- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-28
- Bylos Nr.
- 2A-336-464/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-00108-2009-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Dalia Kačinskienė (pran.), Andžej Maciejevski
- Atsakovas
- J. J.
- Ieškovas
- J. J.
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovei J. J. dėl turto padalinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas J. J. 2009-02-10 kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ajį apylinkės teismą su ieškiniu (b.l. 2-4), kuriuo prašė padalinti santuokoje įgytą turtą ir priteisti jam iš atsakovės 34 200 Lt dydžio piniginę kompensaciją už ½ dalį 25,40 kv. metrų bendrojo ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini), o atsakovei J. J. natūra priteisti visą butą, kurio vertė 68 400 Lt. Teismo posėdžio metu savo reikalavimus dėl buto vertės patikslino ir prašomą priteisti iš atsakovės kompensaciją sumažino iki 19 500 Lt (b.l. 94). Savo reikalavimus grindė tuo, kad santuokos nutraukimo byloje šis turtas nebuvo padalintas. Nurodė, jog su atsakove susituokė 1982-08-14 Vilniaus miesto CM skyriuje, akto įrašo Nr. 3236. Santuoka buvo nutraukta 2000-02-21 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu. Santuokoje su atsakove iš bendrų lėšų įgijo 25,40 kv. metrų bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini). Mano, kad atsižvelgiant į sutuoktinių lygiateisiškumo principą, sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalys yra lygios, todėl prašė priteisti atsakovei butą natūrą, o jam iš atsakovės priteisti piniginę ½ buto dalies vertės piniginę kompensaciją.
Atsiliepimas
Atsakovė J. J. atsiliepimu (b.l. 21-22) nesutiko su ieškovo ieškiniu. Nurodė, kad ieškovo prašomas padalinti turto būdas pažeidžia atsakovės teisės ir interesus. Ieškovas nepagrįstai nustato turto rinkos vertę, kadangi turto vertė turi būti nustatyta pagal rinkos kainas, galiojusias santuokos nutraukimo dieną. Santuoka nutraukta dėl ieškovo kaltės, todėl yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Be to, atsakovas niekada neprisidėjo prie turto išlaikymo, o atsakovės turtinė padėtis yra sunki.
Šalies argumentai
Atsakovė J. J. pateikė byloje priešieškinį (b.l. 30-32), kuriuo prašė pripažinti 25,40 kv. metrų bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovės asmenine nuosavybe. Nurodė, kad su ieškovu susituokė 1982-08-14, santuokoje 1983-08-28 jiems gimė duktė V. J.,1985-10-28 sūnus T. J.. Santuoka buvo nutraukta dėl ieškovo kaltės, nes šis piktnaudžiavo alkoholiu, neturėjo pastovaus darbo, neteikė vaikams jokio materialinio išlaikymo, atsakovė viena išlaikydavo vaikus, o ieškovas nuo 1990 metų visiškai neprisidėdavo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1991-03-25 nutarimu iš ieškovo vaikams buvo priteistas išlaikymas. Tačiau ieškovas teismo nutarimo nevykdė, visiškai nesirūpino šeima, išlaikymo ir toliau neteikė, todėl susidarė didelis išlaikymo vaikams įsiskolinimas, kurį buvo padengtas tik 2007 metais, antstoliui pardavus iš varžytinių žemę, į kurią jam buvo atkurtos nuosavybės teisės. Dėl tokio ieškovo elgesio visa šeimos išlaikymo našta atiteko jai vienai. Kadangi jos materialinė padėtis buvo labai sunki, todėl 9000 Lt buto įsigijimui atsakovei padovanojo krikšto motina M. S. pagal 1995-06-03, 1995-07-10 pinigų dovanojimo sutartis. Už šiuos jai dovanotus pinigus, atsakovė įsigijo kambarį bendrabutyje už 8000 litų, kur gyvena iki šiol su savo sūnumi. Ieškovas savo lėšomis neprisidėjo prie šio buto pirkimo, todėl neturi teisės pretenduoti į šį turtą. Pažymėjo, kad buto įsigijimo metu ieškovas nedirbo, negaudavo pajamų. Buto įsigijimo metu šalys buvo visiškai nutraukusios šeimyninius ryšius, nebevedė bendro ūkio, o butas buvo įgytas ne už bendras sutuoktinių lėšas, o už asmeninius, atsakovei dovanotus, pinigus. Ji buvo įsitikinusi, jog butas priklauso jai, nes buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre jos vardu.
Atsiliepimas
Ieškovas J. J. atsiliepimu (b.l. 64-66) prašė atsakovės priešieškinį atmesti. Pasak ieškovo, šį butą su atsakove nusipirko iš bendrų pinigų. Ieškovo brolis Č J. buto įsigijimui paskolino 2000 dolerių. Šią aplinkybę patvirtina 1995-07-05 paskolos sutartis. Todėl butas yra bendroji sutuoktinių jungtinė nuosavybė. Atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jai dovanotos lėšos buvo panaudotos buto pirkimui. Ieškovas buto įsigijimo metu dirbo ir gavo pajamas, su atsakove vedė bendrą ūkį. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis statusas baigiasi, kai pateikiamas ieškinys dėl turto padalinimo – šiuo atveju 2009-02-09, todėl dalinamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias ieškinio pateikimo dieną. Tvirtino, kad nevengė savo pareigos teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo.
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010-05-24 sprendimu (b.l. 121-125) ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino visiškai ir pripažino butą – kambarį, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimo patalpomis atsakovės J. J. asmenine nuosavybe; priteisė iš ieškovo J. J. atsakovės J. J. naudai bylinėjimosi išlaidas - 342 Lt žyminio mokesčio, 350 Lt turto vertinimo išlaidų, 30 Lt išlaidų už VĮ Registrų centro atliktą buto vidutinės rinkos kainos vertės apskaičiavimą; priteisė iš ieškovo J. J. valstybės naudai 29,04 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors ginčo butas buvo įgytas 1995 metais, sprendžiant klausimą dėl buto teisinio režimo taikytinas CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos. Teismas pažymėjo, kad jog esminė įstatymu nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo nuostata tiek pagal Santuokos ir šeimos kodeksą, tiek pagal CK trečiosios knygos antrojo skyriaus normas išliko ta pati: preziumuojama, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (SŠK 21 str., CK 3.87 str. 1 d.). Todėl kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas, paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Atsakovė pateikė dvi piniginių lėšų dovanojimo sutartys, kurios buvo sudarytos būtent, ginčo buto įsigijimo išvakarėse. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs liudytojų M. S., G. S., K. P., J. V., V. Š. parodymus bei byloje pateiktus rašytinius įrodymus padarė išvadą, kad ieškovas savo lėšomis neprisidėjo prie ginčo buto įsigijimo, taip pat neprisidėjo prie šeimos bendro ūkio vedimo, neprisidėjo prie šeimos biudžeto ir šeimos išlaikymo, tinkamai nevykdė pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus. Iš šių duomenų pirmosios instancijos teismas sprendė, kad butas buvo įgytas iš asmeninių vieno sutuoktinio - atsakovės J. J. lėšų, todėl yra jos asmeninė, o ne bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, taigi bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija byloje paneigta. Taip pat teismas atsisakė remtis liudytojų Č. J., J. T., D. L. parodymais, įvertinęs, jog šie liudytojai yra ieškovo brolis ir seserys, itin artimi ieškovui asmenys, juolab, kad šių asmenų parodymus iš dalies paneigia rašytiniai įrodymai ir kiti, giminystės santykiais nesusijusių su šalimis, liudytojų paaiškinimai.
Šalies argumentai
Ieškovas J. J. apeliaciniu skundu (b.l. 128-132) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-05-24 sprendimą; priimti naują sprendimą – padalinti santuokoje įgytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovui priteisiant 19 500 Lt dydžio kompensaciją už½ buto, o atsakovei butą natūra. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo butą asmenine atsakovės nuosavybė, nepagrįstai rėmėsi tik atsakovės pateiktas rašytiniai įrodymais – piniginių lėšų dovanojimo sutartimis, neatsižvelgė į ieškovo pateiktą 1995-07-05 piniginių lėšų paskolos sutartį, kuria buto pirkimo išvakarėse ieškovui buvo paskolinta 2000 dolerių buto pirkimui. Pažymi, kad ginčo butas buvo įsigytas itin prastos būklės, todėl buvo remontuojamas už bendras šalių lėšas, o šią aplinkybę patvirtino ir atsakovės kviesti liudytojai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovui neprisidėjus savo asmeninėmis lėšomis prie ginčo buto pirkimo, jis laikytinas asmenine atsakovės nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ieškovo liudytojų Č. J., J. T., D. L. parodymais, kadangi jie, kaip artimi asmenys, geriausiai žino apie paskolos gavimo aplinkybes. Atsakovės pateikti rašytinai įrodymai – 1995-06-03 ir 1995-07-10 lėšų dovanojimo sutartys vertintinos kritiškai, kadangi ieškovas apie jų egzistavimą sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu. Be to, M. S., veikdama atsakovės interesais, galėjo padovanoti ne pinigines lėšas, o patį butą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Pinigų nemokėjimas vaikų išlaikymui nepaneigia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės atsiradimo fakto. Pirmosios instancijos teismas nevertino tikrųjų šalių ketinimų perkant ginčo butą, t.y. butą buvo siekiama įsigyti bendriems šeimos poreikiams, o ne atsakovės asmeniniams interesams tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė J. J. atsiliepimu (b.l. 140-142) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-05-24 sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad ginčo butą pirko už dovanotas lėšas, o ieškovas piniginėmis lėšomis prie buto įsigijimo neprisidėjo. Buto įsigijimo metu su atsakovu bendro ūkio nevedė. Ginčo butas nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas atsakovės vardu ir atsakovė buvo įsitikinusi, kad butas yra jos asmeninė nuosavybė. Teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos patvirtino aplinkybes, kad pati atsakovė rūpinosi buto pirkimu, jo paieška, visa buto vertė buvo apmokėta atsakovės krikšto mamos M. S. dovanotais pinigais. Aplinkybę, kad ieškovas prie buto remonto neprisidėjo taip pat patvirtina liudytojų parodymai. Ieškovas ginčo buto įsigijimo metu netgi neprisidėjo prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, dėl ko buvo susidaręs įsiskolinimas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliantas savo skundą grindžia netinkamo įrodymų vertinimo aplinkybe, kas, jo įsitikinimu, nulėmė neteisingą faktinių aplinkybių konstatavimą, nepripažinus buto, viešame registre įregistruoto atsakovės J. J. vardu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei atsisakius jį padalinti, taip pat netinkamu materialinių teisės normų, reglamentuojančių santuokoje įgyto turto teisinį režimą, aiškinimu. Todėl teisėjų kolegija dėl šių skundo argumentų ir pasisako.
Byloje nustatyta, kad šalių santuoka nutraukta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000-02-21 sprendimu (b.l. 38), santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas, nutraukiant santuoką, nebuvo sprendžiamas. Turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo bet kurio jų vardu, taip pat ir santuokos metu gautos pajamos (tiek ir iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto, tiek ir iš jų abiejų bendros ar kiekvieno atskirai veiklos, arba darbines veiklos) yra bendroji jų jungtinė nuosavybė iki tol, kol šis turtas nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 str., 3.88 str. 1 d.). Analogiškas nuostatas buvo įtvirtinęs ir santuokos sudarymo bei jos nutraukimo metu galiojęs šeimos santykius reguliavęs įstatymas, nustatęs, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įformintas vieno iš jų vardu (SŠK 21 str. 3 d.). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 3 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad ši sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija yra paneigiama. Pažymėtina, kad įstatymas pareigą prezumpciją nuginčyti bei įrodyti, jog turtas, įgytas santuokos metu, nėra bendras, nustato tam sutuoktiniui, kuris teigia valdąs šį turtą asmeninės nuosavybės teise (CPK 12 str., 178 str.). Nagrinėjamos bylos atveju tokį reikalavimą priešieškiniu yra pareiškusi atsakovė, kuriai ir teko pareiga įrodymais paneigti 1995-04-13 įgyto buto (b.l. 35, 86-87) kaip santuokinio turto, prezumpciją.
Atsakovė aplinkybę dėl buto priskyrimo asmeninėn jos nuosavybėn įrodinėjo piniginių lėšų 1995-06-03 ir 1995-07-10 dovanojimo sutartimis, liudytojų M. S., K. P., G. S. paaiškinimais. Tiek šie liudytojai, tiek šalių vaikai V. Š. ir T. J. patvirtino, kad apeliantas prie šeimos poreikių tenkinimo visiškai neprisidėdavo ir buvo nusišalinęs nuo nemuro ūkio vedimo, kadangi nedirbo, girtavo, skriausdavo žmoną ir vaikus, o šeimą išlaikė viena atsakovė iš kuklių savo pajamų, kurią kartais materialiai paremdavo ir jos krikštamotė M. S.. Ši taip pat padovanojo atsakovei pinigų nedidelio būsto, kurio ši su vaikais iki tol neturėjo, įsigijimui, padėjo išrinkti butą bendrabutyje ir jį nupirkti. Atsakovė paaiškino, kad būtent dėl apelianto netinkamo elgesio bei gyvenimo būdo ji ketino apsigyventi atskirai ir išsikraustyti iš iki tol nuomoto buto, vėliau, patikėjusi jo pažadu pasitaisyti, leido įsigytame už M. S. padovanotus pinigus apsigyventi ir apeliantui (b.l. 103). Nurodytų asmenų paaiškinimai, taip pat rašytiniai įrodymai apie apelianto pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nevykdymą ir susidariusią skolą, kartu remiantis tikimybių pusiausvyros principu, patvirtina faktinę aplinkybę, kad apeliantas nebuvo finansiškai pajėgus net teikti minimalų, dar 1991 m. jam nustatytą išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams. Taigi ir jokių finansinių galimybių prisidėti prie šio būsto įgijimo savo lėšomis apeliantas objektyviai neturėjo. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos įrodymus, konstatavęs, jog prielaidų susiformuoti ginčo turto bendrumui ir jo priklausymui abiems sutuoktiniams nagrinėjamos bylos atveju nebuvo (CPK 185 str.).
Apelianto skunde įvardijamas argumentas, jog teismas neatsižvelgė į jo šeimos paskolintus buto įsigijimui 2000 dolerių, ką teisme paliudijo jo brolis bei seserys, nepriimtinas domėn. Kolegija pažymi, kad vien paskolos faktas dar nepatvirtina šių piniginių lėšų investavimo būtent į ginčo turto įsigijimą, ypač atsižvelgiant į tai, kaip gyveno apeliantas ir į galimai paskolintų piniginių lėšų panaudojimą kitiems tikslams. Nepagrįstas ir skundo teiginys, kad butas buvo suremontuotas už bendras sutuoktinių lėšas. Kaip minėta, nei apeliantas, nei atsakovė neturėjo piniginių lėšų (santaupų, pakankamų pajamų iš darbinės veiklos ir pan.) net pačiam butui įsigyti, nes atsakovei vienai teko namų ūkio ir vaikų išlaikymo našta, o apeliantas jokiomis pajamomis prie to neprisidėdavo. Antra vertus, ginčo buto įrengimas bei jo pagerinimas vėlgi visiškai nepagrįstas jokiais leistinais įrodymais nei apie apelianto turėtas asmenines lėšas, gautas darbines pajamas, nei apie jų galimą investavimą tokia apimtimi, kad tai būtų galima pripažinti esminiu turto pagerinimu CK 3.90 str. prasme (CPK 177 str., 178 str.). Ginčo buto kainos (vertės) per daugelį metų padidėjimą sąlygojo ne jo suremontavimas ar kurie nors apelianto atlikti jame darbai, ne tinkama šio nekilnojamojo daikto priežiūra, o kiti objektyvūs veiksniai – pokyčiai nekilnojamojo turto rinkoje. Dėl šios priežasties ginčo turto vertės padidėjimas taip pat negali suteikti apeliantui daugiau teisių, nes jokių teisių į šį ginčo objektą jis ir neturėjo.
Pagal CK 3.89 str. 1 d. 7 p., asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe yra pripažįstamas turtas, kurį jis įgijo už asmenines lėšas (įskaitytinai ir jam dovanotas) arba realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą gautas lėšas, jeigu jį įgyjant aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninės nuosavybėn. Tai, kad pirkimo – pardavimo sutartį sudarė ir pasirašė pati viena atsakovė, įregistravo ginčo turtą viešame registre taip pat vienos savo vardu, o apeliantas, ypač jei vertinti skundo teiginius apie jo artimų giminaičių investicijas, perkant butą, nesiekė tapti šio buto bendraturčiu ir tokių ketinimų nei prikimo-pardavimo sutartyje, nei viešame registre neišviešino, be to, nei santuokos nutraukimo atveju, nei daugelį metų po jos nutraukimo pretenzijų dėl buto pasidalijimo nereiškė, vėlgi leidžia kolegija spręsti, kad būtent atsakovė siekė šį turtą, už kurį sumokėjo jai asmeniškai dovanotomis lėšomis, turėti kaip savo asmeninę nuosavybę.
Apibendrinant tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija pripažįsta įrodytu, jog ginčo butas įsigytas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė, ir pirmosios instancijos teismas įrodomuosius faktus įvertino tinkamai. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir nepaneigia teismo padarytų išvadų teisingumo.
Iš apelianto priteistina 1000 Lt teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovės naudai (CPK 98 str.), taip pat iš jo priteistina 5,70 Lt (b.l. 145) procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš J. J. 1000 (vieną tūkstantį) litų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų J. J. naudai.
Priteisti iš J. J. 5 (penkis) litus 70 centų pašto išlaidų valstybės naudai.