Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VĮ „Turto bankas“ ir trečiųjų asmenų Nacionalinės mokėjimo agentūros ir Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ „Turto bankas“ ieškinį atsakovei G. J. (V.) dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys byloje Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Žemės ūkio ministerijos ir Žemės ūkio ministerija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

2) Priešingai, negu nurodo pirmosios instancijos teismas, minėti sprendimai nėra tik 2005 m. rugsėjo 27 d. paramos sutarties administracinė kontrolė. Galiojantys NMA ir ŽŪM sprendimai privalomi ir vykdytini. Motyvuojančioje sprendimo dalyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas ir argumentai, dėl kurių teismas kuriuos nors įrodymus atmeta bei įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies, 263 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nepasisakydamas dėl byloje esančių įrodymų apie atsakovės inicijuojamą administracinį ginčą, tiesiogiai susijusį su byloje reiškiamais reikalavimais. Teismas iš esmės peržiūrėjo, revizavo ir netiesiogiai pasisakė dėl ŽŪM ir NMA sprendimų teisėtumo, nors byloje jokie atsakovės reikalavimai nebuvo reiškiami. Teismas išėjo už bylos ribų, nors tokios kategorijos bylose nėra aktyvus. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu atsakovė buvo veiksni, pilnametė ir privalėjo suvokti savo veiksmų pasekmes, t.y. suprasti, kad praleisdama administracinio apskundimo terminus ji tokiais savo veiksmais sudaro pagrindą kompetentingoms institucijoms vykdyti (tęsti) skolos išieškojimą. Šiuo atveju ŽŪM perleido reikalavimo teisę ieškovui, kuris galiojančių NMA ir ŽŪM sprendimų pagrindų kreipėsi į bendros kompetencijos teismą dėl iš esmės tik formalaus skolos priteisimo ir tolesnio jau priverstinio vykdymo antstolių pagalba. Atsakovės veiksmų pasekmės CK 1.6 straipsnio kontekste atitinkamai įvardintos ir teismų praktikoje. Apie nesupratimo (nežinojimo) reikšmę asmens civilinei atsakomybei pasisakyta ir CK 1.6 straipsnyje. Šioje teisės normoje nustatyta, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose įtvirtintų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Atsakovė gavusi jai nepalankius NMA ir ŽŪM sprendimus turėjo galimybę pasikonsultuoti su teisininku ir išsiaiškinti jų apskundimo tvarką.

2) Teismas peržengė savo jurisdikcijos ribas nagrinėdamas paramos administravimo procedūrą, t. y. ne tik analizuodamas priimtų administracinių aktų teisėtumą, bet ir analizuodamas paramos administravimo metu Agentūros priimtus tarpinius administracinius sprendimus bei paramos dokumentų vertinimus. Tiek Agentūros, tiek Ministerijos administravimo procedūros bei jų laikantis priimti sprendimai gali ir turi būti skundžiami administraciniam teismui. Teismas, peržengdamas savo kompetencijos ribas, pasisakė ir nagrinėjo administraciniam teismui priskirtinus klausimus, kurių atsakovė net neginčijo ir neskundė. Teismas neturėjo nagrinėti 2007 m. sausio 3 d. Bendradarbiavimo sutarties Nr. 2007/01/03. Minėta sutartis buvo atsakovės pateikta Agentūrai paramos administravimo metu. Atsakovė kreipėsi į administracinį teismą, ginčydama administracinius sprendimus, tik po to, kai buvo informuota apie pateiktą ieškinį. Tai reiškia, jog atsakovė neginčijo priimtų administracinių sprendimų, kol nepajuto realių pasekmių, t. y., kol nebuvo pateiktas ieškinys. Teismas sprendime neįvertino tos aplinkybės, kad ginčas iš esmės dėl tų pačių sprendimų vyksta dviejų rūšių teismuose ir tokiu atveju turėjo būti svarstytina, ar nėra pagrindo stabdyti bylą, nes galima situacija, jog skirtingi teismai priims priešingus sprendimus. Atsakovė savo galimai pažeistas teises tuo momentu bandė ginti dvejuose skirtingos kompetencijos teismuose, tuo piktnaudžiaudama savo teisėmis. Nors teismas turi teisę (bet ne pareigą) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir konkrečiu atveju sprendžia, ar bylą reikia stabdyti, visais atvejais ši teismo diskrecijos teisė turi būti įgyvendinama, įvertinus bylos sustabdymo būtinumą pagal konkrečioje byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, tačiau kartu nepažeidžiant koncentracijos principo, užtikrinančio vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – tinkamą taikymą bei asmens teisės, kad bylą teismas išnagrinėtų per kiek įmanoma trumpesnį laiką, realizavimą. Pagal suformuotą teismų praktiką teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas stabdyti bylą pagal CPK 164 straipsnio 4 dalį, turi išsiaiškinti, ar tai yra pateisinama proceso trukmės ir intensyvumo požiūriu, o toks sprendimas turi būti aiškiai ir pagrįstai motyvuotas, kad atitiktų teisinio apibrėžtumo reikalavimus Taigi, įvertinus bendros kompetencijos teisme ir administraciniame teisme ginčijamus reikalavimus, matyti, kad bylos yra iš esmės analogiškos pagal ginčo objektą, pagrindą ir įrodinėjimo dalyką. Tuo atveju, jeigu administracinis teismas panaikintų administracinius sprendimus, neliktų ginčo pagrindo bendros kompetencijos teisme.

4) Motyvuojančioje sprendimo dalyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas ir argumentai, dėl kurių teismas kuriuos nors įrodymus atmeta, bei įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies, 263 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nepasisakydamas dėl byloje esančių įrodymų apie atsakovės inicijuojamą administracinį ginčą, tiesiogiai susijusį su byloje reiškiamais reikalavimais. Teismas nagrinėjo Agentūros paramos administravimo procedūras, tačiau visiškai nesigilino ir nepasisakė dėl esminio ieškinio kilmės pagrindo, t. y., ar tinkamai pagal Paramos gražinimo taisykles susidariusios sumos išieškojimas perduotas VĮ „Turto bankas“ bei, ar tinkamai ieškovas nustatė išieškotiną sumą. Būtent tai turėjo būti ginčo dalykas, t. y., kokiu teisiniu pagrindu bei, kokią sumą Ministerija turėjo teisę perduoti VĮ „Turto bankas“ išieškojimui.

Apeliacinį skundą trečiasis asmuo grindžia šiais argumentais:

1) Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.716 straipsnio 1 dalies, Turizmo įstatymo 2 straipsnio 16 punkto, 14 straipsnio nuostatas, padarė procesinės teisės normų pažeidimų, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp bylos šalių, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pažeidė procesinės teisės normas. Teismas konstatavo, kad 2007 m. sausio 3 d. bendradarbiavimo sutartis nelaikytina sodybos nuomos sutartimi, o pagal savo esmę ji atitinka paslaugų sutarties turinį ir dalyką, t. y. sutartimi buvo teikiamos tam tikros paslaugos, t. y. kaimo turizmo paslaugos - atvykstančiųjų apgyvendinimas, maitinimas, pramogų organizavimas. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad atsakovė 2004 m. gruodžio 10 d. Agentūrai pateiktoje paraiškoje verslo plane „(duomenys neskelbtini) sodybos pritaikymas kaimo turizmo paslaugoms teikti“ nurodė, kad yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su individualia G. K. įmone, kurios pagalba bus plėtojamas atvykstamasis ir aktyvusis kaimo turizmas, bus teikiamos aktyvaus ir pilnaverčio poilsio kaimo turizmo paslaugos, bus įrengta maitinimo įstaiga, kurioje būtų siūlomi etninio kulinarinio paveldo patiekalai, sukurta 11 naujų darbo vietų. Tuo tarpu UAB „Klimkynės parkai“ nuomos sutartimi įsipareigojo užsiimti renginių organizavimu bei sodyboje esančių pastatų nuoma. Atsakovė taip pat nurodė, kad 2008 m. antrąjį pusmetį gavo 16.000,00 Lt pajamų iš sodybos nuomos. Taigi, atsakovė pati raštu patvirtino, kad gauna ir planuoja gauti pajamų iš (duomenys neskelbtini) sodybos nuomos. Ūkininko ūkio veiklos rezultatų ataskaitoje, kurią Atsakovė pateikė agentūrai 2008 m. rugpjūčio 25 d. raštu „Dėl įgyvendinto projekto priežiūros“, nurodyta, kad atsakovės pardavimo pajamas iš turizmo iki 2007 m. gruodžio 31 d. sudarė 10.000 Lt, o iki 2008 m. kovo 30 d. – 64.407 Lt, iš viso – 74.407 Lt. 2007 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 004 nurodyta, jog pirkėjas UAB „Klimkynės parkai“ pervedė į nurodytą atsakovės banko sąskaitą 11.800,00 Lt sumą (su PVM) už poilsiavietės nuomą. Ūkininko ūkio veiklos rezultatų ataskaitoje nurodytos vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos atsakovės gautos pajamos, kurių suma 74.407 Lt, buvo gautos ne už turizmo, o už sodybos nuomos paslaugas, kaip raštu patvirtino ir pati atsakovė. Su Ministerijos atsakovei teikta 2011 m. sausio 13 d. Skolų derinimo ataskaita Nr. 33BA-10-19, kuria Ministerija prašė atsakovės patvirtinti 74.406,78 Lt skolos Ministerijai sumą, atsakovė nesutiko ir prašė ją išbraukti iš skolininku sąrašo. Ministerija 2011 m. kovo 29 d. raštu Nr. 3IN-J-234-472 pažymėjo, kad Agentūros sprendimai (2008 m. gruodžio 17 d. raštas Nr. BR6-(10.31)-30067 „Dėl įgyvendinto projekto priežiūros“ ir 2010 m. birželio 16 d. raštas Nr. BR6-(14.4)-3637 „Dėl informacijos pateikimo“) nebuvo apskųsti teisės aktų numatyta tvarka, o skolininkų sąrašas buvo patvirtintas atsižvelgiant į minėtus Agentūros sprendimus, kuriems Ministerija pritarė. Minėtas Ministerijos atsakymas teisės aktuose numatyta tvarka taip pat nebuvo apskųstas.

2) Agentūra 2010 m. birželio 16 d. sprendimu BR6-(14.4)-3637 pranešė atsakovei, kad atsižvelgdama į tai, jog atsakovė Agentūros nustatytais terminais neįvykdė Taisyklių 140 punkte nustatyto reikalavimo grąžinti į Ministerijos banko sąskaitą pajamas, gautas iš nuomos vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, ir informavo, kad nustačiusi Paramos sutarties 7.1.4 punkte nurodytą pažeidimą, įpareigojo atsakovę per 10 darbo dienų nuo minėto sprendimo gavimo dienos grąžinti pajamas, gautas iš kaimo turizmo sodybos nuomos, vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, pervedant į Ministerijos sąskaitą, taip pat, kad atsakovei per nustatytą terminą pažeidimo neištaisius, Agentūra inicijuos paramos dalies susigrąžinimą. Minėtas sprendimas teisės aktuose nustatytais terminais nebuvo apskųstas. Agentūros nustatytais terminais atsakovei negrąžinus nurodytos sumos, 2010 m. liepos 14 d. į apskaitą buvo įregistruota 74.406,78 Lt grąžintina suma ir žemės ūkio ministro įsakymu atsakovė buvo įtraukta į skolininkų sąrašą. Teismas priėmė netinkamą sprendimą nurodydamas, kad 2007 m. sausio 3 d. bendradarbiavimo sutartis tarp atsakovės ir UAB „Klimkynės parkai“ nelaikytina sodybos nuomos sutartimi. Tačiau Bendradarbiavimo sutartis pagal savo esmę atitinka nuomos sutarties turinį ir dalyką, t. y. sutartimi buvo išnuomojama renginių organizavimui sodyba, kurią sudaro gyvenamasis namas, pirtis ir sandėlis ir nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Iš sutarties priedų matyti, kad UAB „Klimkynės parkai“ įsipareigoja sumokėti už sodybos nuomą. Šį sodybos nuomos faktą patvirtino ir pati atsakovė 2008 m. rugpjūčio 25 d. raštu. Teismas privalėjo aiškintis, kokiu teisiniu pagrindu atsirado sprendimas atsakovei grąžinti per nustatytą terminą gautas pajamas iš paramos lėšomis įsigyto turto nuomos, t. y., ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 3D-849 atsakovė tinkamai buvo įtraukta į skolininkų, kurie privalo grąžinti neteisėtai gautą ir (arba) panaudotą paramą pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemones, sąrašą.

Atsakovė G. J. (V.) atsiliepimu į apeliacinius skundus nesutiko su skundais, prašė juos atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog nustačius, kad Bendradarbiavimo sutartis yra paslaugų, o ne nuomos sutartis, akivaizdu, kad tiek pradinis Ministerijos reikalavimas atsakovei, tiek ir vėlesnis jo perdavimas ieškovui yra nepagrįstas bei neteisėtas. Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio analizės, apeliantai savo apeliaciniuose skunduose ginčija ne pirmosios instancijos teismo išvadą dėl Bendradarbiavimo sutarties kvalifikavimo, o pačią teismo teisę analizuoti ir vertinti Bendradarbiavimo sutartį. aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byla nagrinėjo ne formaliai. o, atsižvelgiant i byloje esančius įrodymus, analizavo ir vertino pareikšto reikalavimo pagrįstumą, priešingai nei nurodo apeliantai, nėra ir negali būti laikomas pažeidimu. Šioje byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumas buvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Agentūra ir Ministerija dėl klaidingo Bendradarbiavimo sutarties kvalifikavimo nepagrįstai reikalavo iš atsakovės minėtos sutarties pagrindu gautų lėšų, pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. Reikalavimo teisių perėmimas negali suteikti daugiau materialinių ar procesinių teisiu, nei jų turėjo perleidėjas. Be to, jei būtų remiamasi nenuginčytu administraciniu aktu priimant sprendimą ir dėl jo neginčijimo laikant jį teisėtu, būtų faktiškai nepagrįstai vienos šalies surašytiems dokumentams suteikta aukštesnė galia, nesant tam įstatyminio pagrindo ir pažeistas vienas esminių teisės principų – rungimosi principas (CPK 12 straipsnis). Dar daugiau, administraciniais aktais ir juose nurodytomis aplinkybėmis galėtume remtis kaip rašytiniais įrodymais tik tuo atveju, jei jie būtų priimti kompetentingų institucijų, vadovaujantis šiuos santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Tačiau nagrinėjamu atveju tokio administracinio akto (sprendimo), kuris atitiktų Administravimo ir finansavimo taisyklių bei Paramos grąžinimo taisyklių reikalavimus, kuriomis remiantis buvo perleistas tariamas reikalavimas ieškovui, taip pat kuriame aiškiai apibrėžtas skolos dydis, jos atsiradimo pagrindas ir kiti būtini rekvizitai1, nėra priimta ir pateikta į šią bylą. Teisme nemažai laiko buvo skirta bandant išsiaiškinti, kokiu Agentūros ir Ministerijos sprendimo pagrindu reikalaujama iš atsakovės skolos, to išsiaiškinti nepavyko. Ieškovo ir trečiųjų asmenų atstovai kelis kartus keitė savo poziciją, iš pradžių nurodydami, jog ieškovui perleisto reikalavimo pagrindas yra Ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. raštas, kuriame konstatuotas Paramos sutarties pažeidimas. Po bylos atnaujinimo, jau teigė, kad pagrindas reikalauti gautų pajamų yra Agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. ir 2010 m. birželio 16 d. raštai, o Agentūros atstovė nurodė, kad Paramos sutarties pažeidimo apskritai iki šiol nebuvo konstatuota. Ši nenuosekli, prieštaringa ieškovo ir trečiųjų asmenų pozicija patvirtina ne tik tai, kad Ministerija neturi jokio pagrįsto bei teisėto reikalavimo į atsakovę, bet ir tai, kad teisės aktuose numatyta procedūra nebuvo atlikta ir nėra priimta jokio teisėto administracinio akto, kuriuo galėtu būti įforminta ši reikalavimo teisė, ir kuris būtu teisėtu pagrindu šį reikalavimą vėliau perleisti ieškovui. Atsakovės inicijuota administracinė byla dėl Agentūros ir Ministerijos sprendimų pripažinimo negaliojančiais galėtų būti reikšminga tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad Ministerija apskritai turėjo reikalavimą atsakovei. Tokiu atveju sprendimų panaikinimas galėtų būti savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį. Tačiau nustačius, kad Ministerija neturi reikalavimo teisės į atsakovę, šios aplinkybės ir su jomis susiję apeliantų argumentai, nėra teisiškai reikšmingi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl tinkamo sutarties rūšies nustatymo bei dėl nagrinėjamo ginčo teismingumo.

Byloje nustatyta, kad Nacionalinė mokėjimų agentūra su atsakove 2005 m. rugsėjo 27 d. pasirašė Paramos sutartį Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0/0010, pagal kurią NMA įsipareigojo kompensuoti paramos gavėjai iki 484.353,00 Lt išlaidų, o atsakovė – įgyvendinti projektą „(duomenys neskelbtini) sodybos pritaikymas kaimo turizmo paslaugoms teikti“ (t. I, b.l. 4-10; t. III – b.l. 109-124). Projektas buvo įgyvendinamas nuo 2005 m. spalio 28 d. iki 2007 m. lapkričio 15 d.

Nacionalinė mokėjimo agentūra 2008 m. gruodžio 17 d. raštu Dėl įgyvendinto projekto priežiūros Nr. BR6-(10.31)-30067 nustatė, jog atsakovė nurodė, kad kaimo turizmo sodyba, įrengta įgyvendinus projektą „(duomenys neskelbtini) sodybos pritaikymas kaimo turizmo paslaugoms teikti“, pagal ilgametę nuomos sutartį yra išnuomota UAB „Klimkynės parkai“, užsiimančiai renginių organizavimu ir valdančiai (duomenys neskelbtini), iš kurios atsakovė gauna nuomos mokestį, kuris sudaro atsakovės pajamas. Agentūra rašte atkreipė atsakovės dėmesį, jog pagal Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumento priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant šias priemones administravimo ir finansavimo taisyklių 140 punktu projekto (veiklos) pajamos gautos iš nuomos vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, privalo būti grąžintos tarpinei institucijai, tai yra Žemės ūkio ministerijai, todėl prašoma pajamas, gautas iš kaimo turizmo sodybos nuomos, vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, per 10 darbo dienų nuo šio rašto gavimo pervesti į Žemės ūkio ministerijos sąskaitą. Rašte buvo taip pat nurodyta, jog atsakovė turi teisę šį Agentūros sprendimą skųsti Žemės ūkio ministerijai per 10 darbo dienų nuo šio sprendimo gavimo dienos arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo šio sprendimo gavimo dienos (t. I, b.l. 139-140).

Žemės ūkio ministerija 2009 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 3IN.J-11-1409 nurodė atsakovei, kad projekto (veiklos) pajamos, gautos iš nuomos vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, privalo būti grąžintos tarpinei institucijai (t. I, b.l. 11). Taip pat nurodė, jog atsakovei nesutinkant su šiuo ministerijos atsakymu, ji turi teisę jį skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 ir 28 straipsnių nustatyta tvarka. Nacionalinė mokėjimo agentūra 2009 m. gruodžio 30 raštu dėl nuomos pajamų grąžinimo Nr. BR6-(10.42)-15396 informavo atsakovę, jog Žemės ūkio ministerija 2009 m. rugsėjo 9 d., išnagrinėjusi atsakovės apeliaciją dėl Agentūros priimto sprendimo, informavo atsakovę, kad gaunamas nuomos mokestis nėra laikomas pajamomis, gaunamomis iš kaimo turizmo paslaugų teikimo, todėl pagal Taisyklių 140 punktą projekto (veiklos) pajamos, gautos iš nuomos vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, privalo būti grąžintos tarpinei institucijai. Todėl atsakovės buvo prašoma grąžinti pajamas ir per 10 darbo dienų nuo šio rašto gavimo dienos pervesti jas į Žemės ūkio ministerijos sąskaitą. Rašte buvo nurodyta, kad nepervedus nuomos pinigų, Agentūra inicijuos Sutarties pažeidimo tyrimą. Atsakovei taip pat buvo išaiškinta, kad ji turi teisę šį Agentūros sprendimą apskųsti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo šio laiško gavimo dienos (t. I, b.l. 16). Nacionalinė mokėjimo agentūra 2010 m. birželio 16 d. raštu Dėl informacijos pateikimo Nr. BR6-(14.4)-3637 informavo atsakovę, jog ji neįvykdė Taisyklių 140 punkto reikalavimo, tai yra Agentūros nustatytais terminais negrąžino per vienerius metus iš nuomos gautų pajamų. Agentūra įpareigojo atsakovę per 10 darbo dienų nuo šio rašto gavimo dienos grąžinti pajamas, gautas iš kaimo turizmo sodybos nuomos. Taip pat atsakovė buvo informuota, kad per nustatytą terminą atsakovei pažeidimo neištaisius, Agentūra inicijuos išmokėtos paramos dalies susigrąžinimą (t. II, b.l. 54).

Žemės ūkio ministras 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 3D-849 patvirtino skolininkų, kurie privalo grąžinti neteisėtai gautą ir (arba) panaudotą paramą pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemones, sąrašą, į kurį buvo įtraukta ir atsakovė pagal 2010 m. birželio 16 d. sprendimą su 74.406,78 Lt grąžintinų lėšų suma (t. I, b.l. 182-183). Žemės ūkio ministerija 2010 m. rugsėjo 30 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (7.22-52-10)-T5-30 perleido ieškovui (VĮ „Turto bankas“) reikalavimo teisę į atsakovės skolą ir 14.665,58 Lt delspinigių (t. I, b.l. 17-20).

Atsakovė civilinio proceso metu pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 3IN-J-1747-1855-1294 bei su juo susijusius Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. BR6-(10.31)-30067, 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. BR6-(10.42)-15396, 2010 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. BR6-(14.4)-3637 ir Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 3IN-J-11-1409 ir 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymą Nr. 3D-849. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimo, Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, Nacionalinės mokėjimo agentūros 2009 m. gruodžio 30 d. ir 2010 m. birželio 16 d. sprendimo, Žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo dalies panaikinimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-82/2014 pareiškėjos G. J. skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. BR6-(14.4)-3637 ir Žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. 3D-849 dalies įtraukti pareiškėją G. J. į skolininkų sąrašą panaikinimo, panaikinti ir šios skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas grąžintą bylą Nr. I-6014-189/2014 pakartotinai, teismo posėdžio, vykusio 2014 m. rugsėjo 24 d., protokoline nutartimi sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3031-600/2014 (2A-1626-431/2014) ir nutarė, įsiteisėjus civilinės bylos sprendimui, bylą prijungti prie nagrinėjamos bylos.

Pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pagal CPK 164 straipsnio 1 dalies 4 punktą teismas gali sustabdyti bylą ir kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina. Nagrinėjamos bylos atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą iki šios civilinės bylos išnagrinėjimo. Todėl apeliacinės instancijos nepasisako dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, jog pirmos instancijos teismas privalėjo sustabdyti bylą. Pripažintina, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui sustabdžius bylos nagrinėjimą, šio klausimo nagrinėjimas civilinėje byloje yra netekęs teisinės reikšmės.

Pagal CPK 36 straipsnio 2 dalį bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Ieškiniu ieškovas, valstybės įmonė „Turto bankas“, prašo pagal reikalavimo perleidimo sutartį priteisti jam iš atsakovės pajamas, gautas iš nuomos sutarties per vienerius metus. Pagal ginčo metu galiojusį Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Turto banko įstatymo 3 straipsnio 2 dalį Turto banko veiklos tikslai – organizuoti ir koordinuoti valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimą, išieškoti pagal sutartis perduotas administruoti paskolas, valstybės garantijas ir kitus turtinius įsipareigojimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. 590 Dėl Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių patvirtinimo 2 punkte nustatyta, kad akcinė bendrovė Turto bankas yra institucija, kuriai perduodamos reikalavimo teisės į projekto vykdytojo negrąžintą sumą pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį šiuo nutarimu patvirtintų Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių nustatyta tvarka. Taigi ieškinio tikslas yra grąžinti iš atsakovės priteistas lėšas į valstybės biudžetą. Tačiau pats reikalavimo pagrindas yra kilęs iš Nacionalinės mokėjimo agentūros nustatyto Paramos sutarties sąlygų pažeidimo, tai yra, konstatavus, kad atsakovės pateikta 2007 m. sausio 3 d. su UAB „Klimkynės parkai“ sudaryta Bendradarbiavimo sutartis yra ilgametė nuomos sutartis, buvo pareikalauta iš atsakovės grąžinti Žemės ūkio ministerijai iš nuomos per vienerius metus gautas pajamas. Atsakovė tuo tarpu teigė, kad Bendradarbiavimo sutartis savo esme yra turizmo paslaugų teikimo sutartis, ir pagal ją gautų pajamų negalima prilyginti iš turto nuomos gautoms pajamoms. Todėl, norint išspręsti šalių ginčą, reikia visų pirma įvertinti Bendradarbiavimo sutarties sąlygas, faktiškai pagal ją suteiktas paslaugas. Sudarytų sutarčių kvalifikavimas, jų sąlygų aiškinimas pagal CPK 1 ir 22 straipsnius yra priskirtinas bendros kompetencijos teismams. Būtent šias aplinkybes ir aiškinosi pirmos instancijos teismas. Skundžiamame sprendime buvo aiškiai nurodyta, kad teismas nevertina ir neturi vertinti aplinkybių, ar tinkamai buvo įforminta Paramos sutarties administracinė kontrolė, o pasisako tik dėl paramos sutarties nuostatų, numatančių, kad per penkerius metus nuo sutarties pasirašymo dienos projekto vykdytojas negali parduoti ar kitaip perduoti turto, įsigyto iš paramos lėšų, pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nagrinėjamoje byloje dominuoja civiliniai teisiniai santykiai, todėl negalima konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas būtų pažeidęs bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Aukščiau nurodyti Nacionalinės mokėjimo agentūros ir Žemės ūkio ministerijos sprendimai bei Žemės ūkio ministro įsakymas neatitinka CPK nustatyto prejudicinio fakto apibrėžimo. Todėl ieškovo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teismas privalėjo vadovautis šiais aktais, o ne juos peržiūrėti, yra nepagrįstas. Iš dalies sutiktina, kad minėti trečiųjų asmenų sprendimai pagal CPK 197 straipsnio 2 punktą yra laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Tačiau minėtas straipsnis taip pat nustato, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Nagrinėjamos bylos atveju Nacionalinės mokėjimo agentūros ir Žemės ūkio ministerijos raštuose nurodyta Paramos sutarties pažeidimo aplinkybė buvo paneigta pirmos instancijos teismo atlikta Bendradarbiavimo sutarties analize.

Pagal CPK 584 straipsnį vykdytini dokumentai yra teismų ir arbitražų sprendimai, nutartys, nuosprendžiai bei nutarimai civilinėse, baudžiamosiose ir administracinėse bylose, taip pat institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais, ir kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kai tarptautinėmis sutartimis ir įstatymais nustatytas jų vykdymas civilinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintose Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklėse nėra nustatyta, kad administruojančių institucijų priimti sprendimai būtų vykdytini dokumentai. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl atsakovės skolos priteisimo. Todėl nesutiktina su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad galiojantys Nacionalinės mokėjimo agentūros ir Žemės ūkio ministerijos sprendimai yra nagrinėjamos bylos atveju privalomi ir vykdytini. Pažymėtina, kad nepaisant galiojančios Reikalavimo perleidimo sutarties, pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas, tai yra atsakovė, turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Todėl teismas privalo nagrinėti atsakovės atsikirtimus, susijusius su Bendradarbiavimo sutarties sąlygų vertinimu.

Pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros ir atsakovės 2005 m. rugsėjo 27 d. sudarytos Paramos sutarties 7.1.10 punktą Agentūra turi teisę sustabdyti paramos teikimą, nutraukti paramos sutartį ir (arba) reikalauti, kad projekto vykdytojas grąžintų jau išmokėtas lėšas, kai projekto vykdytojas per penkerius metus nuo sutarties pasirašymo dienos parduoda ar kitaip perduoda turtą, įsigytą iš paramos lėšų (tokiu atveju turi būti grąžinama paramos suma lygi pirminės investicijos iš paramos lėšų likutinei vertei, atsižvelgiant į atitinkamos rūšies parduoto turto naudojimo laiką ir taikomas turto nusidėvėjimo normas) (t. I, b.l. 8-9).

Atsakovė su UAB „Klimkynės parkai“ 2007 m. sausio 3 d. sudarė Bendradarbiavimo sutartį Nr. 2007/01/03, kurioje sutarties šalys buvo įvardintos nuomotoju ir nuomininku, pagal sutartį nuomotojas pagal atskirą nuomininko pareikalavimą, kai šis įspėja nuomotoją ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį, išnuomoja nuomininkui reikiamam laikotarpiui renginio organizavimui sodybą, kurią sudaro gyvenamasis namas, pirtis ir sandėlis, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (t. I, b.l. 114-115). Pirmos instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.193-6.195 straipsniuose nustatytas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotas sutarčių aiškinimo taisykles ir pagrįstai nustatė, kad minėta sutartis nelaikytina sodybos nuomos sutartimi, o pagal savo esmę yra pripažintina kaimo turizmo paslaugų teikimo sutartimi. Teismas, siekdamas tinkamai kvalifikuoti sutarties rūšį, neapsiribojo tik joje nurodytais šalių apibūdinimais, tačiau išsamiai analizavo visas sutarties sąlygas, jos priedus bei lygino jas su CK šeštos knygos bei Turizmo įstatymo nuostatomis. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad bendradarbiavimas su UAB „Klimkynės parkai“ buvo numatytas ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateiktame verslo plane. Pagal šį planą pagrindinį kaimo turizmo paslaugų (aktyvus poilsis su apgyvendinimu) pirkėjų srautą ūkininkės sodyboje sudarytų 6 grupės vartotojų, tarp kurių ir grupės, atvykstančios pagal sutartį su G. K. individualia įmone (t. I, b.l. 67). Nei ieškovas, nei tretieji asmenys apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti pirmos instancijos teismo išvadas, susijusias su bendradarbiavimo sutarties vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinių skundų argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliaciniai skundai netenkintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atsakovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo. Atsakovė sumokėjo 3630,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą. Nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.11 punkto nustatytą maksimalų 1500,00 Lt dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl atsakovei priteistina tik 1500,00 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo VĮ „Turto bankas“, j.a.k. 112021042, atsakovei G. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 1.500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą.