- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-29
- Bylos Nr.
- P-552-84-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00041-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Artūras Drigotas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- V. N.
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. N. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 20-S-29, kuriuo atsisakyta išleisti jį pačiam prašant į pensiją; 2) įpareigoti atsakovą atleisti jį iš tarnybos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu, patenkinant jo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą dėl atleidimo pačiam prašant į pensiją.
Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į Komisariato viršininką su prašymu atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) nuo 2012 m. gruodžio 21 dienos. 2013 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 20-S-29 atsakovas atsisakė patenkinti prašymą. Pareiškėjas paaiškino, jog Komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiuoju tyrėju dirba nuo 2009 m. balandžio mėn. Bendras tarnybos vidaus reikalų sistemoje laikas yra 20 metų, kuris suėjo 2012 m. rugsėjo 1 dieną. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2012 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdyboje pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jis teismo sprendimu nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. vasario 8 d. laikinai nušalintas nuo pareigų. 2012 m. lapkričio 7 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų skyriuje pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris 2012 m. lapkričio 14 d. sustabdytas. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Komisariato viršininko sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnyje išdėstytoms nuostatoms, kadangi nėra pagrįstas jokiomis teisės normomis, jame nurodyti motyvai neaiškūs ir nesusiję su jo keliamu reikalavimu, administracinio akto apskundimo tvarka taip pat neišaiškinta. Pareiškėjas rėmėsi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 55 straipsnio 1 dalimi, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Konstitucijos 52 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą. Pareiškėjas pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo procedūra sustabdyta 2012 m. lapkričio 14 d., vadovaujantis Statuto 26 straipsnio 7 dalimi, kurioje, be kita ko, numatyta, kad paaiškėjus, jog tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama tirti kompetentingai institucijai. Pareiškėjas vadovavosi vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 pavirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 35 punktu, Statuto 53 straipsniu, 55 straipsnio 2 dalimi ir darė išvadą, kad nėra jokių įstatymo nustatytų kliūčių atleisti pačiam prašant į pensiją.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2012 m. lapkričio 6 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdyboje dėl pareiškėjo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 226 straipsnio 2 dalyje. 2012 m. lapkričio 7 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. vasario 8 d. pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo Komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigų. Gavus pranešimą iš Policijos registruojamų įvykių registro, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Komisariato Imuniteto skyriaus pareigūnai už nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 226 straipsnio 2 dalyje, sulaikė ir į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę 48 val. uždarė V. N., dirbantį Komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiuoju tyrėju, 2012 m. lapkričio 7 d. buvo pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra. 2012 m. lapkričio 14 d. teikimu Nr. 20-IL-1276 tarnybinio patikrinimo procedūra, vadovaujantis Statuto 26 straipsnio 7 dalimi, dėl pareiškėjo buvo sustabdyta iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-00112-12. Atsakovas darė išvadą, kad šiuo atveju pirmesnis veiksmas laiko atžvilgiu buvo pareiškėjo elgesys, susijęs su galbūt padaryta nusikalstama veika, dėl to jis buvo nušalintas nuo tarnybos, dėl jo 2012 m. lapkričio 6 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galbūt pareiškėjo atliktų veiksmų, diskredituojančių pareigūno vardą, 2012 m. lapkričio 7 d. buvo pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra. Pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymas atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją buvo vėlesnis jo veiksmas laiko atžvilgiu ir, atsakovo manymu, turi būti sprendžiamas eilės tvarka, teisiškai kvalifikavus jo pirmiau padarytus veiksmus, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 ir pažymėjo, kad tuo atveju, kai dėl anksčiau (laiko prasme) vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti, kitų, vėlesnių, įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas. Atsakovas pabrėžė, kad pirmesnis veiksmas laiko požiūriu yra poelgis, galbūt pažeminęs pareigūno vardą, todėl klausimas apie pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos bus sprendžiamas teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinantį nuosprendį jo atžvilgiu.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Komisariato 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 20-S-29, kuriuo atsisakyta išleisti pareiškėją pačiam prašant į pensiją, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad skundžiamas atsakovo 2013 m. sausio 4 d. raštas Nr. 20-S-29 „Dėl informacijos pateikimo“ nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, sukėlusiu pareiškėjui konkrečias tiesiogines pasekmes, jis yra informacinio pobūdžio, šiuo raštu nesprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisių ar pareigų, nurodytu raštu nėra atsisakoma atleisti pareiškėją iš tarnybos, jis tik informuojamas, kad šis klausimas nebus sprendžiamas, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir išspręstas drausminės atsakomybės klausimas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui atsirado materialinės pasekmės dėl atsakovo neveikimo nepriimant įsakymo, kuriuo pareiškėjas būtų atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Skundžiamas raštas, teismo vertinimu, neužkirto kelio pareiškėjui, pasibaigus 14 dienų terminui po prašymo dėl atleidimo iš tarnybos padavimo atsakovui, kreiptis į teismą dėl atsakovo neveikimo, nepriimant įsakymo dėl atleidimo. Teismas konstatavo, kad skundžiamas atsakovo sprendimas, įformintas 2013 m. sausio 4 d. raštu Nr. 20-S-29, neturi tiesioginio poveikio pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nedaro įtakos jo teisiniam statusui. Vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, jog skundžiamas aktas pagal savo turinį šioje teisės normoje nurodytų požymių neatitiko. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad skundžiamas raštas nenagrinėtinas administracinių teismų ir nepriskirtas bendrosios kompetencijos teismui, todėl bylos dalį dėl Komisariato 2013 m. sausio 4 d. rašto Nr. 20-S-29 panaikinimo nutraukė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 p.).
Teismas vadovavosi Statuto 55 straipsniu, nustatė, kad pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymas atleisti jį iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą buvo pateiktas po to, kai 2012 m. lapkričio 7 d. buvo pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra dėl galbūt pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo, susijusio su 2012 m. lapkričio 5 d. pareiškėjo galbūt padaryta nusikalstama veika. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo elgesys dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos sudarė pakankamai pagrįstą pagrindą atsakovui vertinti pareiškėjo elgesį kaip pareigūno vardo pažeminimą, kuris yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas (Statuto 53 str. 1 d. 7 p.). Atsakovas, pirmiau pradėjęs 2012 m. lapkričio 7 d. pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir šio tyrimo procedūrą 2012 m. lapkričio 14 d. sustabdęs iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-00112-12, būdamas nuoseklus, teismo vertinimu, pagrįstai neatleido pareiškėjo iš tarnybos pagal vėliau nei buvo pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra pareiškėjo pateiktą prašymą atleisti iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Šiuo atveju galbūt pareiškėjo padaryta nusikalstama veika laiko atžvilgiu buvo pirmesnė, todėl pareiškėjo veiksmai dėl galimos nusikalstamos veikos turėjo būti teisiškai įvertinti ir kvalifikuoti pirmiau nei pareiškėjo vėlesnis prašymas atleisti jį iš tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 ir darė išvadą, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, pirmiau neužbaigęs galimo tarnybinio nusižengimo įvertinimo, kuris buvo savarankiškas pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Teismas rėmėsi Statuto 2 straipsnio 7 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjo 2012 m. lapkričio 5 d. galbūt padaryta nusikalstama veika laiko požiūriu buvo pirmesnė nei prašymo atleisti iš vidaus tarnybos pateikimas, ir darė išvadą, kad atsakovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą iš pradžių kvalifikuoti pareiškėjo veiką, susijusią su 2012 m. lapkričio 5 d. galbūt padaryta nusikalstama veika, todėl nėra pagrindo manyti, kad atsakovas netinkamai taikė teisę. Teismas konstatavo, jog atsakovas, atidėdamas pateikto prašymo išsprendimą iki tarnybinio patikrinimo atlikimo pabaigos, veikė pagal norminių aktų jam suteiktus įgaliojimus ir laikėsi jų reikalavimų, todėl šiuo aspektu atsakovas pagrįstai nesprendė pareiškėjo prašymo dėl jo atleidimo jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Šią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas V. N. apeliaciniu skundu prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.
Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčo situacijoje atsakovas veikė kaip viešojo administravimo subjektas ir ginčijamą aktą priėmė vadovaudamasis pateiktų prašymų nagrinėjimo tvarka ir terminais. Skundžiamas raštas priimtas kompetentingo subjekto – Komisariato viršininko, jame išaiškinti prašymo nepatenkinimo motyvai, t. y. kad tik išsprendus tarnybinės atsakomybės klausimą, bus sprendžiamas klausimas dėl atleidimo iš tarnybos. Tai pareiškėjas vertino kaip prašymo išleisti į pensiją neigiamą sprendimą, kuris, priešingai nei konstatavo teismas, sukuria jam konkrečias pasekmes ir daro tiesioginę įtaką teisiniam statusui. Pareiškėjas pabrėžė, kad įstatymas nenumato kitos tvarkos, kaip turi būti sprendžiamas atleidimo klausimas būtent prašomu teisiniu pagrindu, t. y. nėra numatyta šio klausimo sprendimo atidėjimo galimybė. Pareiškėjas paaiškino, kad jis toliau yra laikomas vidaus tarnybos sistemos nariu, dėl nušalinimo nuo pareigų negauna atlyginimo ir neturi pajamų pragyvenimui. Negaudamas pajamų, kreipėsi į darbo biržą, tačiau į jokias išmokas negali pretenduoti, nes nėra atleistas ir laikoma, jog yra dirbantis ir ieškantis tik papildomo darbo, kurį rasti sudėtinga. Buvo atsisakyta priimti jį į partiją kaip policijos pareigūną. Pareiškėjo manymu, teismas be pagrindo teigė, kad atsakovas vilkino atlikti veiksmus, o ne atsisakė tai padaryti. Atsakovas priėmė sprendimą atidėti atleidimo iš tarnybos klausimo svarstymą, todėl šios bylos nagrinėjimo dalyką būtent ir sudaro atsakovo veiksmo (atsisakymo atlikti jam priskirtą veiksmą) pagrįstumo ir teisėtumo nustatymas. Pareiškėjas darė išvadą, kad teismas turėjo įvertinti ginčijamo akto teisėtumą, kadangi tokio pobūdžio bylos priskirtinos administracinių teismų kompetencijai. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, kadangi ji neatitinka šios bylos situacijos. Pareiškėjas nurodė, kad iš teismo sprendimo neaišku, kodėl teismas nesivadovavo pakankamu teisiniu reglamentavimu, susijusiu su atleidimu iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (Statuto 55 str. 1-3 d.). Pareiškėjas darė išvadą, kad nėra jokių kliūčių atleisti jį pačiam prašant, tačiau atsakovas to nepadarė. Pareiškėjas pabrėžė, kad Tvarkos 35 punktas instituciją įpareigoja, jog, esant situacijai, kuomet pareigūnas išreiškia valią išeiti į pensiją, drausminės nuobaudos skyrimo procedūra nutraukiama, ir iškyla būtinybė praėjus 14 dienų nuo prašymo įteikimo tuoj pat spręsti darbuotojo atleidimo klausimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas sutiko su teismo nuomone, kad skundžiamas 2013 m. sausio 4 d. raštas Nr. 20-S-29 nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, sukėlusiu pareiškėjui konkrečias tiesiogines pasekmes, ir yra tik informacinio pobūdžio, todėl nenagrinėtinas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą buvo pateiktas 2012 m. gruodžio 20 d., t. y. po to, kai 2012 m. lapkričio 7 d. dėl pareiškėjo buvo pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra dėl jo galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Šis klausimas turi būti sprendžiamas eilės tvarka, teisiškai kvalifikavus pareiškėjo pirmiau atliktus veiksmus, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu. Atsakovo vertinimu, Komisariatas turėjo pareigą iš pradžių kvalifikuoti pareiškėjo veiką, susijusią su 2012 m. lapkričio 5 d. galbūt padaryta nusikalstama veika. Turėdamas teisinį pagrindą, pagrįstai ir teisėtai nesutiko atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos jo paties prašymu.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl pareiškėjo V. N. skundo reikalavimo panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 20-S-29 nutraukta, paliko nepakeistą. Kitą teismo sprendimo dalį panaikino ir įpareigojo atsakovą Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išspręsti pareiškėjo V. N. 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą.
Teisėjų kolegija vadovavosi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktais, 55 straipsniu ir pažymėjo, kad pagal šias teisės normas pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu arba jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją yra savarankiški pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, kurių taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nurodytas išimtinumas Statuto lygmeniu yra atskleistas 55 straipsnyje. Aiškindama nurodytas Statuto normas šio teisės akto normų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pareigūno patraukimo drausminėn atsakomybėn ir jo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, kontekste, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareigūno teisė būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru (jo paties prašymu) ir jo vadovo pareiga šią teisę įgyvendinti Statuto tiesiogiai nėra saistoma tokio pareigūno atžvilgiu pradėtu (ir vykdomu) tarnybiniu patikrinimu, kurio tikslas – nustatyti pareigūno galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo arba pareigūno vardo pažeminimo faktus. Sąsaja ir tam tikra teisinė kolizija tarp Statuto normų, reglamentuojančių pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos savo noru, ir normų, reglamentuojančių pareigūno patraukimą drausminėn atsakomybėn arba jo atleidimą iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, gali pasireikšti tik sprendžiant klausimą dėl šių normų taikymo laike susiklosčius situacijai, kai šių normų taikymas laike sutampa.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Statuto 26 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta bendra pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn taisyklė, pagal kurią tarnybinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos. Be to, šioje dalyje yra nustatyti naikinamieji tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai: vieneri metai nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos bei treji metai išimtiniais atvejais (tarp jų ir nagrinėjamai bylai aktualiu atveju, kai pareigūno atžvilgiu pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra yra sustabdoma, kol bus baigtas pareigūno atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas) nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nurodyta, kad, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte (pareigūno atleidimas, jei savo poelgiu jis pažemino pareigūno vardą), 14 punkte (pareigūno atleidimas, jei paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos) išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš nurodytų teisės normų matyti, jog pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn ar atleidimo iš pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo terminai, palyginus su aukščiau aptartu Statuto 55 straipsnyje nustatytu pareigūno atleidimo iš tarnybos savo noru terminu (kita darbo diena po 14 kalendorinių dienų nuo prašymo padavimo dienos), yra ženkliai didesni ir kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo tam tikro fakto nustatymo (paaiškėjimo) dienos. Paminėtas Statuto 55 straipsnyje nustatytas terminas yra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas kaip saistomas tik su pareigūno valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena. Esant tokiems aptariamų terminų ypatumams, bei, vadovaudamasi bendrais teisėtumo ir teisinio tikrumo principais, teisėjų kolegija darė išvadą, kad susiklosčius situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą. Esant situacijai, kai paminėtas 14 dienų terminas sueina (pasibaigė), pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktą nesvarbu, kad dar tęsėsi (nepasibaigė) jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir įstatymą įgyvendinančio teisės akto – Taisyklių, nagrinėjamo ginčo atsiradimo metu galiojusi specialioji (aptariamai situacijai išspręsti skirta) norma – 35 punktas, pagal kurį, atsiradus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktuose numatytiems atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams, pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti nutraukiama, jeigu jos neįmanoma užbaigti per Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 reikšmės nagrinėjamai bylai, teisėjų kolegija pažymėjo, kad šios ir administracinės bylos Nr. A7-481/2005 faktinės aplinkybės turi esminį skirtumą, kuris pasireiškia tuo, kad administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, skirtingai nuo šios administracinės bylos, nebuvo (ir dėl neaktualumo bylai neturėjo būti) taikomi nei Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai bei Statuto 55 straipsnis, nei Taisyklių 35 punktas. Todėl vienodos administracinių teismų praktikos formavimo prasme administracinė byla Nr. A7-481/2005 ir joje priimtas procesinis sprendimas negali būti pripažinti reikšmingais nagrinėjamai administracinei bylai. Vienodos administracinių teismų praktikos formavimo aspektu teisėjų kolegija pripažino būtina pasisakyti ir dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A261-680/2013, kuri faktinėmis aplinkybėmis yra panaši su nagrinėjama byla, reikšmės šiai bylai. Tai darydama, kolegija pirmiausia pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartyje rėmėsi administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 priimtu procesiniu sprendimu, kuris, kaip yra paaiškinta aukščiau, vienodos administracinių teismų praktikos formavimo prasme negali būti pripažintas reikšmingu, sprendžiant šioje byloje nagrinėjamą situaciją. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. A261-680/2013 yra pateikta šią bylą nagrinėjusio teisėjo atskiroji nuomonė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ABTĮ 13 straipsnio taikymo požiūriu šioje byloje priimta 2013 m. gegužės 6 d. nutartis taip pat negali būti pripažinta reikšminga nagrinėjamai bylai.
Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamame atsakovo 2013 m. sausio 4 d. rašte Nr. 20-S-29 išreikšta atsakovo pozicija teisės taikymo požiūriu negali būti pripažinta teisinga ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atleisti jį iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, netinkamai išaiškino ir pritaikė aukščiau aptartas materialinės teisės normas. Todėl teismo sprendimo dalį dėl šio pareiškėjo reikalavimo išsprendimo teisėjų kolegija pripažino nepagrįsta ir panaikino. Pasisakydama dėl teismo galimybės patenkinti šį pareiškėjo reikalavimą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymo atleisti iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą iš esmės nesprendė, todėl teismas neturėjo (ir neturi) galimybės pats išspręsti šio prašymo pagrįstumo klausimo pensinius santykius reglamentuojančių normų taikymo prasme. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šis pareiškėjo prašymas atsakovo turi būti išnagrinėtas iš esmės, ir tokį įpareigojimą atsakovui nustatė šioje administracinėje byloje.
V.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-287/2014.
Atsakovo manymu, procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Be to, atsakovo manymu, proceso atnaujinimas byloje reikšmingas ne tik Komisariatui, bet turi ir viešojo intereso pobūdį. Atsakovo manymu, nepagrįstu laikytinas Statuto 53 straipsnyje nustatytų pareigūnų atleidimo pagrindų skirstymas į „išimtinius“ ir „neišimtinius“. Atsakovo vertinimu, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 12 punktuose nustatyti atleidimo pagrindai negali būti vertinami kaip objektyvesni vien todėl, kad jie išimtinai priklauso nuo pareigūnų valios ar todėl, kad Statutas detaliai reguliuoja jų taikymo tvarką ir terminus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas objektyvus atleidimo pagrindas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra vertinamas kaip išimtinis pagrindas, nors jo atsiradimo aplinkybės yra objektyvios ir nepriklausančios nuo asmens valios. Atsakovas kritiškai vertina teisėjų kolegijos atsisakymą vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, nes nors nurodomoje nutartyje ir nebuvo aiškinamos atitinkamos Statuto nuostatos, tačiau buvo pasisakyta dėl atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo eiliškumo statutinėje įstaigoje, kai joje pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, pradėtas ikiteisminis tyrimas, o tiriamas pareigūnas pristato Centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvadą, kad jis netinkamas tarnybai. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1474/2008, 2003 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1234/2003, 2012 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-344/2012. Atsakovas pažymi, kad teisėjų kolegija neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl visų bylos aplinkybių, t. y. dėl to, kad pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, byla perduota į teismą ir pareiškėjas yra nušalintas nuo pareigų teismo sprendimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kurį reglamentuoja ABTĮ III skyriaus normos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas, susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (pvz., 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 yra išaiškinęs, kad procesas administracinėje byloje atnaujinamas tik tuomet, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei reikalavimai prašymo turiniui įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, priešingu atveju procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.), nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėja abstraktaus pobūdžio prašymų (pvz., 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-38/2013).
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašyme tvirtina, kad egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje. Pažymėtina, kad procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pabrėžtina, jog procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes kitaip nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012).
Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymą dėl proceso atnaujinimo, konstatuoja, kad pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Visų pirma, jo subjektyvus teismų praktikos aiškinimas savaime negali būti siejamas su aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu pagal jo taikymo prasmę. Be to, teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, jei bylos yra analogiškos, t. y. identiškos ginčo faktinės aplinkybės bei sprendžiant ginčą pritaikyta ta pati teisės norma.
Pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-149/2011).
Prašyme atnaujinti procesą teigiama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, priimdama 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-287/2014, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos bylose dėl vidaus tarnybos pareigūnų atleidimo tais atvejais, kai šių pareigūnų atžvilgiu yra pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra (ar ikiteisminis tyrimas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo prašyme nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-2760/2012 ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi, priešingai nei administracinėje byloje Nr. A143-287/2014, administracinėje byloje Nr. A552-2760/2012 nebuvo taikomi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 55 straipsnis, Taisyklių 35 punktas. Tas pats pasakytina ir dėl atsakovo prašyme nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A575-1474/2008, 2003 m. gruodžio 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A6-1234/2003, 2012 m. vasario 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-344/2012, taip pat 2012 m. vasario 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-1069/2012, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš užimamų pareigų pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (kai savo poelgiu pažemino pareigūno vardą), panaikinimo (administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas joks sprendimas dėl jo atleidimo). Dėl atsakovo prašyme nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nutartyje, dėl kurios yra prašoma atnaujinti procesą, pasisakė dėl atsakovo nurodytos nutarties reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai, nurodydama, kad šių bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Įvertinusi prašyme nurodytas nutartis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 analogiškomis aplinkybėmis ir analogiškas klausimas spręstas kitaip nei aptariamoje byloje.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nei vienas iš prašyme nurodytų procesinių sprendimų negali būti pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nes byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir bylų, kuriose priimtus procesinius sprendimus nurodė atsakovas, nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės. Taigi atsakovas neįrodė, kad ginčo situacija, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo išspręsta skirtingai nei kitose panašiose situacijose administracinių teismų praktikoje.
Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl aplinkybių, jog pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, byla perduota į teismą, pareiškėjas yra nušalintas nuo pareigų teismo sprendimu. Tokius atsakovo teiginius teisėjų kolegija vertina kaip prašymo atnaujinti procesą grindimą faktinių bylos aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų vertinimu nagrinėjamoje byloje, kas nesudaro proceso atnaujinimo pagrindų. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 bei bylos medžiagos matyti, kad šios atsakovo nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai buvo žinomos, tačiau tai, kad nutarties motyvuojamojoje dalyje dėl jų nebuvo plačiau pasisakyta, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje. Pažymėtina, kad, kaip ne kartą akcentuota administracinių teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).
Teisėjų kolegija nevertina atsakovo teiginių dėl visuomenės ir piliečių teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, kaip nepakankamų atnaujinti procesą administracinėje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 įpareigojo atsakovą išspręsti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, o ne priimti įsakymą, kuriuo pareiškėjo prašymas būtų tenkintas (apeliacinės instancijos teisėjų kolegija aptariamoje nutartyje konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo prašymo atleisti iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą iš esmės nesprendė, todėl šis pareiškėjo prašymas atsakovo turi būti išnagrinėtas iš esmės).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymo atnaujinti procesą netenkinti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.