Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėja V. Miliuvienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.; 2.1.6.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. gruodžio 14 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš S. M. priteista K. Z. 1090 Lt turtinės žalos, 5000 Lt neturtinės žalos ir 500 Lt už advokato paslaugas, bei 1679 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. nuteistas už tai, kad 2004 m. birželio 15 d., apie 22 val., A. G. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su P. Z. dėl nevienkartinio netinkamo pastarojo elgesio su jo motina J. M. metu, tyčia sudavė kumščiu P. Z. du kartus į galvos veidinę dalį, padarydamas nosies, dešinio skruostikaulio, viršutinio bei apatinio žandikaulių lūžius, galvos smegenų sužalojimą, kuris pasireiškė kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sukrėtimu ir pabrinkimu, dėl ko P. Z. 2004 m. birželio 25 d. mirė, t.y. tyčia jį nužudė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis S. M. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė siūlė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. S. M. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d. ir jis pagrįstai už šio nusikaltimo padarymą nuteistas.

Apelianto prašymas atlikti byloje papildomą tyrimą atmestinas. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. M. kaltu pagal BK 129 str. 1 d., rėmėsi ikiteisminio tyrimo įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismo išvada dėl S. M. kaltės nužudžius P. Z. padaryta remiantis paties nuteistojo parodymais, teismo medicinos ekspertizės išvadomis ir kitais bylos duomenimis. Apeliantas prisipažino sudavęs nukentėjusiajam P. Z. du smūgius kumščiu į veidą. Ekspertizės aktu nustatyta, kad P. Z. mirties priežastimi buvo galvos smegenų sužalojimas, ir kad nukentėjusiojo mirtį įtakojo du smūgiai į galvos veidinę dalį. Šie bylos duomenys visiškai patvirtina, kad nuteistojo veiksmai ir nukentėjusiojo mirtis buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje. Todėl apygardos teismas, įvertinęs visumą byloje išanalizuotų ir ištirtų įrodymų, padarė teisingą išvadą, kad apeliantas tyčia nužudė P. Z. .

Apeliantas mano, kad nukentėjusysis negalėjo mirti nuo jo suduotų smūgių, nes po įvykio jis dar buvo atėjęs pas liudytoją P. S., be to, jis mirė ne iš karto po jo suduotų smūgių, o po dešimties dienų. Šis apelianto skundo argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Nors liudytojas P. S. patvirtino aplinkybę, kad nukentėjusysis po įvykio buvo pas jį atėjęs, tačiau tuo pat metu jis nurodė, kad nukentėjusysis buvo sumuštas, negalėjo valgyti, sakė, kad skauda žandikaulį (t.2 b.l. 149-150). Teismo medicinos ekspertai ekspertizės akte nurodė, kad ilgesnis (1,5 paros) laiko tarpas nuo patirtos traumos iki ilgalaikio sąmonės netekimo paaiškinamos laipsnišku galvos smegenų pabrinkimo progresavimu. Tai, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto po nuteistojo suduotų jam smūgių, o po kelių dienų, nuteistojo veikos kvalifikacijai įtakos neturi, nes atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, svarbu yra tai, kad būtų nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) (Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 4 punktas), o tai byloje yra nustatyta.

Be to, apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusysis sirgo epilepsija ir po įvykio buvo ne kartą nugriuvęs, todėl mano, kad susitrenkti galvą jis galėjo krisdamas. Šis apelianto argumentas yra paneigtas teismo medicinos ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, kad P. Z. mirtis su sužalojimais, kurie galėjo būti padaryti nugriuvus, ryšio neturi (t. 2. b. l. 8 – 16).

Taip pat apeliantas skunde nurodo, kad jis sudavė nukentėjusiajam smūgius, gindamas savo motiną. Pirmosios instancijos teismas tyrė šią nuteistojo versija ir išsamiai nuosprendyje motyvavo kodėl S. M. nusikalstama veika negali būti vertinama kaip padaryta veikiant būtinosios ginties sąlygomis ar būtinosios ginties ribų peržengimo sąlygomis. Byloje nėra duomenų, pagal kuriuos kolegija padarytų priešingą teismo sprendimui išvadą, todėl S. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d.

Nuteistajam S. M. bausmė paskirta laikantis BK 54 str. nuostatų. Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, į tai, kad nusikaltimas sukėlė neatstatomas pasekmes – nužudytas kitas žmogaus. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad S. M. anksčiau neteistas, nusikaltimo padarymą įtakojo paties nukentėjusiojo netinkamas elgesys, apeliantas iš esmės prisipažino padaręs nusikaltimą. Teismas, atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, apeliantui paskyrė bausmę mažesnę nei BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesti.