Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-26 · Administracinė byla Nr. I-1777-402/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-26
Bylos Nr.
I-1777-402/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00790-2017-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
T. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1777-402/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00790-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 26 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė, sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b. l. 4-6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 8 000 Eur neturtinę žalą dėl jo konvojavimo netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m. lapkričio 10 d. buvo konvojuojamas įvairiais maršrutais Viešojo saugumo tarnybos automobiliais, kuriose trūkdavo vietos atsisėsti, nebuvo pakankamai vietos susidėti daiktams, nebuvo saugos diržų. Žiemos metu automobiliuose buvo šalta ir drėgna, vasarą - karšta. Konvojavimas truko ilgai, taigi kelionės buvo sunkios ir varginančios. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu. Pažymėjo, kad minėtos konvojavimo sąlygos prilygo kankinimui. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas, Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime (b. l. 9-14) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad konvojavimas yra atliekamas specialiomis transporto priemonėmis –automobiliais, autobusais, kuriuose yra įrengtos techniškai tvarkingos kameros. Visam Viešojo saugumo tarnybos specialios paskirties transportui, skirtam asmenų konvojavimui, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyrius yra atlikęs matavimus dėl aplinkos veiksnių atitikties Konvojavimo taisyklių reikalavimams. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Viešojo saugumo tarnyba užtikrina, kad specialios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Konvojuojamieji vedami į tualetą pasikeitimo punktuose patiems prašant, apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pareigūnai pareiškėjo konvojavimą vykdė tinkamai pagal Konvojavimo taisyklių nuostatas, todėl nėra būtinų sąlygų atsirasti deliktinei atsakomybei. Prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Viešojo saugumo tarnybos veiksmais konvojuojant jį Viešojo saugumo tarnybos automobiliais laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m. lapkričio 10 d. netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį laikotarpiui iki 2014 m. gegužės mėnesio (b. l. 13-14).

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m. lapkričio 10 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytas konvojavimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jau pirmojo jo konvojavimo metu, nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į Viešojo saugumo tarnybos pareigūnus, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Viešojo saugumo tarnybos ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti pirmojo konvojavimo metu, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. gegužės 5 d., tai patvirtina pašto spaudas ant voko (b. l. 7).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, kančias, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl laikotarpiui nuo 2013 m. iki 2014 m. gegužės 5 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo konvojavimo sąlygos nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti įvertinta, ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus, nes, pasak pareiškėjo, jį konvojuojant specialiais automobiliais buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai - t. y. konvojavimas vyko mažoje ir perpildytoje patalpoje, esant neįrengtoms ventiliacijos, šildymo ir vėdinimo sistemoms ir t.t.

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu iš įvairių kalinimo įstaigų (pataisos namų, tardymo izoliatorių) Viešojo saugumo tarnybos buvo konvojuotas 29 kartus tam specialiai pritaikytais automobiliais VW Crafter 50, Mercedes Benz (b. l. 10).

Transporto priemonėms, kuriomis buvo vykdomas pareiškėjo konvojavimas, yra taikomi Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479, taip pat Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290, Konvojavimo taisyklių ir kitų teisės aktų nustatyti reikalavimai. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punkto nuostatas specialiosios transporto priemonės – tai specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Konvojavimo taisyklių 109 punktas nustato, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.

Administracinėje byloje esantys kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai bei automobilio kėbulų kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemos neginčijamai patvirtina, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei juose įrengta sėdimų vietų. Teismas taip pat pažymi, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Į administracinę bylą pateiktos automobilių kėbulų kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų duomenys (b. l. 144-145, 157, 163, 166, 169, 173, 176, 179, 182, 185) patvirtina, jog automobiliuose yra įrengti suolai arba atskiros kėdės bei yra atskiros patalpos bagažui. Konvojavimo taisyklėse asmeninių daiktų pervežimas nėra reglamentuotas, asmenų konvojavimo trukmė nėra ilga (2-3 val.) atsižvelgiant į valstybės teritoriją, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga. Teismui pateiktų žiniaraščių duomenys neduoda pagrindo teigti, kad automobiliuose buvo konvojuojama daugiau asmenų, negu leidžia specialiųjų transporto priemonių techniniai parametrai. Nenustačius, kad automobiliuose buvo pervežama daugiau asmenų, nei juose įrengta sėdimų vietų, pareiškėjo argumentai dėl vietos trūkumo asmeniniams daiktams susidėti laikomi nepagrįstais ir atmestini kaip nepakankami neturtinei žalai konstatuoti.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte yra nustatyti specialiojo automobilio, autobuso įrengimo ir techniniai reikalavimai. Šiame punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje). Šių Taisyklių 145 punkte nustatyta konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę. Konvojavimo taisyklių 147 punktas draudžia lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkto ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pažymėtina, kad pagal Saugos eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių 196 punktą reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, neįrengus ginčo automobiliuose saugos diržų konvojuojamiems asmenims, nenustatyta.

Į administracinę bylą pateiktos automobilių kėbulų kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų duomenys patvirtina, kad ginčo automobiliuose įrengtos šildymo, vėdinimo bei apšvietimo sistemos, kas paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jų nebuvimo. Pažymėtina, kad Viešojo saugumo tarnyba tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Iš į administracinę bylą pateiktų matavimo protokolų duomenų matyti, kad konvojavimo automobilių, naudotų pareiškėjo pervežimui, apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus. Jokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismo posėdžio metu nebuvo nustatyta. Be to, ginčo konvojavimo automobilių Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) bei VĮ Regitra transporto priemonėms išduotų registracijos duomenys patvirtina, kad automobiliai pilnai atitinka techninius reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai, jo nuomone, oro temperatūra automobiliuose neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti, tuo tarpu Viešojo saugumo tarnybos pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis.

Pagal Konvojavimo taisyklių 134 punktą, konvojuojamieji į tualetą vedami jų pačių prašymu. Pareiškėjas nenurodė, kada ir kokio konvojavimo metu nebuvo išleistas į tualetą, taip pat nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Priešingai, atsakovo atstovo į bylą pateikti kelionių žiniaraščiai patvirtina, kad konvojuojamieji jų prašymu buvo išvedami į tualetą konvojavimų metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl neišleidimo į tualetą konvojavimų metu laikomi nepagrįstais.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė