- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-11
- Bylos Nr.
- e2S-924-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37889-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- R. Z., V. K., V. Ž., S. Š., A. G., V. S.
- Atsakovas
- AB DNB bankas
- Trečiasis asmuo
- UAB „Guboja“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. Z., V. K., V. Ž., S. Š., A. G. ir V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų R. Z., V. K., V. Ž., S. Š., A. G., V. S. ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl laidavimo sutarties transformavimo, trečiasis asmuo byloje – UAB „Guboja“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovai prašė teismo transformuoti laidavimo sutartį. Reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui atlikinėti išieškojimą iš ieškovų asmeninio turto.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi atmetė ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas nustatė, jog ieškovai laidavo už UAB “Guboja” ir įsipareigojo atsakyti atsakovui. Teismas pažymėjo, jog ieškovai, prašydami uždrausti atsakovui atlikinėti išieškojimą iš ieškovų asmeninio turto, visiškai nemotyvavo ir neargumentavo būtent tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje būtinumo, nedetalizavo kokiu būdu ir kaip bus apsaugoti jų interesai galimai jiems palankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju. Teismas padarė išvadą, jog ieškovai nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo būtinumą, kaip ir jas pagrindžiančių įrodymų, kurie sudarytų prielaidas manyti apie būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo ar apsunkinto įvykdymo grėsmę.
Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties ieškovo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai R. Z., V. K., V. Ž., S. Š., A. G., V. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jeigu šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tokios aplinkybės yra akivaizdžios. Nors antstolis vykdo išieškojimą, patenkinus ieškinį bei transformavus 2007 m. balandžio 4 d. kredito linijos sutartį, išieškojimas be akcininkų ypatingos kaltės taps neįmanomas ir apsunkins sprendimo įvykdymą.
2) Teismas nutartyje prieštarauja procesinių priemonių taikymui, bet pats peršoko per bylos nagrinėjimo stadijas ir jau faktiškai nagrinėja bylą. Teismas visiškai nemotyvavo ir neargumentavo laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo šioje byloje būtinumo, nedetalizavo kokiu būdu ir kaip kitaip bus apsaugoti jų interesai galimai jiems palankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju. Teismas nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių instituto netaikymo būtinomą, kaip ir jas pagrindžiančių įrodymų.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašo pakeisti 2007 m. balandžio 4 d. laidavimo sutarčių Nr. 1, 2, 3, 4, 5 ir 2009 m. kovo 25 d. laidavimo sutarties Nr. 6 2.1.1 punktą, nustatant, kad laiduotojai (ieškovai) atsakovo AB DNB bankas už skolininko UAB „Guboja“ prievoles subsidiariai. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovui išieškoti skolą iš ieškovų asmeninio turto.
Byloje esantys duomeny patvirtina, kad ieškovai su atsakovu 2007 m. balandžio 4 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr. K-1701-2007-15 su vėlesniais pakeitimais, pagal kurią UAB “Guboja” buvo suteikta 150.075,85 € kreditas iki 2013 m. kovo 31 d. Prievolių pagal kredito linijos limitą įvykdymo užtikrinimui buvo sudarytos šešios laidavimo sutartys, pagal kurias ieškovai įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jeigu UAB “Guboja” neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles atsakovui. UAB “Guboja” netinkamai įvykdžius prievolę, buvo pradėtas išieškojimas iš įkeisto bei parduoto UAB “Guboja” turto, tačiau jo neužteko skolai visiškai padengti. Todėl dabar yra priverstinai išieškoma iš ieškovų. Pagal 2015 m. vasario 3 d. antstolio patvarkymą liko 99.313,82 € skola. Ieškovai nurodo, kad laidavimo sutarčių 2.1.1 punkto sąlygos, kuriomis laiduotojai įsipareigoja atsakyti ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, prieštarauja tikriesiems šalių ketinimams, kadangi tikroji šalių valia buvo atsakyti pagal UAB „Guboja“ prievoles kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviams subsidiariai, o ne solidariai.
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Dėl šios priežasties paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovams palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Preliminarus ieškinio pagrįstumo, taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinimas neužkerta kelio teismui bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius įvertinti kitaip, nei tai padaryta pradinėse civilinio proceso stadijose, taip pat nesudaro pagrindo abejoti teismo, sprendžiančio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nešališkumu. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiamoje nutartyje buvo įvertinta laidavimo sutarties esmė ir tai, jog laidavimas yra asmeninis prievolių užtikrinimo būdas. Pažymėtina, jog pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Taigi, šiuo atveju pats įstatymas nustato laidavimo atveju solidarios, o ne subsidiarios, prievolės prezumpciją. Laiduotojo buvimas skolininko akcininku nedaro įtakos prievolės solidarumui.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Todėl nesutiktina su ieškovų argumentais, kad pirmos instancijos teismas nedetalizavo kokiu būdu ir kaip kitaip bus apsaugoti ieškovų interesai galimai jiems palankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog preliminariai įvertinus įrodymus, ieškovams palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į galimos žalos vykdymo proceso veiksmais ieškovams padarymą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovų atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.