Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios L. K. individualios įmonės ieškinį atsakovei L. K. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovė atsiliepimo per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl, esant ieškovės prašymui, priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Atlikus formalų įrodymų vertinimą nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1079-524/2019 (naujas bylos Nr. eB2-395-524/2020) L. K. individualiai įmonei iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė mažąją bendriją „Tavix“. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas, patvirtinta kreditorinių reikalavimų už 3 589,21 Eur sumą. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartimi L. K. individuali įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtintas galutinis bankrutuojančios L. K. individualios įmonės kreditorių sąrašas, patvirtintas Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi.

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau - JANĮ) neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje.

Nagrinėjamu atveju bendrovės bankroto procesas pradėtas galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui, byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovės pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu padarytos žalos atlyginimo, todėl ginčo klausimas turi būti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą.

Įmonių bankroto įstatymas įtvirtino įmonės vadovo (savininko) pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokia, o to nepadarius padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 ir 4 dalys). Įmonės vadovo (savininko) pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo įstatymas siejo ne vien su formaliu įmonės nemokumo statuso konstatavimu. Pagal šio straipsnio formuluotę, pareigą inicijuoti įmonei bankroto bylą įmonės vadovas (savininkas) įgyja įvertinęs tolimesnes įmonės veiklos perspektyvas ir galimybę atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Toks įmonės vadovo (savininko) atliekamas įmonės veiklos perspektyvų vertinimas turi atitikti rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovo (savininko) elgesys tęsiant bendrovės veiklą esant formaliam įmonės nemokumo statusui, neatitinkantis protingos verslo rizikos ir prieštaraujantis geriems verslo standartams, teismo būtų įvertintas kaip neteisėtas elgesys, kuriuo daroma žala įmonei ir jos kreditoriams. Kita vertus, protingos, atsižvelgiant į konkrečią faktinę situaciją, įmonės vadovo ar savininko pastangos atgaivinti įmonės veiklą prieš inicijuojant įmonės bankroto procedūras, negali būti vertinamos kaip neteisėtos, kadangi verslas visuomet yra susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu, o bankroto procedūros pagal jų tikslą ir prigimtį yra kraštutinė įmonės kreditorių teisių apsaugos priemonė. Nustačius, kad įmonės vadovas (savininkas) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėdamas pakankamą pagrindą (atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standartą) manyti, jog įmonė galės atsiskaityti su kreditoriais, tokie įmonės vadovo (savininko) veiksmai neturėtų būti vertinami kaip Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio numatytos pareigos pažeidimas.

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.2 straipsnis). Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numatė, jog tuo atveju, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju pareiškimą dėl bankroto bylos L. K. individualiai įmonei iškėlimo pateikė kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, tuo tarpu įmonės savininkas įstatymo nustatytos pareigos pateikti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nevykdė. Juridinių asmenų registro duomenimis L. K. individualios įmonės savininkė nuo (duomenys neskelbtini) iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo buvo atsakovė. Iš Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nutarties matyti, kad įmonė metinės finansinės atskaitomybės dokumentų neteikė, jokio registruoto turto neturi, įmonėje nuo 2005 m. birželio 16 d. apdraustųjų nebuvo.

Pažymėtina, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui (savininkui) nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Taigi nėra abejonių, kad įmonės vadovo (savininko) pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas. Nesikreipdama į teismą su pareiškimu iškelti įmonei bankroto bylą, atsakovė prisiėmė riziką dėl pareigos padengti tokiu jos neteisėtu neveikimu atsiradusią žalą. Pažymėtina, jog kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Nustačius vadovo (savininko) neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Esant nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir teisiniam reguliavimui, pripažįstama, kad atsakovė turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos L. K. individualiai įmonei iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė ir privalo atlyginti įmonei padarytą žalą (CK 6.245, 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.251 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 ir 4 dalys). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įmonė neturi jokio turto, kas leidžia spręsti, jog L. K. individuali įmonė dar prieš susidarant kreditorių reikalavimams buvo nemoki, nes neturėjo turto, į kurį kreditoriai galėtų nukreipti reikalavimus, tačiau atsakovė, minėta, įstatymo nustatytos pareigos pateikti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nevykdė. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį ar priešpriešinių įrodymų teismui nepateikė, o byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina žalos padarymo įmonei ir jos kreditoriams faktą, todėl konstatuotina, jog ieškovės reikalavimas pagrįstas, todėl tenkintinas, iš atsakovės priteistina 3 589,21 Eur žalos atlyginimui (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis, 6.63 straipsnis, 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.245-6.249 straipsniai, Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis, 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

Remiantis CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovei esant atleistai nuo žyminio mokesčio mokėjimo, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 81 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 285 – 287 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės L. K. 3 589,21 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3 589,21 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. kovo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės bankrutavusios L. K. individualios įmonės naudai.

Priteisti iš atsakovės L. K. 81 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai (įmokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Atsakovė šio sprendimo negali skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.