir iš vietinių gyventojų.

Kitos apklausos, įvykusios 2008 m. gegužės 27 d., metu (t. 2, b. l. 23-24) A. B. neigė susitarimą prievartauti turtą. Jis taip pat patvirtino, kad girdėjo, jog L. A. reikalauja iš nukentėjusiojo pinigų, bet negalvojo, kad tai jis daro neteisėtai, manė, jog nukentėjusysis jam skolingas.

Pirmosios instancijos teisme A. B. parodė, jog nebuvo su L. A. susitaręs prievartauti turtą, tačiau suvokė, kad L. A. prievartauja turtą ir kad M. S. jam neskolingas (t. 2, b. l. 147-149).

Apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu A. B. pakeitė pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, nurodydamas, kad įvykio vietoje L. A. ir M. S. kalbėjo apie skolą už nesuartą žemę (t. 2, b. l. 223-225).

Tokiu būdu, iš pastarųjų A. B. parodymų seka, kad jis, L. A. suklaidintas, manė, jog tarp L. A. ir M. S. egzistuoja civiliniai teisiniai santykiai. Jų pagrindu L. A. reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų, kurių suma iš esmės buvo lygiavertė prievolei.

Faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės rodo, kad apeliantas šioje situacijoje aiškiai suvokė, jog L. A. savo turtines pretenzijas realizuoja neteisėtais būdais, t. y. vartodamas psichinę prievartą bei smurtą. Nenustačius išankstinio susitarimo naudoti psichinį ir fizinį smurtą, tačiau L. A. pradėjus smurtauti, A. B. prisijungė prie jo (L. A.) atliekamų nusikalstamų veiksmų, jiems pritarė ir pats realizavo dalį savavaldžiavimo objektyviosios pusės elementų. Todėl jo veiksmuose yra visi bendrininkavimo savavaldžiavime požymiai.

Vertindama aptartus A. B. parodymus, kolegija pažymi, kad jie, nežiūrint savo specifiškumo (turi teisę laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus, nėra saistomas priesaikos ir atsakomybės už melagingų parodymų davimą), BPK 20 str. prasme, taip pat yra savarankiški įrodymai. Tam, kad atmesti kaltinamojo ar nuteistojo parodymus, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti kokie kiti savarankiški ir patikimi įrodymai paneigia šiuos parodymus. Kolegija daro išvadą, kad tokių įrodymų byloje nėra.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai teisme, daromos tik tada, kai tokiai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje 2007 m. birželio 28 d. apžvalgos 3.8.2. p.).

Kolegija daro išvadą, kad byloje nėra paneigti apeliacinės instancijos teisme duoti A.B. parodymai, kurie sutampa su jo parodymais, duotais atskirų įtariamojo apklausų metu. Atmesti juos ir remtis tik pirmosios instancijos teisme duotais A. B. parodymais vien todėl, kad jie yra palankūs kaltinimui, kolegija neturi teisės, kadangi tuo būtų pažeistos BPK 20 str. suformuluotos įrodinėjimo taisyklės. Pažymėtina ir tai, kad iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas faktiškai nebandė šiuo aspektu (dėl A. B. tyčios turinio) šalinti prieštaravimų tarp apelianto parodymų, duotų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, nors šie parodymai iš esmės skyrėsi.

Todėl apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Nuteistojo nusikalstama veika iš BK 181 str. 2 d. perkvalifikuotina į BK 294 str. 2 d. (pagal psichinės ir fizinės prievartos kvalifikuojamąjį požymį).

Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino A. B. asmenybę, sunkinančios aplinkybės buvimą, jo antraeilį vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme. Su aptartų aplinkybių vertinimu kolegija sutinka, todėl jų nekartoja.

Tačiau perkvalifikavus A. B. veiką į švelnesnį baudžiamąjį įstatymą ir įvertinus nukentėjusiųjų poziciją (prašo neskirti griežtos bausmės) bei tą aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarę asmenys, šiuo atveju, nukentėjo labiau nei nukentėjusieji (L. A. netgi buvo atimta gyvybė), kolegija turi pagrindą manyti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., šiuo atveju bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. A. B. taikant BK 75 str. nuostatas ir atidedant bausmės vykdymą, kartu jam skiriant BK 71 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir BK 75 str. 2 d. 7 p. numatytą įpareigojimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendį pakeisti.

A. B. nusikalstamą veiką iš BK 181 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 294 str. 2 d. ir paskirti jam dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 71 str., 75 str. 1, 2 d. ir 2 d. 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymą A. B. atidėti dvejiems metams, įpareigojant jį per šešis mėnesius sumokėti 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.