Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-01-12 · Administracinė byla Nr. I-720-463/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-01-12
Bylos Nr.
I-720-463/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
T. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 30 000 Eur (trisdešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2017 m. spalio 20 d. buvo laikomas drausmės grupėje 8D kameroje, o 2017 m. rugsėjo 8 d. buvo perkeltas į 3D kamerą, pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą. Nurodė, kad į plotą buvo įskaičiuoti baldai ir sanitarinis mazgas. Teigė, kad vienam asmeniui kameroje Nr. 8D teko 2,325 kv. m, o kameroje Nr. 3D – 2,425 kv. m laisvo kameros ploto.

Akcentavo, kad pastatas yra netinkamai rekonstruotas, nebuvo užtikrintas jo saugumas. Nurodė, kad sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų yra apie 13 cm storio ir tai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Tai kelia pavojų pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Be to, pareiškėjas jaučiasi nesaugus.

Pareiškėjo teigimu, visą ginčo laikotarpį gyveno baimėje, kreipėsi pagalbos į psichiatrą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl skunde nurodytų pažeidimų patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus ir neturtinę žalą įvertino 30 000 Eur.

Atsiliepimas

Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 29 d. teismui pateikė atsikirtimą į atsiliepimą (b. l. 44), kuriame nesutiko su Vilniaus PN atsiliepime išdėstyta pozicija ir teigė, kad Vilniaus PN bando nuslėpti įrodymus, jų nepateikė teismui. Nurodė, kad jis tik 1 val. galėjo pasivaikščioti kiemelyje, o kamerų tipo patalpos neatitiko nustatytų ploto reikalavimų.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 12–17).

Atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nesistemina informacijos, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 14 d. iki 2017 m. spalio 20 d. gyveno Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 8D. Duomenų asmens byloje, kad pareiškėjas būtų gyvenęs drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 3D, nėra. Nurodė, kad drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 8D plotas – 15,35 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,64 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, tai vienam asmeniui teko apie 3,84 kv. m ir nepažeidė ploto reikalavimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas drausmės grupėje buvo laikomas už drausmės pažeidimus paskyrus jam nuobaudą.

Vilniaus PN pažymėjo, kad sanitariniu mazgu naudojasi tik kameroje laikomi asmenys ir jis turi būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Akcentavo, kad sanitarinis mazgas neturi būti vertinamas kaip atskira patalpa.

Pažymėjo, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Tuo metu galioję teisės aktai nenustatė šiuo metu galiojančių reikalavimų sienų storiui. Sienos tarp drausmės gupių yra vidinės, kurių storis neturi įtakos kitų pastato konstrukcijų elementams bei bendram pastato saugumui. Pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai apie neva patirtą baimę dėl pastato konstrukcijos saugumo, yra abstraktūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas buvo laikomas tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti laikomi asmenys. Pareiškėjas su skundais į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų ar ploto trūkumo, nesikreipė. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra abstrakčios. Akcentavo, kad pareiškėjas nepagrindė ir nepateikė duomenų žalai pagrįsti. Pareiškėjo kreipimąsi vertino kaip siekį pasipelnyti iš Valstybės. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai.

Bylos šalys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2017 m. spalio 20 d.

Pareiškėjas skunde teigia, kad jis buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.

Vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 11-1.2 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

Minėta, kad pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupėje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1011-624/2017) yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalį drausmės grupei priskirti nuteistieji gyvenamosiose patalpose užrakinami tik nakties metu, todėl pirmosios instancijos teismui, vertinant pareiškėjui tekusį plotą drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, nebuvo pagrindo taikyti didesnę nei 3,1 kv. m ploto normą.

Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, konstatuotina, kad asmenims, laikomiems drausmės grupėje, minimalus kameros plotas, turintis tekti vienam asmeniui, yra 3,1 kv. m.

Remiantis Nuteistojo asmens bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas, paskyrus nuobaudą, buvo laikomas drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje 8-02 (b. l. 21, 22–23). Duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 3D, nėra. Pareiškėjas duomenų, paneigiančių Vilniaus PN pateiktus, teismui nepateikė. Taigi, vertintina, ar nebuvo pažeista 3,1 kv. m ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, jog, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Vilniaus PN teismui pateikė duomenis (b. l. 28, 29), kad gyvenamosios patalpos Nr. 8D plotas yra 15,35 kv. m, įrengtos keturios miegamos vietos, t. y. vienam asmeniui teko 3,84 kv. m. Taigi, net ir iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,64 kv. m) vienam asmeniui teko 3,43 kv. m, t. y. nebuvo pažeistas minimalus ploto reikalavimas. Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad baldai būtų išskaičiuoti iš bendro kameros ploto. Tai patvirtina ir aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (pvz. 2018 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3162-442/2017). Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundo argumentai, kad jis buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam buvo nesaugu dėl to, jog sienos tarp drausmės grupės patalpų buvo 13 cm storio ir toks įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Vilniaus PN pateikė duomenis, kad Vilniaus PN buvo renovuoti 2006 m. ir statinys atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus, t. y. statinys Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu pripažintas tinkamu naudoti (b. l. 30–33). Pareiškėjas jokių duomenų savo teiginiams dėl netinkamo pastato įrengimo pagrįsti nepateikė. Teismo vertinimu, Vilniaus PN laikėsi rekonstravimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, t. y. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai įrengiami pagal šiuos reikalavimus: išorinės lauko sienos statomos iš mūro arba monolitinio gelžbetonio. Sienos tarp gyvenamųjų kambarių turi būti ne plonesnės kaip 25 cm storio (13.1 papunktis), perdangos išliejamos iš gelžbetonio, mūro arba iš surenkamų gelžbetoninių plokščių, kurių storis turi būti ne mažiau kaip 12 cm (13.2 papunktis). Teismas nurodytus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo sienų storio laiko nepagrįstais. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojantis reikalavimas sienų storiui negali būti taikomas, kadangi pastatas rekonstruotas 2006 m. Be to, pareiškėjo skundo argumentai dėl nesaugumo ir baimės yra abstraktūs. Teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų sąlygas pareiškėjui patirti nesaugumo jausmą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl skunde nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į administraciją su prašymais, skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Vilniaus PN pateikė pažymą, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė į administraciją (b. l. 34). Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis, jų teisingumu, pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių atsakovo pateiktus. Pareiškėjo teiginiai, kad Vilniaus PN pateikė neteisingus duomenis, laikytini nepagrįstais.

Teismo vertinimu pareiškėjas pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos

Be to, asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtent dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl sveikatos problemų (b. l. 35–41). Teismo vertinimu, pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba ir skirtas reikiamas gydymas. Taigi pareiškėjo skundo argumentai, kad jis dėl, jo vertinimu, netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į psichiatrą ir tai neigiamai atsiliepė jo sveikatai, laikytini nepagrįstais.

Teismas akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo ir atsikirtimo bei Vilniaus PN atsiliepimo argumentus, pateiktus atsakovo duomenis, nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, garbė, orumas, ar, kad išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių ploto, patalpų įrengimo reikalavimus. Byloje nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo skunde nurodytų laikymo sąlygų Vilniaus PN pažeidimų.

Pareiškėjas nepaneigė atsakovės pateiktų duomenų. Teismas nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų. Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Jolanta Malijauskienė