Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Ievai Jegorovaitei, Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam R. L. , nuteistojo gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui, nukentėjusiojo atstovui advokatui Gintarui Platūkiui teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. ir nukentėjusiojo P. R. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009-06-23 nuosprendžio, kuriuo

R. L. nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė.

Iš R. L. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti P. R. .

Iš R. L. priteista 2000 Lt P. R. advokato išlaidoms apmokėti, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad jis 2007-11-03 apie 24 val. (duomenys neskelbtini) švenčiant I. P. gimtadienį, konflikto metu su P. R. ranka smogė P. R. į veidą, šiam nukritus ant žemės, keletą kartų rankomis ir kojomis sudavė į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kauno rajono apylinkės teismas, analizuodamas įrodymus nesirėmė teismui pateikta A.Garmaus Teismo medicininių tyrimų biuro teismo medicinos specialisto 2009-05-25 konsultacine išvada, motyvuodamas tuo, kad kaltinamojo sveikatos sutrikdymo mastas yra nenustatinėtina byloje aplinkybė, tačiau nurodytoje konsultacinėje išvadoje yra išanalizuota ne tik nuteistojo sveikatos sutrikdymo mastas bet ir sutrikdymo padarymo mechanizmas bei P. R. sužalojimai, kurie yra nenustatinėtinos aplinkybės šioje byloje.

Kauno rajono apylinkės teismas, pažeisdamas LR BPK 301 str. 1. dalies nuostatas, iš dalies nuosprendį grindė įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuosprendyje konstatuojama, kad dėl šio įvykio buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu, ištyrus visas aplinkybes, buvo nustatyta, kad P. R. neturėjo tyčios sužaloti R. L. , jis gindamasis nuo trisdešimt metų už save jaunesnio R. L. , susikibąs su juo ir grumdamasis padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą tačiau neperžengdamas būtinosios ginties ribų, gynyba atitiko puolimo pobūdį ir pavojingumą, o esant šioms aplinkybėms ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-0148-07 prieš P. R. nutrauktas, esant jo veikoje būtinajai ginčiai. Kadangi Kauno rajono apylinkės teismas posėdyje šį teiginį tik konstatavo paskelbdamas, kad nutarimas įsiteisėjęs, o neištyrė šiame teiginyje esančių prieštaravimų visos bylos kontekste posėdžio metu, šia aplinkybe negalėjo būti pagrindžiamas priimamas nuosprendis. Prieštaravimai yra akivaizdūs. Atliekant ikiteisminį tyrimą aplinkybės apie gynybos ir puolimo pobūdį bei pavojingumą buvo nustatinėjamos pagal įtariamųjų parodymus, jų nesiejant su Teismo med. Specialistų išvadomis ir nuteistojo parodymais. Nebuvo nustatyta pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga. Nebuvo įvertinta kelių trauminių poveikių pasėkoje sužalojimai buvo padaryti P. R. . Kadangi jam sužalojimai padaryti vieno ar dviejų trauminių poveikių pasėkoje, tai akivaizdu, kad suduodami apeliantui ne mažiau kaip 8 (aštuonis) smūgius į įvairias kūno vietas, P. R. ir S. S. mušė akivaizdžiai nesant pavojingo kėsinimosi, arba jau atremtam, arba pasibaigus pavojingam kėsinimuisi, o tuo pačiu nesant teisei į būtinąją gintį. Neištirti nuteistojo parodymai, kad jį spardė jam nugriuvus, kas pasitvirtinus reikštų, kad buvo mušamas pasibaigus arba atrėmus pavojingą kėsinimąsi, o tuo pačiu nesant teisės į būtinąją gintį.

Kauno rajono apylinkės teismas posėdyje netyrė bylos aplinkybių tikslu nustatyti ar apelianto veiksmuose nebuvo LR BK 28 str. 1 d. nustatytos teisės į būtinąją gintį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, gynybos argumentai atmesti nemotyvuotai, prieštaravimai nepašalinti, o pasiremta vien kaltinimo įrodymais. Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai R. L. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai kvalifikavo apelianto veiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, o teismo padarytas išvadas patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai.

Nors nuteistasis R. L. kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 140 str. 1 d. neprisipažino, jo kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Tai yra: nukentėjusiojo P. R. parodymai, jog R. L. pirmas ėmė elgtis iššaukiančiai, ranka smogė nukentėjusiajam į veidą, pastarasis nuo smūgio nukrito nuo kėdės, liudytojų R. S. , L. M. , M. B. parodymai, specialistų išvados. Tai, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo P. R. kilo konfliktas, pripažino ir pats kaltinamasis, tačiau jis teigė, kad priėjęs R. S. ranka smogė nuteistajam į veidą. Teismas pagrįstai jo parodymų nelaikė nuosekliais, kadangi niekas iš pobūvyje buvusių asmenų negalėjo patvirtinti, kad R. S. mušė R. L. . Atvirkščiai, visi pobūvyje dalyvavę asmenys tvirtino, kad pirmasis konfliktuoti pradėjo R. L. – jis nepagarbiai kabinėjosi prie P. R. .

Skunde nurodoma, jog nuteistojo žmonos R. L. parodymai įvertinti kaip siekimas išvengti R. L. atsakomybės. Be to, teismas neištyrė prieštaravimų tarp P. R. parodymų išdėstytų skunde privataus kaltinimo tvarka ir P. R. parodymų ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01418-07. Kolegijos nuomone, teismas teisingai įvertino visus surinktus byloje įrodymus, nukentėjusiojo, liudytojų paaiškinimus, ir pagrįstai R. L. pripažino kaltu, padarius jam inkriminuojamą veiką. BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Pirmosios instancijos teismas faktines veikos padarymo aplinkybes nustatė vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą. Pripažintina, kad teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšminga aplinkybė) reikalavimus.

Apeliantas nurodo, jog gynėjas advokatas prašė teismą skirti papildomą teismo medicininę ekspertizę, tačiau teismas prašymą atmetė. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas prašymą skirti papildomą ekspertizė atmetė pagrįstai. Byloje yra pateikta M. Romerio universiteto teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G-4842/07(02). Pažymėtina, jog tikrindamas ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, teismas turi teisę skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau ją reikėtų skirti tik tuo atveju, kai byloje esantys ekspertizės aktai ar specialisto išvados kelia abejonių dėl jų nepagrįstumo. Nesant abejonių dėl specialisto išvados Nr. G-4842/07(02), apylinkės teismas atmetė prašymą skirti papildomą teismo medicinos ekspertizę.

Nuteistojo apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, jog nuosprendis grįstas įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, jog atliekant ikiteisminį tyrimą aplinkybės apie gynybos ir puolimo pobūdį bei pavojingumą buvo nustatinėjamos pagal įtariamųjų parodymus, jų nesiejant su Teismo medicinos specialistų išvadomis ir R. L. parodymais. Galiojančiame BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Pažymėtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 str.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, privataus kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turėjo lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, grįstą prielaidomis ar pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą ir kitus įstatymo reikalavimus.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog nutraukiant ikiteisminį tyrimą Nr. 65-1-01418-07 visiškai nebuvo vertinama ta aplinkybė, jog tiek R. S. , tiek ir P. R. buvo įtariamieji nurodytame ikiteisminiame tyrime ir jie buvo akivaizdžiai suinteresuoti duoti žinomai melagingus parodymus apie nuteistojo neva atliktus veiksmus P. R. atžvilgiu. Iš Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2008-05-26 nutarimo matyti, jog P. R. veiksmuose formaliai yra nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 1 d. požymių, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad R. L. pats pirmas pradėjo žodinį konfliktą su P. R. bei pats sudavė jam smūgį į veidą, tai patvirtino liudytojai R. S. , L. M. , I. P. , M. B. , V. B. ir kiti. Nustatyta, jog konflikto metu P. R. tyčios sužaloti R. L. neturėjo, jis gynėsi nuo 30 metų už save jaunesnio R. L. , ir ikiteisminio tyrimo metu teisingai nustatyta, kad gynyba atitiko puolimo pobūdį ir pavojingumą, būtinosios ginties riba peržengta nebuvo. Atlikus ikiteisminį tyrimą R. L. versija, kad jį sumušė R. S. ir P. R. , nepasitvirtino.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma patvirtino R. L. kaltę, įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį naikinti skunde nurodytais argumentais įstatyminio pagrindo nėra .

Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išreikštas prašymas padidinti neturtinės žalos dydį, priteistinos nukentėjusiojo naudai iš R. L. iki 5000 Lt, nepagrįstas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas P. R. neturtinei žalai atlyginti priteisė 1000 Lt teisingai. Nustatyta, jog dėl R. L. veiksmų P. R. patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, nepatogumus, pažeminimą. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir CK 6.282 bei 6.283 str. nurodytais kriterijais. Vis dėlto teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, nėra visiškai laisvas, jis atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 str. 2 d.). Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atlyginama yra tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė. CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi atsižvelgti ir į padarytos turtinės žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-09-19 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2006). Todėl priteisiant neturtinę žalą nukentėjusiajam, atsižvelgtina į neturtinės žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teismų praktiką, neturtinės žalos atlyginimo P. R. 1000 Lt priteista teisingai.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, nuteistojo R. L. ir nukentėjusiojo P. R. apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo R. L. ir nukentėjusiojo P. R. apeliacinius skundus atmesti.