Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-02-02 · Civilinė byla Nr. 2S-15-516/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-02
Bylos Nr.
2S-15-516/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Dalia Višinskienė, Marijonas Greičius
Ieškovas
UAB „Elvata“
Atsakovas
UAB „SEB Lizingas“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-15-516/2011Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 122.2; 122.3; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. vasario 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Višinskienės ir Marijono Greičiaus,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Elvata“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Elvata“ ieškinį atsakovui UAB „SEB Lizingas“ dėl įpareigojimo tęsti sutartinius santykius.

Kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Elvata“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas tarp ieškovo ir atsakovo UAB „SEB lizingas“ 2008-02-29 sudarytos Lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą pripažinti negaliojančiu. Ieškovas taip pat prašė teismo atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu - įpareigoti atsakovą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, susijusių su 2008-02-29 Lizingo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), iki bylos nagrinėjimo pabaigos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-05-27 nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino iš dalies. Teismas uždraudė atsakovui UAB „SEB lizingas“ perleisti 2008-02-29 sudarytos Lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) objektą - transporto priemonę (duomenys neskelbtini) - tretiesiems asmenims.

Šalies argumentai

2010-06-10 atsakovas pateikė teismui atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti 2010-05-27 nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Nurodė, kad, atsižvelgiant į teismų suformuotą praktiką, lizingo davėjui neturint galimybės disponuoti jam priklausančiu lizingo objektu, pažeidžiami ekonomiškumo ir šalių teisėtų interesų pusiausvyros principai, kadangi bylos nagrinėjimo metu lizingo objektas, kaip turtas, gali nuvertėti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-06-10 nutartimi atsakovo prašymą patenkino.

Teismas panaikino 2010-05-27 nutartį, kuria ieškovo UAB „Elvata“ reikalavimo užtikrinimui buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovui UAB „SEB lizingas“ perleisti 2008-02-29 sudarytos Lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) objektą - transporto priemonę (duomenys neskelbtini), transporto priemonės identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini) – tretiesiems asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2010-05-17 nutartyje (civilinėje byloje Nr. 2-663/2010), esant analogiškoms aplinkybėms, konstatavo, kad teismui pritaikius draudimą lizingo davėjui parduoti iš lizingo gavėjo paimtus lizingo davėjo automobilius ir užsitęsus bylos nagrinėjimui, būtų pažeidžiami ekonomiškumo ir šalių teisėtų interesų pusiausvyros principai, kadangi turtas gali prarasti dalį vertės, be to, nutraukus lizingo sutartį, turtas nebėra apsunkintas lizingo gavėjo teisėmis.

Remiantis tuo, teismas padarė išvadą, kad atsakovo atskirajame skunde nurodyti motyvai dėl 2010-05-27 nutarties panaikinimo yra pagrįsti. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismo teigimu yra pagrindas naikinti 2010-05-27 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl minėtą nutartį panaikino.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Elvata“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-05-27 nutartį – uždrausti atsakovui perleisti tretiesiems asmenims ginčo objektą – lizinguojamą automobilį (duomenys neskelbtini).

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Tačiau šiuo atveju minima ne kasacinė nutartis, o viena iš Lietuvos Apeliacinio teismo nutarčių, kuri nebuvo žinoma net pirmosios instancijos teismui. Apelianto nuomone, tai patvirtina, kad bendrai suformuotos praktikos šiuo klausimu dar nėra ir galiami yra kitokios priimtos nutartys apeliacinės instancijos teismuose, sprendžiant analogiškus klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo;

Šalies argumentai

2) vienintelis skundžiamos nutarties motyvas prieštarauja kitiems civilinio proceso principams – būtent teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams. Apeliantas pabrėžia, jog atsakovas savo atskirajame skunde jau nurodė, kad kaip lizinguojamo turto savininkas, turi teisę ir ja pasinaudoti – perleisti turtą tretiesiems asmenims. Tokiu būdu teisminis ginčas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu netenka savo prasmės – turtas vis tiek, net ir teismui pripažinus sutarties nutraukimą nepagrįstu, bus perleistas tretiesiems asmenims. Todėl, apelianto nuomone, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir leidus atsakovui iki teismo sprendimo perleisti ginčo objektą tretiesiems asmenims, priimtas ieškovo naudai teismo sprendimas tampa formaliu teisiniu aktu, niekaip neginančiu ieškovo teisių ir neįvykdomu. Taigi būtent laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas pažeidžia asmenų lygiateisiškumo ir šalių teisėtų interesų pusiausvyros principus ir daro tokius teisminius ginčus beprasmiškais.

3) pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę – ieškovas lig šiol tvarkingai moka visas jam priklausančias įmokas, o dėl pavėluoto susimokėjimo yra sumokėjęs net ir jam priskaičiuotus delspinigius. Teigia, jog jis jau yra sumokėjęs beveik du trečdalius turto vertės, kas rodo jo rimtus ketinimus toliau tęsti sutartinius santykius, nepagrįstai ir neteisėtai nutrauktus atsakovo veiksmais. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas paskatino atsakovą imtis neteisėtų veiksmų – užpuolimo, automobilio ratų blokavimo ir kt. Tai reiškia, jog tolesnis neigiamas šio klausimo sprendimas sukels papildomas pasekmes tiek vienai, tiek kitai proceso šaliai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „SEB lizingas“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-06-10 palikti nepakeistą, o ieškovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo vadovautis aukštesnio teismo panašioje civilinėje byloje suformuota praktika civilinėje byloje Nr. 2-663/2010, kur buvo aiškiai pasakyta, kad pasibaigus lizingo sutartims ir lizingo gavėjui neginčijant jų nutraukimo negali būti ribojama turto savininko teisė disponuoti atsiimtu turtu.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad šiuo atveju ginčo šalių interesai byloje yra kardinaliai priešingi – ieškovas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagalba siekia ir toliau, nepaisant finansinio lizingo sutarties nutraukimo, naudotis lizinguotu turtu, negrąžindamas jo atsakovui AB „SEB lizingas“ ir nemokėdamas už jį jokių įmokų. Tuo tarpu atsakovas siekia susigrąžinti šį turtą ir tokiu būdu išvengti dar didesnių nuostolių dėl finansinio lizingo sutarties nutraukimo. Taigi akivaizdu, jog patenkinus ar atmetus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kokiu atveju labiau liks nuskriausta viena iš šalių. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad LR Konstitucija, tiek ir CK visų pirma gina būtent daikto savininko teises ir interesus.

Atsakovas taip pat pažymi, kad nors su ieškovu UAB „Elvata“ sudaryta finansinio lizingo sutartis yra nutraukta, ieškovas iki šiol nėra įvykdęs šios sutarties 19.1 p. numatytos savo pareigos per 3 darbo dienas grąžinti lizinguojamą turtą. Netgi priešingai, kaip matyti iš 2010-05-11 ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, AB „SEB lizingas“ priklausantį automobilį, kuriuo naudotis šiuo metu jis nebeturi jokios teisės, ieškovas, pažeisdamas sutarties 7.1.3 p. numatytą savo pareigą, be AB „SEB lizingas“ sutikimo yra perdavęs naudotis trečiajam asmeniui, kuris intensyviai jį naudoja savo poreikiams.

Teigia, jog jei ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taimymo būtų nepatenkintas ir ieškovas turėtų grąžinti lizinguotą turtą, jo interesai (lyginant su atsakovo interesais) ženkliai nenukentėtų, kadangi tol, kol nėra atnaujintas sutarties galiojimas, jis bet kokiu atveju neturi teisės naudotis AB „SEB lizingas“ turtu, o ieškinio patenkinimo atveju, net ir lizinguotas turtas būtų perliestas, jis galėtų reikalauti atlyginti dėl AB SEB lizingas įvykdyto nepagrįsto finansinio lizingo sutarties nutraukimo padarytą žalą.

Be to, nors finansinio lizingo sutartis buvo nutraukta, tačiau ieškovas iki šiol negrąžino atsakovui priklausančio turto. Todėl net jei ir galiotų pirmosios instancijos teismo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės tol, kol ieškovas nevykdo finansinio lizingo sutartyje numatytos savo pareigos grąžinti lizinguotą turtą, atsakovas negali jo perleisti tretiesiems asmenims.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys nesudaro faktinį ir teisinį pagrindą atsakovo UAB „SEB lizingas“ turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat teisę spręsti dėl būtinų konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių masto.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo arba pasidarymo nebeįmanomu. Taigi laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų neapsunkintas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas UAB „Elvata“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovą tęsti sutartinius santykius pagal 2008-02-29 Lizingo sutartį, kuria išperkamas lizinguojamas turtas (duomenys neskelbtini) (b.l. 1-2). Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti atsakovo UAB „SEB Lizingas“ 2008-02-29 Lizingo sutarties, kuria išperkamas lizinguojamas turtas (duomenys neskelbtini), nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu (b.l. 50-51). Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu ir įpareigoti atsakovą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, susijusių su 2008-02-29 Lizingo sutartimi iki bylos nagrinėjimo pabaigos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad viena vertus, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones užtikrinimas teisėtas ieškovo interesas, kad jo naudai priimtas teismo sprendimas tikrai bus realiai įvykdytas. Kita vertus, atsakovas, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, gali patirti neigiamų padarinių, nes laikinosios apsaugos priemonės gali be pagrindo apriboti tam tikras jo teises ir suvaržyti jo veiksmų laisvę. Todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina užtikrinti tokį teisinį režimą, kuris garantuotų abiejų proceso šalių teisių ir teisėtų interesų gynimo pusiausvyrą.

Pastebėtina, jog ieškovas ieškiniu siekia su atsakovu toliau tęsti sutartinius santykius pagal Lizingo sutartį, kuria išperkamas lizinguojamas turtas. Tai rodo ir ieškovo 2010-05-07 sumokėtos pavėluotos įmokos ir delspinigiai (b.l. 35,36). Taigi nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės, t.y. draudimas atsakovui perleisti nuosavybės teise priklausantį ir ieškovo lizinguojamą turtą ((duomenys neskelbtini)), taikymas, nepagrįstai neriboja atsakovo teisių. Priešingai, atsakovui perleidus turtą tretiesiems asmenims, teisminis ginčas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu netenka prasmės. Kitaip tariant, leidus atsakovui iki teismo sprendimo perleisti ginčo objektą tretiesiems asmenims, priimtas ieškovus palankaus teismo sprendimo vykdymas iš tiesų pasidarytų neįmanomas. Toks teismo sprendimas realiai negalėtų apginti ieškovo teisių ir interesų, nes ieškiniu siekiamų teisnių pasekmių- lizingo santykių tęstinumo- nebūtų galimybės įgyvendinti. Pats atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog tokiu atveju ieškovas galėtų kelti tik nuostolių atlyginimo klausimą, tačiau, minėta, kad ieškiniu siekiama visiškai kitų teisnių pasekmių.

Kita vertus, atsakovas, kurio atžvilgiu pritaikytas draudimas perleisti ginčo objektą tretiesiems asmenims, patiria tik tokį apribojimą, koks buvo nustatytas teismo- jis negali perleisti lizinguoto automobilio, tačiau šia laikinąja apsaugos priemone nėra išspręstas ginčo automobilio naudojimo klausimas iki ginčo išnagrinėjimo. Tai reiškia, jog atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyti argumentai, susiję su neteisėtu automobilio naudojimu, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nėra teisiškai reikšmingi: viena vertus, atsakovas gali reikšti teisme reikalavimą dėl turto išreikalavimo ir prašyti laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su automobilio naudojimo teise, taikymo, kitas vertus, ir nepareikšdamas tokio reikalavimo, nagrinėjamoje byloje turi teisę prašyti galimų nuostolių, sususių su draudimu perleisti automobilį, užtikrinimo (Civilinio proceso kodekso 147 str.).

Taigi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovo atžvilgiu nebus taikomi nepagrįsti ir neproporcingi jo teisių suvaržymai, apribojantys atsakovo teises daugiau nei būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo nutartį vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2010-05-17 nutartimi. Tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju bylų faktinės aplinkybės nėra visiškai tapačios, kad aptariamą nutartį būtų galima taikyti, kaip teismo precedentą, tiesiogiai, neatsižvelgiant į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes. Visų pirma, nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija lizingo sutarties nutraukimą, kai teismo paminėtoje byloje buvo pareikšti kiek kitokie ieškinio reikalavimai. Antra, sprendžiant šalių interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo bei ekonomiškumo klausimus, aktualu ir tai, kokio pobūdžio lizingo sutarties pažeidimas, lėmęs jos nutraukimą, buvo padarytas, kokia dalimi lizinguojamo turto vertė buvo padengta iki lizingo sutarties nutraukimo ir pan. Teismas, tiesiogiai pasivadovaudamas vienintele panašioje byloje priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2010-05-17 nutartimi, šių klausimų nesvarstė, nevertino bylų aplinkybių panašumo bei skirtingumo (vien tai, jog minėtoje byloje buvo sprendžiamas lizingo sutarčių dėl dešimties automobilių, atnaujinimo klausimas, kai nagrinėjamoje byloje- tik dėl vieno, kas tokiam verslo subjektui kaip atsakovas AB ,,SEB lizingas“ galimų nuostolių prasme yra kardinaliai skirtingi dalykai, liudija, jog bylų faktinės aplinkybės, lemiančios laikinųjų apsaugos priemonių poreikį, yra nevienodos). Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo saistomas aukštesnio teismo panašioje civilinėje byloje suformuota taisės aiškinimo ir taikymo taisykle ir turėjo spręsti klausimą pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes ir pareikštus reikalavimus.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-05-27 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones neteisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti (Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d., 338 str.) ir išspręsti klausimą iš esmės – palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-05-27 nutartį, kuria atsakovui buvo uždrausta perleisti tretiesiems asmenims ginčo objektą – lizinguojamą automobilį (duomenys neskelbtini).

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 7,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Patenkinus atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-06-10 nutarties, iš atsakovo UAB „SEB Lizingas“ priteistina 7,05 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-05-27 nutartį, kuria atsakovui UAB „SEB lizingas“ uždrausta perleisti tretiesiems asmenims 2008-02-29 sudarytos Lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) objektą - transporto priemonę (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo UAB „SEB Lizingas“ 7,05Lt (septynis litus ir 5 centus) pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Teisėjai Rasa GudžiūnienėDalia VišinskienėMarijonas Greičius