Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Remigijus Preikšaitis, rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas administracinėn atsakomybėn patraukto U. V. (U. V.) atstovo advokato Vitalijaus Katėno apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas dėl to, kad jis, U. V., 2013-10-04, apie 23.12 val., Liepojos g.–Girininkijos g., Klaipėdoje, vairuodamas transporto priemonę SUBARU, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, gyvenvietėje esant nustatytam 50 km/h greičiui, važiavo 140 km/h greičiu. Nustatytą greitį viršijo 90 km/h, įvertinus paklaidą, leistiną greitį viršijo 88 km/h. Sustabdytas vengė neblaivumo patikrinimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 33 str., U. V. skirta galutinė nuobauda – 2 000 Lt (dviejų tūkstančių litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad U. V. pripažįsta, kad viršijo leistiną greitį gyvenvietėje, ir šio fakto neginčija, dėl to teismas už jo padarytą administracinį teisės pažeidimą taikė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 str. 6 d. Apylinkės teismas už padarytą pažeidimą skyrė nuobaudą – 1 000 Lt dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 mėnesiams, tačiau savo sprendimo dėl nuobaudos skyrimo už šį pažeidimą nutarime nemotyvavo.

Toliau apeliaciniame skunde teigiama, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas visiškai nepagrįstai U. V. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 str. 4 d., ir skyrė jam administracinę nuobaudą – 2 000 Lt dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams. Apylinkės teismo nuomone, šis pažeidimas įrodytas liudytojų A. Š. ir M. U. paaiškinimais, kuriais, anot teismo, netikėti nėra pagrindo. Teismas, nagrinėdamas šią administracinio teisės pažeidimo bylą, nepagrįstai konstatavo Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 str. 4 d. numatyto pažeidimo sudėties buvimą U. V. veiksmuose, t. y. kad pareigūnams įtarus, jog pažeidėjas yra neblaivus, ir pasiūlius jam pasitikrinti neblaivumą, jis patikrinimo vengė. Policijos pareigūnai teismui paaiškino, kad U. V. buvo išaiškintos atsisakymo pasitikrinti blaivumą pasekmės, jam buvo surašytas protokolas.

Policijos pareigūnams sustabdžius U. V. už greičio viršijimą, jis neblaivumo patikrinimo nevengė ir neatsisakė tai padaryti. Apylinkės teismas nevertino aplinkybės, jog U. V. kalba rusų kalba, yra Baltarusijos pilietis, turintis leidimą gyventi Lietuvoje, o nė vienas iš pareigūnų rusų kalba su juo nebendravo, kalbėjo lietuviškai. Todėl teigti, kad atsisakymo pasitikrinti blaivumą pasekmės U. V. buvo išaiškintos, tačiau pasitikrinti blaivumą jis atsisakė, nėra pagrindo. U. V. lietuvių kalbos nemoka. Policijos pareigūnai teismo posėdžio metu pripažino, kad rusų kalbos jie nemoka, dėl to darytina pagrįsta išvada, jog pažeidėjui suprantama kalba galimos pasekmės išaiškintos nebuvo.

Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad pareigūnai U. V. suprantama kalba ne tik nepaaiškino apie atsisakymo tikrintis blaivumą pasekmes, bet ir neinformavo apie tai, jog jis nebus nuvežtas į sveikatos priežiūros įstaigą, taip pat apie tai, jog į sveikatos priežiūros įstaigą gali nuvykti ir pats, todėl pareigūnai elgėsi nepakankamai atidžiai ir tai sudarė sąlygas nubausti U. V. už vieną iš sunkesnių vairuotojų padaromų pažeidimų – vairavimą sunkiai apgirtus, nors jam suprantama kalba nebuvo išaiškintos atsisakymo tirtis alkotesteriu pasekmės. U. V. nebuvo žinomos atsisakymo tirtis alkotesteriu pasekmės, t. y. kad pats atsisakymas prilyginamas sunkiam neblaivumo (girtumo) laipsniui. Pareigūnai kalbėjo tik lietuviškai, todėl net jei U. V. buvo paaiškinta lietuviškai apie atsisakymo tirtis alkotesteriu pasekmes, jis to nesuprato. U. V., kaip nemokančiam lietuvių kalbos, pareigūnai informacijos rusų kalba nesuteikė, naudotis vertėjo paslaugomis galimybė nubuvo sudaryta. Todėl U. V. atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad policijos pareigūnai netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-12 nutarimo „Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 452 6.2. papunktyje nustatytus reikalavimus. Todėl galima daryti išvadą, kad taip buvo padaryti procedūriniai pažeidimai.

Pažeidėjo atstovas toliau nurodo, kad administracinėn atsakomybėn trauktinas asmuo gali būti baudžiamas tik tada, kai nėra jokių abejonių dėl pažeidimo, abejonės turi būti vertinamos traukiamojo administracinėn atsakomybėn naudai. Neblaivumo (girtumo) patikros vengimas yra priskiriamas šiurkščiam pažeidimui, tačiau U. V. nesiekė patikros išvengti, jam suprantama kalba nebuvo išaiškintos atsisakymo pasitikrinti blaivumą pasekmės bei jo teisės. Nesant jo veiksmuose Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 str. 4 d. pažeidimo sudėties, teismas nepagrįstai patraukė U. V. administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 str. 4 d. Akivaizdu, kad nebuvo išnagrinėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, todėl, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, U. V. administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 str. 4 d. patrauktas nepagrįstai ir neteisėtai. Nepagrįstai paskirta nuobauda ir specialiosios teisės atėmimas 2 metų laikotarpiui U. V. sukeltų itin neigiamų pasekmių, jam būtų apsunkintas susisiekimas su Baltarusija.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-12-19 nutarimu U. V. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą ir nubaudė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 str. 6 d. 1 000 Lt (vieno tūkstančio litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 mėnesiams. Tai, kad U. V. padarė šį administracinį teisės pažeidimą, t. y. leistiną važiavimo greitį viršijo net 90 (+/-2) km/h, neginčijamai įrodo 2013-10-04 administracinio teisės pažeidimo protokolas, policijos pareigūnų M. U. ir A. Š. tarnybiniai pranešimai, policijos pareigūnų A. Š. ir M. U. teisme duoti parodymai ir kiti bylos duomenys (b. l. 3–13, 42–45). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime pagrįstai nurodė, kad byloje nenustatyta pažeidėjo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, todėl teisingai už šį pažeidimą skyrė nuobaudą, kuri savo dydžiu yra artima straipsnio sankcijoje numatytam nuobaudos minimumui. Apeliacinių skundų dėl šios procesinio sprendimo dalies negauta, ginčo dėl to, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 str. 6 d. numatytą pažeidimą, byloje nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios procesinio sprendimo dalies nepasisako.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 str. 4 d. numatyta, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo – užtraukia baudą vairuotojams nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 257 straipsnio taip pat išeina, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Todėl pažymėtina, kad tik teismas, nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, gali spręsti, pakanka jam byloje surinktų įrodymų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas, ar ne.

Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad U. V. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 str. 4 d., byloje surinktų įrodymų visuma yra įrodyta visiškai. Abejoti, kad jis padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 str. 4 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, nėra jokio pagrindo.

Nagrinėjamu atveju įrodymų visumą sudaro 2013-10-04 administracinio teisės pažeidimo protokolas, policijos pareigūnų M. U. ir A. Š. tarnybiniai pranešimai, policijos pareigūnų A. Š. ir M. U. teisme duoti parodymai ir kiti bylos duomenys.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama argumentams apie tai, kad pažeidėjas yra Baltarusijos pilietis, turintis leidimą gyventi Lietuvoje, bet lietuvių kalbos nemoka, pareigūnai tinkamai neišaiškino jam atsisakymo tikrintis blaivumą pasekmių, todėl jis nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs šį pažeidimą. Tačiau byloje esančių duomenų visuma apygardos teismui leidžia pagrįstai teigti, jog šie pažeidėjo teiginiai yra nepagrįsti, apeliantas tokiu būdu siekia tik išvengti administracinės atsakomybės.

Byloje esantis teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad kaip liudytojas apklausiamas policijos pareigūnas A. Š. parodė, jog jie vykdė greičio kontrolę. Buvo sustabdytas automobilis. Vyriškis kalbėjo rusų kalba, asmuo atsisakė vertėjo ir tikrintis blaivumą. Jie prašė pasitikrinti blaivumą, bet asmuo nesutiko (b. l. 43). Šie policijos pareigūno parodymai iš esmės atitinka jo 2013-10-04 tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes. Be to, šiame tarnybiniame pranešime pareigūnas A. Š. buvo pažymėjęs, kad vairuotojas su jais bendravo rusų kalba, todėl buvo paklausta, ar jam reikalingas vertėjas, šis atsakė, kad vertėjas nereikalingas (b. l. 10).

Teismo posėdyje kaip liudytojas apklausiamas policijos pareigūnas M. U. parodė, kad tą vakarą matavo greitį ir kolega užfiksavo automobilio greičio viršijimą. Jis rašė protokolą, rašant protokolą, jiems pasirodė, jog vairuotojas yra šiek tiek išgėręs. Jie pasiūlė pasitikrinti blaivumą, tačiau vairuotojas atsisakė. Asmeniui buvo pasiūlytas vertėjas, bet jis jo atsisakė (b. l. 43). Iš esmės analogiškos aplinkybės nurodytos pareigūno M. U. 2013-10-04 tarnybiniame pranešime. Šiame tarnybiniame pranešime pareigūnas M. U. taip pat buvo pažymėjęs, kad paklausus vairuotojo, ar jis vartojo alkoholį, šis atsakė, kad yra išgėręs stiklinę vyno. Paprašius U. V. pasitikrinti blaivumą alkotesteriu, šis tai padaryti kategoriškai atsisakė. Vėliau dar kelis kartus buvo paprašyta pasitikrinti blaivumą, tačiau vairuotojas tai padaryti atsisakė (b. l. 9). Taigi iš šių policijos pareigūnų parodymų bei jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių yra aiškiai matyti, kad administraciniam atsakomybėn patrauktam asmeniui buvo pasiūlyta pasinaudoti vertėjo paslaugomis, tačiau jis to atsisakė.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, o juo labiau daryti išvadą, jog policijos pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi, t. y. būtų priešiškai nusiteikę prieš pažeidėją. Be to, duodami parodymus teisme jie buvo įspėti dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187² str. dėl melagingų parodymų davimo. Todėl netikėti ar abejoti jų parodymais nėra jokio pagrindo.

Nagrinėjamu atveju reikšminga yra ir tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog viešame teismo posėdyje nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą pažeidėjo interesams atstovavo advokatas Vitalijus Katėnas (b. l. 42–45). Todėl darytina išvada, kad pažeidėjo procesinės teisės pažeistos nebuvo. Juolab kad byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, kad pažeidėjas nuo 2003-08-18 yra deklaravęs gyvenamąją vietą Klaipėdoje, J. Karoso g. „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 5). Galima teigti, kad pažeidėjas Lietuvos Respublikoje turi oficialią gyvenamąją vietą jau daugiau kaip dešimt metų. Todėl teismas neturi jokio pagrindo abejoti, kad jis nesupranta valstybinės (lietuvių) kalbos.

Akcentuotina ir tai, kad pateiktoje UAB „Zalfrachtas“ charakteristikoje pažymėta, jog U. V. UAB „Zalfrachtas“ direktoriumi dirba nuo pat bendrovės įsteigimo 2001-03-02. Kaip žmogus jis yra jautrus darbuotojams, stengiasi nuoširdžiai išklausyti tiek darbuotojus, tiek klientus (b. l. 34). Ši teismui pateikta charakteristika teismui taip pat leidžia neabejotinai spręsti apie tai, kad pažeidėjas, dirbdamas Lietuvos Respublikoje dar nuo 2001-03-02 bei bendraudamas su darbuotojais ir klientais, negali nemokėti lietuvių kalbos. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, priešinga išvada būtų visiškai nelogiška ir neteisinga. Apygardos teismas konstatuoja, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 272 str., pažeistos nebuvo.

Apygardos teismas sprendžia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti vienareikšmišką išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas. Tai, kad pažeidėjo atstovas pateikia savo įvykio versija ir aiškina, jog apylinkės teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog pažeidėjui jam suprantama kalba nebuvo išaiškintos atsisakymo tikrintis blaivumą pasekmės, vertintina kaip pažeidėjo atstovo gynybinė pozicija ir siekimas išvengti administracinės atsakomybės.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai pabrėžtina, kad apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog U. V. sustabdytas policijos pareigūnų vengė neblaivumo patikrinimo. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamo nutarimo dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad pateiktas apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-19 nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 punktu,

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto U. V. atstovo advokato Vitalijaus Katėno apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.