Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,AKSONAS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aksonas“ pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Polymer recycling“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Aksonas“ pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Polymer recycling“ iškėlimo.Nurodė, kad atsakovės UAB „Polymer recycling“ neginčijami įsipareigojimai ieškovei yra 600 000 Eur. Atsakovė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdo nuo 2017-05-25. Per papildomą 30 dienų terminą, kuriuo ieškovė informavo bendrovę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovė su ieškove neatsiskaitė, taip pat nesusisiekė ir nebendravo.

Atsakovė UAB „Polymer recycling“ pateiktame atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.Nurodė, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria ieškovė paskolino UAB „Polymer recycling“ 600 000 Eur, skolos likutis šiai dienai yra 556 173,35 Eur. Šalis taip pat sieja rangos teisiniai santykiai, kurių tinkamai nevykdė ieškovė, todėl bendrovė patiria nuostolius. Dėl nuostolių atlyginimo tarp šalių yra ginčas. Bendrovė kiekvienais metais teikia Juridinių asmenų registrui savo finansinės atskaitomybės dokumentus, iš kurių matyti, jog bendrovės turto vertė 2017 m. gruodžio 31 d. siekia 1 763 991 Eur, o 2018 m. balandžio 30 d. – 1 625 075 Eur. Bendrovės turimi pradelsti įsipareigojimai neviršija ½ dalies bendrovės turto. Be to bendrovės turtą sudaro ne tik trumpalaikis turtas, bet ir ilgalaikis – bendrovė turi nekilnojamojo turto – du sandėlius, yra įsigijusius didelės vertės atliekų perdirbimo įrangą. Bendrovė laiku moka Valstybinio socialinio draudimo įmokas bei darbo užmokesčius darbuotojams.

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi atsisakė UAB „Polymer recycling“ iškelti bankroto bylą. Pripažino atsakovės UAB „Polymer recycling“ kreditorių sąrašą nevieša bylos medžiagos dalimi. Priteisė iš ieškovės UAB „Aksonas“ 1 815 atsakovės UAB „Polymer recycling“ naudai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Teismas nurodė, kad bendrovėje yra dirbančių žmonių, mokestinių nepriemokų bendrovė neturi, todėl vien dėl įsipareigojimo ieškovei konstatuoti, jog bendrovė yra nemoki ir nevykdo veiklos, nėra galimybės. Bendrovė kartu su atsiliepimu pateikė įrodymus, jog jos turimi pradelsti įsipareigojimai nesiekia ½ dalies turimo turto. Bendrovės turimas nekilnojamas ir kilnojamasis turtas yra likvidūs, todėl teismas nenustatė galimybės spręsti, jog bendrovė negalėtų atsiskaityti su ieškove. Teismas padarė išvadą, jog bendrovė vykdo veiklą, atlieka atsiskaitymus su darbuotojais, moka mokesčius valstybei, atsiskaito su prekių ir paslaugų tiekėjais. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad atsakovė turi pakankamai turto įvykdyti turimus įsipareigojimus ieškovei. Teismas, įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti bendrovę nemokia, todėl pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkino. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovės kreditorių sąrašas gali būti laikomas atsakovės komercine paslaptimi, tenkino prašymą pripažinti atsakovės pateiktą kreditorių sąrašą nevieša bylos medžiagos dalimi ir leisti neteikti neviešos bylos medžiagos dalies ieškovei.

Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Aksonas“ (apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti UAB „Polymer Recycling“ bankroto bylą. Skundas grindžiamas šiais argumentas:Atsakovė Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentų už 2017 metus nėra pateikusi. Akivaizdu, kad atsakovės į bylą pateikti balansai ir pelno (nuostolių) ataskaitos už 2017 ir 2018 metus yra parengti savalaikiai, tikslu juos pateikti į bylą ir taip įrodinėti esą neva savo gerą finansinę/turtinę padėtį. Pažymi, kad šie duomenys nėra viešai registruoti ir jų laikyti tinkamais įrodymais nėra pagrindo. Pastebi ir tai, kad 2016 metais įmonė ilgalaikio turto neturėjo, o 2017 metais ilgalaikio turto vertė šoktelėjo net virš milijono eurų (1 714 368 Eur).Atsakovės pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyta, jog atsakovė dirba nuostolingai, o nuostoliai kasmet yra vis didesni. Teismas taip pat visiškai nevertino to, kad atsakovės įsipareigojimai nuo 2016 metų iki 2017 metų ženkliai išaugo.Atsakovė nurodė, kad pinigai ir pinigų ekvivalentai sudaro 16 570 Eur, tačiau, apeliantės manymu, tam pagrįsti atsakovė turėjo pateikti savo banko sąskaitų išrašus (nurodant nors likutį sąskaitoje), duomenis apie pinigų likutį kasoje. Taip pat nėra pagrindo atsakovės debitorines skolas (31 799 Eur) laikyti realiai gautinomis. Teismas klaidingai vertino atsakovės realų turto ir įsipareigojimų santykį, neatkreipė dėmesio į tai, kad įmonė dirba nuostolingai.Atsakovės direktorius, gavęs reikalavimą, su apeliantės direktoriumi ir atstovu pagal įgaliojimą (advokatu) ne vieną kartą buvo susitikę ir bandė rasti kompromisą dėl ginčo. Tačiau derybos baigėsi tuo, kad atsakovas direktorius pareiškė, jog tokių pinigų neturi ir negali grąžinti. Taigi, nors pati atsakovė iš esmės pripažino, kad neturi finansinių galimybių grąžinti skolą, tačiau nagrinėjamojoje byloje jau bando įrodinėti, kad jos finansinė padėtis yra gera ir kad ji yra moki.Apeliantės nuomone, atsakovės naudai priteista bylinėjimosi išlaidų suma prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams bei elementariai logikai. Byloje nagrinėjami nesudėtingi materialinės ir procesinės teisės klausimai, nekeliami nauji teisės taikymo klausimai, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, atsižvelgiant į maksimalų 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 rekomenduojamą advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje, dydį (8.2., 8.17 p.), priteistinų išlaidų už teisinę pagalbą dydis mažintinas.

Atsakovė UAB „Polymer recycling“ atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo prijungti naujus įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė skunde neįrodinėja, kad šiuo atveju egzistuoja ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies sąlygos ir pagrindai, kuriems esant atsakovei galėtų būti keliama bankroto byla. Teiginį, kad atsakovė yra nemoki, apeliantė grindžia tik aplinkybėmis, kad atsakovė nėra grąžinusi apeliantei 556 173,35 Eur dydžio paskolos dalies.Teismui pateikti atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2017 metus yra įregistruoti Juridinių asmenų registre.Didžiąją dalį ilgalaikio turto atsakovė įgijo iš apeliantės pagal su ja 2016-5-17 sudarytą Rangos sutartį. Įgytas turtas iš apeliantės buvo apskaitytas atsakovės finansinėje apskaitoje. Be to atsakovei priklauso du sandėliai, įgyti 2016-11-30 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu.Teismas, spręsdamas atsakovės mokumo klausimą, pagrįstai vertino atsakovės realaus turto ir įsipareigojimų santykį. Atsakovės turto vertė 2017 m. sudarė 1 763 991 Eur ir atsakovės skola apeliantei neviršija pusės atsakovės turimo turto vertės. Pažymi, kad atsakovė neturi jokių pradelstų įsipareigojimu ir vieninteliu pradelstu įsipareigojimu galbūt galėtų būti laikomas tik atsakovės įsipareigojimas apeliantei. Pagal 2018 m. finansinius duomenis atsakovės pradelsti įsipareigojimai neviršija į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovė yra moki.Aplinkybė, kad atsakovė 2016 m. ir 2017 m. patyrė nuostolį, neturi įtakos atsakovės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio teisingam nustatymui. Atsakovė 2016 m. sudarė sutartį su apeliante ir 2017 m. įgijo veiklos vykdymui reikalingą naują įrangą bei sandėlius, taigi natūralu, kad pirmaisiais metais nėra uždirbamas pelnas.Atsakovė niekada nėra nei žodžiu, nei raštu apeliantei nurodžiusi, kad neturi galimybių grąžinti atsakovei paskolos. Šie teiginiai yra deklaratyvūs, neatitinkantys tikrovės ir neparemti jokiais įrodymais.Bankroto bylos, kaip ir bankroto proceso metu kilę ginčai, nei Rekomedancijose, nei teismų praktikoje taip pat nėra išskirtos kaip mažiau sudėtingos, savaime reikalaujančios mažiau advokato darbo ir laiko sąnaudų. Atsakovė patyrė realias išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurių dydį ir realumą patvirtina į bylą pateikti įrodymai, taip pat buvo priverstas rinkti ir teikti teismui įrodymus, pagrindžiančius, kad yra moki. Be to, atsakovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.Bankroto byla įmonei iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis). Tam, jog išsiaiškinti įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius įmonės finansinius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. 2-1273/2010). Į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017). Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013).

Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl mokumo / nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, byloje turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė turi realiai, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014).Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės į bylą pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, kadangi jie buvo pasirašyti tik direktoriaus ir viešai nepaskelbti.Pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, finansines ataskaitas ir metinį pranešimą pasirašo įmonės vadovas (nurodomos jo pareigos, vardas ir pavardė). Finansines ataskaitas taip pat pasirašo įmonės vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti asmenys, galintys tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą (nurodomos pareigos, vardas ir pavardė). Šie asmenys atsako už balanse nurodytų duomenų tikrumą bei teisingumą.Kaip įrodinėjimo priemonė balansas priskiriamas prie rašytinių įrodymų, todėl turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Balansui, kaip finansinės apskaitos dokumentui, taip pat keliami specialūs reikalavimai, vienas jų – balansas turi būti pasirašytas jį sudariusių asmenų. Šie asmenys atsako už balanse nurodytų duomenų tikrumą ir teisingumą. Jeigu balansas nepasirašytas, tai nėra pagrindo juo vadovautis kaip finansinės atskaitomybės dokumentu. Nepasirašytas balansas gali turėti tam tikrą įrodomąją reikšmę (pvz., jis patvirtina, kad finansinės apskaitos dokumentas nepasirašytas), t. y. ir balansas, ir jo projektas gali būti tinkama įrodinėjimo priemonė, esant tam tikroms aplinkybėms (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau nepasirašytas įmonės balansas (balanso projektas) neatitinka finansiniam dokumentui keliamų reikalavimų (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Nepasirašyto balanso finansiniai duomenys dėl įmonės turto, įsipareigojimų sumų ir kiti duomenys, atsižvelgiant į tai, kad jų tikrumas nepatvirtintas atsakingų asmenų, yra negalutiniai. Dėl jų įrodomosios vertės ir reikšmės sprendžia teismas pagal visų byloje esančių įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).Apeliantės pozicija, kad atsakovės UAB „Polymer Recycling“ į bylą pateikti įmonės balansai ir pelno (nuostolių) ataskaitos nėra patikimi įrodymai, iš dalies pagrįsta, nes nustatyta, kad nurodyti dokumentai yra pasirašyti tik UAB „Polymer Recycling“ vadovo, tačiau nepasirašyti vyriausiojo buhalterio (buhalterio) arba kitų asmenų, galinčių tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą. Tačiau ši aplinkybė, vertinant pirmosios instancijos procesinio sprendimo pagrįstumą, neturi esminės įtakos, nes apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovės UAB „Polymer Recyling“ finansinės atskaitomybės dokumentai už 2017 metus 2018 m. birželio 15 d. buvo įregistruoti VĮ Registrų centre. Atsižvelgiant į tai, kad VĮ Registrų centrui ir teismui pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų (balanso ir pelno (nuostolių) ataskaita) turinys nesiskiria, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai buvo išviešinti, nekeičiant jokių duomenų, apeliacinės instancijos teismas juos vertina kaip tinkamus įrodymus, galinčius pagrįsti įmonės finansinę padėtį.Apeliantė skunde kvestionuoja finansinės atskaitomybės dokumentų patikimumą, teigdama, kad 2016 metais įmonė ilgalaikio turto neturėjo, o 2017 metais ilgalaikio turto vertė šoktelėjo net virš milijono eurų. Iš atsakovės balanso už 2017 metus nustatyta, kad atsakovė 2016 metais ilgalaikio turto neturėjo, 2017 m. pabaigoje įmonės ilgalaikis turtas sudarė 1 717 368 Eur. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien pokyčiai balanse dėl ilgalaikio turto nėra pagrindas spręsti apie finansinės atskaitomybės dokumentų nepatikimumą. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą paaiškino, jog didžiąją dalį ilgalaikio turto įgijo iš apeliantės pagal su ja 2016 m. gegužės 17 d. sudarytą Rangos sutartį. Pagal Rangos sutartį atsakovė už darbus, susijusius su kombinuotos pakuotės perdirbimo įrangos projektavimu, tiekimu, paleidimu derinimu, darbuotojų apmokymu ir dokumentacijos paruošimu ir kt., sumokėjo apeliantei 1 550 000 Eur. Apeliantės darbai buvo atlikti ir jų rezultatas perduotas atsakovei, pasirašant 2017 m. balandžio 30 d. priėmimo-perdavimo aktą. Atitinkamai įgytas turtas buvo apskaitytas atsakovės finansinėje apskaitoje. Šiuos atsakovės argumentus pagrindžia byloje esanti 2016 m. gegužės 17 d. Sutartis Nr. 160517A, pasirašyta tarp apeliantės ir atsakovės, ir kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas 2017 m. balandžio mėn. galutinis atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės paneigia aptartu aspektu apeliantės iškeltas abejones dėl finansinės atskaitomybės dokumentų patikimumo.Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės nemokumą, neįvertino aplinkybės, jog atsakovė dirba nuostolingai ir nuostoliai kasmet didėja. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad aplinkybės, jog įmonė dirba nuostolingai, negalima vertinti selektyviai, šią aplinkybę būtina vertinti kitų įrodymų kontekste, nes vien faktas, jog įmonė dirba nuostolingai, nereiškia jos nemokumo. Apeliantė atskirą skundą grindžia ir tuo, kad teismas neįvertino įsipareigojimų pokyčių, kadangi tiek po vienerių metų, tiek per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai padidėjo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą reikšmingi yra pradelsti įsipareigojimai, todėl nepasisako dėl atsakovės po vienerių metų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų pokyčių. Kaip ir pati apeliantė nurodo, 2016 metais atsakovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 602 Eur, o 2017 metais jie sudarė 573 554 Eur. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie pokyčiai jokiu būdu nelemia įmonės nemokumo, kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog tokį pokytį lėmė 2017 m. kovo 15 d. atsakovei suteikta paskola.Netinkamai įvertintą atsakovės realaus turto ir įsipareigojimų santykį apeliantė grindžia ir ta aplinkybe, kad atsakovė nepagrindė, jog balanse nurodyta pinigų suma (16 570 Eur) realiai yra įmonės banko sąskaitoje. Sutiktina su apeliante, jog byloje nėra įrodymų dėl šios sumos buvimo atsakovės banko sąskaitoje, tačiau apeliantė pirmosios instancijos teisme nekėlė šios sumos pagrįstumo klausimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti tokiais duomenimis. Nagrinėjamuoju atveju reikšminga tai, kad 16 570 Eur suma atsakovės turimo turto vertės ir įsipareigojimų santykio neįtakoja.Apeliantė nesutinka, jog pirmosios instancijos teismas į atsakovės turto balansą įtraukė per vienerius metus gautinas sumas (31 799 Eur), nurodydama, kad atsakovė nepateikė jokių konkrečių duomenų apie skolininkų realias galimybes grąžinti skolas, jų mokumą bei skolų išieškojimo sąnaudas. Teismų praktikoje išaiškinta, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais(Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, jog atsakovė nepateikė duomenų apie debitorinių skolų atgavimo galimybes, tačiau apeliantė nekėlė šio klausimo pirmosios instancijos teisme. Vis dėl to, net ir pripažįstant debitorių skolas atsakovei beviltiškomis, atsakovės turtas sudarytų 1 732 192 EUR ir atsakovės pradelsti įsipareigojimai neviršytų pusės į balansą įrašyto turto vertės. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė skundo argumentais neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino atsakovės realaus turto ir įsipareigojimų santykį.Apeliantės argumentai, jog atsakovė derybų metu pareiškė, jog pinigų neturi ir negali grąžinti skolos, nėra pagrįsti įrodymais ir neturi esminės įtakos, vertinant įmonės bankrotui iškelti būtinas sąlygas.Apeliantė kvestionuoja priteistų bylinėjimosi išlaidų atsakovės naudai dydį, teigdama, jog priteista bylinėjimosi išlaidų suma iš apeliantės atsakovės naudai prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams bei elementariai logikai.Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2. punkte nustatyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį nustatomas 2,5 koeficientas. Taigi didžiausia bylinėjimosi išlaidų suma, kuri gali būti priteista nagrinėjamuoju atveju yra 2 096,75 Eur. Atsakovė į bylą pateikė PVM sąskaitą faktūrą 1 815 Eur sumai už teisines paslaugas. Akivaizdu, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Apeliantė teigia, kad byloje nagrinėjami nesudėtingi materialinės ir procesinės teisės klausimai, nekeliami nauji teisės taikymo klausimai, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti mažinamos. Pažymėtina, kad teismo pareiga yra įsitikinti, ar turėtos išlaidos, kurias prašoma kompensuoti, neviršija Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, nustatytų dydžių bei ar atitinka jų apskaičiavimo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog šie skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.Atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas, nes atsakovė nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.