Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 7 p. laisvės atėmimu 12 metų, pagal BK 138 str. 2 d. 7 p. laisvės atėmimu 2 metams ir pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo S. Š. priteista 11273,20 Lt turtinės žalos, 70000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 4000 Lt išlaidų advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai R. G., 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai S. B., 2713,80 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir 265,98 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Š. nuteistas už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu bei šaudmenimis, nužudymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir už nesunkų sveikatos sutrikdymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Teismas nustatė, kad šias nusikalstamas veikas nuteistasis padarė tokiomis aplinkybėmis.

S. Š. iki 2007 m. liepos 29 d., tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, neturėdamas leidimo įgijo (kaltinamajame akte radimas paminėtas kaip įgijimo būdas) perdirbtą ar savadarbį šaunamąjį ginklą, skirtą šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su ne mažiau kaip aštuoniais 9 mm trumpais „Browning“ tipo šoviniais. Šį ginklą ir šaudmenis neturėdamas leidimo laikė nenustatytoje vietoje, o 2007 m. liepos 29 d., apie 16 val., tą ginklą ir šaudmenis neturėdamas leidimo nugabeno į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) k., ir ten neturėdamas leidimo šaunamąjį ginklą ir šaudmenis nešiojo.

Be to, 2007 m. liepos 29 d., laikotarpiu nuo 16.35 val. iki 17 val., toje pačioje (duomenys neskelbtini)k. esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir šalia jos S. Š. iš neteisėtai laikomo perdirbto ar savadarbio šaunamojo ginklo, skirto šaudyti 9 mm kalibro trumpais „Browning“ tipo šoviniais, muštynių metu kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu tyčia šaudė į aikštelėje su kitais asmenimis buvusį M. G. ir padarė jam šautinę kiaurinę aklą žaizdą, pažeidė plaučius ir širdį, tai komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę, šoku, ir dėl padarytų sužalojimų nukentėjusysis tą pačią dieną, apie 17.17 val., ligoninėje mirė. Tuo pačiu metu S. Š. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu šaudė ir į A. G., padarydamas jam šautinę akliną žaizdą dešiniajame dilbyje ir spindulinio kaulo pažeidimą. Tokiu būdu S. Š. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu M. G. nužudė, o A. G. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis S. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl neteisingo jo nusikalstamų veikų kvalifikavimo, paskirtų bausmių ir priteistų civilinių ieškinių dydžio. Teismas, viršydamas kaltinimo ribas, nuteisė jį už veiksmus, kurie jam nebuvo inkriminuoti. Pagal BK 253 str. 1 d. jis buvo nuteistas nepagrįstai, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo ištirtas nusikaltimo dalykas šaunamasis ginklas ir šaudmenys, byloje nepakanka įrodymų pripažinti jį kaltu už šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymą, nešiojimą ir gabenimą. Darydamas išvadą apie disponavimą šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis teismas vertino tokius bylos duomenis: jo paties parodymus apie tai, kad jis poligone rado pistoletą „Makarov“ su aštuoniais šoviniais, nors šiais jo parodymais ir netikėjo; taip pat liudytojo L. J. parodymus apie tai, kad automobilių aikštelėje jis laikė pistoletą ir juo šaudė į pasilenkusio A. G. nugarą, o taip pat apie tai, kad šis liudytojas suprato, jog jis (S. Š.) šaudė iš dujinio pistoleto; liudytojo S. B. parodymus apie tai, kad jis (S. Š.) iš kelnių kišenės išsitraukė ginklą, panašų į „Makarovą“, ir pradėjo šaudyti. Palyginus šiuos duomenis su teismo nuosprendyje konstatuotomis aplinkybėmis, kyla daug abejonių dėl nuosprendžio išvadų atitikties faktinėms bylos aplinkybėms. Jei jo rankose buvo „Makarovo“ sistemos pistoletas, tai kaip tai suderinama su teismo išvada, kad nerasta tūtelių, kurios būtų iššautos iš ginklo, turinčio automatinį tūtelių išmetimo mechanizmą. Jei jo rankose buvo perdirbtas dujinis pistoletas, tuomet nenustatyta, kuris tokio ginklo modelis neturi automatinio tūtelių išmetimo mechanizmo. Jei tūtelės buvo ginkle, kuris neturi minėto mechanizmo, tai kas, kada, kokiu būdu ir iš kokio ginklo iškratė tas tūteles įvykio vietoje. Taip pat neišsiaiškinta, ar rastos tūtelės galėjo būti užtaisytos šratais, kuriais buvo sužeistas A. G., ar ginklas pagamintas gamykliniu ar savadarbiu būdu, kuriame iš byloje minimų ginklų buvo tos rastos tūtelės. Liko nenustatyta, koks gi iš tikrųjų ginklas buvo jo rankose ir kokio ginklo šaudmenys paveikė abu nukentėjusiuosius. Neatsakęs į šiuos klausimus teismas apie nusikaltimo dalyką padarė išvadas, pagrįstas tik prielaidomis. Teismas nuosprendyje nurodė, kad yra pagrindas tvirtinti, jog jis turėjo ir šaudė trumpais šoviniais iš vieno 9 mm kalibro šaunamojo ginklo, apie kurį davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau kurie ištirti įrodymai tokią teismo išvadą patvirtina, nuosprendyje nenurodyta. Jis niekada nėra davęs parodymų apie trumpus šovinius ar apie devintą kalibrą. Teismas nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl vienais jo parodymais tiki, o kitais ne. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p. išaiškinta, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, o visos abejonės, išnaudojus visas galimybes joms pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad netinkamas nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas nuosprendyje yra ne tik Baudžiamojo proceso kodekso normų nesilaikymas, bet ir nuteistojo teisės į gynybą pažeidimas, nes jis nežino, už kokius konkrečius veiksmus yra nuteistas. Nuosprendyje turėjo būti aiškiai nurodyta, už kokio konkretaus ginklo ir kokių konkrečių šaudmenų nešiojimą ir gabenimą jis pripažintas kaltu. LR ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme yra aiškiai apibrėžta, kas yra šaunamasis ginklas, perdirbtas ginklas, šaudmuo ir jo dalys. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų apie įstatyme nurodytus požymius turinčius objektus, kuriais jis disponavo. Darydamas išvadą apie disponavimą šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis teismas rėmėsi tik prieštaringais liudytojų, nieko nesuprantančių apie šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, parodymais, specialisto išvada, kuri niekaip nesusieja įvykio vietoje rastų kulkų ir tūtelių su jo asmeniu ar veiksmais. Dar daugiau abejonių dėl tokios teismo išvados kyla dar ir todėl, kad specialistas teigia, jog neįmanoma nustatyti, ar tirti pateiktos kulkos ir tūtelės buvo iššautos iš vieno ir to paties ginklo ir ar jos iki šūvių sudarė vienus šovinius (visumas). Jei teismas, remdamasis jo parodymais apie rastą kovinį „Makarov“ sistemos pistoletą su šoviniais, būtų jį už tai nuteisęs, nuosprendį galima būtų laikyti pagrįstu, bet ir tai su sąlyga, kad jis savęs neapkalbėjo. Tačiau jis niekada nekalbėjo apie perdirbtą ar apie savadarbį ginklą, tai reiškia, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų apie jo nešiotą, gabentą ir laikytą šaunamąjį ginklą.

Jis nepagrįstai nuteistas ir už nesunkų A. G. sveikatos sutrikdymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Teismo medicinos ekspertas R. Rauktys parodė, kad A. G. kūne buvo daug šratukų, specialistas L. Bliudžius parodė, kad šratai, kuriais buvo sužalotas A. G., galėjo būti iššauti iš medžioklinio ginklo, o A. G. kairė ranka galėjo būti sužalota šaunant iš 1-2 metrų atstumo pasklindančiu šratų užtaisu iš 9 mm kalibro ginklo. Iš šių specialistų parodymų galima padaryti tokias išvadas: kad A. G. buvo sužalotas du kartus į skirtingas kūno vietas; kad A. G. kūne sužalojimas padarytas medžiokliniu ginklu; kad sužalojimai A. G. rankoje padaryti nežinomu 9 mm kalibro ginklu, užtaisytu šratais. Tačiau jis (S. Š.) medžioklinio ginklo rankose neturėjo ir juo nesinaudojo, tai reiškia, kad tuo ginklu sužalojimą šiam nukentėjusiajam padarė ne jis. A. G. kūno sužalojimą jis galėjo padaryti tik tokiu atveju, jei jo turėtas daiktas buvo šaunamasis ginklas, užtaisytas kulka, nes S. Š. neinkriminuotas neteisėtas disponavimas šaudmenimis, užtaisytais šratais. Specialisto L.Bliudžiaus parodymai vertintini kritiškai lyginant juos su 2007 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad A. G. buvo padaryta aklina šautinė žaizda dešiniajame dilbyje iššaunat 9 mm kulka bei kairėje rankoje šautinės žaizdos iš šaunamojo ginklo, užtaisyto šratais, nes jis visiškai neatsižvelgė į tai, kad A. G. padaryti kūno sužalojimai atsirado naudojant ne mažiau kaip dviejų tipų šaudmenis. Specialistas nepateikė teismui patikimų duomenų, kad iš vieno ginklo galima paleisti skirtingo tipo šaudmenis bei duomenų apie tai, kokio tipo šaunamasis įrenginys (kovinis pistoletas, revolveris, savadarbis ar perdirbtas pistoletas ar medžioklinis ginklas) galėjo būti panaudotas prieš A. G.. Net jei ekspertas ir būtų pateikęs tokius duomenis, turėtų būti įrodyta, kad tą ginklą laikė rankose jis (S. Š.) ir juo šovė į A. G.. Tokį įrodymą teismas bandė surasti ir spėliodamas nuosprendyje nurodė, jog netikėti, kad S. Š. šaudė į A. G., nėra pagrindo, nes pats S. Š. savo parodymų apie šaudymą ir į šiuos asmenis nepaneigė (ir teisiamajame posėdyje parodė, kad šaudė į žmonių būrį). Tačiau toks teismo motyvas yra tik prielaida, nes byloje nėra duomenų, kad S. Š. šaudė skirtingais ginklais ir šaudmenimis. Be to, tą pripažįsta ir pats teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog apie tai galima tik spėlioti remiantis nenuosekliais liudytojo L. J. parodymais. Pats nukentėjęs A. G. parodė, kad kažkas peršovė rankas jam tik išlipus iš automobilio, o S. Š. to padaryti negalėjo, nes pastarajam jis nieko blogo nebuvo padaręs. Nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad A. G. išlipus iš automobilio netoli jo buvo S. Š. arba kad S. Š. į A. G. pradėjo šaudyti šiam išlipant iš automobilio. Nepašalinęs šių prieštaravimų ir nenustatęs konkrečių jo veiksmų teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad jis tyčia kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu šaudė į A. G. ir padarė šiam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Ši išvada prieštarauja kitai teismo padarytai išvadai apie tai, jog byloje nėra duomenų, kad S. Š. prieš nuvykdamas į susišaudymo vietą pasiėmė ir sviediniais su pasklindančių šratų užtaisu užtaisomą šaunamąjį ginklą. Tokiu atveju turėjo būti įrodyta, jog toks ginklas kažkokiu būdu atsirado jo (S. Š.) rankose įvykio vietoje ir iš jo buvo šaudoma į A. G.. Užuot nustatęs tikrąsias A. G. sužalojimo aplinkybes, teismas iš kaltinimo jam pašalino aplinkybę, kad sužalojimai A. G. buvo padaryti ginklu, užtaisomu šratais, ir paliko tik tai, kad sužalojimai buvo padaryti kulka. Tokiu būdu byloje nebuvo nustatyta tiesa, nes liko neaišku, kas A. G. sužalojo šratais, o jo veiksmai toliau vertinami taip pat, kad jis kulka sužalojimą padarė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Toks teismo vertinimas yra nepamatuotas ir ydingas, nes neaišku, ar jo (S. Š.) rankose buvo šaunamasis ginklas, kokiais šaudmenimis jis buvo užtaisytas, ar rastoji kulka tikrai perskrodė A. G. dilbį ir ar šią kulką tikrai paleido jis. Teismas nustatė, kad įvykio vietoje vyko susišaudymas, tačiau neištyrė aplinkybių apie tai, kokius ginklus turėjo kiti asmenys ir kokiais šaudmenimis jie buvo užtaisyti. Negalima atmesti galimybės, kad A. G. buvo sužalotas kito asmens, turėjusio byloje minimą „abriezą“ arba „pistoletą su būgnu“. Beje, iš bylos duomenų matosi, kad pastarasis ginklas buvo nutaikytas ir į jį patį. Taip pat neaišku, kodėl įvykio vietoje po susišaudymo rastos tik trys tūtelės, jei, jo parodymais, jis paleido visus aštuonis šūvius. Be to, teismas, šalindamas jam kaltinimo dalį dėl neteisėto įgijimo nenustatyto modelio 9 mm kalibro šaunamojo ginklo, užtaisomo sviediniais su pasklindančiu šratų užtaisu, neatsižvelgė į tai, kad jis nebuvo kaltinamas įgijęs šaunamąjį ginklą, šaudantį kulkomis. Gal todėl teismas nenurodė nei aplinkybių, nei būdo, iš kurių neginčijamai būtų galima spręsti, kad jis sužalojo A. G. paleisdamas į jį kulką. Be to, liudytojas L. J. parodė, kad jis (S. Š.) šaudė į pasilenkusio A. G. nugarą. Kadangi šio nukentėjusiojo nugaroje sužalojimų nenustatyta, kyla abejonės dėl visų šio liudytojo parodymų patikimumo ir A. G. sužalojimo aplinkybių. Dėl paminėtų aplinkybių nuosprendis ir šioje dalyje yra nepagrįstas ir naikintinas.

Nepagrįstai teismas jį nuteisė ir pagal BK 129 str. 2 d. 7 p. Jo kaltę dėl M. G. nužudymo teismas grindė jo paties parodymais apie tai, kad jis prisipažino turėjęs jam nežinomą ginklą ir juo šaudęs. Taip pat rėmėsi liudytojų, kurie teigė matę jį šaudant muštynių metu, parodymais. Liudytojas S. B. parodė tik tai, kad girdėjo šūvius, liudytojas L. J. irgi tik girdėjo duslius šūvius, tačiau abu šie liudytojai nepatvirtino matę, kad į M. G. šovė jis. Liudytojas I. G. parodė, kad visi įtaria, jog M. G. peršovė jis (S. Š.). Visi kiti byloje apklausti asmenys nepatvirtino, kad matė jį šaudantį į M. G.. Teismas neatkreipė dėmesio į liudytojų L. J. ir R. P. teisme duotus parodymus apie jo (S. Š.) pasakytus žodžius, kadangi L. J. parodė, kad jiedu buvo susitikę praėjus 3-4 mėnesiams po M. G. žūties. Tačiau po įvykio jis pusę metų buvo suimtas. Taip pat teismas neįvertino liudytojo I. G. teisme duotų parodymų apie tai, kad šis liudytojas jį apkalbėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė iš kitų asmenų girdėtų kalbų, o pats tame įvykyje nedalyvavo. Šis liudytojas teisme nepatvirtino savo ankstesnių parodymų. Taip pat teismas, be liudytojų L. J. ir R. P. parodymų, vertino ir tokius netiesioginius įrodymus kaip V. R. telefoninius pokalbius su A. B. bei A. B. su K. J., nors šie asmenys teisme nepatvirtino matę jį šaudantį į M. G.. Tarp visų minėtų aplinkybių yra esminių prieštaravimų, kurių teismas nepašalino, jas vertino ne santykyje su visuma kitų įrodymų, o tik su tais duomenimis, kurie bent kiek jį kompromituoja. Toks įrodymų vertinimas laikytinas nekaltumo prezumpcijos ignoravimu. Yra pagrindas manyti, kad teismas net jo paties parodymus apie savo kaltę privalėjo vertinti kritiškai, nes jie nepatvirtinti kitais objektyviais bylos duomenimis. Teismas neturėjo tiesioginių įrodymų, kurių pagrindu neginčijamai galima būtų teigti, kad jis turėjo ginklą ir šaudmenis, atitinkančius įstatyme nurodytus šaunamojo ginklo ir šaudmenų požymius, kad tuo ginklu į nukentėjusiuosius šaudė būtent jis, o ne kiti asmenys, kad įvykio vietoje rastos tūtelės iškrito iš ginklo, kurį galbūt panaudojo jis, o ne iš kitų asmenų turėtų ginklų ir ar tos tūtelės ten atsirado būtent tų muštynių metu ir ar tyrimui pateiktos kulkos yra tos, kuriomis buvo sužeisti nukentėjusieji. Visi paminėti bylos duomenys gali būti laikomi tik netiesioginiais įrodymais, kuriems yra keliami specialūs reikalavimai, o šie duomenys tokių reikalavimų neatitinka, nes jie neleidžia padaryti neginčijamų išvadų apie jo kaltę dėl visų veikų, dėl kurių jis pripažintas kaltu. Teismas matė ikiteisminio tyrimo ydas ir įrodymų trūkumus, tačiau pats ėmė vertinti nieko bendro su jo veiksmais neturinčius duomenis kaip jo kaltės įrodymus. Teismo padarytas jo veiksmų teisinis vertinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas teisingu. Tokiu būdu baudžiamasis procesas šioje byloje buvo neteisingas, nesąžiningas, o tuo pačiu ir pažeidžiantis žmogaus teises. Vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., LR Konstitucijos 31 str. bei BPK 44 str. 6 d., reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Apie tai, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, yra išaiškinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtame 2003 m. birželio 23 d. senato nutarime Nr. 40. Prašo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistojo S. Š. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes byloje nėra surinkta pakankamai neginčytinų įrodymų, kad S. Š. padarė visas nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas. Teismo išvada, jog neginčytinai nustatyta, kad 9 mm kalibro šaunamąjį ginklą, tinkantį šaudyti trumpais 9 mm kalibro šoviniais „Brauning“, turėjo kaltinamasis S. Š., pagrįsta tik prielaidomis. Kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog S. Š. kaltinamas tuo, kad 1991 m. rado perdirbtą pistoletą „Makarov“ su ne mažiau kaip 8 vnt. 9 mm kalibro trumpų „Brauning“ tipo šovinių. Ar tas radimas laikomas nusikalstama veika, iš kaltinamojo akto neaišku, nes nusikalstamos veikos aprašyme nėra naudojama BK 253 str. dispozicijos sąvoka – įgijimas. Taip pat S. Š. kaltinamas tuo, kad neturėdamas leidimo laikė nurodytą šaunamąjį ginklą su šoviniais netoli Jovaišiškių k. Toks kaltinimas nepagrįstas, nes asmuo, neįgijęs šaunamojo ginklo ir šaudmenų, negali būti kaltinamas jų laikymu. Lygiai tas pats pasakytina ir apie šaunamojo ginklo gabenimą bei naudojimą. Jei asmuo ginklo neįgijo, tai jis jo negalėjo nei laikyti, nei gabenti, nei naudoti. Kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas teisme nebuvo pakeistas, nes teismas motyvuota nutartimi nepranešė prokurorui, kad yra pagrindas S. Š. kaltinti veika, kuri jam neinkriminuota, o prokuroras nepasinaudojo savo teise, numatyta BPK 256 str., pateikti rašytinį prašymą dėl kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių pakeitimo kitomis, iš esmės skirtingomis, aplinkybėmis. Todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti S. Š. kaltu dėl šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimo. Tokiu būdu teismo išvada apie šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimą yra padaryta peržengiant kaltinimo ribas, dėl to nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas savo iniciatyva negali faktinių aplinkybių, nurodytų kaltinamajame akte, pakeisti iš esmės skirtingomis (BPK 255 str.). Tačiau šioje byloje teismas pažeidė įstatymą ir tai matosi iš nuosprendyje nurodyto, skliausteliuose išskirto sakinio „kaltinamajame akte radimas paminėtas kaip įgijimo būdas“, kuris rodo, kad teismas kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes vertina visiškai kitaip negu prokuroras. Jei šaunamojo ginklo ir šaudmenų radimas būtų nusikalstamos veikos būdas, tai tokia padėtis būtų reglamentuota įstatymais. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nereglamentuoja tokios situacijos, kai ginklai ar šaudmenys yra randami, t. y. tokiam įvykiui nereikalingas leidimas. Įstatymų leidėjas BK 253 str. draudžia ne tam tikrus įvykius, o valinius veiksmus valdant ar disponuojant ginklais ir šaudmenimis ir tuos veiksmus apibūdina žodžiu apyvarta. Daikto radimas nėra laikomas apyvarta. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad prokuroras ir teismas pažeidė asmens teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitoje baudžiamojoje byloje (2K-233/2008) yra nurodęs, jog atsižvelgiant į tai, kad nuo kaltinamojo akto įteikimo kaltinamajam momento jis žino, kuo yra kaltinamas, ir atitinkama apimtimi gali rengtis gynybai, šis procesinis dokumentas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo įtariamajam momento yra oficialiai pranešta apie jam pateikiamo kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. Kadangi S. Š. nebuvo tinkamai informuotas, kad ginklų ir šaudmenų radimas yra nusikaltimo padarymo būdas, jis negalėjo tinkamai pasiruošti gynybai šiuo aspektu. Be to, kad teismas S. Š. pagal BK 253 str. 1 d. nuteisė išeidamas už kaltinimo ribų, jis S. Š. pagal šį įstatymą pripažino kaltu visiškai neištyręs nusikaltimo dalyko – šaunamojo ginklo ir šaudmenų. Byloje nepakanka įrodymų daryti išvadą, kad S. Š. laikė, nešiojo ir gabeno šaunamąjį ginklą ir šaudmenis. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad teismas apie nusikaltimo dalyką turėjo tokius duomenis: S. Š. parodymus, kad jis poligone rado pistoletą „Makarov“ su 8 šoviniais, bet šiais jo parodymais teismas netikėjo; liudytojo L. J. parodymus apie tai, kad automobilių aikštelėje S. Š. laikė pistoletą ir vėliau šaudė į pasilenkusio A. G. nugarą, liudytojas suprato, kad į A. G. nugarą buvo šaudoma iš dujinio pistoleto (šiuos liudytojo parodymus teismas įvertino kaip prieštaringus ir kai kuriais atvejais neatininkančius kitų liudytojų parodymų); liudytojo S. B. parodymus apie tai, kad S. Š. iš kelnių kišenės išsitraukė ginklą, panašų į „Makarovą“, ir pradėjo šaudyti. BK 253 str. draudžia tik šaunamojo ginklo bei šaudmenų neteisėtą įgijimą, laikymą, nešiojimą ir gabenimą. Palyginus šio straipsnio dispoziciją su teismo konstatuotomis aplinkybėmis apie nusikaltimo dalyką, iškyla daug klausimų: 1) jei S. Š. rankose turėjo pistoletą „Makarov“, tai kaip tai suderinama su teismo išvada, kad nerasta tūtelių, iššautų iš ginklo su automatiniu tūtelių išmetimo mechanizmu; 2) ar „Makarov“ sistemos pistoletas turi tokį mechanizmą; 3) jei pas S. Š. rankose buvo perdirbtas dujinis pistoletas, tai kuris tokio ginklo modelis neturi automatinio tūtelių išmetimo mechanizmo; 4) jei tūtelės buvo ginkle, kuris neturi tokio mechanizmo, tai kas, kada ir iš kokio ginklo tas tūteles iškratė įvykio vietoje; 5) ar rastos tūtelės galėjo būti užtaisytos šratais, kuriais buvo sužeistas A. G.; 6) ar šaudmuo padarytas gamykliniu ar savadarbiu būdu; 7) kuriame ginkle, iš byloje minimų, tos tūtelės buvo arba su kuriuo iš byloje minimų ginklų šios tūtelės turi ryšį; 8) koks ginklas iš tikro buvo S. Š. rankose; 9) kokio konkretaus ginklo šaudmenys paveikė abu nukentėjusiuosius. Neatsakius į šiuos klausimus, nėra galimybės nustatyti, kokį daiktą turėjo S. Š. – ginklą, šaunamąjį ginklą, perdirbtą ginklą, perdirbtą ar savadarbį šaunamąjį ginklą. Taip pat iš turimų duomenų nėra galimybės nustatyti, ar S. Š. turėtame ginkle buvo kokie nors šaudmenys, koks tų šaudmenų tinkamumas turėtam ginklui, koks jų kalibras ir ar jie tinkami naudoti. Tai reiškia, kad teismas nuosprendį grindė prielaidomis apie nusikaltimo dalyką, nurodydamas, kad S. Š., neturėdamas leidimo, įgijo perdirbtą ar savadarbį šaunamąjį ginklą su ne mažiau kaip 8 šoviniais. Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas tvirtinti, jog S. Š. turėjo ir šaudė trumpais šoviniais iš vieno 9 mm kalibro šaunamojo ginklo, apie kurį davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau koks konkretus pagrindas leido teismui padaryti tokią išvadą, nuosprendyje nenurodyta. S. Š. niekada nedavė parodymų nei apie trumpuosius šovinius, nei apie devintą kalibrą. Nuosprendyje nenurodyti motyvai, kodėl vienu atveju S. Š. parodymais tikima, o kitais ne. Tokiu būdu teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. 2K-178/1999) yra pasisakęs, kad netinkamas nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas nuosprendyje yra ne tik Baudžiamojo proceso kodekso nesilaikymas, bet pažeidžia ir nuteistojo teisę į gynybą, nes jis nežino, už kokius konkrečius veiksmus yra nuteistas. Nuosprendyje turėjo būti aiškiai nurodyta, už kokio konkretaus ginklo ir kokių konkrečių šaudmenų laikymą, nešiojimą ir gabenimą S. Š. nuteistas. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme yra išdėstytos ginklo, šaunamojo ginklo, šaudmenų ir jų sudedamųjų dalių, ginklų ir šaudmenų perdirbimo sąvokos. Teismas neturėjo jokių įrodymų apie S. Š. neva turėtą ginklą, toks ginklas arba ginklai iš viso nebuvo tirti. Apie S. Š. disponavimą šaunamuoju ginklu teismas sprendė tik iš prieštaringų liudytojų, kurie nieko nesupranta apie šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, parodymų. Specialisto išvada niekaip nesusiejo įvykio vietoje rastų kulkų ir tūtelių su S. Š. asmeniu ar jo veiksmais. Be to, toje išvadoje teigiama, kad nustatyti, ar tirti pateiktos kulkos ir tūtelės buvo iššautos iš vieno ir to paties ginklo ir ar jos iki šūvių sudarė vienus šovinius (visumas), neįmanoma. Jei teismas tikėtų S. Š. parodymais apie tai, kad jis rado kovinį „Makarov“ sistemos pistoletą su šoviniais ir nuteistų jį už tai, tokį nuosprendį galima būtų laikyti pagrįstu. Tačiau S. Š. niekada neparodė apie savadarbį arba perdirbtą ginklą ir byloje nėra neginčijamų ir patikimų duomenų apie S. Š. turėtą šaunamąjį ginklą bei šaudmenis. Ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad nesant byloje duomenų apie teisės pažeidimo sudėties atskirus elementus, asmuo negali patikrinti jų patikimumo. Šioje byloje nėra jokių duomenų apie BK 253 str. numatytos nusikalstamos veikos dalyką. O tai vertintina kaip teisės į gynybą pažeidimas. Remiantis išdėstytu, yra pagrindas manyti, kad tiek prokuroras, tiek teismas pažeidė BPK 1 str. 1 d. reikalavimus dėl išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo. Ekspertas R. Rauktys parodė, kad A. G. kūne buvo daug šratukų, specialistas L. Bliudžius parodė, kad šratai, kuriais buvo sužalotas A. G., galėjo būti iššauti iš medžioklinio ginklo, o A. G. kairė ranka galėjo būti sužalota šaunant iš 1-2 metrų atstumo pasklindančiu šratų užtaisu iš 9 mm kalibro ginklo. Iš šių specialistų parodymų galima padaryti išvadas: kad A. G. buvo sužalotas du kartus į skirtingas kūno vietas, kad sužalojimai jam buvo padaryti medžiokliniu ginklu, sužalojimai A. G. rankoje padaryti nežinomu 9 mm kalibro ginklu, užtaisytu šratais. Sulyginus šiuos faktus su tais, kurie aptarti epizode dėl šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimo, laikymo, nešiojimo ir gabenimo, akivaizdu, kad medžioklinio ginklo S. Š. rankose neturėjo ir juo nesinaudojo, tai reiškia, kad tuo ginklu sužalojimą šiam nukentėjusiajam padarė ne S. Š.. S. Š. A. G. kūno sužalojimą galėjo padaryti tik tokiu atveju, jei jo turėtas daiktas buvo šaunamasis ginklas, užtaisytas kulka, nes S. Š. neinkriminuotas neteisėtas šaudmenų, užtaisytų šratais, laikymas, nešiojimas ar gabenimas. Specialisto L.Bliudžiaus parodymai vertintini kritiškai lyginant juos su 2007 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad A. G. buvo padaryta aklina šautinė žaizda dešiniajame dilbyje iššaunat 9 mm kulka bei kairėje rankoje šautinės žaizdos iš šaunamojo ginklo, užtaisyto šratais. Šis specialistas visiškai neatsižvelgė į tai, kad A. G. padaryti kūno sužalojimai atsirado naudojant ne mažiau kaip dviejų tipų šaudmenis. Specialistas nepateikė teismui tokių duomenų, kad iš vieno ginklo galima paleisti skirtingo tipo šaudmenis, bei duomenų apie tai, kokio tipo šaunamasis įrenginys (kovinis pistoletas, revolveris, savadarbis ar perdirbtas pistoletas ar medžioklinis ginklas) galėjo būti panaudotas prieš A. G.. Net jei ekspertas ir būtų pateikęs tokius duomenis, turėtų būti įrodyta, kad S. Š. tą ginklą laikė rankose ir juo šovė į A. G.. Tokį įrodymą teismas bandė surasti ir nuosprendyje spėliodamas nurodė, jog netikėti, kad S. Š. šaudė į A. G., nėra pagrindo, nes pats S. Š. savo parodymų apie šaudymą ir į šiuos asmenis nepaneigė (ir teisiamajame posėdyje parodė, kad šaudė į žmonių būrį). Tačiau toks teismo motyvas yra tik prielaida. Byloje nėra duomenų, kad S. Š. šaudė skirtingais ginklais ir šaudmenimis, tą pripažįsta ir pats teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog apie tai galima tik spėlioti remiantis nenuosekliais liudytojo L. J. parodymais. Be to, teismas dėl A. G. sužalojimo padarė prieštaringas išvadas. Pats nukentėjusysis A. G. parodė, kad kažkas peršovė rankas jam tik išlipus iš automobilio, o S. Š. to padaryti negalėjo, nes pastarajam jis nieko blogo nebuvo padaręs. Nė vienas liudytojas irgi nepatvirtino, kad A. G. išlipus iš automobilio netoli jo buvo S. Š. arba kad S. Š. į A. G. pradėjo šaudyti šiam išlipant iš automobilio. Nepašalinęs šių prieštaravimų ir nenustatęs konkrečių S. Š. veiksmų teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad S. Š. tyčia kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu šaudė į A. G. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Ši teismo išvada prieštarauja kitai teismo padarytai išvadai, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad S. Š. prieš nuvykdamas į susišaudymo vietą pasiėmė ir sviediniais su pasklindančių šratų užtaisu užtaisomą šaunamąjį ginklą. Tokiu atveju turėjo būti įrodyta, jog toks ginklas kažkokiu būdu atsirado S. Š. rankose įvykio vietoje ir iš jo buvo šaudoma į A. G.. Užuot nustatęs tikrąsias A. G. sužalojimo aplinkybes, teismas iš kaltinimo S. Š. pašalino aplinkybę, kad sužalojimai A. G. buvo padaryti ginklu, užtaisomu šratais, ir paliko tik tai, kad sužalojimai buvo padaryti kulka. Tokiu būdu byloje nebuvo nustatyta tiesa, nes liko neaišku, kas A. G. sužalojo šratais, o S. Š. veiksmai toliau vertinami taip pat, kad jis kulka sužalojimą padarė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Toks teismo vertinimas yra nepamatuotas ir ydingas, nes neaišku, ar S. Š. rankose buvo šaunamasis ginklas, kokiais šaudmenimis jis buvo užtaisytas, ar rastoji kulka tikrai perskrodė A. G. dilbį ir ar šią kulką tikrai paleido S. Š.. Teismas nustatė, kad įvykio vietoje vyko susišaudymas, tačiau visiškai netyrė aplinkybių apie tai, kokius ginklus turėjo kiti asmenys ir kokiais šaudmenimis jie buvo užtaisyti. Negalima atmesti galimybės, kad A. G. buvo sužalotas kito asmens, turėjusio byloje minimą „abriezą“ arba „pistoletą su būgnu“. Beje, pastarasis ginklas buvo nutaikytas ir į patį S. Š.. Taip pat neaišku, kodėl įvykio vietoje po susišaudymo buvo rastos tik trys tūtelės, jei, anot S. Š., jis paleido visus aštuonis šūvius. Gal penkios tūtelės nebuvo išmestos iš jo ginklo, o du iš trijų šūvių buvo tokie taiklūs, kad kliudė du skirtingus žmones. Be to, teismas, šalindamas S. Š. kaltinimo dalį dėl neteisėto įgijimo nenustatyto modelio 9 mm kalibro šaunamojo ginklo, užtaisomo sviediniais su pasklindančiu šratų užtaisu, neatsižvelgė į tai, kad S. Š. nebuvo kaltinamas įgijęs šaunamąjį ginklą, šaudantį kulkomis. Gal todėl teismas nenurodė nei aplinkybių, nei būdo, iš kurių neginčijamai būtų galima spręsti, kad S. Š. sužalojo A. G. paleisdamas į jį kulką. Be to, liudytojas L. J. parodė, kad S. Š. šaudė į pasilenkusio A. G. nugarą. Kadangi šio nukentėjusiojo nugaroje sužalojimų nenustatyta, kyla abejonės dėl visų šio liudytojo parodymų patikimumo ir A. G. sužalojimo aplinkybių. Dėl paminėtų aplinkybių nuosprendis dalyje dėl A. G. sužalojimo yra nepagrįstas ir naikintinas.

Teismas taip pat nepagrįstai S. Š. pripažino kaltu ir pagal BK 129 str. 2 d. 7 p. S. Š. kaltę dėl M. G. nužudymo teismas grindė visų pirma jo paties parodymais, kur jis prisipažino turėjęs jam nežinomą ginklą ir juo šaudęs. Taip pat rėmėsi liudytojų, kurie teigė matę S. Š. šaudant muštynių metu, parodymais. Liudytojas S. B. parodė, kad girdėjo šūvius, tačiau nepatvirtino šaudymo į M. G. fakto. Liudytojas L. J. tik girdėjo duslius šūvius, tačiau, ar S. Š. šovė į M. G., nematė. Liudytojas I. G. parodė, kad visi įtaria, jog M. G. peršovė S. Š.. Visi kiti byloje apklausti asmenys nepatvirtino, kad matė S. Š. šaudantį į M. G.. Teismas vertino ir tokius netiesioginius įrodymus, kaip liudytojų L. J. ir R. P. parodymus, nors jie įvykio vietoje įvykio metu nedalyvavo, V. R. telefoninius pokalbius su A. B. bei A. B. su K. J., nors šie asmenys teisme nepatvirtino matę S. Š. šaudantį į M. G.. Kaltinamajame akte nurodyta, kad S. Š. į M. G. šaudė perdirbtu „Makarov“ pistoletu, užtaisytu sviediniais su pasklindančiu šratų užtaisu. Teismas nuosprendyje šias aplinkybes pašalino kaip neįrodytas, tačiau neinkriminavus šaudmenų su kulka naudojimo, tampa aišku, kad S. Š. M. G. nužudyti negalėjo, nes M. G. mirė nuo sužalojimo, padaryto kulka. Tarp visų nuosprendyje paminėtų aplinkybių yra esminių prieštaravimų, kurių teismas nepašalino, juos vertino ne santykyje su visuma kitų įrodymų, o tik su tais duomenimis, kurie bent kiek kompromituoja S. Š.. Toks įrodymų vertinimas laikytinas nekaltumo prezumpcijos ignoravimu. Yra pagrindas manyti, kad teismas net paties S. Š. parodymus apie savo kaltę privalėjo vertinti kritiškai, nes jie nepatvirtinti kitais objektyviais bylos duomenimis. Teismas neturėjo tiesioginių įrodymų, kurių pagrindu neginčijamai galima būtų teigti, kad S. Š. turėjo įstatyme nurodytus šaunamojo ginklo požymius atitinkantį ginklą, kad tuo ginklu į nukentėjusiuosius šaudė būtent S. Š., o ne kiti asmenys, kad įvykio vietoje rastos tūtelės iškrito iš ginklo, kurį galbūt panaudojo S. Š., o ne iš kitų asmenų turėtų ginklų ir ar tos tūtelės ten atsirado būtent tų muštynių metu. Be to, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kokia buvo S. Š. ir M. G. tarpusavio padėtis šūvio metu. M. G. buvo žymiai aukštesnis už S. Š., pasak ekspertų, į M. G. paleista kulka skriejo iš viršaus į apačią (tuo atveju, jei jis stovėtų stačias), vadinasi S. Š. turėjo į M. G. šauti iš viršaus arba pasišokėjęs, arba nuo kažkokios aukštumos, arba iš medžio ir pan. Visi paminėti bylos duomenys gali būti laikomi tik netiesioginiais įrodymais, kuriems yra keliami specialūs reikalavimai, tačiau šie duomenys tokių reikalavimų neatitinka, nes jie neleidžia padaryti neginčijamų išvadų apie S. Š. kaltę dėl visų veikų, dėl kurių jis pripažintas kaltu. Teismas, matydamas ikiteisminio tyrimo ydas ir įrodymų trūkumus, ėmė vertinti nieko bendro su S. Š. veiksmais neturinčius duomenis kaip jo kaltės įrodymus. S. Š. veiksmų teisinis vertinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas teisingu. Tokiu būdu baudžiamasis procesas šioje byloje buvo neteisingas ir nesąžiningas, tuo pačiu ir pažeidžiantis žmogaus teises. Teismas nuosprendyje nurodė, kad S. Š. nepasinaudojo savo teise prisipažinti. Galima suprasti, kad toks S. Š. elgesys laikomas jo kaltės įrodymu dėl visų trijų nusikalstamų veikų. Tačiau iš S. Š. parodymų ir pareiškimų matyti, kad jis prisipažino ir dėl „Makarov“ su šaudmenimis, ir dėl šaudymo prie (duomenys neskelbtini) k., bet teismas tokio jo prisipažinimo neįvertino. Tai reiškia, kad jo paties parodymų negalima laikyti jo kaltės įrodymu. Jeigu taip, tai gal tada S. Š. save apkalbėjo. Ši aplinkybė teismui nebuvo svarbi, nors S. Š. teismui pateikė duomenų, kad jis buvo sumuštas dar prieš susišaudymą ir po įvykių, kad jis turėjo reikalų su grupuote, kurios nariams buvo taikytas LR organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas. Prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistasis S. Š. ir abu jo gynėjai prašo nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras, nukentėjusioji R. G., jos ir nukentėjusiosios S. B. atstovas prašo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nuosprendis keičiamas dėl dalies nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų(BPK 328 str. 1 p., 3 p., 4 p.).

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo S. Š. nusikalstama veika, numatyta BK 253 str. 1 d., dėl neteisėto šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimo ir laikymo yra neįrodyta, todėl ši nuosprendžio dalis naikinama. Tačiau nuosprendžio dalis, kuria S. Š. pagal BK 253 str. 1 d. pripažintas kaltu ir nuteistas už neteisėtą šaunamojo ginklo ir šaudmenų gabenimą ir nešiojimą, taip pat pripažintas kaltu bei nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 7 p. ir BK 138 str. 2 d. 7 p., yra teisėta ir pagrįsta.

Nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai yra didelės apimties, juose plačiai, o kartais ir ne visiškai tiksliai dėstomos aplinkybės, kurias teismas vertino priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ginčijamos teismo išvados vertinant įrodymus ir daromos savo išvados, kurios kartais yra prieštaringos. Abu apeliantai nurodo, jog neginčijamų įrodymų, kad S. Š. padarė visas tris kaltinime nurodytas veikas, byloje nėra, nes neištirtas ginklas ir šaudmenys, paveikę nukentėjusiuosius, nenustatyta ir tai, kad nukentėjusieji buvo sužaloti būtent S. Š. turėtu ginklu, o teismas savo išvadas pagrindė tik netiesioginiais įrodymais ir prielaidomis. Didžioji apeliantų argumentų dalis yra nepagrįsta ir atmetama.

Kad nuteistasis S. Š. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje turėjo šaunamąjį ginklą su jame buvusiais šoviniais ir tuo ginklu šaudė į įvykio vietoje žmonių būryje buvusius M. G. ir A. G., padarydamas M. G. šautinius sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis mirė, o A. G. šautinį sužalojimą dešiniajame dilbyje su spindulinio kaulio pažeidimu ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, patvirtina liudytojų parodymai, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolai, specialistų išvados bei jų paaiškinimai teisme ir kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Iš dalies nuteistojo kaltę patvirtina ir jo paties parodymai.

Liudytojas S. B. teisme parodė, kad 2007 m. liepos 28 ir 29 d. (duomenys neskelbtini)k. pirtyje šventė pusbrolio V. V. gimtadienį, kuriame dalyvavo ir S. Š.. Kitą, t. y. 29 dieną, netikėtai atvažiavusi grupė vaikinų, tarp kurių buvo A. G. bei A. B., pradėjo muštynes, sumušė R. B. ir S. Š., šis dar buvo apdegęs. Vaikinams išvažiavus, išgertuvės dar tęsėsi apie porą valandų. S. Š. kažkam skambino, paskui prašė nuvežti jį į namus, į (duomenys neskelbtini)gatvę. Kartu sėdo važiuoti ir V. V. su S. K.. Po to nuo S. Š. namų važiavo link tvenkinio, o jo neprivažiavę, pasuko į asfaltuotą prie žydų kapinių esančią aikštelę. S. Š. iš automobilio išlipo, o jie visi trys nuvažiavo ant kalniuko, į miškelį. S. Š. negrįžo apie penkiolika minučių. Išgirdęs didelį triukšmą, klykavimą jis nuėjo į aikštelę pažiūrėti, kas ten vyksta. V. V. ir S. K. jau buvo anksčiau ten nuėję. Nusileidęs į aikštelę, pamatė daug žmonių, kurie buvo apsiginklavę kas montiruote, kas su šautuvu. V. V. jau buvo sumuštas, krito ir vėl kėlėsi. Nusileidęs nuo kalniuko jis atsistojo už dviejų metrų S. Š. iš kairės. V. V. jau gulėjo S. Š. iš dešinės, S. K. stovėjo per jų vidurį, S. Š. irgi iš dešinės. Šalia gulinčio V. V. arčiausiai buvo A. B.. Toliau aplink juos ant asfaltuotos aikštelės stovėjo dar kokie septyni vaikinai. A. G. ir A. B. „montiruočių“ neturėjo, jas turėjo kažkas iš jaunų vaikinų, kurių buvo apie penkiolika ar dvidešimt. M. G. jis nepažinojo. Nei jis pats, nei V. V. su S. K. rankose nieko neturėjo. Aikštelėje jis pabuvo tik apie pusę minutės, link jo ėjo vaikinai su montiruotėm ir jis pabėgo. Nusisukdamas jis pastebėjo, kad link S. Š. ėjo kažkoks jaunuolis su ginklu, S. Š. rankoje turėjo trumpą ginklą, dviejų ginklų jis neturėjo, o ilgo ginklo neturėjo niekas. Pastebėjęs ginklus, jis iš įvykio vietos pabėgo. Kai prasidėjo šaudymas, liudytojas jau buvo nusisukęs, leidosi laipteliais, peršoko tvorą ir bėgo į savo automobilį, jis girdėjo apie 7-9 šūvius. Kas šaudė, nematė, kiti į automobilį parėjo vėliau. V. V. buvo kruvinas. Kažkuris S. Š. petys buvo peršautas. Apie įvykių eigą jam papasakojo V. V. dar iki duodant pirmuosius parodymus, todėl jis parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė remdamasis ir jo pasakojimais. Iš liudytojo S. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad įvykių aplinkybes jis buvo nurodęs kiek konkrečiau. Apklaustas įtariamuoju 2007 m. liepos 31 d., (t. 2, b. l. 99-100) jis buvo parodęs, kad prie žydų kapinių važiavo susitikti ir išsiaiškinti su S. Š. prie pirties sumušusiais vaikinais. Taip pat buvo parodęs, kad matė, kaip aikštelėje susimušė V. V. su A. B. ir kaip S. Š. šaunamąjį ginklą, panašų į pistoletą „Makarov“, išsitraukė iš kelnių kišenės bei pradėjo juo šaudyti į jam nepažįstamus vaikinus. 2007-08-10 vykusios apklausos metu (t. 2, b. l. 106–110) S. B. buvo parodęs, kad po to, kai S. K. ėjo padėti V. V. atsikelti, kažkas iš jaunimo sušuko „varom“, o greta S. Š. buvęs nepažįstamas vaikinas išsitraukė „pistoletą su būgnu“ ir nusitaikė į S. Š.. Tuomet ir S. Š. išsitraukė ginklą, panašų į „Makarovą“. Tuomet liudytojas sušuko: „Š., baik“ ir iš įvykio vietos pabėgo, girdėjo apie 5 šūvius. Taip pat jis matė, kaip A. B. mušė V. V. ir jam klūpančiam sudavė į galvą, V. V. paplūdo krauju ir trenkėsi pakaušiu į asfaltą. Grįžęs prie automobilio S. Š. sakė, kad šaudė tiek kartų, kiek turėjo šovinių. Ir S. Š., ir V. V. jam sakė, kad tiksliai nežino, ar ką nors kliudė. S. Š. aimanavo, kad jam peršautas petys. Dar kitos apklausos metu (t. 2, b. l. 111-112) S. B. buvo parodęs ir apie tai, kad S. Š. po to, kai nepažįstamas jaunuolis „pistoletu su būgnu“ nusitaikė į S. Š. (tai buvo M. G., tačiau S. B. jo nepažinojo), nuteistasis, išsitraukęs ginklą, taip pat nusitaikė į tą patį jaunuolį. Pamatęs S. Š. rankoje ginklą, jis apsisuko ir puolė bėgti, tuo metu išgirdo skardų šūvį, o po keleto sekundžių – dar keletą šūvių. Iš šūvio garso jis nusprendė, kad greičiausiai pirmą šūvį paleido S. Š.. 2008-09-30 apklaustas liudytoju S. B. buvo parodęs, kad tuo metu, kai po muštynių prie pirties vežė S. Š. į namus (duomenys neskelbtini), matė, kaip iš namų S. Š. išsinešė nepermatomą celofaninį maišelį, o jame buvo kažkoks 20x15 cm dydžio daiktas. Po to S. Š. paprašė jį nuvežti prie paukštyno tvenkinio, o važiuojant paprašė sustoti automobilių stovėjimo aikštelėje prie žydų kapinių. Perskaičius šiuos parodymus teisme, liudytojas juos iš esmės patvirtino. Parodė tik kad jam iš anksto niekas nebuvo pasakęs, jog važiuoja susitikti ir išsiaiškinti santykių, tokias išvadas jis pats padarė vėliau. Tuo tarpu savo parodymus apie tai, kad V. V. su A. B. mušėsi, kad S. Š. pradėjo šaudyti, jis patvirtino, tik parodė, kad nematė, į ką S. Š. buvo nukreipęs ginklą ir šaudė.

Liudytojas L. J. teisme parodė, kad įvykio dieną R. G. vairuojamu automobiliu „Volkswagen Golf“ kartu su M. G. ir A. G. važiavo maudytis į (duomenys neskelbtini) k. esantį tvenkinį. Bevažiuojant M. G. kažkas paskambino ir pasakė važiuoti susitikti prie žydų kapinių. Jie ir kiti automobiliu „Crysler“ važiavę vaikinai sustojo aikštelėje. Iš automobilio „Crysler“ išlipo A. B., o iš „Volkswagen Golf“ automobilio – visi juo važiavę asmenys. Matė, kad aikštelės gale stovėjo V. V., prie jo priėjęs A. B. apie kažką kalbėjosi, o pokalbio metu V. V. iš už nugaros išsitraukė ginklą ir nukreipė jį į A. B., kuris rankose nieko neturėjo. A. B. paprašė ginklą nuleisti ir susitarti be ginklų. Tuo metu iš už V. V. nugaros išlindo S. Š. pravarde Š., o nuo kalno nusileido dar du vyrai, kurie irgi turėjo kažkokį ginklą, panašų į vienvamzdį medžioklinį šautuvą. Jie priėjo prie ginkluoto V. V., apie kažką pakalbėjo ir V. V. ginklą nuleido. Buvo sutarta muštis rankomis vienas prieš vieną. V. V. ginklą perdavė S. Š., kuris rankoje jau turėjo ir savo ginklą. V. V. ginklas buvo su duslintuvu, o S. Š. ginklas buvo panašus į savadarbį, atrodė kaip dujinis. Visi apstoję iš šonų žiūrėjo, o M. G. bėgiojo aplink ir žiūrėjo, kaip A. B. mušėsi su V. V.. Šis buvo girtas, todėl A. B. jį sumušė. Dar nepasibaigus muštynėms, netikėtai pasigirdo šūvis. Matė, kaip M. G. pastūmė S. Š., pabėgo kokius 3 m ir nukrito. Jis, R. G. ir dar kažkas pribėgę M. G. pakėlė ir įtempė į automobilį. Atsisukęs jis matė, kaip stovėdamas S. Š. šaudė į A. G.. Kai S. Š. šaudė, V. V. dar gulėjo ant žemės, todėl jis šaudyti negalėjo. Mano, kad A. B. ėjo muštis su V. V. dėl to, kad V. V. skambinėjo telefonu A. B. ir išvadino jį visokiais žodžiais, apie tai jam pasakojo M. G.. Tikriausiai jie ir važiavo išsiaiškinti, kodėl V. V. skambinėjo. Viso to įvykio metu šaudė tik S. Š., kiek kartų iššovė, negali pasakyti. M. G. buvo šalia ir ėjo link S. Š., apsikabino S. Š., abu parvirto, po to atsistūmė nuo S. Š., pabėgėjo tris-penkis metrus ir parvirto. Tiksliai kuriuo metu girdėjo šūvį, nepamena, bet kai M. G. atsistūmė nuo S. Š., šūvio nebuvo. Tuo metu jis pats buvo prie M. G., o nuo S. Š. jį skyrė kokie septyni metrai. Jis matė tik kaip S. Š. šaudė į A. G., o kad šaudė į M. G., girdėjo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas buvo parodęs (t. 2, b. l. 38, 41-42, 46-47), kad S. Š. netikėtai pradėjo šaudyti A. B. ir V. V. grumtynių metu, po to, kai V. V. nukrito ant asfalto. Ar tuo metu į ką nors pataikė, nežino, nes kaip tik tuo metu ant S. Š. puolė M. G., kuris griūdamas ant S. Š. pargriovė jį ant asfalto. M. G. visu kūnu krito ant S. Š. lyg norėdamas savo kūnu pridengti kitus vaikinus. Ar S. Š. tuo metu pašovė M. G., nežino, bet kai M. G. atsikėlė ir bėgo atgal link automobilių, jis matė, kad jo marškinėliai buvo kruvini. Po to jis matė, kaip S. Š. šaudė į A. G. stovėdamas jam už nugaros, tiksliau truputį iš šono. Jis nematė, į kokias vietas S. Š. pataikė A. G., šis buvo už 1-2 m nuo S. Š., pasilenkęs su kažkuo grūmėsi. Nubėgdamas link automobilių atsisukęs jis matė, kaip M. G., paėjęs apie 5 m nuo tos vietos, kur užgriuvo ant Š., guli aikštelėje, o tuo metu S. Š. dar šaudė į nubėgančiųjų pusę, iššovė kokius 5-6 kartus. Iš to, kad A. G. nenugriuvo, o pabėgo, suprato, kad galėjo būti šaudyta iš dujinio pistoleto. M. G. ginklo neturėjo, bet rankose turėjo laužtuvą ar metalinį strypą. Teisiamajame posėdyje atsakydamas į klausimus liudytojas teisinosi, kad duodamas pirminius parodymus buvo susijaudinęs, vėlesni jo parodymai yra pilnesni.

Iš išdėstytų šių dviejų liudytojų, kurie vieninteliai išsamiau nurodė įvykių aplinkybes, parodymų matosi, kad esminių prieštaravimų, išskyrus dėl kitų asmenų turėtų ginklų, juose nėra. Liudytojas L. J. yra M. G. pusbrolis, o S. B. – nuteistojo draugas, todėl jų parodymai apie tai, kad niekas iš jų draugų šaunamųjų ginklų neturėjo, yra suprantami, tai paaiškinama tuo, kad liudytojai savo parodymais nenori jiems pakenkti. Tačiau tai, kad S. Š. rankose matė šaunamąjį ginklą, panašų į pistoletą „Makarov“, parodė ne tik L. J., bet ir S. B., neleidžia abejoti liudytojo L. J. parodymais. Nors abu liudytojai teisme parodė, kad betarpiškai nematė, kaip S. Š. šovė į M. G., tačiau iš jų parodymų tokias išvadas galima padaryti. Tai, kad liudytojas L. J. skirtingais žodžiais apibūdina S. Š. ir M. G. susidūrimą po liudytojo girdėto šūvio, taip pat neleidžia abejoti jo parodymais apie tai, kad būtent tuo metu jis pastebėjo ant atsisukusio M. G. marškinėlių kraują, kurio prieš tai nematė. Nors liudytojas L. J. paties momento, kaip netikėtai pradėjo šaudyti S. Š., nematė, tačiau iš karto po to, kai nuo S. Š. bėgo sužeistas M. G., L. J. matė S. Š. šaudantį į A. G.. Apeliantų argumentai apie tai, kad A. G. nugaroje nenustatyta sužalojimų, todėl kyla abejonės dėl visų liudytojo L. J. parodymų patikimumo, yra visiškai nepagrįsti. Įvertinant tai, kad aikštelėje vyko muštynės, visi judėjo ir A. G. galėjo būti pasilenkęs, liudytojo L. J. parodymais netikėti pagrindo nėra. Ir apskritai, kad buvo peršauta tik A. G. ranka, yra laimingas atsitiktinumas. Be to, liudytojo L. J. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojo S. B. parodymai apie tai, kad jis matė S. Š. rankoje „trumpą ginklą“, ginklą, panašų į pistoletą „Makarovą“ tuo metu, kai link nuteistojo ėjo taip pat su ginklu M. G.. Liudytojo S. B. teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad jis ne tik matė S. Š. rankoje ginklą, bet ir tai, kad S. Š. buvo nusitaikęs į M. G., nors jo šaunant nematė, bet suprato, kad pirmas šovė S. Š., liudytojo L. J. parodymus ne tik patvirtina, bet ir juos papildo.

Liudytojas V. V. teisme parodė, kad dieną prieš įvykį, liepos 28 d., pirtyje šventė savo gimimo dieną. Nakties metu girtaudamas su A. G. kalbėjo apie A. B. darbą apsaugos firmoje. Pokalbio metu A. G. surinko A. B. telefono numerį ir padavė jam pačiam su A. B. pakalbėti. Jis su A. B. telefonu apie darbą kalbėjosi draugiškai, kvietė A. B. atvažiuoti išgerti. Tas jam sakė, kad neatvažiuos, nes yra Palangoje. Susitikti su A. B. niekur nesusitarė. Kitą dieną susirinkus ir toliau girtaujant, atvykę metaliniais strypais ginkluoti nepažįstami jaunuoliai, iš kurių pažino tik A. L., sumušė R. B. ir S. Š., jis pats pasislėpė pirtyje ir nenukentėjo. Po to jie dar gėrė, o pritrūkus degtinės jis, S. Š., S. B. ir S. K. S. B. vairuojamu automobiliu vyko jos nusipirkti. Važiuodami automobilyje jie girtavo, jis užmigo ir atsibudo miške, S. Š. automobilyje jau nebuvo, o S. B. jam pasakė, kad S. Š. kažkur nuėjo. Žemiau, aikštelėje girdėjosi kažkoks pokalbis. Abu su S. K. nusileido į aikštelę pažiūrėti, kur yra S. Š.. Aikštelėje prie S. Š. stovėjo apie 8-10 žmonių. Tarp jų A. B. nebuvo. Pastebėję jį ir S. K. ateinančius, dalis vaikinų atbėgo prie jų. Jam kažkas sudavė smūgį, o kai atsipeikėjo, pastebėjo esąs sumuštas, šalia jo sėdėjo taip pat sumuštas S. K.. Jis jokio ginklo neturėjo, jų neturėjo ir su juo važiavę asmenys. Dėl sužalojimo į medikus nesikreipė.

Kartu S. Š. į nusikaltimo įvykio vietą vykęs liudytojas S. K. davė panašius parodymus, kaip ir V. V.. Jis taip pat parodė, kad švenčiant V. V. gimtadienį juos užpuolė grupė jaunuolių, buvo sužaloti S. Š. bei R. B.. Pritrūkus degtinės, išvažiavo jos nusipirkti, o automobilyje su V. V. išgėręs užsnūdo ir kas vyko, kol važiavo, nežino, nubudo automobiliui sustojus miške. Su V. V. nuėjo link aikštelės, iš kur girdėjosi šūkavimai, matė aplink S. Š. daug jaunimo. Pamačiusi juos visa „liaudis“ su vamzdžiais rankose bėgo prie jų. Jis nespėjo pabėgti, kažkas jam sudavė per galvą ir jį „sudaužė“. Atsipeikėjęs šalia pamatė sumuštą V. V.. Jokių ginklų ir ką darė S. Š., o taip pat kas atsitiko su kitais, jis nematė, nes iš karto buvo sumuštas. Kreipėsi į gydytoją, nes buvo sužalota ranka. Jo sužalojimo faktą patvirtina 2007-12-11 specialisto išvada Nr. G 2881/07 (03) (t. 2, b. l. 152–153), iš kurios matosi, kad S. K. 2007-07-29 buvo sumušta viršugalvio dešinė pusė, buvo lūžęs dešinysis alkūnkaulis. Sužalojimai padaryti galbūt vamzdžiu.

Kartu su nukentėjusiaisiais M. G. ir A. G. į nusikaltimo įvykio vietą atvykusių liudytojų A. B., D. P., R. G. parodymai yra dar mažiau informatyvūs. D. P. parodė, kad iš jų automobilio išlipo tik A. B., šūvius girdėjo, bet kas į ką šaudė, nematė. Aikštelėje pamatė jau gulintį M. G., kurį nuvežė į ligoninę, ten pamatė ir sužeistą A. G.. Tuo tarpu liudytojas A. B. iš viso neigė, kad buvo išlipęs iš automobilio, parodė, kad į aikštelę nuėjo tik kitu automobiliu važiavę M. G. ir A. G.. Jis kažkokį šurmulį, sujudimą girdėjo sėdėdamas automobilyje. Kai pastebėjo pareinant A. G., įvažiavo į aikštelę, kurios viduryje gulėjo sužeistas M. G.. Su V. V. jis nesimušė, kas šovė į draugą, nematė, bet vėliau buvo kalbama, kad tai padarė S. Š.. Taip pat parodė, kad iki M. G. žūties jokioje pirtyje nebuvo, bet pripažino, kad naktį, jam būnant Palangoje, A. G. telefonu skambino V. V. ir jį visaip įžeidinėjo, siūlė tą naktį susitikti ir pakalbėti, bet jis pažadėjo šiam susitikti kitą dieną. Iš Palangos sugrįžo į (duomenys neskelbtini) iš ryto, pamiegojo, po to buvo mieste. Liudytojas A. L. parodė, kad sustojus aikštelėje atsidarė automobilio durelės, bet ar kas išlipo, nematė. Kas vyko aikštelėje, taip pat nematė. Kažkuriuo momentu kažkas į automobilį atnešė sužeistą M. G., kurį nuvežė į ligoninę. Liudytojas R. G. parodė, kad M. G. paprašius sustojo prie žydų kapinių esančios aikštelės, iš automobilio išlipo M. G. ir A. G., o jis su L. J. liko automobilyje ir kas vyko aikštelėje, nematė. Netrukus pasigirdo šūviai ir parbėgo A. G.. Jo rankos buvo kruvinos. Pats šio įvykio metu nukentėjęs liudytojas A. G. parodė, kad apie įvykį prisimena tik tiek, kad važiavo maudytis, sustojus automobiliui, jis iš jo išlipo ir kažkas peršovė rankas. S. Š., jo manymu, šauti negalėjo, nes jis nieko blogo jam nebuvo padaręs, jam atrodo, kad M. G. nešaudė. Jokių metalinių strypų nematė, ar buvo aikštelėje A. B. ir V. V., ar vyko kokios nors grumtynės ir ar buvo šaudoma, taip pat nematė. Pirtyje, kur buvo švenčiamas V. V. gimtadienis, jis buvo, bet kaip ten pateko, neprisimena.

Iš išdėstytų liudytojų parodymų matosi, kad ir nukentėjusiųjų pusės liudytojai, ir su S. Š. atvykę V. V. bei S. K. vengė nurodyti tikrąsias įvykių aplinkybes tiek dėl įvykių (duomenys neskelbtini) k., tiek ir (duomenys neskelbtini)k. esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kur buvo nužudytas M. G. ir sužeistas A. G.. V. V. tokių parodymų davimo priežastys yra paaiškinamos tuo, kad šis tragiškai pasibaigęs konfliktas iš dalies kilo ir dėl jo kaltės. Nustatyta, kad švęsdamas savo gimtadienį, naktį V. V. telefonu įžeidinėjo A. B., provokavo jį ir kvietė atvykti pasikalbėti. Šioje dalyje V. V. parodymai teisme apie buvusį draugišką pokalbį yra neteisingi ir tai patvirtina byloje esančio šio pokalbio turinys (t. 1, b. l. 57-59), kuris neleidžia daryti išvados, jog tas pokalbis buvo draugiškas. Dėl šio pokalbio įsižeidęs ir supykęs A. B. su savo draugais atvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą atkeršyti V. V., tačiau sumušė S. Š. ir dar vieną asmenį, tuo tarpu pats V. V. nenukentėjo, nes pasislėpė. Po šio išpuolio prie pirties nepagrįstai nukentėjęs ir labai dėl to supykęs S. Š. norėjo išsiaiškinti, kodėl buvo sumuštas, vykdamas į susitikimą pasiėmė šaunamąjį ginklą. Apie buvusį pagrindą nesantaikai tarp S. Š. ir V. V. iš vienos pusės bei M. G. ir A. B. iš kitos patvirtina ir dėl įvykių prie pirties (duomenys neskelbtini) k., kuomet buvo sumuštas S. Š. ir R. B., priimto Plungės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. nuosprendžio turinys (t. 5, b. l. 28-31). Šiuo nuosprendžiu už viešosios tvarkos pažeidimą buvo nuteistas A. B., tačiau iš nuosprendžio matosi ir tai, kad išpuolyje prie pirties dalyvavo ir M. G., A. B., A. G. ir kt., į (duomenys neskelbtini) k. trimis automobiliais atvykę apie 10 asmenų. Dėl tos pačios priežasties paaiškinami ir liudytojo A. B. bei A. G. teisme duoti parodymai. Nukentėjusiųjų pusės liudytojų nenoras duoti teisingus parodymus paaiškinamas dar ir tuo, kad jie šiam susitikimui iš anksto ruošėsi ir ten atvyko pasiėmę muštynėms skirtus įrankius. Tai patvirtina ne tik S. Š., S. B., L. J. parodymai, bet ir įvykio vietos bei daiktų apžiūrų protokolai bei telefoninių pokalbių išklotinės. Papildomos įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 28-31) Kaušėnų k., 15 m nuo koplytstulpio bei 4 m nuo asfaltuotos aikštelės buvo aptiktas metalinis 64,5 cm ilgio ir 1,5 cm storio strypas. Operatyvinės informacijos duomenimis buvo nustatytas ir surastas susišaudymo vietoje buvęs automobilis „VW Golf“, kurį apžiūrėjus (t. 1, b. L.34-36), jame tarp priekinių sėdynių buvo rastas 1,50 cm ilgio metalinis strypas.

Teisme apklaustas liudytojas I. G. parodė, kad pats įvykyje nedalyvavo, tačiau apie M. G. žūties aplinkybes žino iš kitų asmenų pasakojimų, publikacijų spaudoje. Žino apie tai, kad žmonės būriavosi prie kavinės „K.“, prie „G.“, buvo 3–4 automobiliai. Taip pat girdėjo, kad M. G. ir A. B. važiavo į pirtį kalbėtis su V. V., o M. G. laidotuvių metu girdėjo kalbant, kad M. G. buvo nužudytas kilus konfliktui telefonu tarp V. V. ir A. B., kad A. G. iš V. V. telefono skambino A. B.. M. G. jam yra sakęs, kad ir jam kažkas skambino. Iš pasakojimų jam žinoma ir tai, kad aikštelėje prie kapinių V. V. stovėjo su pistoletu, o A. B., išlipęs iš automobilio, priėjo prie jo ir jie susimušė. Tai jam žinoma iš daugelio šaltinių. Iš pokalbių laidotuvių metu jis suprato, kad V. V. šaudė gulėdamas ant žemės, o jam ginklą iš rankos išmušė A. L.. Teisiamajame posėdyje liudytojas tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu savo parodymų (t. 2, b. l. 78–80) įdėmiai neskaitė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas buvo konkrečiau parodęs apie tai, iš kieno pasakojimų (A. B., A. G., D. P., R. G. ir kt.) žino apie įvykius. Jis buvo parodęs, kad laidotuvių metu girdėjo ir kitus kalbant, kad prie žydų kapinių atvažiuoti kažkam telefonu pasiūlė V. V., kad jis ir pasitiko A. B. aikštelėje su pistoletu. Eidamas muštis su A. B., V. V. savo ginklą atidavė K. (S. K.). Kai V. V. parkrito ant žemės keturiomis, S. Š. paklausė, kodėl jie stovi, o tada S. K. padavė V. V. ginklą. Ar S. Š., ar V. V. pirmas iššovė, liko nežinoma, bet V. V. iššovus du šūvius, A. L. iš V. V. rankos ginklą išmušė. Ginklus turėjo abi į susišaudymą atvykusios asmenų grupės. Visi įtarė, kad A. G. peršovė, o M. G. nušovė S. Š. (t. 2, b. l. 78–80).

Apeliantai skunduose nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo I. G. parodymais, nes jie duoti iš kitų šaltinių. Nors liudytojo I. G. parodymai yra išvestiniai, tačiau jie iš dalies patvirtina liudytojų L. J. ir S. B. nurodytas aplinkybes apie nusikaltimo vietoje tarp V. V. ir A. B. buvusias muštynes. Byloje nepaneigti liudytojo I. G. parodymai apie tai, kad į susitikimo vietą atvykę abi pusės buvo ginkluotos, nes apie tai nurodė ne tik šis liudytojas. Tačiau jo parodymų apie tai, kad būtų šaudę V. V. ar S. K., niekas nepatvirtino ir tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras 2008 m. rugsėjo 29 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą V. V., S. B., S. K. atžvilgiu dėl įtariamų padarius BK 253 str. 1 d., 138 str. 2 d. 7 p., 129 str. 2 d. 7 p. numatytas nusikalstamas veikas nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių jų kaltę (t. 2, b. l. 155–158). Tuo tarpu liudytojo I. G. parodymai apie žmonių būriavimąsi prie „Katpėdėlės“, „Galeros“, kur buvo 3-4 mašinos, patvirtina ne tik visų su S. Š. atvykusių liudytojų parodymus apie tai, kad atvykusių vaikinų buvo daug (būrys, visa liaudis), bet ir paties nuteistojo parodymus.

Šioje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimu prokurorui buvo leista panaudoti kitoje byloje (Nr. 78-1-00306-07 dėl A. R. nužudymo) gautus duomenis apie R. G., A. G., A. B. pokalbius telefonais, jų pokalbių pasiklausymas buvo sankcionuotas Plungės rajono apylinkės teismo 2007-06-20 nutartimi (t. 1, b. l. 49, 53). Šių pokalbių turinys patvirtina liudytojo I. G. parodymus apie M. G. ir jo draugų susitikimo prie „K.“, „G.“ organizavimą, o taip pat teismui leido padaryti išvadas, dėl kokių priežasčių ir kaip buvo ruošiamasi išpuoliui (duomenys neskelbtini) k., kur buvo švenčiamas V. V. gimtadienis, kaip vėliau buvo persekiojamas V. V. automobilis BMW, kuriuo važiavo S. Š., V. V. ir S. K.. Tie pokalbiai patvirtina, kaip buvo telkiami asmenys, kaip jie ruošėsi pasiimti metalinius strypus („lomus“), ir netgi buvo kalba apie šautuvus („pas kaimietį Vacių yra abriezas ir paprastas dar“). O jau po įvykusio susišaudymo vykusių pokalbių turinys patvirtina ir tai, kaip nukentėjusiųjų pusės konflikte dalyvavę asmenys tarėsi dėl parodymų suderinimo, aiškino, kas kokius parodymus yra davę, patarė ir kitiems meluoti. Tuo ir paaiškinami šių liudytojų neteisingi ir visiškai neinformatyvūs parodymai.

Nuteistasis S. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai vertino tokius netiesioginius įrodymus, kaip V. R. telefoniniai pokalbiai su A. B. bei A. B. su K. J., nes šie asmenys nematė jo šaudančio į M. G., tačiau iš nuosprendžio matosi, kad šie ir kiti telefoniniai pokalbiai padėjo atskleisti ir kai kurias kitas svarbias aplinkybes, tiesiogiai patvirtinančias S. Š. kaltę.

2007-07-30, 10.35 val., pokalbio (t. 1, b. l. 81–82) metu V. R. A. B. patarė niekur nevažinėti, apklausos metu „neprisipliurpti“. Taip pat prasitarė, kad kalbėjo su Š. (S. Š.), kuris slapstosi čia pat, bet ne Plungėje ir „ne už sienos“. V. R. jam pasakė, kad vieno jau nebėra (M. G.). 2007-07-31, 10.52 val., pokalbio metu (t. 1, b. l. 85–86) V. R. A. B. pranešė, kad kalbėjo su T. ir šis prasitarė, kad S. Š. ir kiti slapstosi kažkur netoli, kad S. Š. sakęs, jog jam nėra skirtumo, ar už vieną, ar už penkis atsakyti, sakęs, kad prie laiptinės po vieną patykos. T. pasakęs gerai, kad Š. neįdavė „kalašo“ („Kalašnikovo“ automatinį ginklą), nes tokį ginklą (konkretaus asmens neįvardijo) turėjo. Minima ir tai, kad S. Š. esą turįs dvi įstrigusias kulkas, bet T. tuo nepatikėjęs („jis taip grybą pjauna“), kad S. Š. bastosi kažkur su ginklu – „su dura duodasi kažkur“. 2007-07-31, 11.12 val., pokalbio (t. 1, b. l. 86–87) metu A. B., paskambinęs K. J., papasakojo, ką V. R. sužinojo iš T. apie „Š.“, kad šis sakęs, jog nėra skirtumo, ar už vieną, ar už penkis atsakyti, kad kitų patykos prie laiptinės. K. J. su A. B. sutaria, kad S. Š. „lageryje iš karto galės varyti į gaidyną“.

Šie pokalbiai patvirtina, kad visiems bendraujantiems telefonu buvo aišku, kas nušovė M. G., o taip pat ir tai, kad apie M. G. mirtį jau žino ir pats S. Š., kuris slapstosi ir yra įpykęs, grasina susidoroti su kitais. Šių pokalbių suvestinės buvo ištirtos teisiamajame posėdyje ir labai išsamiai išdėstytos bei įvertintos skundžiame nuosprendyje, o teismo padarytos išvados vertinant šiuos pokalbius yra visiškai pagrįstos ir atitinka bylos aplinkybes.

Nors netiesiogiai, tačiau nuteistojo kaltę iš dalies patvirtina ir liudytojų L. J. bei R. P. parodymai. Teisme apklaustas liudytojas L. J. parodė kad kaltinamąjį S. Š. pažįsta tik iš matymo, o nukentėjusioji R. G. yra liudytojo pusseserė. Jis parodė, kad praėjus dviem mėnesiams po M. G. nužudymo, eidamas su R. P., atsitiktinai prie parduotuvės susitiko S. Š., su kuriuo nenorėjo sveikintis, kai šis tiesė jam ranką. To daryti jis nenorėjo, nes visi kalbėjo, kad jis nužudė jo giminaitį. Tuomet S. Š. jam įžūliai pasakė: „džiaukis, kad tavo sūnaus nenušoviau“. Jo sūnus L. J. buvo įvykių dalyvis. Apie šį pokalbį su kaltinamuoju liudytojas papasakojo R. G.. Šias liudytojo nurodytas aplinkybes teisme patvirtino liudytojas R. P., girdėjęs tokį L. J. pokalbį su S. Š.. Jis parodė, kad kai L. J. nepadavė S. Š. rankos ir pasakė, jog nesisveikins todėl, kad šis nušovė giminaitės sūnų, S. Š. atsakė: „džiaukis, kad ne tavo“. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog liudytojas teisme pasakė, kad jiedu buvo susitikę praėjus 3-4 mėnesiams po įvykio, o jis pusę metų buvo suimtas, todėl jie susitikti negalėjo. Kolegijos nuomone, netikėti liudytojo L. J. parodymais ar manyti, kad jis tokias aplinkybes išsigalvojo, nėra pagrindo, duodamas parodymus šis liudytojas galėjo tik netiksliai nurodyti laiką, kada toks pokalbis su nuteistuoju buvo. Be to, liudytojo L. J. parodymus patvirtino liudytojas R. P., kuris tikrai negalėjo turėti jokio suinteresuotumo apkalbėti S. Š., nes jis nuteistojo net nepažinojo, po girdėto pokalbio jis L. J. dar paklausė, kas jis toks.

Nepripažindamas savo kaltės, pats nuteistasis S. Š. niekada neneigė su savimi turėjęs, kaip jis pats nurodė, pistoletą „Makarov“, netgi yra pripažinęs, kad įvykio vietoje, aikštelėje prie žydų kapinių, konflikto metu juo šaudęs į M. G. ir A. G.. Jo parodymais, kiek jie atitiko kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes, teismas turėjo pagrindo vadovautis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teisme nuteistasis parodė, kad dalyvavo V. V. gimtadienyje (duomenys neskelbtini) k. esančioje pirtyje. Atsikėlęs ryte, pasitikrino savo kišenes, pinigai, ginklas buvo. Paskui gėrė ir kalbėjo su R. B. apie tai, kad vėlai vakare buvo atvykęs A. G., kad kažkas įvyko. R. B. turėjo kažkieno telefoną, į kurį kažkas paskambino, ieškojo A. G., jis (nuteistasis) atsiliepęs prisistatė Pauliumi ir pasakė, kad A. G. kietai miega (nors tuo metu A. G. pirtyje jau nebuvo). Jie dar su R. B. išgėrė, važiavo pas R. B.. Norėdamas sugrąžinti A. G. telefoną nuteistasis juo paskambino M. G.. Po to jam skambino V. V. ir prašė vėl atvažiuoti į pirtį baliavoti. Jiems toliau girtaujant lauke, trimis automobiliais atvyko agresyviai nusiteikusių grupė žmonių, apsiginklavusių strypais rankose. Pasiėmęs akmenį jis su R. B. nuėjo link jų. Iš už nugaros pajuto smūgį, nukrito ir kas jį „daužė“, nematė. Po to jis buvo spardomas, girdėjo kažką sakant „užtenka jau, G.“, ir į jį kažkas šovė. Jis nesuprato, kas ir kodėl įvyko, po šūvio jautė didelį skausmą. Užpuolikams išvykus, jie dar gėrė, o pritrūkus degtinės, su V. V., S. K. ir S. B. važiavo pirkti alkoholio. Jis paprašė S. B., kad jį pavežtų iki namų, nes norėjo susileisti vaistų nuo skausmo. Kartu važiavo ir V. V. su S. K.. Nuvažiavęs į (duomenys neskelbtini) jis nuėjo susileisti vaistų, dar nuėjo į rūsį pasiimti užkandai mamos gamintų mišrainių, bet stiklainių į automobilį neatsinešė, juos paliko namuose. Važiuodami pirkti degtinės nutarė į pirtelę negrįžti, o važiuoti prie tvenkinio. Važiuojant pamanė, kad nebus kur mašinos „užkišti“, kad niekas nematytų, nes „jie gi gers, kam rodytis“, todėl pasiūlė važiuoti į žydų kapines, kur yra nuošali graži vietelė. Jis išlipo aikštelėje gamtiniais reikalais, o kitiems liepė važiuoti į kalną. Įėjęs į aikštelę pamatė einantį M. G., toliau A. G., buvo ir dar kažkoks žmogus, o dar toliau buvo daugiau kaip dešimties žmonių grupė. Einant abiem vienas link kito su M. G., kuris rankose kažką turėjo, dar iš tolo „persimetinėjo“ žodžiais. Kai tarp jų liko kokie 4 metrai, žodžiais stipriai apsipyko. Jis (S. Š.) kišenėje turėjo šautuvą ir kišo ranką į kišenę, jiedu labai „susipiktžodžiavo“, M. G. jam pasakė, kad gali jį tuoj „užversti“ ir tuomet M. G. į jį šovė. Tada jis išsitraukė iš kišenės savo šautuvą, tai Makarovo tipo šautuvas, ir šovė juo į M. G. pusę. Tie visi jaunuoliai buvo netoli, jie pribėgo prie jų, „gavosi daug šaudymų, daug visokių dalykų“. Šūvių buvo ir iš jų pusės, ne tik iš jo. Jis buvo labai pasimetęs, kaip šoko būsenoje, atsimena, kad jam šovus, M. G. apsisuko ir bėgo link savo draugų. Buvo toks sąmyšis, žmonių buvo daug. Jo draugai taip pat leidosi į apačią, jie buvo sumušti, nenukentėjo tik S. B.. Koks buvo jo turėto ginklo užtaisas, nežino, šautuvą turėjo iš seniau paėmęs iš vieno žmogaus, kurį jis vežė į Klaipėdą. Su ginklais jis nėra turėjęs reikalų, šoviniai buvo paprasti, ar jais galima nušauti žmogų, jis nežino. Jis turėjo tik vieną ginklą. Kas sužeidė A. G., jis nematė, nes šūvių buvo daug. Kad kas iš draugų turėtų šautuvą, taip pat nematė. V. V. nė su kuo nesimušė, jis buvo suspardytas. Jis nežino priežasties, kodėl būtų reikėję aiškintis santykius.

Teisme perskaičius S. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį 2007 m. rugpjūčio 5 d. įtariamuoju (t. 3, b. l. 7-8), nuteistasis parodė, kad prisimena, ką tuomet aiškino ir kad tuos parodymus jis davė kitą dieną po jo sulaikymo. Tuomet S. Š. buvo parodęs, kad po jo sumušimo prie pirties tos pačios dienos vakare jis iš kažkurio draugo telefono skambino M. G., norėdamas išsiaiškinti, kodėl buvo sumuštas. M. G. jam grasino susidorojimu, tada jis M. G. pasiūlė susitikti išsiaiškinti ir jie sutarė susitikti prie žydų kapinių. Tuomet jis buvo parodęs ir apie tai, kad prieš vykdamas prie žydų kapinių jis vyko į Jovaišiškių k. paimti turėtą ginklą, kurį ten lauke buvo paslėpęs. Jis buvo parodęs ir apie tai, kad aikštelėje į M. G. šovė po to, kai M. G. šovė į jį. Kiek kartų jis šovė, nepamena, bet į M. G. pataikė. Maždaug tuo pačiu metu jį puolė ir A. G., todėl į jį taip pat šovė, kiek kartų, irgi neprisimena, bet ir į jį pataikė. Šiuos teisme perskaitytus parodymus nuteistasis paneigė ir parodė, kad tada sakė netiesą. Jis pripažino, jog skambino M. G., tačiau tą dalį savo parodymų, kad M. G. jam grasino susidorojimu, kad jis kvietė M. G. atvykti ir išsiaiškinti, paneigė ir parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis save apkalbėjo, nes nenorėjo būti suimtas. Paleistas jis buvo todėl, kad prisipažino.

Tokios nuteistojo parodymų pakeitimo teisme priežastys yra neįtikinančios. Iš bylos matosi, kad S. Š. laikinai buvo sulaikytas 2007 m. rugpjūčio 3 d., įtariamuoju apklaustas 2007 m. rugpjūčio 5 d. (t. 3, b. l. 7-8, 51), tą pačią dieną teisme buvo sprendžiamas ir kardomosios priemonės suėmimo skyrimo jam klausimas. Iš teismo posėdžio protokolo matosi, kad S. Š. savo kaltę pripažino iš dalies, parodė, kad turėjo ginklą, šaudė juo, bet nužudyti nenorėjo, tik sužeisti. Tačiau S. Š. tuomet paaiškino ir tai, kad iš dalies sutiktų būti suimtas tuos tris mėnesius, nes taip būtų saugiau, jis bijo, kad neatsitiktų kokių nelaimių, todėl abejoja, ar norėtų būti laisvėje, ar kurį laiką suimtas. S. Š. gynėjas buvo tokios pačios nuomonės, kad kurį laiką, kol aprims aistros dėl įvykio, S. Š. galėtų būti suimtas. S. Š. teismo nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas trijų mėnesių terminui, ši nutartis nebuvo apskųsta. Šios aplinkybės visiškai paneigia nuteistojo versiją apie parodymų pakeitimo priežastis. Be to, tikrovės neatitinka ir nuteistojo tvirtinimas, kad kardomoji priemonė suėmimas į švelnesnę jam buvo pakeista dėl to, kad jis prisipažino kaltu. Parodymus, kuriuose S. Š. savo kaltę iš dalies pripažino, jis davė 2007 m. rugpjūčio 3 d., o apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3, b. l. 14-15) jis tik parodė, jog tvirtina savo anksčiau duotus parodymus, tačiau išsamiau paaiškinti įvykių aplinkybes atsisakė, nurodydamas, kad parodymus duos tik teisme. Tuo tarpu kardomoji priemonė suėmimas S. Š. buvo pakeista tik 2008 m. vasario 5 d.

Yra pagrindas padaryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo S. Š. parodymai apie norą išsiaiškinti su M. G. bei apie jo šaudymą į M. G. ir A. G., yra tikslesni, nes juos patvirtina ir jau išdėstyti liudytojų parodymai bei telefoninių pokalbių išklotinės. Tuo tarpu teisme duodamas parodymus, kuriuose jis prisipažino įvykio vietoje šaudęs, nuteistasis S. Š. nurodė, kad paminėti šoviniai yra ne jo ir ginklas ne jo (nors ginklas nebuvo surastas) ir pateikė teismui ginklą, iš kurio jis tariamai šaudė įvykio metu. Teismas šį ginklą apžiūrėjo, ant jo rusiškomis raidėmis buvo parašyta: 9 mm, Model Pobeda, pagamintas Vokietijoje. Nuteistasis paaiškino, kad ginkle šovinių nėra, nes jis juos visus iššaudė, o atsarginės apkabos neturėjo. Pakartojo, kad šiuo ginklu jis šaudė į M. G. pusę, šovė į žmonių būrį, šovė nesitaikydamas. Įvykio metu juo šaudė pirmą kartą. Parodė, kad ginklą M. G. rankose pastebėjo iš netolimo atstumo, tada jis irgi išsitraukė ginklą, nuleido saugiklį, o kai į jį M. G. šovė, tada šovė ir jis, bet nesitaikė. Žino, koks ginklas yra „Makarov“, šį ginklą jis turėjo jau metus laiko iki įvykio, turėjo jį ir pirtyje, jame buvo pilna apkaba šovinių, bet per tą laiką nė karto iš jo neiššovė. Žino, kad draudžiama ginklus nešioti, suprato, kad tą šautuvą jis nešiojasi kaip neleidžiamą turėti ginklą. Atsakydamas į klausimą, kodėl šio ginklo nepateikė ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis atsakė, kad nenorėjo, nes nepasitiki prokurorais, kadangi nuo prokuroro dar 1997 m. yra nukentėjęs.

Pateikdamas šį ginklą, kaip panaudotą nusikaltimo įvykio metu, nuteistasis akivaizdžiai klaidino teismą ir tai patvirtino konkretūs įrodymai. Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas L. Bliudžius paaiškino, kad S. Š. pateiktas ginklas yra D kategorijos dujinis ginklas. Išardęs ir apžiūrėjęs ginklą, parodė, kad ginklas yra tvarkingas, pagrindiniai ginklo mechanizmai veikia gerai, pertvaros ginkle nepašalintos, bandymo jį perdaryti pėdsakų nėra. Matosi, kad jis pagamintas gamykliniu būdu. Net ir perdirbus šį ginklą, koviniais šratais ar 9 mm „Browning“ šoviniais juo nebūtų galima šaudyti, nes plonas vamzdis neišlaikytų spaudimo, bandant šauti ginklas sprogtų arba deformuotųsi. Tokie ginklai yra skirti savigynai arba pramoginiam šaudymui naudojant dujinius, garsinius, signalinius šovinius. Tačiau ar šis ginklas tinkamas šaudyti, specialistas tiksliai atsakyti negalėjo, nes tam reikalingas atskiras tyrimas, todėl buvo priimta teismo nutartis atlikti šio ginklo balistinį tyrimą. Specialisto 2009-05-09 išvada Nr. 375 (t. 3, b. l. 25-27) patvirtino teisme apklausto specialisto paaiškinimus. Joje nurodyta, kad tyrimui pateiktas ginklas yra 9 mm kalibro dujinis pistoletas „Pobeda“, kuris pagal LR ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriamas „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, pagamintas gamykliniu būdu, kokių nors savadarbiu būdu atliktų konstrukcinių pakeitimų, siekiant pritaikyti ginklą šaudyti jam neskirtais šoviniais, neaptikta. Ginklas šaudyti tinkamas. Ši specialisto išvada paneigė galimybę, kad nuteistojo teismui pateiktu ginklu galėjo būti šauta į M. G. ir A. G. ir kad jie šiuo ginklu buvo sužaloti

Teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 117/07 (07) (t. 1, b. l. 139–143) patvirtina, kad M. G. mirė nuo šautinės kiaurinės aklinos žaizdos pažeidus plaučius ir širdį, atsiradus ūmiam vidiniam nukraujavimui į krūtinplėvės ertmę, ištikus šokui. Šautinė kiaurinė aklina žaizda krūtinės ląstoje padaryta iššaunant iš šaunamojo ginklo, užtaisyto kulka, šūvį paleidžiant iš dešinės į kairę, iš priekio į užpakalį 30 laipsnių kampu, iš viršaus žemyn 40 laipsnių kampu, iš atstumo, kuriame papildomi šūvio faktoriai neveikė, keliolika ar keliasdešimt minučių iki mirties. Užpuolikui nesant kairiarankiam, labiausiai tikėtina, kad iššauta iš dešinės ir priekio, žuvusiajam esant bet kurioje padėtyje. M. G. kūne buvo konstatuoti ir kiti sužalojimai įvairiose kūno vietose, padaryti ne mažiau kaip 30 trauminių poveikių keliolika ar keliasdešimt minučių iki mirties. Trauminių poveikių, gausumas ir ypač skirtingos odos nubrozdinimų kryptys bei išsidėstymas duoda pagrindą teigti, kad prieš mirtį buvo grumtynės, kad šie sužalojimai būdingi kovai ir griuvimui. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas R. Rauktys išvadą patvirtino ir parodė, kad sužalojimų gausa ir jų išsidėstymas, priešingų krypčių nubrozdinimai rodo, kad M. G. dalyvavo muštynėse, „vyko vartaliojimasis“.

Ši specialisto išvada dėl M. G. mirties priežasties, šautinės žaizdos krypties atitinka tiek paties S. Š., tiek ir liudytojo L. J., o iš dalies ir liudytojo S. B. parodymus, kad prieš pat šūvį ar šūvio metu nuteistasis ir M. G. ėjo vienas į kitą. Tačiau gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra duomenų, jog kulka, paveikusi M. G., buvo paleista iš S. Š. turėto ginklo, nes nebuvo nustatyta, kokia buvo jų tarpusavio padėtis šūvio metu. M. G. buvo žymiai aukštesnis už S. Š., o į M. G. paleista kulka skriejo iš viršaus į apačią (tuo atveju, jei jis stovėtų stačias), vadinasi S. Š. turėjo į M. G. šauti iš viršaus arba pasišokėjęs, arba nuo kažkokios aukštumos, arba iš medžio ir pan. Tačiau tokie apelianto argumentai buvo paneigti teisiamajame posėdyje apklausto eksperto R. Raukčio parodymais. Ekspertas teisme paaiškino, kad sumodeliuoti nukentėjusiojo ir į jį šovusio asmens padėties negalima, kadangi nukentėjusiojo padėtis keitėsi. Tokį sužalojimą galima padaryti esant bet kurioje padėtyje, tiek stovint, tiek gulint aukštielninkam, tiek pasisukus šonu. Atsižvelgiant į tai, kad M. G. kūne buvo rasta daug kitų sužalojimų, kurie galėjo atsirasti grumtynių metu, akivaizdu, kad nukentėjusiojo padėtis keitėsi.

2007-08-10 specialisto išvada Nr. G 279/07 (07) (t. 1, b. l. 151–152) patvirtina A. G. padarytus šautinius sužalojimus. Joje nurodyta, kad A. G. buvo padaryta aklina šautinė žaizda dešiniajame dilbyje pažeidžiant spindulinį kaulą, šautinės, viena iš kurių kiaurinė, žaizdos kairiame dilbyje-plaštakoje. Žaizda dešiniajame dilbyje padaryta iššaunant iš šaunamojo ginklo, užtaisomo 9 mm kalibro kulka, paleidžiant šūvį iš artimo atstumo. Šautinės žaizdos, iš jų ir kiaurinė kairėje rankoje, padarytos iššaunant iš šaunamojo ginklo, užtaisomo šratais, paleidžiant šūvį iš artimo atstumo. Abiem atvejais sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš 2007-09-20 papildomos specialisto išvados Nr. G 279/07 (07) (t. 1, b. l. 156) matosi, kad A. G. šautinę žaizdą dešiniajame dilbyje šaudęs asmuo galėjo padaryti būdamas nukentėjusiajam iš dešinės. Šautinės žaizdos kairėje rankoje galėjo būti padarytos šaudžiusiam asmeniui esant nukentėjusiajam iš kairės pusės. Sužalojimai galėjo gautis ir prisidengiant veidą. Šautiniai sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiajam esant įvairiose padėtyse.

Iš byloje esančių daiktų pateikimo protokolų (t. 1, b. l. 145, 189) matosi, kad teismo medicinos ekspertas R. Rauktys tyrėjui pateikė iš M. G. kūno išimtą kulką, o gydytojas traumatologas J. D. tyrėjai pateikė kulką, išimtą iš A. G. dešinės rankos dilbio 2007 m. liepos 29 d. operacijos metu. Šie dokumentai paneigia nuteistojo S. Š. gynėjo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad neaišku, ar tyrimui buvo pateiktos tos kulkos, kuriomis buvo sužaloti M. G. ir A. G.. Šios kulkos bei įvykio vietos apžiūros (t. 1, b. l. 24–27) metu susišaudymo vietoje (duomenys neskelbtini). rastos 3 geltono metalo tūtelės, kurių ilgis 1,5 cm, o ant visų tūtelių dugnelių įspaustas spaudas – 9 mm. buvo pateiktos tyrimui. Specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 192-197) nurodyta, kad tirti pateiktos dvi kulkos ir trys tūtelės yra 9 mm kalibro Brauningo šovinių iššautos kulkos ir tūtelės. Pateiktos dvi kulkos buvo iššautos iš vieno savadarbio arba perdirbto ginklo. Pateiktos trys tūtelės buvo iššautos taip pat iš vieno savadarbio arba perdirbto ginklo. Nustatyti, ar tirti pateiktos kulkos ir tūtelės buvo išautos iš vieno ir to paties ginklo ir ar iki šūvių jos sudarė vienus šovinius (visumas), negalima, nes jų paviršiuose nėra požymių, pagal kuriuos būtų galima apie tai spręsti. Tirti pateiktos dvi kulkos ir trys tūtelės negalėjo būti iššautos iš fabrikinės gamybos 9 mm kalibro Makarovo konstrukcijos pistoleto. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje yra nurodyti ir labai konkretūs požymiai, kurie leido daryti išvadą, kad tyrimui pateiktos kulkos ir tūtelės buvo iššautos iš savadarbio arba perdirbto ginklo. Šiam tyrimui buvo pateikti ir M. G. bei A. G. drabužiai. Šioje specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad tyrimui pateiktuose M. G. marškinėliuose bei A. G. bliuzone esantys pažeidimai yra šautiniai, padaryti šaunant iš atstumų, kuriuose nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai. Tiksliau šiuos šūvių atstumus nustatyti negalima, kadangi buvo panaudotas savadarbis arba perdirbtas ginklas, kuris tirti nepateiktas.

Ši specialisto išvada, patvirtina, kad tirti pateiktos iš skirtingų asmenų M. G. ir A. G. kūnų išimtos kulkos yra ne tik to paties kalibro iššautos Brauningo šovinių kulkos, bet ir jos abi yra iššautos iš vieno savadarbio arba perdirbto ginklo. Lygiai tas pats pasakytina ir apie visas iššautas Brauningo šovinių 9 mm kalibro tris tūteles. Tai, kad specialistai negalėjo nustatyti, ar iki šūvio šios kulkos ir tūtelės galėjo sudaryti šovinį (visumą), daryti priešingą išvadą įvertinus kitus įrodymus, pagrindo nėra. Tuo tarpu ši išvada visiškai paneigia nuteistojo teisme iškeltą versiją apie tai, kad įvykio metu jis šaudė teismui pateiktu dujiniu ginklu.

Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad įvertinus eksperto R. Raukčio paaiškinimus apie A. G. kūne rastus šratukus bei specialisto L. Bliudžiaus paaiškinimus teisme apie tai, kad šratai, kuriais buvo sužalotas A. G., galėjo būti iššauti iš medžioklinio ginklo, akivaizdu, kad A. G. galėjo sužaloti kažkas kitas, nes S. Š. medžioklinio ginklo rankose neturėjo. Todėl, apeliantų nuomone, negalima atmesti galimybės, kad A. G. buvo sužalotas kito asmens, turėjusio byloje minimus „abriezą“ arba „pistoletą su būgnu“, kuris, beje, buvo nutaikytas į S. Š.. Apeliantų nuomone, S. Š. kūno sužalojimą A. G. galėjo padaryti tik tokiu atveju, jei jo turėtas daiktas buvo šaunamasis ginklas, užtaisytas kulka, nes neteisėtas disponavimas šaudmenimis, užtaisytais šratais, S. Š. nebuvo inkriminuotas. Šie apeliantų argumentai yra prieštaringi, nepagrįsti ir atmetami.

Įvertinus specialisto išvadas dėl A. G. padarytų sužalojimų, akivaizdu, kad šautiniai sužalojimai A. G. abiejose rankose buvo padaryti ne mažiau kaip dviejų rūšių šaudmenimis. Tą patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas R. Rauktys, parodęs, kad į A. G. šauta ne mažiau kaip dviejų rūšių šaudmenimis – kulkomis ir šratais, nes į nukentėjusiojo A. G. kaulus buvo įstrigę ir apie dvylika smulkių šratų. Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas L. Bliudžius taip pat parodė, kad A. G. kairė ranka galėjo būti sužalota šaunant iš 1–2 metrų atstumo pasklindančių šratų užtaisu iš 9 mm kalibro ginklo. Tačiau jis parodė ir tai, kad sužalojimai yra „nestiprūs“, todėl mažai tikėtina, kad šratai galėjo būti iššauti iš medžioklinio šautuvo. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus specialistas parodė, kad šratais gali būti užtaisyti medžiokliniai ginklai ir iš jų iššauta, tačiau tokių dydžių šratų, kurie rasti A. G. kūne, nuo 1 iki 2,5 mm, rasti neįmanoma, 2,5 mm skersmens šratų Lietuvoje surasti yra retenybė, o 1 mm skersmens šratai iš viso niekur nenaudojami. Todėl tikėtina, kad A. G. sužalojimai kairėje rankoje galėjo būti padaryti 9 mm kalibro ginklu šaudant su pasklindančiu šratų užtaisu. Parodžius specialistui kulkų ir tūtelių nuotraukas (t. 1, b. l. 196), į teismo klausimus specialistas paaiškino ir tai, kad praktiškai neįmanoma užtaisyti, jog tas pats šovinys šautų ir kulkomis ir iš karto būtų šratų užtaisas, nes pačios tūtelės yra per trumpos. Šoviniai, skirti šauti šratų užtaisu, yra žymiai ilgesni ir jiems reikalingas specialus užvalcavimas, kad neiškristų šratai ir susidarytų pakankamai didelis spaudimas.

Šie specialisto paaiškinimai tik patvirtino teismo padarytą išvadą, kad S. Š. turėtu vienu ginklu skirtingais šaudmenimis visų A. G. kūne nustatytų šautinių sužalojimų tikrai negalėjo padaryti. Tačiau toks specialisto paaiškinimas nepaneigia S. Š. kaltės dėl nesunkaus A. G. sveikatos sutrikdymo padarant A. G. šautinę akliną žaizdą dešiniajame dilbyje bei pažeidžiant spindulinį kaulą iššaunant iš šaunamojo ginklo, užtaisomo 9 mm kalibro kulka. Visi apeliantų argumentai, susiję su A. G. rankose skirtingais šaudmenimis padarytais šautiniais sužalojimais, yra visiškai nepagrįsti ir atmetami. Į juos buvo atsakyta pačiame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kadangi tokioms aplinkybėms, kad S. Š. šaudė ir šratais užtaisomu šaunamuoju ginklu, patvirtinti nebuvo surinkta įrodymų ir jos iš S. Š. pateikto kaltinimo buvo pašalintos. Teismas nuosprendyje konstatavo, jog S. Š. pareikšti kaltinimai dėl šaudymo į A. G. ir M. G. iš nenustatyto modelio 9 mm kalibro šaunamojo ginklo, užtaisomo sviediniais su pasklindančiu šratų užtaisu, ir sužalojimo šratais, laikytini neįrodytais. Toks teismo sprendimas, kolegijos nuomone yra pagrįstas, nes objektyvių duomenų pagrįsti šiai kaltinimo daliai byloje nėra. Nors byloje liko nenustatyta, kas A. G. kairėje rankoje padarė šautinę žaizdą iššaunant iš šaunamojo ginklo, užtaisomo šratais, tačiau už šį nusikaltimą S. Š. nenuteistas. Šioje byloje nebuvo surastas nė vienas šaunamasis ginklas, o iš liudytojų parodymų matosi, kad įvykio metu galėjo būti naudojamas ne vienas šaunamasis ginklas, tačiau vien dėl to, kad to nebuvo padaryta, daryti išvadą, kad A. G. šautinę akliną žaizdą dešiniajame dilbyje, su spindulinio kaulo pažeidimu padarė ne S. Š., nėra jokio pagrindo. O įvertinus visumą teisme ištirtų įrodymų teismas padarė pagrįstas išvadas, kad S. Š. kaltinime nurodytu laiku ir kitomis aplinkybėmis šaudydamas į A. G. ir M. G. perdirbtu ar savadarbiu šaunamuoju ginklu, skirtu šaudyti 9 mm kalibro „Browning“ tipo šoviniais, M. G. nužudė, o A. G. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šias teismo išvadas patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme papildomai ištirti įrodymai.

Pats pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas atmestinai. Įvykio vietos apžiūra buvo atlikta neatidžiai, šovinių tūtelės ir metalinis strypas buvo surasti tik atlikus papildomą įvykio vietos apžiūrą. Ši priežastis galėjo lemti dalies įkalčių praradimą, o būtent kulkas ir tūteles. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras pareiškė prašymą priimti nutartį ir įpareigoti prokurorą atlikti papildomus tyrimo veiksmus. Prokuroras nurodė, kad pagal byloje surinktus duomenis nėra galimybės nustatyti kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje automobilių stovėjimo aikštelėje vykusių įvykių. Neaiškios nuteistojo S. Š., asmenų, į kuriuos jis šaudė, ir kitų konflikte dalyvavusių asmenų buvimo vietos toje aikštelėje bei jų tarpusavio padėtis. Toks prokuroro prašymas buvo patenkintas, teismas nutartimi įpareigojo prokurorą papildomai apklausti nuteistąjį ir visus įvykį mačiusius liudytojus, o jų parodymams dėl įvykio vietos, situacijos ir jų veiksmų patikslinti atlikti ir tų asmenų parodymų patikrinimus vietoje.

Iš prokuroro pateiktos papildomos medžiagos matosi, kad papildomai buvo apklausti liudytojai D. P., V. K., A. B., A. G., L. J. bei pats nuteistasis S. Š.. Didžioji dalis liudytojų įvykio aplinkybių išsamiau nepaaiškino teisindamiesi, kad nieko neprisimena, nes nuo įvykio praėjo daug laiko, todėl parodymų patikrinimas buvo atliktas tik su nuteistuoju S. Š. bei liudytoju L. J..

Papildomai apklaustas liudytojas L. J. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes (t. 6, b. l.98-99). Parodė, kad jie į aikštelę nuvyko 2 automobiliais, iš jų išlipo visi juose važiavę asmenys ir nuėjo į aikštelę, kurios gale stovėjo V. V.. Jiems priėjus aikštelės vidurį, iš krūmų išėjo S. Š. su pistoletu rankoje. Jie ėjo visu būriu, o kažkas S. Š. pasakė, kad nekvailiotų su pistoletu. Jie visi ėjo link V. V., o šiam iš už nugaros iš krūmų išėjo ir S. B. su S. K., S. B. turėjo šautuvą, panašų į medžioklinį. Kai jie priėjo prie V. V., šalia kurio arčiausiai buvo A. B., V. V. ginklą su duslintuvu, kurį prieš tai laikė už nugaros, nukreipė į A. B.. Tačiau jie sutarė muštis „vienas prieš vieną“ ir V. V. ginklą perdavė S. Š.. Prieš pradedant V. V. ir A. B. muštis, S. Š. abu ginklus laikė nuleidęs į apačią. Jie nuo besimušančiųjų lanku stovėjo už 3-5 metrų ir žiūrėjo. S. B. atsitraukdamas stebėjo aplinką. M. G., šokinėdamas aplink besimušančius, ragino A. B.. Po kažkurio smūgio V. V. nukrito ant asfalto, o A. B. jam koja iš viršaus spyrė į ranką. Tuomet S. Š. pradėjo šaudyti, kuriuo ginklu ir kiek šūvių buvo, neprisimena. M. G., griūdamas ant S. Š., rankoje turėjo metalinį strypą, bet juo nesudavė. Maždaug tuo pačiu metu A. G. puolė S. K. ir jį parvertė ant asfalto ir pasilenkęs mušė šį kumščiu. Kai M. G. atsikėlė ir atsisukęs pradėjo bėgti link išvažiavimo iš aikštelės, jis pastebėjo, kad jo marškinėliai kruvini. Prieš tai jie kruvini nebuvo. Jis pabėgo apie 5 metrus ir nukrito. Tik atsistojus M. G., S. Š. taip pat atsistojo ir pradėjo šaudyti į A. G., mušantį S. K.. Nuo A. G. S. Š. buvo už 1-2 metrų, truputį iš šono. Smūgiuodamas A. G. kilnojo aukštai rankas. Ar S. Š. pataikė A. G., nematė, apsisukęs pradėjo bėgti link automobilių, kiek kartų šovė, neprisimena, bet ne mažiau kaip 2 šūvius. Šiuos savo parodymus liudytojas L. J. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, kuris buvo nufilmuotas, o pagal jo parodymus buvo sudarytas ir vietovės planas (t. 6, b. l. 100-104). Peržiūrėjęs vaizdo įrašą liudytojas savo parodymus papildė, nurodydamas, kad M. G. judesys link S. Š. buvo noras užstoti A. B. ir tai nebuvo bandymas smūgiuoti, M. G., iškėlęs rankas, užlindo tarp A. B. ir S. Š..

Papildomos apklausos metu (t. 6, b. l. 106-107) nuteistasis taip pat parodė iš esmės tokias pačias įvykių aplinkybes, kaip ir teisme. Parodė, kad paprašė S. B. sustoti aikštelėje, šis ir V. V. bei S. K. tam neprieštaravo (taip paneigė šių liudytojų parodymus apie tai, kad jie miegojo). Jis norėjo nusišlapinti, o S. B. nurodė pavažiuoti toliau. Aikštelėje tuomet nebuvo jokių automobilių. Krūmuose jis buvo apie 5 min. ir tuo metu išgirdo aikštelėje išgirdo šurmulį, girdėjosi kad atvažiavo kažkokie automobiliai, vaikšto žmonės. Išėjęs iš krūmų pastebėjo, kad ta kryptimi, kur nuvažiavo jo draugai, eina apie 10 vaikinų. Atpažino tik A. G. ir M. G.. Automobilių buvo trys, o prie jų buvo dar apie 10 vaikinų. Vaikinų rankose matė metalinius strypus ir dar kažką. M. G. rankose matė kažkokį pistoletą. Jį pamatęs M. G. sušuko „O, Š.“. Jis ėjo link M. G., o jaunuolių grupė apsisuko ir pradėjo eiti link jo. Su M. G. jie kalbėjosi pakeltu tonu, jis priekaištavo M. G., nes suprato, kad šis dalyvavo jų užpuolime prie pirtelės. Jiedu vienas prie kito priartėjo, o tuo metu aikštelės gale keli vaikinai užpuolė V. V. ir pradėjo jį mušti. Netoli buvusį S. K. jie taip pat pradėjo mušti, A. G. taip pat ėjo prie S. K.. Jis buvo su M. G. vienas šalia kito 3-4 m atstumu ir stovėdamas veidu į jį M. G. į jį šovė. Po šio šūvio jis išsitraukė iš kelnių kišenės turėtą pistoletą ir šovė juo į M. G. pusę. Po šūvio M. G. susilenkė ir pradėjo bėgti link išvažiavimo iš aikštelės. Ar M. G. nukrito, jis nematė, kadangi tuo pačiu metu pasisuko link A. G., kuris greitai ėjo link jo. Jis (nuteistasis) truputį atsitraukė ir A. G. prabėgo šalia jo. A. G. jo nepuolė, tačiau buvo nuo jo už kokio 1 m, todėl jis pamanė, kad šis nori jį pulti ir 2-3 kartus iššovė jam į nugarą. A. G. nesustodamas nubėgo ta pačia kryptimi, kaip ir M. G.. Tuo pačiu metu girdėjo ir kitus pavienius šūvius, o po to dar du kartus iššovė į vieną ir į kitą vaikinų grupes. Šiuos parodymus nuteistasis taip pat patvirtino įvykio vietoje, o pagal jo parodymus taip pat buvo sudarytas planas (t. 6, b. l. 108-116). Šis procesinis veiksmas taip pat buvo nufilmuotas, o vaizdo įrašą nuteistasis peržiūrėjęs jį papildė tik tiek, kad po susišaudymo nuo atvykusių automobilių kažkas į jo pusę šaudė.

Prokuroro papildomai pateikti duomenys buvo ištirti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dar kartą apeliacinės instancijos teisme papildomai buvo apklausti liudytojai D. P. ir A. G., tačiau jokių naujų aplinkybių jie neparodė. Kadangi liudytojo L. J. apklausti teisme nepavyko, buvo gauti duomenys apie tai, kad jis išvykęs gyventi ir dirbti į užsienį, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., teismo posėdyje buvo perskaityti jo prokurorui duoti parodymai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą buvo apklaustas ir specialistas L. Bliudžius. Į gynėjo klausimą, ar tyrimui pateiktos tūtelės turi požymių, rodančių, kad šovinys buvo naudojamas ginkle, turinčiame automatinį tūtelių išmetimo mechanizmą, specialistas atsakyti tiksliai negalėjo, nes reikalingas specialus tyrimas. Tokius tyrimus atlieka kriminalistinių tyrimų centras ir kartais net šimtu procentų galima atsakyti, iš kokio ginklo buvo iššauta, o pagal tai galima nustatyti ir tai, toks ginklas turi automatinį tūtelių išmetimo mechanizmą. Jis pats įvykio vietoje rastų tūtelių netyrė, o jas tyrusiems specialistams toks klausimas nebuvo užduotas. Pateikus specialistui susipažinti su specialisto išvada Nr. 11-2300, į gynėjo klausimą, ar pagal tūteles galima spręsti, koks šovinyje yra sviedinys, jis atsakė teigiamai ir parodė, kad šiuo atveju tai buvo 9 mm kulkos sviedinys. Specialistas taip pat paaiškino, kad nustatyti, ar tirtos tūtelės ir kulkos sudarė vientisą šaudmenį, praktiškai neįmanoma, nes šūvio metu pėdsakai ant tūtelės ir kulkos naikinami graižto. Tirtos 3 tūtelės galėjo būti naudojamos ir Makarovo sistemos pistoletams, o Lietuvos teismo ekspertizių centras, davęs priešingą išvadą, galbūt ne taip suprato klausimą. Iš tikrųjų Br.C šoviniai nėra skirti Makarovo sistemos pistoletams, tačiau iššauti galima ir tokius tyrimus jis yra daręs. Šioje dalyje pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. 11-2300 (t. 1, b. l. 192-196) nurodyta, kad tirti pateiktos dvi kulkos ir trys tūtelės negalėjo būti iššautos iš fabrikinės gamybos 9 mm kalibro Makarov sistemos pistoleto. Tuo tarpu toje pačioje specialisto išvadoje nurodyta, kad iššauta buvo iš savadarbio arba perdirbto ginklo. Į prokuroro klausimą, kokiu kampu ir į kurią pusę lekia tūtelės iš populiarių ginklų, turinčių automatinį tūtelių išmetimo mechanizmą, specialistas atsakė, kad dažniausiai jos lekia į dešinę pusę, atstumas priklauso nuo modifikacijos. Netgi tas pats ginklas šaudant tomis pačiomis kulkomis ir tomis pačiomis sąlygomis, vieną tūtelę gali išmesti vienu kampu, kitą kitu kampu, o atstumas 2-4 ir daugiau metrų. Visi Makarovo sistemos pistoletai tūteles meta į dešinę pusę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas balistas L. Bliudžius išsamiai atsakė į visus gynėjų užduotus klausimus ir pašalino visas abejones dėl šaunamojo ginklo, apie kurias nurodoma apeliaciniuose skunduose. Šie specialisto paaiškinimai tik dar kartą patvirtino byloje esančias specialisto išvadas, kuriomis pirmosios instancijos teismas grindė nuteistojo S. Š. kaltę disponavus savadarbiu arba perdirbtu šaunamuoju ginklu, skirtu šaudyti 9 mm trumpais „Browning“ tipo šoviniais. Tuo tarpu kiti apeliacinės instancijos teisme papildomai ištirti įrodymai patvirtino ir pirmosios instancijos teismo išvadas apie tai, kad būtent nuteistasis S. Š. tuo ginklu šaudė į M. G. ir A. G.. Iš nuteistojo S. Š. ir liudytojo L. J. parodymų patikrinimo vietoje duotų parodymų ir pagal juos sudarytų schemų matosi, kad abu šie asmenys labai panašiai nurodė vietas, kur prieš šūvį stovėjo S. Š. ir M. G., nežymiai skiriasi ir jų parodymai, kurioje vietoje buvo S. Š. ir M. G. jų susidūrimo (pagal L. J. parodymus) ir M. G. šūvio metu į S. Š. (pagal nuteistojo parodymus). Taip pat sutampa ir jų parodymai, kurioje vietoje po šūvių pabėgęs nuo S. Š. nukrito M. G.. Įvertinus šių schemų duomenis, nuteistojo ir liudytojų parodymus apie tai, kad M. G. ir S. Š. buvo veidu vienas į kitą ir ėjo vienas link kito, bei tai, kad niekas neparodė, jog dar kas nors šūvio metu būtų buvęs S. Š. iš kairės, o M. G. iš dešinės, nekyla jokių abejonių, kad į M. G. mirtiną šūvį paleido S. Š.. Tai patvirtina ir specialisto paaiškinimas apie tūtelių išmetimo kryptį bei atstumą.

Todėl visi apeliantų argumentai apie tai, kad byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad į nukentėjusiuosius šaudė S. Š., kad iš jo turėto ginklo iškrito surastos tūtelės ir pan., yra paneigti.

Apeliantai skunde dėsto įstatyme nurodytas šaunamojo ginklo ir šaudmenų sąvokas ir nurodo, kad teismas, nenustatęs, kokį daiktą, atitinkantį šaunamojo ginklo ar šaudmenų aprašymą, turėjo savo rankoje S. Š., negalėjo jo nuteisti už disponavimą šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis. Šaunamasis ginklas, kuriuo buvo nužudytas M. G. ir nesunkiai sutrikdyta A. G. sveikata, nebuvo surastas. Tačiau įvykio vietoje liudytojai L. J., S. B. S. Š. rankose ginklą matė, S. B. girdėjo S. Š. tuo ginklu šaudant, o L. J. ir matė, kaip S. Š. tuo ginklu šovė į A. G.. Apeliantų argumentai apie tai, kaip liudytojai nuteistojo rankoje turėtą ginklą apibūdino (trumpas ginklas, pistoletas panašus į „Makarovo“, panašus į perdirbtą) esminės reikšmės neturi. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad juo buvo sužeisti žmonės, todėl akivaizdu, kad S. Š. rankose buvo šaunamasis ginklas. Pats nuteistasis pripažino, kad įvykio vietoje turėjo ginklą ir juo šaudė į M. G. ir A. G. pusę. Specialistų išvados patvirtino nukentėjusiųjų kūnuose padarytus šautinius sužalojimus, o ištyrus iš jų kūno išimtas kulkas bei įvykio vietos apžiūros metu surastas tūteles, nustatyta, kad jos išautos iš vieno savadarbio ar perdirbto šaunamojo ginklo, skirto šaudyti 9 mm kalibro „Browning“ šoviniais. Remiantis paties nuteistojo ne kartą duotais parodymais nustatyta, kad S. Š. iššaudė visą apkabą šovinių, t. y. 8 vnt., todėl nėra jokio pagrindo abejoti ir apie šovinių tinkamumą tam ginklui, jų kalibrą ar kad tie šoviniai buvo tinkami šaudyti.

Taigi jau išdėstytais ir aptartais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad S. Š. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje iš neteisėtai laikomo perdirbto ar savadarbio šaunamojo ginklo, skirto šaudyti 9 mm kalibro trumpais „Browning“ tipo šoviniais, muštynių metu tyčia šaudė į aikštelėje su kitais asmenimis buvusį M. G. ir padarė jam šautinę kiaurinę aklą žaizdą, pažeidė plaučius ir širdį, tai komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę, šoku ir dėl padarytų sužalojimų nukentėjusysis tą pačią dieną, apie 17.17 val., ligoninėje mirė, o tuo pačiu metu šaudydamas ir į A. G., S. Š., padarė jam šautinę akliną žaizdą dešiniajame dilbyje ir spindulinio kaulo pažeidimą ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Teisme ištirti pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiuose išdėstyti ir aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina teismo išvadas, kad S. Š. kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2007 m. liepos 29 d., neturėdamas leidimo neteisėtai disponavo perdirbtu ar savadarbiu šaunamuoju ginklu, skirtu šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su ne mažiau kaip aštuoniais 9 mm kalibro trumpais „Browning“ tipo šoviniais. Pats nuteistasis parodė, kad iššaudė visus šovinius, todėl nėra jokio pagrindo abejoti apie šovinių tinkamumą tam ginklui, jų kalibrą ar kad tie šoviniai buvo tinkami šaudyti. Nors šaunamsis ginklas nebuvo surastas, tačiau nustatyta, kad būtent S. Š. turėtu ginklu buvo nužudytas M. G. ir sužeistas į dešinį dilbį A. G., ir šaudydamas šiuo ginklu S. Š. padarė M. G. mirtį sukėlusį kūno sužalojimą bei nesunkiai sutrikdė A. G. sveikatą. Papildomai apeliacinės instancijos teismo ištirti įrodymai tokias pirmosios instancijos teismo išvadas tik patvirtino.

Tačiau nuteistojo S. Š. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies todėl, kad pripažindamas S. Š. kaltu pagal BK 253 str. 1 d., teismas, kolegijos nuomone, nepagrįstai nuteisė S. Š. už dalį šiame baudžiamajame įstatyme numatytų alternatyvių veikų.

Nuteistasis S. Š. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad BK 253 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos S. Š. nepadarė, ginklas, iš kurio buvo šauta, nenustatytas ir neištirtas. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteisdamas S. Š. už neteisėtą šaunamojo ginklo įgijimą teismas pažeidė nagrinėjimo teisme ribas, nes S. Š. nebuvo kaltinamas šaunamojo ginklo įgijimu. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašyme nėra vartojama BK 253 str. dispozicijos sąvoka įgijimas, nurodomas tik radimas, tačiau radimas negali būti laikomas įgijimu. Pripažinus, kad S. Š. neteisėtai šaunamojo ginklo ir šaudmenų neįgijo, negalima nuteisti ir už jų laikymą, nešiojimą bei gabenimą. Toks apeliantų baudžiamojo įstatymo aiškinimas yra neteisingas. Pagal galiojančią teismų praktiką šaunamojo ginklo ir šaudmenų radimas yra laikytinas jų įgijimu, tačiau nenustačius įgijimo fakto nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl kitos priežasties. BK 253 str. 1 d. dispozicija numato atsakomybę už neteisėtą (neturint leidimo) šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą. Tai reiškia, kad pagal BK 253 str. 1 d. nusikalstamai neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 253 str. 1 d. dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 253 str. 1 d. Tačiau teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 253 str. 1 d. nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad darydamas išvadas dėl Š. Š. šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimo ir laikymo teismas rėmėsi tik paties nuteistojo parodymais. Iš bylos matosi, kad apie ginklo įgijimą ir laikymą nuteistasis bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu davė nenuoseklius ir nevienodus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo parodęs, kad ginklą su šoviniais 1991 m. buvo radęs kariniame poligone (duomenys neskelbtini)k. ir juos paslėpęs laikė lauke (duomenys neskelbtini)k. Teisiamajame posėdyje jis jau nurodė, kad tą ginklą gavo iš vieno žmogaus, kurį jis vežė į Klaipėdą, kad tą ginklą jis visada nešiojosi su savimi, turėjo jį ir įvykio dieną (duomenys neskelbtini)k., kur vyko V. V. gimtadienio šventimas, o po nusikaltimo įvykio jį laikė savo namų rūsyje. Tačiau teismui nuteistasis pateikė dujinį pistoletą ir parodė, jog visą laiką su savimi nešiojosi ir įvykio metu šaudė būtent tuo ginklu. Tačiau ištyrus šį ginklą, paaiškėjo, kad nei tas ginklas, nei jam šaudyti pritaikyti šoviniai nusikaltimo įvykio vietoje negalėjo būti panaudoti. Iš bylos matosi, kad be tokių nenuoseklių, prieštaringų ir netgi melagingų S. Š. parodymų apie tai, kur, kada, iš kokių asmenų jis iš tikrųjų įgijo šaunamąjį ginklą ir šaudmenis ir kur juos laikė iki to momento, kai juos atgabeno į (duomenys neskelbtini)k. esančią automobilių stovėjimo aikštelę, daugiau nepatvirtina jokie kiti teisme išnagrinėti įrodymai. Įvertinant tai, kad S. Š. parodymus keitė bandydamas palengvinti savo padėtį ar mėgindamas iš viso išvengti atsakomybės, remtis vien tik jo parodymais apie šias bylos aplinkybes ir vien tik šiais parodymais pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Kiti įrodymai (liudytojų S. B., L. J. parodymai, įvykio vietos, daiktų apžiūrų protokolai, specialistų išvados ir kt.) patvirtina tik tą nuteistojo S. Š. parodymų dalį, kurioje jis parodė apie tai, kad 2007 m. liepos 29 d., šaunamąjį ginklą su jame buvusiais 8 šoviniais gabeno nuo savo namų iki nusikaltimo įvykio vietos. Pačiame skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) k. kelnių kišenėje, kaip parodė pats nuteistasis, šaunamojo ginklo jis neturėjo, antraip užpuolimo metu prie pirties juo būtų pasinaudojęs. Įvertinus jau išdėstytus ir aptartus liudytojo S. B. parodymus apie tai, kad S. Š. paprašytas jis nuteistąjį pavežė iki šio namų, o po to jie iš karto važiavo į nusikaltimo įvykio vietą, daroma išvada, kad S. Š. kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2007 m. liepos 29 d., S. B. vairuojamu automobiliu šaunamąjį ginklą su jame buvusiais 8 šoviniais gabeno nuo (duomenys neskelbtini) esančių namų iki (duomenys neskelbtini)k. esančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje įvyko muštynės, ir toje aikštelėje šaunamąjį ginklą ir šaudmenis nešiojo, o po to šiuo ginklu nušovė M. G. ir sužalojo A. G.. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pripažindamas S. Š. kaltu teismas jau pašalino nuteistajam pareikšto kaltinimo dalį, kad jis disponavo ir nenustatyto modelio 9 mm kalibro šaunamuoju ginklu, užtaisomu sviediniais su pasklindančiu šratų užtaisu. Tuo tarpu dėl jau aptartų kitų aplinkybių nuosprendžio dalis, kuria S. Š. nuteistas pagal BK 253 str. 1 d. keičiama. Naikinama nuosprendžio dalis dėl S. Š. nuteisimo pagal BK 253 str. 1 d. už neteisėtą perdirbto ar savadarbio šaunamojo ginklo, skirto šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su ne mažiau kaip aštuoniais 9 mm trumpais „Browning“ tipo šoviniais įgijimą, neteisėtą šio šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymą, nes neįrodyta, kad S. Š. dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Tuo tarpu kita apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria S. Š. nuteistas pagal 253 str. 1 d. už tai, kad tą pačią dieną, apie 16 val.,šaunamąjį ginklą su jame buvusiais šoviniais neteisėtai gabeno nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). esančios automobilių stovėjimo aikštelės ir toje aikštelėje šaunamąjį ginklą bei šaudmenis nešiojo, yra pagrįsta ir paliekama galioti.

Nors nuteistasis parodė, kad nieko nužudyti nenorėjo, norėjo tik sužeisti, jo paties parodymai apie šaudymą ir jo išankstinis pasiruošimas susirėmimui, jo atlikti veiksmai konfliktui spręsti (šaudymas) rodo, jog nuteistasis suprato, kad tokiu būdu kėsinasi į M. G. ir A. G. gyvybę, galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (kito žmogaus sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. Š. M. G. nužudė, o A. G. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma ir apie tai, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog į A. G. buvo šaudoma kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tačiau tokie apeliantų argumentai yra nepagrįsti. Teismas ir nužudymą, ir nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantį požymį nustatė teisingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 7 p. (kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu), kai, siekdamas nužudyti asmenį, kaltininkas panaudoja tokį būdą, kuris yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus, bet ir bent vieno kito žmogaus gyvybei. Pavojus kitų žmonių gyvybei paprastai kyla, kai nužudoma sprogdinant, padegant, šaudant, jei šalia nukentėjusiojo esama kitų žmonių. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą nepriklausomai nuo to, ar panaudojus tokį būdą faktiškai nukentėjo bent vienas kitas žmogus. Byloje nustatyta, kad S. Š. į M. G. ir A. G. šaudė tuo metu, kai aplinkui buvo daug žmonių, vyko grumtynės tarp V. V. ir A. B., kiti asmenys tas muštynes stebėjo netoliese. Pats nuteistasis parodė, kad šovė nesitaikydamas, šovė į M. G. pusę, šaudė į žmonių būrį, iššaudė visą apkabą. Akivaizdu, kad dėl tokių S. Š. veiksmų buvo grėsmė ir kitų žmonių gyvybei. Apeliantai dar nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog S. Š. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nesunkiai sužalojo A. G., nes A. G. parodė, kad rankas kažkas jam peršovė tik išlipus iš automobilio. Tuo tarpu nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad A. G. išlipus iš automobilio, netoli jo buvo S. Š. arba kad S. Š. į A. G. pradėjo šaudyti šiam išlipant iš automobilio. Todėl nepašalinęs šių prieštaravimų ir nenustatęs konkrečių S. Š. veiksmų teismas, apeliantų nuomone, neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad S. Š. tyčia kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu šaudė į A. G. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokie argumentai irgi yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad teisme A. G. parodymų praktiškai nedavė. Iš jo teisme keliais sakiniais duotų parodymų negalima spręsti apie tai, kuriuo momentu įvykio metu jis buvo sužalotas, tai buvo nustatyta kitais įrodymais. Tai, kad A. G. buvo sužalotas ne prie automobilio, o buvo aikštelės viduryje, kur vyko grumtynės, patvirtina ne tik L. J., bet ir liudytojo R. G. parodymai - „pasigirdus šūviams į automobilį netrukus parbėgo A. G.“. Be to, ir pats nuteistasis S. Š. parodė, kad maždaug tuo pačiu metu, kai jis šovė į M. G. pusę, jį puolė ir A. G., todėl į jį taip pat šovė. Akivaizdu, kad A. G. buvo sužalotas ne prie automobilio, o aikštelės viduryje, kur vyko grumtynės ir aplinkui buvo žmonių. Todėl nuteistojo nusikalstama veika ir dėl M. G. nužudymo, ir A. G. nesunkaus sveikatos sutrikdymo teisingai kvalifikuota atitinkamai pagal BK 129 str. 2 d. 7 p. ir BK 138 str. 2 d. 7 p.

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus apie tariamai padarytus Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus kolegija taip pat atmeta. Iš skundų turinio matosi, kad tokiais pažeidimais iš esmės apeliantai laiko įrodymų vertinimą bei teismo išvadas, kurios, apeliantų nuomone, neatitinka bylos aplinkybių. Tokiu būdu, jų nuomone, buvo pažeistas ir nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., LR Konstitucijos 31 str. bei BPK 44 str. 6 d. bei BPK 1 str. 1 d. reikalavimai dėl neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo. Šie apeliantų argumentai nepagrįsti.

Skundžiamas nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 304-307 str. reikalavimų ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimais. Tuo, kad teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė, jog S. Š. šaunamąjį ginklą neteisėtai įgijo, kai tuo tarpu kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad jis tą ginklą rado, nagrinėjimo teisme ribos nebuvo peržengtos, nes tai nebuvo aplinkybė, iš esmės skirtinga nei nurodyta kaltinamajame akte. Dėl to nuteistojo S. Š. teisė į gynybą nebuvo pažeista. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį šioje dalyje panaikina, pašalindamas kaltinimo dalį ne tik dėl šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimo, bet ir jų laikymo. BPK 1 str. įtvirtintas išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė ar kitokia poveikio priemonė gali būti taikoma tik baudžiamojo proceso metu neabejotinai nustačius nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei išsiaiškinus visas sankcijai taikyti reikšmingas aplinkybes. Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta, kad nėra jokių abejonių, jog būtent S. Š. nužudė M. G. ir sužeidė A. G. ir kad tai jis padarė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu šaudydamas turėtu šaunamuoju ginklu. Viso baudžiamojo proceso metu nuteistajam ir jo gynėjui nebuvo ribojama teisė aktyviai dalyvauti procese, jie teikė prašymus, kėlė naujas versijas. Pats pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas ir į paties nuteistojo parodymus, abejones, kurių teisminio nagrinėjimo metu pašalinti nepavyko, įvertino nuteistojo naudai, teismas S. Š. dalį kaltinimų pašalino tuo palengvindamas nuteistojo teisinę padėtį. Nuteistasis S. Š. šioje byloje buvo pripažintas kaltu ir nuteistas tik už tas nusikalstamas veikas, kuriose nuteistojo dalyvavimas jų padaryme bei jo kaltė buvo neginčijamai įrodyta. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išsamiai išdėstė ir nuteistojo kaltę patvirtinančius įrodymus, ir jų vertinimo bei kitų įrodymų atmetimo motyvus. Apie tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai, jau buvo nurodyta ir šiame nuosprendyje. Apeliaciniuose skunduose apeliantai nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės. Teismas šioje byloje įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Tai, kad nuosprendyje įrodymai įvertinti ne taip, kaip to pageidavo nuteistasis, negali būti laikoma BPK pažeidimu. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, jokių kitų esminių BPK reikalavimų pažeidimų kolegija irgi nenustatė.

Nors abu apeliantai skunduose neprašo švelninti bausmės, tačiau nuteistasis savo apeliacinio skundo pradžioje nurodo ir apie tai, kad nuosprendis nepagrįstas ir dėl paskirtos bausmės bei civilinių ieškinių dydžio. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas ir šiuos klausimus išsprendė tinkamai. Skirdamas S. Š. bausmę teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi ir BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Nors kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad S. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, teismas nuteistojo atsakomybę pagal BK 129 str. 2 d. 7 p. bei 138 str. 2 d. 7 p. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad šių nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis bei rizikingas nukentėjusiųjų elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad visos S. Š. padarytos nusikalstamos veikos kelia didelį pavojų visuomenės saugumui, kad BK 129 str. 2 d. 7 p. numatyta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, o nužudymu buvo sukelti negrąžinami padariniai ir padaryta žala nukentėjusiojo artimiesiems ir visuomenei. Nusikaltimai buvo baigti, nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant tiesiogine tyčia. Taip pat buvo atsižvelgta ir į kaltininko asmenybę. S. Š. yra teistas 4 kartus, teistumai neišnykę. Iš byloje esančių nuosprendžių matosi, kad jis buvo nuteistas už dalyvavimą riaušėse laisvės atėmimo vietoje, pasipriešinimą policijos pareigūnams bei viešosios tvarkos pažeidimą. Ne kartą baustas už administracinės teisės pažeidimus, tarp jų ir už girtavimą viešose vietose bei policijos pareigūnų nurodymų nevykdymą bei jų įžeidinėjimą. Visos šios aplinkybės ne tik neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, bet ir rodo padidintą S. Š. asmenybės pavojingumą, o nurodytas jo neišnykusių teistumų už tyčinius nusikaltimus skaičius leidžia padaryti išvadą, kad S. Š. nusikalto ne atsitiktinai, jo antivisuomeninės nuostatos ir polinkis daryti nusikaltimus jau yra nuoseklus kaltininko gyvenimo būdo ir ankstesnio jo elgesio padarinys. Teismas jau įvertino ir tai, kad S. Š. gyvena su L. L., su ja susilaukė dukros. Įvertinęs tai, kad pagal BK 253 str. 1 d. nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad S. Š. yra recidyvistas (BK 56 str. 1 d.) teismas už šią nusikalstamą paskyrė nuteistajam nežymiai sankcijos vidurkį viršijančią laisvės atėmimo bausmę 3 metams. Pagal BK 129 str. 2 d. 7 p. ir 138 str. 2 d. 7 p. teismas nuteistajam paskyrė mažesnes už sankcijų vidurkius atitinkamai 12 m. ir 2 m. laisvės atėmimo bausmes. Šios bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu. Įvertinant visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, S. Š. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.

Civilinių ieškinių klausimą teismas taip pat išsprendė tinkamai. Nukentėjusiosios R. G. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos, susijusios su sūnaus laidotuvėmis, bei Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl išlaidų, susijusių su M. G. ir A. G. gydymu, pagrįsti prie bylos pridėtais dokumentais, todėl teismas pagrįstai juos patenkino. Nužudytojo M. G. motinai R. G. teismas iš nuteistojo S. Š. priteisė 70000 Lt, o seseriai S. B. 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir nuosprendyje išdėstė tokio sprendimo motyvus. Toks iš nuteistojo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka ne tik CK 6.250 str., 6.282 str. nuostatas, bet ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Vadovaujantis BPK 103 str. 6 p., 106 str. 2 d. nuostatomis, nukentėjusiosioms R. G. bei S. B. pagrįstai buvo priteistos išlaidos, turėtos advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiųjų atstovas, paslaugoms apmokėti, atitinkamai 4000 Lt ir 1000 Lt. Taip pat pagrįstai iš nuteistojo S. Š. buvo nuspręsta išieškoti 265,98 Lt proceso išlaidų, susijusių su eksperto, nukentėjusiųjų bei liudytojos kelionės į teismą išlaidomis.

Iš dalies tenkinant nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus, nuosprendis keičiamas dar ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matosi, kad į bausmę teismas tik įskaitė S. Š. laikino sulaikymo ir suėmimo laiką, tačiau iš viso nenurodė, nuo kada pradedamas skaičiuoti paskirtos bausmės atlikimo laikas. Šis nuosprendžio trūkumas irgi turi būti ištaisytas. Kardomoji priemonė S. Š. buvo pakeista skundžiamu nuosprendžiu ir jis buvo suimtas teismo salėje 2009 m. gruodžio 14 d. Nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas ir jam paskirtos bausmės atlikimo laikas.

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p., 4 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Nuosprendžio dalį, kuria S. Š. nuteistas pagal BK 253 str. 1 d. už perdirbto ar savadarbio šaunamojo ginklo, skirto šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su nemažiau kaip aštuoniais 9 mm kalibro trumpais „Browning“ tipo šoviniais neteisėtą įgijimą ir laikymą, panaikinti.

Nuteistajam S. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką pradėti skaičiuoti nuo 2009 m. gruodžio 14 d. Į bausmės laiką įskaityti S. Š. laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2007 m. rugpjūčio 3 d. iki 2008 m. vasario 5 d.

Nuteistajam S. Š. paskirtų bausmių ir kitos nuosprendžio dalies nekeisti.