Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-04-30 · Administracinė byla Nr. I-441-662/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-04-30
Bylos Nr.
I-441-662/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Petras Viščinis (pirm.), Jūra Marija Strumskienė, Audrius Bakaveckas (pran.)
Atsakovas
Studijų, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos
Pareiškėjas
I. B., I. C., M. M., N. E., A. K.
Advokatai
Darius Ališauskas
Administracinė byla Nr. I-441-662/2009Procesinio sprendimo kategorija 30; 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Petro Viščinio, kolegijos teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Jūros Marijos Strumskienės,

sekretoriaujant Jolitai Varnaitei,dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Dariui Ališauskui,

atsakovo Studijų kokybės vertinimo centro atstovėms Ievai Kairiūkštytei, Rimai Žilinskaitei, Raimondai Siaurusaitytei, atsakovo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos atstovei Olgai Pacevičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjų I. B., I. C., M. M., N. E. ir A. K. skundą atsakovams Studijų kokybės vertinimo centrui ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai skundu (I t., b. l. 3-6) prašo panaikinti: Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. liepos 2 d. pažymose Nr. (duomenys nesklebtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. liepos 30 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytą sąlygą, išlaikyti teisės kvalifikacijos egzaminą pagal šio egzamino programą Studijų kokybės vertinimo centre ir palikti galioti nuostatą, vertinti pareiškėjų užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę kvalifikaciją, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines vientisąsias studijas; panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos 2008 m. rugsėjo 18 d. posėdžio protokolinį sprendimą Nr. AK-2008-05, 2008 m. rugsėjo 30 d. protokolinį sprendimą Nr. AK-2008-07, 2008 m. spalio 13 d. protokolinį sprendimą Nr. AK-2008-08, kuriais palikti galioti Studijų kokybės vertinimo centro sprendimai. Taip pat įpareigoti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją priimti įsakymą pripažinti pareiškėjams įgytą aukštąją universitetinę teisininko kvalifikaciją.

Pareiškėjai skunde paaiškino, kad į Studijų kokybės vertinimo centrą kreipėsi su prašymu dėl Baltijos rusų institute (Baltijos Krievu Institūts), Latvijos Respublikoje, įgytos aukštojo mokslo teisininko kvalifikacijos pripažinimo. Atsakovas pareiškėjų atžvilgiu priėmė sprendimus, jų kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą. Su tokiais sprendimais pareiškėjai nesutinka ir laiko juos neteisėtais bei nepagrįstais.

Studijų kokybės vertinimo centro sprendimuose dėl kvalifikacijos įvertinimo pagrindimo yra aiškiai įvardinti visi reikalavimai, bei pripažinta, kad nei tarp studijų apimties, pasiekimų vertinimo, programos turinio esminių skirtumų nenustatyta. Pažymi, kad jokie Lietuvos Respublikos teisės aktai konkrečiai nenustato ir neapibrėžia, kas yra esminiai skirtumai tarp užsienyje ir Lietuvoje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos. Todėl pareiškėjai mano, kad tuo pažeidžiamos jų teisės, numatytos Lisabonos konvencijos III skyriaus 2 str. numatantis, kad kiekviena šalis užtikrins, kad vertinimo ir kvalifikacijų pripažinimo metodika ir kriterijai bus aiškūs, nuoseklūs ir patikimi. Tuo tarpu Lietuvos teisės aktai apibrėžia tik esminius skirtumus tarp kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą.

Šalies argumentai

Skunde nurodė, kad Lisabonos konvencija nustato, jog pripažinimo sprendimas grindžiamas aukštojo mokslo kvalifikacija, liudijančia žinias ir įgūdžius, kiekviena šalis pripažins aukštojo mokslo kvalifikacijas, suteiktas kitoje šalyje, jei negalima nurodyti esminių skirtumų tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekiama, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteiktos šalyje, kurioje siekiama pripažinimo. Kalbant apie studijų rezultatus, tai reiškia, kad turi būti skirtumas tarp rezultato, kurį suteikia įgyta kvalifikacija Baltijos rusų institute, Latvijoje, ir rezultato, kurį Lietuvoje suteikia kvalifikacija, įgyta Lietuvos aukštojoje mokykloje. Tuo tarpu Studijų kokybės vertinimo centras nukrypsta nuo šios aiškiai apibrėžtos taisyklės ir vertina rezultatą, kurį suteikia įgyta kvalifikacija Baltijos rusų institute ne Latvijoje, bet Lietuvoje be pripažinimo. Atkreipia dėmesį, kad tokio vertinimo neteisingumas akivaizdus ne tik Lisabonos konvencijoje, bet ir Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo teisės normos prasme.

Pareiškėjai teigia, kad atsakovo nustatytas studijų vykdymas, tam tikru laikotarpiu, kai studijas vykdanti Užsienio aukštoji mokykla neturėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas, jokiu būdu negali būti vertinamas kaip esminis skirtumas, kadangi negali turėti įtakos studijų apimčiai, pasiekimų vertinimui, programos turiniui ir studijų rezultatams. Tam tikro leidimo neturėjimas, už kurį atsakinga pati aukštoji mokykla, gali turėti įtakos tik pačiai institucijai, be to, negali kelti atsakomybės asmeniui, studijuojančiam joje. Todėl Centras neturėjo jokio teisinio pagrindo taikyti Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų (toliau – Nuostatų) 14.2 p. reikalavimus ir nustatyti sąlygą pripažinti pareiškėjų kvalifikaciją kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas tik kvalifikacijos turėtojai išlaikius teisės kvalifikacinį egzaminą.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjų atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsiliepime (II t., b. l. 105-116) paaiškino, kad pareiškėjų skunde nurodyti reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi studijų rezultatai yra vienas iš kriterijų, vertinat užsienyje įgytą kvalifikaciją, siekiant ją pripažinti Lietuvos Respublikoje. Teismų praktika patvirtina, jog studijų ar jų dalies vykdymas be teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo yra pagrindas konstatuoti esminį skirtumą – nepakankamus studijų rezultatus, ir tai reiškia esminį kvalifikacijų skirtumą. Taip pat pagrįstai buvo nustatyta, kad dalis studijų buvo vykdoma mokymo įstaigai neturint leidimo verstis šia veikla Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad pareiškėjai klaidingai aiškina patiems tenkančią pareigą pateikti kvalifikacijos vertinimui reikalingus dokumentus, faktus bei kitus su kvalifikacijų vertinimu susijusius aspektus.

Nurodė, kad pareiškėjai kreipėsi į Studijų kokybės vertinimo centrą dėl Baltijos rusų institute, Latvijos Respublikoje, įgyto aukštojo mokslo teisininko kvalifikacijos. Išnagrinėjus pareiškėjų ir Baltijos tarptautinės akademijos (ankstesnis pavadinimas Baltijos rusų institutas) pateiktus dokumentus buvo nustatyta, kad pareiškėjų studijos buvo vykdomos Lietuvos Respublikoje, kai Baltijos rusų institutas neturėjo teisės vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje. Tuo pagrindu nustatytas esminis skirtumas tarp pareiškėjų kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų, ir atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje, bei pagal Nuostatų 14.2 p.

Šalies argumentai

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovės su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (II t., b. l. 90-94) paaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 „ Dėl Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo“ 2 p., institucija, vykdanti užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą yra Studijų kokybės vertinimo centras, o Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija vykdo užsienyje įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą. Šioje administracinėje byloje pareiškėjai skundžia tik sprendimus dėl jų užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo. Be to, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija nepriėmė pareiškėjų atžvilgiu jokio sprendimo, kuris jų netenkintų ir būtų skundžiamas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 str. 2 d., administracinėje byloje atsakovas yra institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami, todėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija šioje byloje yra netinkama atsakovė.

Nurodė, kad Kompetentingos valstybės institucijos negali besąlygiškai pripažinti kvalifikacijos, įgytos neteisėtai vykdytų aukštojo mokslo studijų metu. Pripažįstant tokią kvalifikaciją valstybės kompetentingos institucijos garantuotų, kad tokia aukštojo mokslo kvalifikacija yra tinkamos kokybės ir gali teikti atitinkamas akademines bei profesines teises, t. y. kad tokią aukštojo mokslo kvalifikaciją turintis asmuo galės stoti į atitinkamas studijas ir teiks paslaugas, atitinkančias visuomenės teisėtus interesus ir lūkesčius. Tokios garantijos valstybės kompetentingos institucijos negali prisiimti, nes asmens įgyta aukštojo mokslo kvalifikacija buvo įgyta institucijoje, kuri dalį studijų vykdė Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturėdama tam leidimo, t. y. valstybė neištyrė tokios institucijos pasirengimo vykdyti su studijomis susijusią veiklą ir negali garantuoti, kad tokia veikla bus tinkamos kokybės ir atitiks visuomenės teisėtus interesus ir lūkesčius. Kvalifikacija, suteikta dalį studijų įgyvendinus Lietuvoje, neturint tam leidimo, iš esmės skiriasi nuo atitinkamos Lietuvoje pripažįstamos aukštojo mokslo kvalifikacijos.

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovė prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčo santykius reglamentuoja Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencija (1997 m.) (toliau –Lisabonos konvencija), 2000 m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės sutartimi „Dėl išsimokslinimo pripažinimo Baltijos valstybių aukštojo mokslo erdvėje“, Aukštojo mokslo įstatymu, Užsienyje įsigytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 (toliau – Nuostatai).

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 str. 3 d., užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad nei 1997 m. Lisabonos konvencija, nei Aukštojo mokslo įstatymas nenustato įpareigojimo be jokių išlygų pripažinti kitoje valstybėje įgytą kvalifikaciją, jei tą kvalifikaciją yra suteikusi kitoje valstybėje pripažinta ir oficialiai veikianti mokymo įstaiga. Tokios įstaigos suteiktą kvalifikaciją kompetentingos nacionalinės institucijos turi vertinti. Aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimą reglamentuoja Lisabonos konvencijos VI skyrius. Pagal šio skyriaus 1 str., kiekviena šalis turi pripažinti aukštojo mokslo kvalifikacijas, suteiktas kitoje šalyje, jei negalima nurodyti (nėra) esminių skirtumų tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekiama, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteiktos šalyje, kurioje siekiama pripažinimo (atitinkamų diplomų, išduodamų Lietuvoje). Lisabonos konvencijos II skyriaus 3 str. nustato, kad šalys turi teisę suteikti kvalifikacijų pripažinimui palankesnes sąlygas pagal pasirašytas ar ateityje pasirašytinas sutartis. Minėtos konvencijos VI skyriaus 5 str. nurodyta, kad kiekviena šalis gali užsienio mokslo institucijų suteiktų aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimą savo teritorijoje sąlygoti specifiniais nacionalinės teisės reikalavimais ar specifiniais susitarimais, sudarytais su šalimis, kuriose yra kvalifikacijas suteikusių institucijų. Analogiškai ir Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 18 d. pasirašytoje sutartyje „Dėl išsimokslinimo pripažinimo Baltijos valstybių aukštojo mokslo erdvėje“ (Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 2000 m. gruodžio 12 d. įstatymu Nr. IX-75) aptarė įvairaus lygio kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo supaprastintą režimą, dėl aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo 2 str. įtvirtino principą, kad valstybės pripažins viena kitos aukštojo mokslo kvalifikacijas, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai kvalifikacijų skirtumai. Trišalė sutartis išlygų iš jos 2 str. įtvirtinto pagrindinio principo ar savaiminio aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo (neatliekant asmens kvalifikacijų vertinimo) nenumato. Vadinasi, Trišalės sutarties šalies, kurioje siekiama (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos) kitoje šios Sutarties šalyje (šiuo atveju – Latvijos Respublikoje) įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo, kompetentinga institucija (šiuo atveju – atsakovas) turi atlikti lyginamąjį aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą bendra teisės aktais nustatyta tvarka ir nustatyti, ar nėra esminių skirtumų.

Sprendžiant užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo klausimą būtina atlikti siekiamos pripažinti ir pripažinimo šalyje atitinkamos kvalifikacijų palyginamąjį įvertinimą ir nustatyti, ar tarp šių kvalifikacijų nėra esminių skirtumų. Minėtų esminių skirtumų nustatymo kriterijai tiesiogiai nenurodyti nei Lisabonos konvencijoje, nei trišalėje sutartyje, nei Nuostatuose, tačiau jie gali būti nustatyti iš Lisabonos konvencijos pateikto aukštojo lavinimo programos apibrėžimo, pagal kurį aukštojo lavinimo programa – tai studijų programa, šalies kompetentingų valdžios institucijų pripažįstama kaip priklausanti jos aukštojo mokslo sistemai, kurią baigusiam studentui suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija. Sprendžiant kvalifikacijų palyginamojo įvertinimo klausimą, reikšminga yra nustatyti, kokios (pagal apimtį, turinį ir mokymo proceso organizavimo būdą) yra šalių aukštojo lavinimo programos. Kompetentinga institucija, sprendžianti dėl užsienio mokslo įstaigoje įgytos kvalifikacijos įvertinimo, turi nustatyti užsienio aukštojo mokslo programos atitiktį analogiškai mokymo programai pripažinimo šalyje, lemiančią ir išvadą dėl buvimo ar nebuvimo skirtumų tarp kvalifikacijos, suteiktos užsienyje, ir tos pačios kvalifikacijos suteikiamos įvertinimo šalyje. Kvalifikacijos kokybę lemia ne tik tai, kiek valandų tam tikri dalykai buvo dėstomi ir kokių dalykų egzaminai ir įskaitos išlaikyti, bet ir mokymo proceso organizavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12 – 802/2003).

Nagrinėjamo ginčo esmė – ar Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos 2008 m. rugsėjo 18 d. protokolinis sprendimas Nr. AK-2008-05, 2008 m. rugsėjo 30 d. protokolinis sprendimas Nr. AK-2008-07, 2008 m. spalio 13 d. protokolinis sprendimas Nr. AK 2008-08 ir Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. liepos 2 d. sprendimais Nr. 14-463, Nr. 14-462, Nr. 14-459, Nr. 14-443 bei 2008 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 14-555 nustatyta sąlyga yra teisėta ir pagrįsta.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai M. M., I. C., A. K., I. B. ir N. E. 2006 m. birželio 15 d. baigė studijas Latvijos Respublikos Baltijos rusų institute ir gavo diplomą, patvirtinantį suteiktą teisininko kvalifikaciją (II t., b. l. 124-125, 181-182, III t., 30-31, 71-72, 128-129).

M. M. pateikė 2006 m. gruodžio 18 d., I. C. pateikė 2006 m. liepos 14 d., A. K. pateikė 2007 m. kovo 13 d., I. B. pateikė 2006 m. rugsėjo 12 d., N. E. pateikė 2007 m. kovo 1 d. Studijų kokybės vertinimo centrui paraiškas įvertinti užsienyje įgytą aukštojo mokslo kvalifikaciją (II t., b. l. 119, 177, III t., 26, 66, 119).

Studijų kokybės vertinimo centras vadovaudamasis Nuostatų 14.2 p., pareiškėjų M. M., I. C., A. K., I. B. ir N. E. kvalifikaciją įvertino kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojai išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre.

Nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis Nuostatų 11 p. Studijų kokybės vertinimo centras sprendimuose nustatė vieną esminį skirtumą tarp pareiškėjų kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje, t. y. išnagrinėjęs pareiškėjų ir Baltijos tarptautinės akademijos pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjų, studijos nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. liepos mėn., vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, o Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija).

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 15 str. 2 d. Lietuvos ir užsienio aukštosios mokyklos, ketinančios Lietuvoje vykdyti studijas pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, turi Vyriausybės nustatyta tvarka gauti leidimą šioms paslaugoms teikti. Aukštųjų mokyklų steigimo ir leidimų vykdyti studijas išdavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-09-09 nutarimu (Žin., 2003, Nr. 87-3944), 45 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus sprendimą pritarti leidimo vykdyti studijas pagal kitų valstybių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla išdavimui ir švietimo ir mokslo ministro sudarytai komisijai patvirtinus, kad įvykdytos visos sąlygos, nurodytos priimant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, Švietimo ir mokslo ministerija juridiniam asmeniui išduoda leidimą vykdyti studijas Lietuvoje pagal kitų valstybių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla.

Pareiškėjai, užpildydami Studijų kokybės vertinimo centro pateiktą klausimą „Dėl informacijos apie studijų Baltijos rusų institute įgyvendinimo vietą“ (II t., b. l. 123, 180, III t., b. l. 38, 67, 79, 121), nurodė, kad studijos (paskaitos, konsultacijos, egzaminai, įskaitos, atsiskaitymai už kontrolinius ir kursinius darbus) visą studijų laikotarpį, t. y. 2002-2006 m. vyko Latvijoje. Tačiau patikslindami galutinę informaciją nurodė, kad 2003 - 2005 m. studijos vyko Lietuvoje, t. y. akademijos atstovybėje Vilniuje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Iš to seka, kad dalis studijų (2003-2005 m.) įgyvendintos Lietuvos Respublikoje, kai Baltijos rusų institutas neturėjo kompetentingų institucijų leidimo vykdyti studijas

Informaciją, kad dalis studijų (konsultacijos, paskaitos, įskaitos, egzaminai, atsiskaitymas už kontrolinius (kursinius) darbus) vyko Lietuvoje, pareiškėjai patvirtino ir apeliacijose, pateiktose Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinei komisijai (II t., 158-160, III t., 9-11, 51-53, 101-103, 154-156).

Nuostatų 14 p. numato, kad Studijų kokybės vertinimo centras priima vieną iš sprendimų: 1) vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje; 2) vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus); 3) vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip nelygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje. Pabrėžtina, kad pareiškėjų atveju buvo priimtas sprendimas kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę. Nuostatuose ar kituose nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose nėra numatytos taisyklės, kuriomis reikia vadovautis atskiriant atvejus, kada Studijų kokybės vertinimo centras gali įpareigoti laikyti kvalifikacinį egzaminą kaip ir draudimų įpareigoti laikyti egzaminą. Čia netgi nėra nurodoma, jog kvalifikacinio egzamino laikymas galimas tik tada, kai nustatoma esminių skirtumų. Esminių skirtumų nustatymas susijęs su klausimo dėl kvalifikacijos pripažinimo lygiaverte sprendimu, t. y. tada, kai tokie skirtumai nustatomi kvalifikacija gali būti pripažįstama nelygiaverte. Pažymėtina, kad teisės aktuose nenustatyti draudimai paskirti laikyti kvalifikacinį egzaminą ir tada, kai nėra nustatomi esminiai skirtumai. Tai rodo, kad egzaminas gali būti laikomas ir tada, kai nustatomi neesminiai skirtumai. Netgi pareiškėjams įrodžius, kad skirtumai nebuvo esminiai, jie nebūtinai turi būti atleidžiami nuo pareigos laikyti kvalifikacinį egzaminą. Esminio skirtumo buvimas yra būtina sąlyga pripažįstant kvalifikaciją nelygiaverte, bet nenustatant pripažinimo sąlygą – kvalifikacinio egzamino laikymą. Aukštojo mokslo įstatyme aukštasis išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Iš šio apibrėžimo bei aukščiau minėto Lisabonos konvencijoje pateikiamo apibrėžimo išplaukiančiais principais ir turi būti vadovaujamasi nustatant reikalingumą laikyti kvalifikacinį egzaminą. Vertintina ir tai, kad tokiu kvalifikacijos pripažinimu pripažįstama pareiškėjų teisės į darbo veiklą ta apimtimi kokia suteikiama kitiems pripažįstančioje šalyje išsilavinimą gavusiems asmenims.

Vertindamas byloje surinktus įrodymus teismas daro išvadą, kad pagal nustatytas aplinkybes atsakovas turėjo teisę pripažinti pareiškėjų kvalifikaciją, su sąlyga, kad bus išlaikytas kvalifikacinis egzaminas. Abejonių dėl tinkamos pareiškėjų kvalifikacijos kelia sekančios aplinkybės.

Baltijos tarptautinės akademijos pažymose nurodyta, kad pareiškėjai visą studijų laikotarpį nuo 2002 rugsėjo mėn. iki 2006 m. birželio mėn. studijavo Baltijos rusų institute, Latvijoje. Nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. liepos mėn. Lietuvos Respublikoje buvo vykdomos tik konsultacijos, kai jas organizavo ir vykdė ne Baltijos humanitarinis centras, o Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija). Be to, Baltijos rusų institutas (dabartinė Baltijos tarptautinė akademija) taip pat nurodė, kad per visą pareiškėjos studijų laikotarpį studijas vykdė būtent jis ir jokie mokomieji dalykai, studijuojami Baltijos humanitariniame centre (Tarptautinėje Baltijos akademijoje) nebuvo įskaitomi 2003–2005 m. nurodytu laikotarpiu (II t. b. l. 153, 198-199, III t., b. l. 57, 92-93, 141-142). Teismas daro išvadą, jog kadangi aukštoji mokykla pati atsiribojo nuo Baltijos humanitarinio centro ir Tarptautinės Baltijos akademijos vykdytos veiklos, laikytina, kad per visą pareiškėjų studijų laikotarpį studijų vykdytoja buvo ji, o ne Lietuvoje veikę juridiniai asmenys. Be to, Baltijos rusų institutas (dabartinė – Baltijos tarptautinė akademija), kuri save įvardija kaip studijų vykdytoja, niekada neturėjo leidimo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje.

Išanalizavęs sutartis tarp pareiškėjų M. M., I. C., I. B. (pareiškėjai A. K. ir N. E. sutarčių nepateikė) ir Baltijos rusų instituto teismas daro išvadą, kad šios sutarties vykdytoju, įsipareigojusiu suteikti pareiškėjams išsilavinimą buvo Baltijos rusų institutas. Tai išplaukia iš sutarties 1.1 punkto, kuriuo Baltijos rusų institutas įsipareigojo būti studijų vykdytoju ir išduoti pareiškėjui diplomą. Parengti specialistą taip pat įsipareigojo Baltijos rusų institutas pagal Latvijos švietimo ministerijos patvirtintas programas (2.1.1 punktas). Pagal sutarties 4.3 punktą, klausytoją pašalinus iš Baltijos humanitarinio centro, jis išbraukiamas ir iš Baltijos rusų instituto sąrašų. Tai rodo, kad net ir tada, kai studijos buvo įgyvendintos Lietuvoje, tikrasis studijų vykdytojas buvo Baltijos rusų institutas (II t., 136-138, 191-192, III t., 84-86). Šių veiksmų atlikimo laikotarpiu, kai studijos vyko Lietuvoje, Baltijos rusų institutas neturėjo leidimo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje. Be to, remiantis sutartimis su Tarptautine Baltijos akademija, matyti, kad ji buvo sudaryta dėl neformaliojo švietimo vykdymo, kuria Tarptautinė Baltijos akademija įsipareigojo suteikti pareiškėjams teorinių žinių ir praktinių gebėjimų pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo programą, todėl leidžia manyti, kad ši sutartis buvo sudaryta studijoms vykdyti Lietuvos Respublikoje (II t., b. l. 139-142, III t., 87-88, 136-137).

Byloje duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai laikotarpyje nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. liepos mėn. studijavo Latvijos Respublikoje, nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjų atstovas teisme patvirtino, jog jų studijos nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. liepos mėn. vyko Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai sutarčių su Baltijos humanitariniu centru, turėjusiu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas Lietuvoje, nepateikė.

Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas normas asmuo įgyja atitinkamą aukštojo mokslo kvalifikaciją tik baigęs pripažintos (legaliai veikiančios) aukštojo mokslo institucijos vykdomą atitinkamą valstybės pripažįstamą (legaliai vykdomą) studijų programą ir įvykdęs studijų programoje nustatytus įpareigojimus reguliariai lankyti paskaitas ir seminarus, laiku ir tinkamai išlaikyti egzaminus ir įskaitas ir kt. Tuo pat metu valstybė, išduodama licenciją vykdyti tam tikrą veiklą, savo piliečiams įsipareigoja ir garantuoja, kad tam tikra vykdoma licencijuojama veikla bus tinkamos kokybės. Aukštojo mokslo paslaugų licencijavimu užtikrinama, kad aukštojo mokslo paslaugos bus tinkamos kokybės, kad visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams nebus padaryta žalos. Todėl asmens, neturinčio leidimo (licencijos), vykdoma studijų ar su studijomis susijusi veikla negali būti laikoma tinkamo lygio ir atitinkanti visuomenės teisėtus interesus bei lūkesčius. Taigi licencijos (leidimo vykdyti studijas) nebuvimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti esminį skirtumą ir pareiškėjų kvalifikacijos besąlygiškai nepripažinti lygiaverte kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindinės studijas. Kadangi, kaip minėta, studijų dalis įgyvendinta neturint įstatymų nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje, todėl darytina išvada, kad atsakovas, vadovaudamasis Nuostatų 11 punktu, tarp pareiškėjos studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje, pagrįstai nustatė esminį skirtumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokymo procesas Vilniuje buvo vykdomas šio proceso niekaip neįteisinus, neturint aukštosioms studijoms būtinos mokymo bazės, todėl Studijų kokybės vertinimo centro sprendimas pareiškėjų kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre, bei Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo apeliacinės komisijos protokoliniai sprendimai, kuriais netenkintos pareiškėjų apeliacijos, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėjai taip pat prašo įpareigoti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją priimti įsakymą pripažinti pareiškėjams įgytą aukštąją universitetinę teisininko kvalifikaciją. Šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, t. y. tik patenkinus ankstesnius pareiškėjų reikalavimus, įmanomas ir reikalavimo, formuluojamo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos aspektu, įvykdymas. Nuostatų 2 p. numato, kad Studijų kokybės vertinimo centras vykdo užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą. Tuo tarpu, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija vykdo užsienyje įgytų kvalifikacijų akademinį įvertinimą. Remiantis Nuostatų 22 p., Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, vadovaudamasi Studijų kokybės vertinimo centro pažyma apie užsienyje įgytos kvalifikacijos įvertinimą ir kitais dokumentais priima sprendimą dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų akademinio įvertinimo. Šioje administracinėje byloje pareiškėjai skundžia Studijų kokybės vertinimo centro sprendimus dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo, be to, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija nepriėmė sprendimų, kurie netenkintų pareiškėjų ir būtų skundžiami. Todėl šiuo atveju, netenkinus pareiškėjų pirmojo reikalavimo, negali būti tenkinamas ir šis reikalavimas dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos įpareigojimo priimti įsakymą pripažinti pareiškėjams įgytą aukštąją universitetinę teisininko kvalifikaciją.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 d., 127 str. 1 d.,

nusprendė:

pareiškėjų I. B., I. C., N. E., M. M. ir A. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkas Petras ViščinisTeisėjai Audrius BakaveckasJūra Marija Strumskienė