Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės G. E. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. nutarties, priimtos sprendžiant ieškovės G. E. C. ieškinio atsakovams Ž. C., S. C., J. Š., M. Š. ir Ž. Š. dėl testamento išaiškinimo priėmimo klausimą

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

8. Apeliantės įsitikinimu, teismas nutartyje, nurodydamas, kad ieškovei reikėtų kreiptis į apygardos teismą, išreiškė išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Ieškinyje nurodytos tam tikros bendro gyvenimo aplinkybės, santykiai tarp sutuoktinių nepatvirtina, kad ieškinio reikalavimas yra suformuotas netinkamai, o šios aplinkybės gali būti vertinamos tik kaip aplinkybės, nulėmusios testatoriaus valią. Apeliantės įsitikinimu, teismas ieškinio trūkumus nustatė nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

12. CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas reikalauja teismui pateikiamame ieškinyje nurodyti aplinkybes kuriomis grindžiamas reikalavimas, 4 punktas įpareigoja suformuluoti reikalavimą. Ieškinio pagrindas ir dalykas turi būti suformuluoti aiškiai ir tiksliai, kadangi jie apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, o taip pat sudaro sąlygas tinkamai gintis nuo pareikšto reikalavimo priešingą suinteresuotumą byloje turinčiai šaliai.

13. Pažymėtina, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis).

14. CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad faktinis pagrindas ieškinyje turi būti suformuluotas aiškiai ir tiksliai, nes jis kartu su kitu ieškinio elementu – ieškinio dalyku – apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką. Dėl to aiškus ieškinio pagrindo formulavimas padeda dalyvaujantiems byloje asmenims ir teismui nustatyti ginčo pobūdį, tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui bei operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, apginant pažeistas ginčo šalių teises ir teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2011). Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

15. Apeliantė kreipėsi į teismą su reikalavimu pripažinti, kad testatoriaus V. C. 2018 m. spalio 29 d. testamentu, notarinis registras 1-6143, paliekama G. E. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) visos testatoriui priklausančios piniginės lėšos, palūkanos ir kompensacijos, esančios Luminor Bank AB ir piniginės lėšos, palūkanos ir kompensacijos, esančios G. E. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), vardu atidarytose bankų sąskaitose (ieškinio dalykas).

17. Pažymėtina, kad testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.2 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.63 straipsnio 5 dalį vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei. Dėl to ir nustatant reikšmingas aplinkybes dėl testamente išreikštos testatoriaus valios, svarbu atsižvelgti į tai, kad testamentas yra vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 3 dalis, 5.19 straipsnis), kuriam sudaryti būtina tik vienos šalies (testatoriaus) valia. Dėl šios priežasties testamente išreikštos testatoriaus valios turiniui nustatyti sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 straipsnis) netaikytinos visa apimtimi, o tik tiek, kiek tai neprieštarauja testamento, kaip vienašalio sandorio, kuriuo išreikšta tik testatoriaus valia, esmei.

18. Pagal kasacinio teismo praktiką, atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15–5.42 straipsniai), kilus ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, šis turi būti nustatomas vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, būtina aiškintis tikruosius testatoriaus ketinimus, testamento sudarymo aplinkybes ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (mutatis mutandis CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į testamento prigimtį, esmę bei jo dalyką, reikšmė (mutatis mutandis CK 6.193 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta byloje J. K. v. Č. K., bylos Nr. 3K-3-161/2011). Sprendžiant dėl tikrosios testatoriaus valios išraiškos ir dėl to, kokią reikšmę (šnekamosios ar specialiosios – teisės kalbos) priskirti testamente pavartotiems žodžiams bei sąvokoms, asmeninio testamento atveju atsižvelgtina į testamento turinio išdėstymo būdą, o visas testamento tekstas vertintinas kaip vientisas dokumentas.

19. Prie ieškinio pateikto 2018 m. spalio 29 d. testamento 10 punkte nurodyta „Visas man priklausančias pinigines lėšas, palūkanas ir kompensacijas esančias Luminor Bank AB, aš palieku sutuoktinei G. E. C. <...>. Kaip spręstina pagal reikalavimą, taip, kaip jis yra suformuluotas, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad juo išplečiamos aiškintino testamento nuostatos, papildomai ieškinio reikalavime nurodant „ir piniginės lėšos, palūkanos ir kompensacijos, esančios G. E. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), vardu atidarytose bankų sąskaitose (ieškinio dalykas)“, kadangi pastarosios nuostatos testamente nėra įtvirtintos. Pastaroji reikalavimo nuostata sietina ne su testatoriaus valia padalinti savo turtą, tačiau išimtinai su ieškovės valia pripažinti lėšas banke esant jos asmenine nuosavybe.

20. Nors ir darant išvadą, kad tarp sutuoktinių egzistavo nerašytas susitarimas lėšas kaupti ir tvarkyti atskirose banko sąskaitose, o testatoriaus valia buvo padalinti būtent savo sukauptas pinigines lėšas, tačiau pažymėtina, kad CK 3.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Kartu su ieškiniu nepateikti įrodymai, kad prašomos pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe lėšos banke būtų anksčiau pripažintos asmenine ieškovės nuosavybe, kai tuo tarpu iš ieškinyje suformuluoto reikalavimo būtent pastarasis ieškovės tikslas ir atsispindi. Kaip teisingai pažymėjo tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliantė atskirajame skunde, įgyvendinus teisę į teisminę gynybą turi būti pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos, o materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės tikrasis siekis yra tas, kad jos vardu atidarytose banko sąskaitose esančioms lėšoms nebūtų taikomas sutuoktinių turto teisinis režimas, o lėšos būtų pripažintos asmenine ieškovės nuosavybe ir nepatektu į paveldimą turtą, o tokio materialinio rezultato ieškovė nepasiektų net ir ieškinio tenkinimo atveju, kadangi ieškinį grindžia tuo, kad tarp sutuoktinių egzistavo susitarimas pinigines lėšas kaupti atskirai, o ieškinio reikalavimu prašoma išaiškinti testamento nuostatą plečiamai ir taip, kaip testamente nėra nurodyta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė turėtų sukonkretinti ir patikslinti ieškinio dalyką ir pagrindą, kadangi tokia pareiga tenka išskirtinai ieškovei.

22. Apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas, nurodydamas ieškovei kreiptis į apygardos teismą, išreiškė išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Tokios išvados daryti negalima, kadangi, viena vertus, tiesiogiai tokio nurodymo nutartyje nėra įtvirtinta, o tik atkreiptas apeliantės dėmesys, kad suformulavus kitokį ieškinio pagrindą gali iškilti būtinybė pagal ieškinio sumą kreiptis ne į apylinkės, o į apygardos teismą. Tokia nuostata suformuluota CPK 27 straipsnio 1 punkte, civilinio proceso nuostatų nurodymas nutartyje laikytinas teismo teise ir pareiga, o ne išankstinės nuomonės formulavimu.

23. Tuo tarpu, teismas vertina kaip pagrįstus apeliantės atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo įpareigojimas pateikti papildomus įrodymus apie palikimo priėmimo veiksmus šioje proceso stadijoje yra perteklinis ir nelemiantis ieškinio priėmimo/nepriėmimo rezultato.

24. Ieškovo pareiga prie ieškinio pridėti reikalavimą pagrindžiančius įrodymus nereiškia ieškovo pareigos jau kreipimosi į teismą metu įrodyti teisę į ieškinio patenkinimą ar pagrįstumą. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos, todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau paduodamas ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą.

25. Vien įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikimas, juolab įrodymų (ne)pakankamumas, kurį teismas įvertina tik nagrinėdamas bylą iš esmės, negali būti pagrindas nepriimti ieškinio. Teismas, nustatęs, kad prie ieškinio nepridėti visi įrodymai, patvirtinantys ieškinio pagrįstumą, negali iš ieškovo reikalauti tų ieškinio įrodymų, kurie, teismo nuomone, būtų pakankami ieškiniui patenkinti, nes ieškinio priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o nepagrįstas ieškinys gali būti atmestas išnagrinėjus bylą iš esmės. Teismas byloje esančius įrodymus vertina priimdamas sprendimą ir pagal tai vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas - ne, ir atitinkamai tenkina arba atmeta ieškinio reikalavimus (CPK 185 straipsnis). Dėl šių priežasčių įrodymų pakankamumo klausimas šiuo atveju neturėtų būti sprendžiamas procesinio dokumento priėmimo stadijoje. Dėl to nepritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai civilinės bylos iškėlimo stadijoje iš ieškovo reikalauti įrodymų, patvirtinančių jo pareikšto reikalavimo pagrįstumą, nes tai iš esmės neatitinka teisinio šio procesinio veiksmo reglamentavimo (CPK 137 straipsnis).

26. Tokie įrodymai, kurie yra būtini siekiant identifikuoti svarstomo klausimo esmę, turi būti pateikiami kartu su ieškiniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, o ne ieškinio patenkinimą, šioje proceso stadijoje pateiktų įrodymų yra pakankamai, todėl pastarasis trūkumas nustatytas nepagrįstai, todėl šalintinas iš skundžiamos nutarties. Tuo tarpu, kaip minėta, įpareigojimas patikslinti ieškinio dalyką ir pagrindą suformuluotas pagrįstai, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniais,

nutaria:

ieškovės G. E. C. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei naują 7 dienų terminą, skaičiuojamą nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties kopijos įteikimo dienos, įvardytiems ieškinio trūkumams pašalinti.