Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo A. R., teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Loretai Šimkuvienei, nukentėjusiajai V. R., išteisintajai K. B., jos gynėjai advokatei Loretai Daukšienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. išteisinta, neįrodžius jos dalyvavimo, padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d.

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštas 775,91 Eur civilinis ieškinys atmestas.

K. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista, o nuosprendžiui įsiteisėjus naikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdama tikslą apgaulės būdu savo ar kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, 2014 m. rugpjūčio 14 d., apie 16 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims paskambinus iš Marijampolės pataisos namų nukentėjusiajai V. R. į namų Kaune, (duomenys neskelbtini), laidinį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir melagingai prisistačius policijos pareigūnu bei pranešus, kad jos banko sąskaitoje atliekamos neteisėtos finansinės operacijos, dėl ko yra atliekamas tyrimas bei apgaule sužinojus V. R. AB ,, (duomenys neskelbtini)“ internetinės bankininkystės priemonės – AB ,, (duomenys neskelbtini)“ jai išduotus vartotojo identifikavimo numerį, PIN kodus ir slaptažodį, t. y. svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, po to nenustatytam asmeniui 2014 m. rugpjūčio 16 d., siekiant apgaule užvaldyti V. R. priklausančius pinigus, nenustatytoje vietoje, panaudojus išmaniuosius telefonus, kurių IP adresai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). bei neteisėtai panaudojant neteisėtai įgytus V. R. AB „(duomenys neskelbtini)“ išduotus vartotojo identifikavimo numerius, PIN kodus bei slaptažodį, t. y. svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, prisijungus prie UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausančių internetinių svetainių www.smscredit.lt, www.vivus.lt, bei UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausančios internetinės svetainės www.credit24.lt, neteisėtai inicijavus ir atlikus finansines operacijas - V. R. vardu užpildžius paskolos paraiškas ir sudarius paskolos sutartis su UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2500 litų sumai bei UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 1674 litų sumai, pagal kurias į V. R. priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „(duomenys neskelbtini)“, buvo pervesti 4174 litai, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys pervedė 4150 litų į K. B. priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „(duomenys neskelbtini)“. 2014 m. rugpjūčio 16 d., 21.18 val. K. B. inicijavo ir atliko finansinę operaciją - išgrynino AB ,, (duomenys neskelbtini)“ bankomate, esančiame A. Juozapavičiaus pr. 33, Kaune, 1000 litų ir juos paėmė, tęsdama nusikalstamą veiką 2014 m. rugpjūčio 16 d., 21.20 val. inicijavo ir atliko finansinę operaciją, išgrynino AB ,, (duomenys neskelbtini)“ bankomate, esančiame A. Juozapavičiaus pr. 33, Kaune, 500 litų ir juos paėmė, tęsdama nusikalstamą veiką 2014 m. rugpjūčio 16 d., 21.34 val. inicijavo ir atliko finansinę operaciją, išgrynino AB ,, (duomenys neskelbtini)“ bankomate, esančiame A. Juozapavičiaus pr. 33, Kaune, 200 litų ir juos paėmė, tęsdama nusikalstamą veiką 2014 m. rugpjūčio 16 d., 21.35 val. inicijavo ir atliko finansinę operaciją, išgrynino AB ,, (duomenys neskelbtini)“ bankomate esančiame A. Juozapavičiaus pr. 33, Kaune, 2000 litų ir juos paėmė, tęsdama nusikalstamą veiką 2014 m. rugpjūčio 16 d., 21.35 val. inicijavo ir atliko finansinę operaciją, išgrynino AB ,, (duomenys neskelbtini)“ bankomate, esančiame A. Juozapavičiaus pr. 33, Kaune, 450 litų ir juos paėmė taip, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausančius 2500 litus bei UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 1674 litus, t. y. kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d.

Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžiu K. B. išteisino, padaręs išvadą, jog neįrodyta, kad ji dalyvavo, padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d.

Apeliaciname skunde prokurorė prašo 2015 m. spalio 26 d. Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: K. B. pripažinti kalta pagal BK 182 str. 1 d. dėl sukčiavimo ir nuteisti ją laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 50 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Patenkinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 775 Eur civilinį ieškinį ir priteisti 775 Eur iš K. B..

Skunde teigiama, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad tarp nenustatyto asmens, kuris telefonu apgavo V. R., ir pinigus bankomate nuėmusios K. B. buvo susitarimas, teismas eliminavo K. B. bendrininkavimą su nenustatytu asmeniu, konstatuodamas, kad nebelieka pagrindo patraukti baudžiamojon atsakomybės K. B. už bendrai padarytą nusikalstamą veiką, nes vykdytojo veiksmai jai nebegali būti inkriminuoti, kadangi jos veikoje nėra visų būtinųjų nusikalstamos veikos požymių. Padarydamas šias išvadas pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 6 d. Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-2009. Ši plenarinės sesijos nutartis priimta baudžiamojoje byloje dėl iš esmės analogiškų aplinkybių „telefoninio“ sukčiavimo byloje, tačiau Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. išteisinamajame nuosprendyje konstatuojamos visiškai priešingos išvados dėl nenustatyto asmens, esančio įkalinimo įstaigoje bendrininkavimo su asmeniu, išgryninusiu apgaule užvaldytus pinigus, todėl tokios teismo išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos bei neatitinkančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Prokurorė taip pat nurodo, kad išteisinamajame nuosprendyje konstatuojama, kad tarp nenustatyto asmens, veikusio Marijampolės pataisos namuose ir K. B. nebuvo susitarimo įvykdyti nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nusikalstama veika (sukčiavimas) buvo padaryta dalyvaujant dviem bendravykdytojams, kurie buvo iš anksto susitarę ir pasiskirstę užduotimis, o K. B. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje pasireiškė tuo, kad ji išgrynino iš savo sąskaitos apgaule paimtus kreditus iš UAB „4finance“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Akivaizdu, kad su nukentėjusiąją pati K. B. nebendravo, tačiau jos veiksmai turi būti pripažinti nusikalstamais tik todėl, kad ji pinigus išgrynino, tuo patvirtindama veikos ir tyčios bendrumą užvaldyti svetimą turtą su nenustatytu asmeniu, kuris veikė Marijampolės pataisos namuose ir apgavo nukentėjusiąją V. R.. Be nenustatyto bendravykdytojo veiksmų, nebūtų įmanomi ir K. B. veiksmai išgryninant pinigus iš bankomato. Be to, asmens veikusio Marijampolės pataisos namuose veiksmai, apgaunant nukentėjusiąją V. R. rodo, kad tokie veiksmai atlikti pagal apgalvotą planą, pasiskirsčius su bendrininke K. B. užduotimis, pagal plačiai paplitusią „telefoninio“ sukčiavimo schemą, kai įkalinimo įstaigoje esantys asmenys apgaule užvaldo nukentėjusiųjų elektroninės bankininkystės duomenis, pasisavindami nukentėjusiųjų banko sąskaitose esančius pinigus, o jų nesant apgaule paimtus kreditus. Kadangi bausmę atliekantys asmenys patys pinigų išgryninti negali, šiuos veiksmus atlieka nusikalstamos veikos bendrininkai, esantys laisvėje.

Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo susitarimo su nenustatytu asmeniu nebuvimą, išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad nenustatyta ir tai, jog K. B. leisdama pasinaudoti savo banko sąskaita ir išgryninusi pinigus, žinojo apie asmens, kurio prašymu ji veikė, nusikalstamus kėslus ir suprato, kad kartu su kitais asmenimis daro jai inkriminuotą nusikaltimą. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 3 d. 3 p. ir išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė įrodymų vertinimo motyvų. Prokurorės nuomone, K. B. parodymai apie asmenį „J.“ yra išgalvota gynybos versija, sukurta siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, šių K. B. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, ir tokių duomenų apskirtai nėra, nes K. B. paaiškino, kad jos minimo Juozo be jos pačios niekas nėra nei matęs, nei girdėjęs, ir apskritai nėra jokio asmens, kuris galėtų patvirtinti tokį Juozą apskritai egzistuojant. Teismas patikėdamas šia versija, bent jau turėjo nurodyti motyvus, kodėl tokie parodymai vertinami kaip teisingi. Nesuprantamos ne tik K. B. išgalvotos sąskaitos perdavimo aplinkybės, bet ir priežastis, kodėl banko sąskaitos numerį K. B. laikė užsirašiusi piniginėje. Taigi teismas neįvertino visų pirma objektyviųjų K. B., kaip bendrininkės, padarytos nusikalstamos veikos požymių, t. y. apgaule užvaldytų pinigų išgryninimas ir nemotyvuotai, todėl nepagrįstai patikėjo išgalvotais parodymais apie tyčios nebuvimą jos veikoje ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Skundo nagrinėjimo metu prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Gynėja prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2014, 2K-172-895/2015).

Prokurorė nesutinka su teismo sprendimu išteisinti K. B., neįrodžius jos dalyvavimo, padarant nusikalstamą veiką, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

BK 182 str. prasme sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, taip pat turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti.

Kolegija konstatuoja, kad byloje esančių duomenų visetas nepatvirtina pagrįstos ir neabejotinos K. B. kaltės, inkriminuojant jai nusikaltimą, todėl sutiktina su apylinkės teismo padarytomis teisinėmis išvadomis bei priimtu sprendimu.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, įvertinus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas teisingai eliminavo bendrininkavimą. Šioje situacijoje K. B. kaltinama padarius nusikalstamą veiką kartu su nenustatytais asmenimis. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Vadovaujantis ta pačia teismų praktika (byla Nr. 2K-P-9/2009), kuri nurodyta skundžiamame nuosprendyje, vertinant pirmos instancijos teismo išvadą dėl bendrininkavimo nebuvimo, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju daryti išvadą, jog K. B. apgaule įgijo svetimą turtą (padarė sukčiavimą), galima tik pripažinus, kad ji bendrininkavo su nenustatytais asmenimis, iš kurių vienas bendravo su nukentėjusiąja ir ją apgavo.

Bylos duomenimis nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, kurie skambino nukentėjusiajai V. R., yra susiję su išteisintąją K. B.. Šių aplinkybių nepatvirtina jokie bylos duomenys, tokių duomenų nenurodo ir prokurorė apeliaciniame skunde, todėl akivaizdu, kad tarp išteisintosios K. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, skambinusių nukentėjusiajai V. R., bendrininkavimo santykiai nesusiklostė. Nesant tokių santykių, kuriuos pagrįstų byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog konstatavus susitarimo nebuvimą tarp bendrininkų, jį patvirtinti gali dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikaltimą, jų veikos bendrumas, tyčios bendrumas ir kt. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Apygardos teismo nuomone, neįžvelgtini nurodyti bendrininkavimo požymiai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu atlikus procesinius veiksmus, siekiant nustatyti asmenis, skambinusius nukentėjusiajai, buvo apklaustas liudytojas A. L., kuris savo parodymuose nurodė, kad K. B. nepažįsta (t. 1, b. l. 53), taip pat iš tyrėjo tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad asmuo, kuris skambino nukentėjusiajai, iš to paties telefono numerio K. B. nėra skambinęs (t. 1, b. l. 113) bei iš tyrėjos tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad su ikiteisminio tyrimo metu apklaustu liudytoju A. L. jokie giminystės ryšiai tarpusavyje su K. B. nesieja (t. 1, b. l. 183). Viso bylos nagrinėjimo metu K. B. kalta neprisipažino, pati teigė, kad nuimdama pinigus nesuprato, kad tai nusikalstamu būdu gauti pinigai, už tai atlygio negavo, jokių pažįstamų ar giminių įkalinimo įstaigose neturi. Priešingų duomenų byloje nenustatyta. Teismo vertinimu išteisintosios parodymai nuoseklūs, jokiais kitais bylos įrodymais nepaneigti, todėl vertinant tai, darytina išvada, kad bylos duomenų analizė nepatvirtina ne tik susitarimo buvimą tarp bendrininkų (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir K. B.), bet ir jų dalyvavimo bendroje nusikalstamoje veikoje, o tuo pačiu ir tyčios. Tam, kad būtų nustatyta tyčia, reikėtų, jog kiekvienas iš asmenų suprastų, kad savo veiksmais prisideda prie bendro nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo, ir norėtų taip veikti. Taigi, byloje pagrįstai nustatyta, kad K. B. neveikė bendrininkų grupe. Kitokių neabejotinų ir pagrįstų įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą nei padarė apylinkės teismas, apygardos teismas nenustatė.

Prokurorės teigimu, K. B. parodymai apie asmenį vardu Juozas yra tik išgalvota gynybos versija, sukurta siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės. Apygardos teismo nuomone, šie prokurorės apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, kadangi nurodytų aplinkybių, nors ir nepatvirtino jokie byloje objektyvūs duomenys, bet jie taip pat nebuvo kaltinamosios pusės ir paneigti.

Pažymėtina, kad siekiant teisingai ir išsamiai išnagrinėti bylą būtina įrodymų vertinimo sąlyga - teismo vidinis įsitikinimas, pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei įrodymų vertinimo rezultatas - išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, sprendžia, kad byloje nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių buvus K. B. veiksmuose inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, abejones aiškina kaltinamosios naudai ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, kad neįrodyta K. B. dalyvavimo, padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d. ir priėmė teisingą bei pagrįstą galutinį baigiamąjį aktą.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. sausio 05 d. pažyma patvirtina, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos K. B., išlaidos sudaro 34,74 Eur. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš kaltinamosios netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama.