Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Nurodo, kad pareiškėjas dirba Komisariato (duomenys neskelbtini) pareigose. Policijos departamento Imuniteto valdybos Kauno apygardos skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-10901-23 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 228 straipsnio 1 dalyje, kuriame pareiškėjui buvo pateikti įtarimai padarius nusikalstamą veiką. Kauno apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 214 straipsniu, 216 straipsniu, 2023 m. rugsėjo 25 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė, kuriame konstatavo, jog atsižvelgus į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis bei į nutarime išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad įtariamųjų veiksmuose nėra visų jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių, dėl ko ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Ikiteisminio tyrimo nutraukimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Vidaus tarnybos statutas) redakcijos 67 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, jog pareigūnui, kuris atlikdamas tarnybines pareigas viršijo tarnybinės rizikos ribas, tuo būdu padarė nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą ir dėl to tapo įtariamuoju (specialiuoju liudytoju), kaltinamuoju arba kuris nukentėjo atlikdamas jam priskirtas tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos, iš statutinei įstaigai skirtų lėšų kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis. Remiantis šia teisės norma bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2021 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 5-V-861 patvirtinto Policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 5 punktu pareiškėjas pateikė prašymą Komisariato viršininkui kompensuoti turėtas 1000 EUR teisinės pagalbos išlaidas. Pareiškėjo prašymas buvo svarstomas elektroniniu būdu Komisijoje. Komisija 2024 m. kovo 4 d. protokoliniu sprendimu nutarė siūlyti Komisariato viršininkui pareiškėjo prašymo netenkinti. Komisariato viršininko pavaduotojas G. K. 2024 m. kovo 8 d. rezoliucija su tokiu Komisijos pasiūlymu sutiko ir pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjas nesutinka su Komisariato viršininko pavaduotojo sprendimu, mano, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas. Komisija savo sprendimą grindė Aprašo 21 punktu, kuriame nustatyta, kad pareigūno veiksmai ar neveikimas, kuriuos atlikdamas pareigūnas suvokė ar turėjo suvokti, jog įgyvendina jam suteiktus įgaliojimus priešingais tarnybai interesais ir tikslais, numatė ar turėjo numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti žalos ar kitų neigiamų padarinių, ir šios žalos ar kitų neigiamų pasekmių norėjo arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai ar joms atsirasti, nelaikomi pareigūno tarnybinės rizikos ribų viršijimu. Komisija, susipažinusi su nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tarnybinio patikrinimo išvada, šiuose dokumentuose aprašytomis ikiteisminio tyrimo ir tarnybinio patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pateiktu vertinimu, vienbalsiai sprendė, kad pareiškėjo tyčiniai neteisėti veiksmai, dėl kurių jam buvo pareikšti įtarimai, nevertinti kaip tarnybinės rizikos ribų viršijimas. Komisijos vertinimu, pareigūnas veikdamas kartu su kitais pareigūnais ir atlikdamas aptartus tyčinius neteisėtus veiksmus, dėl kurių tapo įtariamuoju, suvokė arba turėjo suvokti, jog jis veikia ne pagal teisės aktų reikalavimus, o toks veikimas nelaikytinas tarnybinės rizikos ribų viršijimu. Komisija vadovaudamasi Tvarkos aprašo 10.2 papunkčiu, vienbalsiai nusprendė, siūlyti Komisariato viršininkui nekompensuoti pareigūno patirtų teisinės pagalbos išlaidų. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2014 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-563/2014 Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio (aktualios redakcijos 68 straipsnis) turinį atskleidė pagal teismų praktikoje ir teisės doktrinoje egzistuojančias teisės aiškinimo taisykles ir esminius teisės aiškinimo principus, taip pat atsižvelgdamas į aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Pabrėžė, kad nors ir LVAT pasisakė dėl senesnės Vidaus tarnybos statuto redakcijos, tačiau nutraukiant ikiteisminį tyrimą galiojusios redakcijos Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnio turinys yra praktiškai identiškas tam, dėl kurio yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Abi teisės normos skiriasi tuo, jog nutraukiant ikiteisminį tyrimą galiojusioje redakcijoje yra aiškiau apibrėžiamas pareigūno galimas statusas baudžiamojoje byloje (įtariamasis, specialusis liudytojas, kaltinamasis), bei tuo, jog nutraukiant ikiteisminį tyrimą galiojusioje redakcijoje nebeliko diskrecijos teisės vadovui spręsti, ar pareigūnui gali būti išmokėta teisinės pagalbos išlaidų kompensacija. Nei ankstesnės, nei nutraukiant ikiteisminį tyrimą galiojusios redakcijos Vidaus tarnybos statute nebuvo nustatyta, jog turėtų teisinių išlaidų kompensacija nėra mokama, jeigu pareigūno kaltė padarius nusikalstamą veiką pasireiškė tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Be to, Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnyje nėra nurodyta, jog kompensacijos mokėjimo pagrindai ir sąlygos nustatomi centrinės vidaus tarnybos sistemos įstaigos vadovo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nesuteikė teisės riboti Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnyje įtvirtintos pareigūnų socialinės garantijos, būtina konstatuoti, jog Aprašo 21 punktas yra neteisėtas, taigi juo negali būti remiamasi priimant sprendimus dėl turėtų teisinių išlaidų baudžiamojoje byloje kompensavimo. Lietuvos policijos generalinis komisaras negali savo poįstatyminiu aktu pakeisti ar apriboti pareigūnų socialinės garantijos turinio ar apimties. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog „apie pareigūno panaudotą psichinę ar fizinę prievartą, jei tai lėmė asmens mirtį arba gyvybei pavojingą sveikatos sutrikdymą, nedelsiant pranešama prokurorui“. Taigi, kaip matyti iš šios teisės normos, tais atvejais, kai prievartos panaudojimas sukelia asmens mirtį ar jo sveikatos sužalojimą, apie tai turi būti informuojamas prokuroras, kuris ir sprendžia, ar konkrečiu atveju reikia pradėti ikiteisminį tyrimą, ar ne. Tai reiškia, kad prievartos naudojimo teisėtumas nėra preziumuojamas – kiekvienu atveju atliekamas atitinkamas tyrimas ir jo metu nustatoma, ar prievarta buvo naudojama teisėtai, ar ne. Taigi, naudodamas prievartą pareigūnas visuomet rizikuoja padaryti žalos asmens, prieš kurį naudojama prievarta, sveikatai ir/arba gyvybei, taigi, ir rizikuoja, jog jo atžvilgiu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti, ar šis prievartos naudojimas neperžengė profesinės rizikos ribų. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, pareigūno statusas gali būti įtariamojo arba specialiojo liudytojo, apklausiamo apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Abiem šiais atvejais toks pareigūnas nuo pirmosios apklausos momento turi teisę turėti gynėją/įgaliotąjį atstovą. Tuo atveju, jei pareigūnas pasirenka ne valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o pats savo lėšomis sudaro teisinių paslaugų sutartį su advokatu, jis neišvengiamai patiria išlaidų, kurios yra tiesiogiai susijusios su prievartos panaudojimu. Akivaizdu, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veiksmų, kuriuos jis atliko vykdydamas savo tiesiogines pareigūno pareigas, jis peržengė profesinės rizikos ribas, panaudodamas prievartos priemones prieš kitą asmenį, taigi yra visos sąlygos, numatytos Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnyje, kad pareiškėjo turėtos teisinės pagalbos išlaidos jam būtų kompensuotos. Atsižvelgiant į tai, Komisariato viršininko pavaduotojo rezoliucijoje priimtas sprendimas yra naikintinas ir iš atsakovo yra priteistina 1000 EUR turėtų teisinės pagalbos išlaidų kompensacija.