- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-06-29
- Bylos Nr.
- 1-56-486/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jeugenijušas Jaglinskis
- Kaltinamasis
- R. K., Lietuvos Respublikos
- Nukentėjusysis
- J. Ž.
- Advokatai
- Eugenijas Algirdas Burokas
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietė, netekėjusi, pagrindinio išsilavinimo, dirbanti UAB (duomenys neskelbtini) siuvėja-operatore, gyv. A. K. g. 119, Vilniuje, teista:
1) 2008-04-23 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu padariusią nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1d., BK 93 str. 1 d., 2 d.3 p. pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleista ir baudžiamoji byla nutraukta, taikant auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą ir 6 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu;
2) 2008-04-24 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pagal BK 178 str. 1 d. – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą. Iš pataisos inspekcijos įskaitos išbraukta 2008-11-26;
kaltinama Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu, ir
Aprašomoji dalis
n u statė:
R. K., panaudodama fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent:
Ji, 2010-10-24, apie 01.30 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, netoli namo, esančio A. K. g. 119, Vilniuje, reikalavo J. Ž. duoti J. Ž. priklausantį mobilųjį telefoną „Samsung L700“, keikė ją necenzūriniais žodžiais. Negavusi telefono, trenkė vieną smūgį į kairiąją J. Ž. veido pusę, griebė už plaukų ir pargriovusi pastarąją ant žemės bei J. Ž. gulint ant pilvo, iš dešinės striukės kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung L 700“, tokiu būdu panaudodama fizinį smurtą pagrobė J. Ž. priklausantį turtą - mobilųjį telefoną „Samsung L 700“. Šiais veiksmais R. K. padarė nusikalstimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje.
Kaltinamoji R. K. teisiamajame posėdyje savo kaltę dėl padarytos veikos pripažino iš dalies bei parodė, kad ji telefono nevogė, tik kai jis iškrito ant žemės, kaltinamoji jį pakėlė ir įsidėjo į savo kišenę. Nurodė, kad tikslios datos neatsimena, į jos namus, esančius adresu A. K. g. 119, Vilniuje, naktį, pas brolį V. K. atėjo pažįstamas vardu Anton ir J. M. su drauge J. Ž.. Namuose tuo metu dar buvo kaltinamosios sugyventinis V. K.. Jie visi vartojo alkoholį. Pritrūkus alkoholio, kaltinamoji kartu su J. Ž. nuėjo į visą parą dirbančią parduotuvę „Auksinė žuvelė“. Namo grįžo su taksi, už kurį sumokėjo kaltinamoji. Po to prasidėjo pokalbis apie vaikus ir dėl to kambaryje kilo konfliktas. R. K. prašė liautis kalbėti apie vaikus, nes jai tai skaudi tema, kadangi iš jos šiuo metu yra atimtas vaikas, kuris gyvena globos namuose, tačiau J. Ž. jos neklausė, todėl kaltinamoji jai trenkė. Tuomet J. Ž. kažkodėl išbėgo į lauką be striukės, R. K. ją nusivijo ir jos lauke pradėjo muštis. Besimušant iš nukentėjusiosios ant žemės iškrito mobilus telefonas. Kaltinamoji paėmė iškritusį J. Ž. mobilų telefoną ir įsidėjo į savo kišenę. Grįžusi namo R. K. apalpo, jos brolis V. K. iškvietė greitąją pagalbą ir ją nuvežė į ligoninę. Po dviejų dienų kaltinamoji telefoną grąžino J. Ž.. Nukentėjusiosios telefoną kaltinamoji, kaip užstatą, buvo davusi taksi vairuotojui, kuris naktį ją vežė iš ligoninės namo, nes pinigų ji su savimi neturėjo. Anksčiau ji negalėjo grąžinti telefono nukentėjusiajai, nes nežinojo, kur ši gyvena. Telefoną kaltinamoji grąžino savo noru, o ne tuomet, kai jai paskambino tyrėja. Iškritusį telefoną ji į kišenę įsidėjo todėl, kad buvo neblaivi, o girta ji savęs nekontroliuoja. Po šio konflikto nukentėjusiosios striukė liko kaltinamosios bute.
Apklausta teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. Ž. parodė, kad tikslios datos neatsimena, naktį, ji su drauge J. M. atėjo pas pažįstamą V. K.. Namuose tuo metu buvo Vitoldo sesuo R. K., jos sugyventinis V. K. ir jų pažįstamas Anton. Jie visi buvo gerokai išgėrę, o nukentėjusioji ir J. M. buvo blaivios. Jos taip pat prisėdo už stalo ir išgėrė alaus bei degtinės. Tuomet prasidėjo žodinis konfliktas dėl R. K. vaiko. Nukentėjusioji paklausė, kur jis yra, tačiau paskui nutraukė tą temą ir daugiau apie tai nekalbėjo. J. M. nukentėjusiajai yra sakiusi, kad R. K. yra atimtos motinystės teisės. Pasibaigus degtinei, nukentėjusioji su R. K. nuėjo į visą parą dirbančią parduotuvę „Auksinę žuvelę“ nusipirkti alkoholio ir cigarečių. Namo grįžo su taksi, grįžusios nesipyko, kartu vėl visi išgėrė. Nukentėjusiajai einant į tualetą, R. K. nuėjo jai iš paskos ir koridoriuje paprašė duoti mobilųjį telefoną paskambinti. J. Ž. telefono nedavė, nes jo sąskaita buvo tuščia. Grįžusi iš tualeto, ji rengėsi eiti namo, išėjo į kiemą su striuke, su kuria visą laiką sėdėjo namuose. Tuo metu R. K. jai iš nugaros stvėrė už plaukų, sudavė jai vieną smūgį į kairę veido pusę, pargriovė ją ant žemės. J. Ž., supratusi, kad R. K. reikia telefono, persivertė ant pilvo, kad kaltinamoji negalėtų jo ištraukti. Tada kaltinamoji atsisėdo ant jos, užlaužė ranką, ištraukė iš kišenės telefoną ir nuėjo namo. Išgirdusi nukentėjusiosios riksmus, į lauką išbėgo J. M.. J. Ž. jai pasakė, kad R. K. pavogė iš jos telefoną. Buvo iškviesta policija, greitoji pagalba, nes R. K. kažkas pasidarė blogai su sveikata. Atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji sakė, kad R. K. pavogė iš jos telefoną, tačiau ją jau buvo išvežusi greitoji medicinos pagalba. Sekančią dieną nukentėjusioji parašė pareiškimą policijai dėl telefono vagystės. Mobilųjį telefoną jai grąžino tyrėja. Nukentėjusiajai nežinoma, iš kur pas kaltinamąją buvo sužalojimai, nes ji jos nemušė, o kaltinamosios brolis yra linkęs smurtauti.
Liudytojas V. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis yra kaltinamosios brolis. Liudytojas nurodė, kad jis nematė įvykusio konflikto tarp jo sesers ir nukentėjusiosios, nes tuo metu girtas miegojo namuose. Tuo metu jo namuose buvo J. Ž., J. M. ir V. K., jie visi vartojo alkoholį. Liudytojas nuėjo miegoti, o jie pasiliko ir gėrė toliau. Sekančią dieną sesuo jam sakė, kad susimušė su J. Ž., apie telefoną nekalbėjo.
Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas V. K. parodė, kad jis yra R. K. sugyventinis. Tikslios datos neatsimena, pas juos į namus, esančius adresu K. g. 119, Vilniuje, naktį, atėjo J. M. ir J. Ž.. Tuo metu namuose buvo jo sugyventinė R. K., pažįstamas, vardu Anton. Jie gėrė alų ir degtinę, liudytojas buvo neblaivus. Begeriant tarp R. K. ir J. Ž. užsimezgė pokalbis apie vaikus. Liudytojas paprašė Jelenos, kad ši nekalbėtų apie vaikus, nes R. K. tai skaudi tema, tačiau ji nesiliovė kalbėjusi, todėl tarp jų įvyko konfliktas. Liudytojas nematė, kaip susimušė R. K. ir J. Ž., ant R. K. sumušimo žymių jis irgi nematė. Taip pat jis nematė, kaip R. K. prarado sąmonę, tik apie tai girdėjo. R. K. jam sakė, kad telefono iš J. Ž. ji nevogė, o tik pakėlė jį nuo žemės, kai šis iškrito jai iš kišenės ir paskui norėjo jį grąžinti. Nukentėjusiajai telefoną grąžino tyrėja. Liudytojas pažymėjo, kad išgėrusi R. K. savęs nekontroliuoja, yra linkusi smurtauti.
Liudytoja J. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji yra nukentėjusios J. Ž. draugė. Tą dieną, tikslios datos neatsimena, apie 21.00 val. jos susitiko A. K. gatvėje, autobusų stotelėje. Su jomis buvo pažįstamas vaikinas, vardu Anton, kuris jas atsivedė pas pažįstamą V. K., gyvenantį A. K. g. 119, Vilniuje. Ten buvo V. K., jo sesuo R. K. su sugyventiniu Vladimiru. Visi gėrė alkoholinius gėrimus. Pritrūkus alkoholio, Jelena ir Renata sugalvojo nueiti į visą parą dirbančią parduotuvę. Joms grįžus iš parduotuvės, įvyko konfliktas bei muštynės. Iki to nei Jelena, nei Renata nesipyko, bendravo gražiai, kalbėjo apie vaikus. Liudytoja nematė, kaip įvyko muštynės, nes tuo metu buvo kambaryje. Išgirdusi riksmus, ji išėjo į lauką ir pamatė besimušančias Jeleną su Renata. Jelena buvo apsiverkusi, su mėlyne. Sakė, kad Renata atėmė iš jos mobilų telefoną. Renata tuo metu stovėjo šalia. Kai liudytoja jos paklausė apie telefoną, ši neprisipažino pavogusi telefoną. J. M. su nukentėjusiąja dar visur ieškojo mobilaus telefono, tačiau nerado. Greitąją pagalbą ir policiją kvietė V. K. močiutė. J. Ž. sakė atvykusiems policijos pareigūnams, kad iš jos pavogė mobilų telefoną.
Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas V. R. parodė, kad jis dirba Vilniaus apskrities VPK VTV MK vyr. patruliu. Datos tiksliai neprisimena, ryte buvo gautas pranešimas, kad K. gatvėje policijos pareigūnų lauks apiplėšta moteris. Atvykus į įvykio vietą, į juos kreipėsi nukentėjusioji, kuriai naktį buvo pavogtas mobilus telefonas. Ji pasakė, kad naktį susimušė su kita moterimi ir toji moteris atėmė iš jos mobilų telefoną. Atėjusi ryte ji norėjo paprašyti kaltinamosios, kad ši grąžintų pavogtą mobilų telefoną. Nukentėjusioji nurodė namą, kur galėtų būti kaltinamoji, tačiau policijos pareigūnai jos nerado, kalbėjo su jos broliu V. K., kuris negalėjo pasakyti, kur yra jo sesuo. Nukentėjusiajai buvo pasiūlyta kreiptis su pareiškimu į policiją.
Liudytojas V. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis dirba Vilniaus apskrities VPK VTV MK patruliu. Datos tiksliai neprisimena, buvo gautas pranešimas, kad K. g. įvyko muštynės. Atvykus į įvykio vietą, policijos pareigūnai pamatė girtą vaikinų ir merginų kompaniją. Buvo neaišku, kas kvietė policiją ir dėl ko, išsiaiškinti aplinkybes buvo sudėtinga, jau buvo atvykęs greitosios pagalbos automobilis. Vieni iš tos kompanijos sakė, kad dėl kaltinamosios buvo kviečiama policija, kiti sakė, kad dėl nukentėjusiosios. Nukentėjusioji atrodė sumušta, vienos akies vokas buvo patinęs. Ji pasakė, kad iš jos buvo pavogtas telefonas. Kaltinamoji sakė, kad ji telefono iš nukentėjusios J. Ž. nevogė, galbūt jis galėjo kur nors iškristi. Policijos pareigūnai, apieškoję tą vietą, telefono nerado, nukentėjusiajai taip pat nepavyko prisiskambinti į savo telefoną iš kito telefono. Nukentėjusioji bandė paskambinti į savo telefoną iš kito telefono, tačiau jis buvo išjungtas. Kaltinamoji, kuri taip pat atrodė sumušta, sakė, kad ji yra nėščia, todėl ji buvo įsodinta į greitosios pagalbos automobilį ir juo išvažiavo. Nukentėjusiajai buvo pasiūlyta kreiptis su pareiškimu į policiją. Nukentėjusioji buvo su striuke.
Nors kaltinamoji neigia pagrobusi svetimą turtą, panaudojant smurtą, tačiau jos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės aiškios, o byloje esantys rašytiniai įrodymai tik patvirtina R. K. pateiktų kaltinimų pagrįstumą.
1) įvykio vietos apžiūros protokolu buvo apžiūrėta nusikaltimo padarymo vieta prie namo, esančio A. K. g. 119, Vilniuje (b.l. 9-11);
2) viešojo judriojo ryšio abonentinė sutartis tvirtina, kad pagrobtas telefonas priklausė J. Ž. (b.l. 15-19);
3) Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 4131/1 0 (01) nurodyta, kad J. Ž. nustatyta poodinė kraujosruva veido kairėje, paveikus kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytu laiku, tai yra 2010-10-24. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas padarytas ne mažau vieno trauminio poveikio pasekoje (b.l. 31-33);
4) Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 4150/10 (01) nurodoma, kad R. K. padaryta poodinės kraujosruvos kaktos kairėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke, kairiame skruoste, dešiniame žaste, odos nubrozdinimai dešinėje alkūnėje, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas kairėje alkūnėje, odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva nugaros kairėje pusėje, poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje, paveikus kietu buku daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku 2010-10-24. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 34-37);
5) daiktų pateikimo protokolu R. K. pateikė policijos pareigūnams mobilųjį telefoną „Samsung SLH-L700“ (b.l. 38). Minėtas telefonas buvo apžiūrėtas daiktų apžiūros protokolu (b.l. 39-40) bei grąžintas nukentėjusiajai J. Ž. (b.l. 41);
6) parodymų patikrinimo vietoje metu R. K. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodydama vietą, kur ji susimušė su nukentėjusiąja, pakėlė ant žemės iš nukentėjusiosios iškritusį telefoną bei įsidėjo jį į kišenę (b.l. 49-51);
7) akistatos tarp R. K. ir J. Ž. protokolu, kuriuo kaltinamoji ir nukentėjusioji liko prie savo parodymų (b.l. 52-53).
Motyvuojamoji dalis
Ištyrus byloje esančius įrodymus yra pakankamas pagrindas teigti, kad R. K. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Apklausta teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. Ž. parodė, kad jai atsisakius duoti kaltinamajai telefoną, ji susiruošė eiti namo, tačiau ją lauke pasivijo R. K., stvėrė jai už plaukų, sudavė vieną smūgį į kairę veido pusę ir pargriovė ant žemės. Nukentėjusioji, supratusi, kad R. K. reikia telefono, persivertė ant pilvo, kad kaltinamoji negalėtų jo ištraukti. Tada kaltinamoji atsisėdo ant jos, užlaužė ranką, ištraukė iš kišenės telefoną ir nuėjo namo. Apie tai, kad iš jos yra pavogtas telefonas, nukentėjusioji iš karto pasakė į lauką išbėgusiai savo draugei J. M. bei į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Nurodė, kad telefoną jai grąžino tyrėja. Netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi jie yra nuoseklūs, analogiški jos parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu bei yra paremti kita bylos medžiaga, t.y. liudytojo V. G. ir J. M. parodymais bei rašytine bylos medžiaga.
Apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas V. G. patvirtino, kad nukentėjusioji iš karto pareigūnams pasakė, kad iš jos yra pavogtas telefonas. Tuo tarpu kaltinamoji neigė paėmusi J. Ž. telefoną ir teigė, jog jis galbūt kažkur iškrito. Policijos pareigūnai, apieškoję tą vietą, telefono nerado, nukentėjusiajai taip pat nepavyko prisiskambinti į savo telefoną iš kito telefono, nes jis buvo išjungtas. Liudytoja J. M. taip pat patvirtino, kad jai išbėgus į kiemą, nukentėjusioji skundėsi, kad Renata iš jos atėmė telefoną, nors pastaroji tai neigė. Tai, kad telefoną paėmė būtent kaltinamoji, patvirtina daiktų pateikimo protokolas, kuriuo R. K. atidavė policijos pareigūnams pagrobtą telefoną (b.l. 38) bei kaltinamosios parodymai, iš kurių matyti, jog ji muštynių metu paėmė nukentėjusiosios telefoną, kurį vėliau atidavė taksi vairuotojui kaip užstatą, kai šis ją atvežė iš ligoninės namo.
Plėšimo kvalifikavimui svarbu tai, kad turto pagrobimo, jo užvaldymo procese prievartos priemonės būtų panaudojamos prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento.
Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, kaltinamoji užpuolė iš jos namų išeinančią nukentėjusiąją ir grumtynių metu pagrobė iš jos telefoną. Konkrečių užpuolimo priežasčių R. K. nurodyti negalėjo, teigė, jog dėl visko yra kaltas alkoholis. Tuo tarpu nukentėjusioji kategoriškai tvirtina, kad kaltinamoji ją užpuolė, siekdama atimti telefoną bei ištraukė jį iš striukės kišenės, atsisėdusi ant nukentėjusiosios nugaros ir užlaužiusi jai rankas. Tai, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, patvirtina byloje esanti specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad J. Ž. po užpuolimo buvo nustatyta poodinė kraujosruva veido kairėje pusėje. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 31-33). Nors kaltinamoji teigė, jog ji išgertuvių metu namuose trenkė vieną kartą nukentėjusiajai į veidą dėl to, kad ši pradėjo kalbėti skaudžia jai tema apie vaikus, tačiau nei vienas liudytojas, buvęs tą naktį R. K. namuose, šio fakto nepatvirtino.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamosios parodymai apie telefono pagrobimą yra nenuoseklūs. Teisiamajame posėdyje R. K. teigė, kad nukentėjusioji dėl nežinomų priežasčių išbėgo į lauką be striukės ir jiems besimušant iš jos kišenės iškrito telefonas, kurį kaltinamoji pakėlė ir įsidėjo į savo kišenę. Ikiteisminio tyrimo pradžioje kaltinamoji teigė, jog telefonas iškrito iš Jelenos striukės kišenės (b.l. 46-47), o akistatos su nukentėjusiąja metu teigė, jog telefonas iškrito iš priekinės megztinio kišenės, Jelena buvo be striukės (b.l. 52-53). Tuo tarpu nukentėjusioji tvirtina, kad užpuolimo metu ji buvo su striuke, su kuria visą vakarą sėdėjo namuose ir telefoną kaltinamoji ištraukė jai iš striukės kišenės. Policijos pareigūnas V. G. taip pat patvirtino, kad jiems atvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji buvo su striuke.
Įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, teismas daro išvadą, kad kaltinamosios R. K. kaltė, padarius jai inkriminuojamą plėšimą, įrodyta visiškai. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Tačiau jei prieš užvaldant turtą arba turto užvaldymo metu nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, tokia veika atitinka plėšimo požymius. Kaltinamosios nurodyta aplinkybė, kad užpuldama nukentėjusiąją, ji neturėjo tikslo grobti jos telefono, o jį tik pakėlė, nukritusį ant žemės ir įsidėjo į savo kišenę, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi, nes jeigu asmens sumanymas pagrobti turtą kyla smurto panaudojimo metu, tada veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnį (2005-06-23 LAT senato nutarimas Nr. 52, 14 punktas).
Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kaltinamosios asmenybę.
R. K. padarė apysunkį nusikaltimą (LR BK 11 str. 4 d.), kuris sunkių pasekmių nesukėlė. Jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad ji nusikaltimą padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.). Kaltinamosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.
Atsižvelgiant į tai, kad R. K. nevengia alkoholio vartojimo, veda netinkamą gyvenimo būdą, šią nusikalstamą veiką padarė, turėdama neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, yra jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismas sutinka su prokuroro pozicija skirti jai griežčiausią LR BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, mažesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis. Kadangi kaltinamoji yra jauno amžiaus, jos padarytas nusikaltimas sunkių pasekmių nesukėlė, turtinė žala nepadaryta, ji neseniai įsidarbino, jos atžvilgiu taikytinas LR BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidedamas, nes, teismo manymu, bausmės tikslai bus pasiekti neizoliavus jos nuo visuomenės.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, kaltinamajai skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – naikintina (BPK 307 str. 1 d. 6 p.; b. l. 48).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
R. K. pripažinti kalta, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje ir skirti 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąją per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos raštu atsiprašyti nukentėjusiosios ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti R. K. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 4 apylinkės teismą.