Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo P. K. gynėjo Ričardo Girdziušo skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria P. K., kaltinamam padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 ir 9 punktuose, 167 straipsnio 1 dalyje, kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2012 m. rugsėjo 8 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. kaltinamas tuo, kad vadovavo ir organizavo padarant sunkų sveikatos sutrikdymą itin žiauriai, dėl chuliganiškų bei savanaudiškų paskatų, o būtent: turėdamas menkavertę dingstį - kerštaudamas E. V. už pastarosios atsisakymą su juo bendrauti, demonstruodamas elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, niekinantį požiūrį į aplinkinius, elgdamasis itin įžūliai, tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje įgijo 0,5 litro buteliuką su sieros rūgšties tirpalu, kurį 2011 m gegužės 18 d. (duomenys neskelbtini), prie troleibusų žiedo, esančio (duomenys neskelbtini), perdavė P. B. bei nurodė P. B. apipilti sieros rūgšties tirpalu E. V. ir taip sunkiai sutrikdyti jos sveikatą bei pažadėjo už tai 4000 Lt atlygį, po to važiuojant P. B. automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) parodė E. V. gyvenamąją ir darbo vietas bei automobilį, po ko P. B. 2011 m. gegužės 19 d., apie 20 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) namo pirmojoje laiptinėje, pirmajame aukšte prie lifto, sulaukęs namo grįžtančios E. V., sudavė jai dešinės rankos kumščiu į veidą ir apipylė sieros rūgšties tirpalu, padarydamas cheminį veido, kaklo, krūtinės ląstos, sprando, abiejų plaštakų, dešinės šlaunies, dešinės blauzdos 2 B - 3 laipsnio nudegimą, kurio plotas apima 22 % kūno paviršiaus, kairės akies obuolio, junginės ir ragenos I laipsnio cheminį nudegimą kairės akies vokų ir viršutinės lūpos sumušimą, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą ir dideles fizines kančias, po ko 2011 m. gegužės 20 d. P. K. sumokėjo P. B. 2000 Lt, palikdamas pinigus susuktus į ritinuką žolėje, (duomenys neskelbtini), t. y. kaltinamas nusikaltimo, numatyto LR BK 24 straipsnio 4 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 ir 9 punktuose, padarymu.

P. K. taip pat kaltinamas tuo, kad neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą, o būtent: 2011 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, pritvirtino prie E. V. automobilio „Audi A3“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), stovėjusio (duomenys neskelbtini), galinio bamperio mobiliojo ryšio telefoną „LG“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurio pagalba galima buvo nustatyti automobilio buvimo vietą, pasinaudodamas minėta įranga, neteisėtai rinko informaciją apie privatų E. V. gyvenimą - jos automobilio judėjimą ir buvimo vietą iki 2011 m. balandžio mėn. vidurio, tiksliau nenustatytos dienos, kol E. V. rado ir paėmė minėtą mobiliojo ryšio telefoną, po to tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. balandžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, pritvirtino prie E. V. automobilio „Audi A3“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), stovėjusio (duomenys neskelbtini), galinio bamperio mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurio pagalba galima buvo nustatyti automobilio buvimo vietą, pasinaudodamas minėta įranga, neteisėtai rinko informaciją apie privatų E. V. gyvenimą - jos automobilio judėjimą ir buvimo vietą iki 2011 metų balandžio mėn. pabaigos, tiksliau nenustatytos dienos, kol E. V. rado ir paėmė minėtą mobiliojo ryšio telefoną, po to tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 metų gegužės mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, pritvirtino po E. V. automobilio „Audi A3“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), stovėjusio (duomenys neskelbtini), priekiniu kairės pusės sparnu įrenginį „GPS Tracker“, leidžiantį nustatyti automobilio buvimo vietą bei mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurio pagalba galima buvo nustatyti automobilio buvimo vietą, pasinaudodamas minėta įranga, neteisėtai rinko informaciją apie privatų E. V. gyvenimą - jos automobilio judėjimą ir buvimo vietą iki 2011 m. gegužės 20 d., t. y. kaltinamas nusikaltimo, numatyto LR BK 167 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

P. K. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. gegužės 27 d. ir 2011 m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi P. K. skirtas suėmimas. Vėlesnėmis nutartimis griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas iki 2012 m. rugsėjo 7 d.

Nutartyje taip pat nurodoma, jog P. K. kaltinamas padaręs tyčinį smurtinį labai sunkų nusikaltimą, kuris įtrauktas į LR BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veikų sąrašą. Be to, jis kaltinamas padaręs du tyčinius nusikaltimus, anksčiau teistas, todėl šios aplinkybės duoda pagrindą manyti, jog būdamas laisvėje P. K. darys naujas nusikalstamas veikas (LR BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nors jo ginamasis kaltinamas (skunde klaidingai nurodoma - įtariamas) padaręs dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau, gynėjo įsitikinimu, bylos medžiaga neleidžia kategoriškai teigti, kad P. K. padarė jam inkriminuojamą labai sunkų nusikaltimą.

Pažymėdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. nuostatas, teigia, kad šioje byloje yra pakankamai garantijų, kad P. K. atvyks į teismą.

Toliau dėstomi argumentai, kuriais ginčijamas teismo manymas, jog kaltinamasis darys naujus nusikaltimus. Pažymi, kad nors P. K. kaltinamas padaręs du nusikaltimus, tačiau jie abu yra susiję su tuo pačiu asmeniu. Dar kartą nurodo, jog kaltinamasis turi darbą, legalų pragyvenimo šaltinį, ankstesnis teistumas nėra susijęs su nagrinėjama baudžiamąja byla, galiausiai laikotarpis nuo pirmojo sulaikymo iki antrojo bei iš naujo paskirto suėmimo buvo pakankamai ilgas, tačiau P. K. jokių naujų nusikaltimų nepadarė. Bylos medžiaga rodo, jog LR BPK 119 straipsnyje numatytas tikslas gali būti pasiektas netaikant griežčiausios kardomosios priemonės. Besitęsiantis kardomasis kalinimas pažeidžia LR BPK 11 straipsnyje deklaruojamą proporcingumo principą taikant procesines prievartos priemones.

Gynėjas nurodo suvokiantis, jog apeliacinės instancijos teismas neturi teisės pakeisti ginčijamą kardomąją priemonę į švelnesnę (tai yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva). Šiuo atveju būtina panaikinti skundžiamą nutartį. Gynėjo teigimu, baudžiamojo proceso įstatymas numato pakankamai daug kardomųjų priemonių, kuriomis būtų galima užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą teisme ar nuosprendžio vykdymą (tokios priemonės numatytos LR BPK 120 straipsnyje, be to, vienu metu jos gali būti paskirtos net kelios).

Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo P. K. gynėjo skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartis pratęsti kaltinamajam P. K. kardomosios priemonės - suėmimo terminą yra pagrįsta ir teisėta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomąją priemonę, LR BPK 121, 122, 127 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas kaltinamajam P. K. kardomąją priemonę – suėmimą pratęsė nustatęs tam pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 3 punkte, t. y. bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys naujus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su išvada, jog P. K. bėgs (slėpsis) nuo teismo. P. K. kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, veikdamas bendrininkų grupe, organizavęs ir vadovavęs nusikalstami veikai, todėl, jei jo kaltė būtų įrodyta, pastarajam grėstų griežta laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinio teismo nuomone, šį suėmimo termino pratęsimo pagrindą žemesnysis teismas nustatė pagrįstai. Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalis numato, kad esant pagrįstam manymui, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu“. Sisteminiu požiūriu aiškinant šią teisės normą, darytina išvada, kad pakanka ir vienos 122 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, kuria remiantis galima spręsti apie šio suėmimo taikymo pagrindo buvimą. Šio pagrindo buvimo nešalina ir gynėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad suimtasis turi draugę, mažametį vaiką, nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, nes, siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą, jos byloje negali būti vertinamos kaip išimtinai prioritetinės, priešpastatomos viešajam interesui ir sąlygojančios kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės naikinimą šiuo pagrindu. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad šį Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai.

Taip pat pagrįstas teismo manymas, jog P. K. laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus LR BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš LR BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, kiti duomenys. Pažymėtina, jog vien tas faktas, kad asmuo anksčiau buvo teistas, nėra besąlyginis pagrindas kardomosios priemonės – suėmimo skyrimui ar jo termino pratęsimui, tačiau jis, neabejotinai yra reikšmingas sprendžiant minėto pagrindo buvimą. Šiuo atveju P. K. kaltinamas nusikaltimo, numatyto LR BPK 122 straipsnio 4 dalyje, padarymu. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad jis praeityje teistas, įvertinamos tos aplinkybės, jog jis, kaip manoma, suorganizavo labai sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą, vadovavo šiai nusikalstamai veikai, kurios metu itin žiauriai, dėl chuliganiškų bei savanaudiškų paskatų buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Tokios aplinkybės yra pakankamos motyvuojant LR BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą kardomosios priemonės - suėmimo termino pratęsimo pagrindą.

Iš skundo turinio matyti, jog gynėjas nemažai dėmesio skiria kritikuodamas anksčiau priimtus procesinius sprendimus, nepagrįsta laiko 2011 m. rugsėjo 8 d, nutartį, kuria P. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Šiuo atveju pažymėtina, kad esamoje baudžiamojo proceso stadijoje gynėjo teiginiai dėl ankstesnių procesinių sprendimų, priimtų, kaip nurodoma, galimai pažeidžiant LR BPK 140, 123 straipsnių reikalavimus, nėra analizuojami. Atitinkami procesiniai sprendimai yra skundžiami baudžiamojo proceso įstatymo numatyta tvarka ir terminais. Antai, gynėjo nurodoma 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis galėjo būti skundžiama per 20 dienų nuo jos priėmimo dienos aukštesniajam, t. y. Kauno apygardos teismui. Tuo tarpu priimama nutartimi apeliacinės instancijos teismas konkrečiai tikrina Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutarties pagrįstumą ir teisėtumą. Be to, atkreiptinas gynėjo dėmesys į tai, kad analogiškus argumentus jis jau buvo nurodęs ankstesniuose skunduose, dėl kurių Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė priimdamas 2012 m. kovo 21 d. nutartį, akcentuota tai ir 2012 m. birželio 20 d. nutartyje.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą šioje bylos tyrimo stadijoje kaltės ir įrodymų vertinimo klausimai nesprendžiami. Šie klausimai sprendžiami tik teisiamajame posėdyje, kuriame iš esmės ištiriami byloje surinkti įrodymai, įvertinami bei išsprendžiami asmens kaltumo ir veikos juridinio įvertinimo klausimai. Priešingu atveju tokiu būdu būtų pažeistas teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas. Atsižvelgiant į tai, nenagrinėtini skundo teiginiai dėl neva nepakankamų duomenų, pagrindžiančių P. K. kaltę, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Nors gynėjas teisingai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas neturi teisės pakeisti paskirtą kardomąją priemonę į švelnesnę, tačiau dalį skundo vis tiek skiria kitų baudžiamojo proceso įstatymo numatytų kardomųjų priemonių, kurios, jo manymu, galėtų būti paskirtos jo ginamajam, aptarimui. Aukštesnės instancijos teismas nenagrinėja šių teiginių, kadangi teisminėje baudžiamosios bylos proceso stadijoje kardomųjų priemonių keitimas priklauso savo žinioje bylą turinčio ir ją nagrinėjančio teismo prerogatyvai, o tik konstatuoja, kad nenustatyti jokie pagrindai, kuriais remiantis būtų naikinama skundžiama nutartis.

Kaip nepagrįstas atmetamas skundo argumentas, jog P. K. paskirta kardomoji priemonė prieštarauja LR BPK 11 straipsnyje numatytam proporcingumo principui. Minėtas baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad nepratęsus P. K. paskirto suėmimo termino, nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Šioje proceso stadijoje pratęsiant suėmimą, siekiama užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, siekdamas užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, padarė pagrįstą išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti LR BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Ta aplinkybė, jog gynėjas turi priešingą nuomonę, nereiškia, jog kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas nepagrįstai.

Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo tvarka nepažeista. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Įvertinus anksčiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad švelnesne kardomąja priemone negalima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 str. numatytų tikslų, todėl nėra teisinių argumentų naikinti nutartį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo P. K. gynėjo Ričardo Girdziušo skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.