- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-07
- Bylos Nr.
- 1A-490-332-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Vidmantas Mylė, Zigmas Kavaliauskas
- Kaltinamasis
- A. B.
- Advokatai
- Andrius Kazakevičius, Kristina Pugačienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,
dalyvaujant nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos J. P. atstovei advokatei Kristinai Pugačienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos J. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-09-28 nuosprendžio, kuriuo A. B. išteisintas nepadarius jam veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p., privačios kaltintojos J. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d., privačios kaltintojos J. P. prašymas priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 103 str. 6 p., 105 str. 6 d., iš privačios kaltintojos J. P. A. B. priteista 2000 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis (duomenys neskelbtini) dienos pranešime Šiaulių apygardos prokuratūrai teigdamas, kad J. P. nevykdo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nors dirba (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, turi komisaro laipsnį, gauna pajamas – darbo užmokestį, turi nekilnojamojo turto, ir tuo daro nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str., bei teigdamas, kad J. P. negrąžino į valstybės biudžetą neteisėtai ir nepagrįstai jai išmokėtą sumą – 30372 Lt ir 2357 Lt GPM delspinigių, apskaičiuotų nuo jai grąžintos sumos, apšmeižė ir įžeidė J. P..
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011-09-28 nuosprendžiu A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisino jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir privati kaltintoja J. P. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-09-28 nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – A. B. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., ir skirti jam šių Lietuvos Respublikos BK straipsnių sankcijose numatytas bausmes. Be to, nukentėjusioji ir privati kaltintoja J. P. prašo jai iš A. B. priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir pripažinti jos turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis ir priteisti jas iš A. B., o A. B. prašymą priteisti iš jos jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti atmesti.
Nukentėjusioji J. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad išteisintasis A. B., pateikdamas Šiaulių apygardos prokuratūrai (duomenys neskelbtini) pranešimą, paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji nevykdo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir daro nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str.. Apeliantė teigia, kad iš A. B. (duomenys neskelbtini) pranešimo turinio akivaizdu, kad jis konstatuoja faktus – jam žinomas faktines aplinkybes ir šie nurodyti faktai negali būti traktuojami kaip nuomonė ar kitokia vertinamojo pobūdžio informacija. Tarp išteisintojo ir jos jau keletą metų vyskta teisminiai ginčai civilinėse ir baudžiamosiose bylose, t. y. jų santykiai nėra geri. Apeliantė teigia, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu A. B. nepateikė jokių įrodymų, nenurodė jokio informacijos šaltinio, iš kurio jis buvo gavęs informaciją apie tai, kad ji nevykdo teismo sprendimo ir daro nusikalstamą veiką. Jis teismui davė parodymus bei pateikė įrodymus tik apie tai, kad apeliantė yra skolinga, t. y. turi skolinių įsipareigojimų VMI. Todėl akivaizdu, jog išteisintasis, pateikdamas Šiaulių apygardos prokuratūrai pranešimą su tikrovės neatitinkančia informacija suvokė, kad paskleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie ją ir tuo siekė pakenkti jai, pakirsti pasitikėjimą ja. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad A. B., pateikdamas pranešimą Šiaulių apygardos prokuratūrai, pareiškė savo nuomonę, o ne paskleidė informaciją.
Apeliantė taip pat nurodo, kad A. B., pateikdamas pranešimą Šiaulių apygardos prokuratūrai, kuriame nurodė, jog ji nevykdo teismo sprendimo ir daro nusikalstamą veiką, raštu užgauliai pažemino ją, nurodė neigiamą ir tikrovės neatitinkančią informaciją ir tuo ją įžeidė. Pranešime nurodyta informacija, kad ji, būdama policijos pareigūnė ir turėdama komisaro laipsnį nevykdo teismo sprendimo ir daro nusikalstamą veiką, neabejotinai ją žemina. Šią įžeidžiančią informaciją išteisintasis paskelbė viešai, nes minėtą pranešimą išsiuntė Šiaulių apygardos prokuratūrai, o ši pranešimą išsiuntė į (duomenys neskelbtini) rajono prokuratūrą, kurios veiklos teritorija sutampa su policijos komisariato, kuriame ji dirba, veiklos teritorija ir iš dalies – vykdomomis funkcijomis.
Nukentėjusioji J. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai rodo, kad išteisintąjį teisinių paslaugų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu gynė advokatas A. Kazakevičius. Į bylą yra pateiktas grynųjų pinigų priėmimo kvitas 2000 Lt sumai, kuriame nurodyta, jog apmokama už teisines paslaugas pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokį neatitikimą laikė rašymo apsirikimu, kadangi advokatas A. Kazakevičius išteisintajam A. B. teisines paslaugas teikia ne vien šioje byloje ir ne vien pagal šioje byloje pateiktą sutartį, todėl pateiktame kvite nurodytą sumą laikyti apmokėjimu už gynybą šioje byloje negalima. Taip pat nurodo, kad išteisintasis A. B. advokatui A. Kazakevičiui sumokėjo nepagrįstai didelę sumą jo paslaugoms apmokėti, todėl teismas turėjo tokias A. B. išlaidas laikyti jo išlaidavimu ir atsisakyti priteisti iš jos. Atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teisme išnagrinėta byla nebuvo nei sudėtinga, nei didelės apimties, pats bylos nagrinėjimo procesas užtruko apie 2 valandas, išteisintojo advokatas teismui jokių procesinių dokumentų nerengė, atsižvelgiant į jos ir išteisintojo interesus bei siekiant objektyvios abipusės turtinių interesų pusiausvyros, teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimo, išteisintojo prašoma priteisti 2000 Lt suma advokato paslaugoms apmokėti yra per didelė, todėl yra ženkliai mažintina.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintojo A. B. gynėjas advokatas A. Kazakevičius prašo J. P. apeliacinį skundą atmesti ir pripažinti A. B. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš nukentėjusiosios J. P..
Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) pranešimas buvo pateiktas ne viešoje erdvėje, bet teisėsaugos institucijai. Duomenų pateikimas teisėsaugos institucijoms gali būti laikomas prieštaraujančiu įstatymui tik esant Lietuvos Respublikos BK 235 str. ir 236 str. veikų sudėtims. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog išteisintasis A. B. būtų pripažintas kaltu jas įvykdęs, t. y. pateikęs Šiaulių apygardos prokuratūrai melagingą pareiškimą apie nusikalstamą veiką ar melagingai įskundęs J. P. įstaigai turinčiai teisę pradėti ikiteisminį tyrimą. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog A. B. kreipdamasis į teisėsaugos institucijas pažeidė kokį nors įstatymą, J. P. turtines ar neturines teises, tame tarpe ir konstitucinę teisę į garbę ir orumą. Be to, visiškai teisėta informuoti teisėsaugos institucijas apie galimai vykdomas nusikalstamas veikas, net ir įvykus kokių nors J. P. teisių pažeidimui dėl duomenų paviešinimo jos pažįstamiems asmenims.
Teigia, kad kreipimasis su tam tikro turinio duomenimis ir prašymu į teisėsaugos institucijas negali būti laikomas informacijos paskleidimu, kadangi yra kreipiamasi į tam tikros srities specialistus pagal jų kompetenciją, t.y. į valdžios įgaliotus asmenis. Kreipiantis į teisėsaugos institucijas yra siekiama ne paskleisti informaciją ar ją paviešinti, bet realizuojama asmens teisė pateikti savo nuomonę, subjektyvų faktinių aplinkybių vertinimą specialistams, tam, kad jie atliktų kvalifikuotą situacijos vertinimą.
Nurodo, kad išteisintasis A. B. Šiaulių apygardos prokuratūrai pateikė jo įsitikinimu teisingą susidariusios situacijos vertinimą, jog (duomenys neskelbtini) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo spendimas yra nevykdomas. Tokią pozicija grindžiama tuo, kad minimas teismo spendimas iki šiol nėra įvykdytas, nors Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str. ir 97 str. nuostatos nustato pareigą sprendimą administracinėse bylose vykdyti iškart po jo įsiteisėjimo. Išteisintojo vertinimu, turinti pastovias, nemažas pajamas ir turto J. P. neabejotinai galėjo vienerių metų laikotarpyje įvykdyti minimą teismo sprendimą. Be to, išteisintasis nebuvo informuotas apie tai, kad minimas teismo sprendimas yra vykdomas dalimis ar sutarties su Šiaulių apskrities VMI pagrindu. Išteisintajam buvo žinoma, jog transporto priemonė yra areštuota užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą pagal teismo sprendimą ir, kad minima prievolė neįvykdyta per vienerius metus po teismo sprendimo įsiteisėjimo, nes areštai nėra naikinami. Todėl A. B. Šiaulių apygardos prokuratūrai pateikė ne informaciją, bet savo asmeninę nuomonę apie galimą teismo sprendimo nevykdymą ir tokiu būdu galimai daromą nusikalstamą veiką. Tai, kad Šiaulių apygardos prokuratūrai buvo pateikta ne informacija, bet susidariusi nuomonė patvirtina ir (duomenys neskelbtini) pranešimo rezoliucinė dalis, t.y. prašymas išsiaiškinti ar nevykdoma nusikalstama veika. Teigia, kad A. B. negali būti laikomas įvykdžiusiu jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką dar ir dėl to, kad jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Kreipdamasis į Šiaulių apygardos prokuratūrą jis nežinojo apie dalinį teismo sprendimo vykdymą, neturėjo tikslo paviešinti duomenis, t.y. kreipėsi į teisėsaugos institucijas, o ne viešai išplatino duomenis, neturėjo jokio tikslo paniekinti ar pažeminti J. P..
Taip pat nurodo, kad iš (duomenys neskelbtini) pranešimo turinio matyti, jog dokumente nėra nurodoma jokių užgaulių, įžeidžiančių ar žeminančių pasisakymų. Dokumente yra pateikiamas subjektyvus faktinių aplinkybių vertinimas. O be to, minimu dokumentu yra ne „viešai“ „žeminamas“ žmogus, o kreipiamasi į teisėsaugos instituciją su prašymu įvertinti J. P. veiksmus. Todėl objektyviai vertinant dokumento turinį darytina išvadą, jog (duomenys neskelbtini) pranešimo tikslas, o tuo pačiu ir išteisintojo A. B. tikslas, buvo ne tiesiogine tyčia viešai raštu pažeminti J. P., bet su teisėsaugos institucijų pagalba išsiaiškinti jos vykdomos veikos teisėtumą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos J. P. atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis A. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų ir pagrįstai išteisino A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji ir privati kaltintoja J. P. pateikdama skundą privataus kaltinimo tvarka Šiaulių miesto apylinkės teismui (1 b. l.) A. B. kaltino tuo, kad jis pateikdamas Šiaulių apygardos prokuratūrai (duomenys neskelbtini) pranešimą, jog ji nevykdo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir daro nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str., paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip ją apšmeižė ir įžeidė.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Baudžiamoji byla Nr. 2A–1/2009).
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. B., nepadarius pastarajam veikos, turinčios nusikaltimo, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., požymių, padarė pagrįstas išvadas, kad išteisintasis, pateikdamas Šiaulių apygardos prokuratūrai (duomenys neskelbtini) pranešimą ir prašydamas išsiaiškinti, ar J. P. veikoje nevykdant teismo sprendimo nėra nusikaltimo sudėties, nesiekė sąmoningai paniekinti ar pažeminti J. P.. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad A. B. paskleidė ne informaciją, o remdamasis tikrovėje egzistuojančiais faktais, išsakė savo nuomonę, pateikė jam žinomų faktų vertinimus ir komentarus.
Išteisintojo A. B. (84, 85 b. l.) ir liudytojo A. B. (85 b. l.) parodymai patvirtina, kad išteisintojo A. B. tėvas A. B. 2008-2009 metais iš J. P. įsigijo motociklą „YAMAHA“, tačiau nuvykus į „Regitrą“, A. B. buvo nurodyta, kad jo įsigytas motociklas yra areštuotas ir šio motociklo neregistravo. Išsiaiškinus paaiškėjo, kad areštas uždėtas dėl J. P. skolų. 2011 m. Šiaulių miesto apylinkės teismui konstatavus, kad motociklas priklauso A. B., jis (A. B.) su šio teismo sprendimo kopija vasario mėnesį kreipėsi į Šiaulių AVMI dėl arešto motociklui panaikinimo. Negavęs jokio atsakymo, jis pakartotinai kreipėsi į mokesčių inspekciją dėl arešto panaikinimo, išdėstant tas pačias aplinkybes. Tačiau negavęs atsakymo, A. B. skundėsi sūnui A. B.. Todėl jis, žinodamas, kad Lietuvos Respublikos BK numato atsakomybę už teismo sprendimo nevykdymą ir kad gali būti iškelta baudžiamoji byla, Šiaulių apygardos prokuratūrai pateikė (duomenys neskelbtini) pranešimą, kad yra teismo sprendimas, kurio J. P. nevykdo, ir prašė įvertinti, ar buvo padarytas nusikaltimas, ar ne. Laukiant atsakymo iš prokuratūros, areštas A. B. priklausančiam motociklui buvo panaikintas. Prieš rašant pranešimą prokuratūrai A. B. nežinojo, kad Lietuvos vyriausiojo teismo sprendimas yra vykdomas, kad (duomenys neskelbtini) Šiaulių AVMI viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) mokesčių mokėtojai J. P. buvo išdėstytas mokestinės nepriemokos sumokėjimas nuo 2011-04-06 iki 2015-05-25 ir pasirašyta mokestinės paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę iš dalies patvirtino ir pati nukentėjusioji J. P., nurodydama, kad su kaltinamuoju susitinka teismuose ir jis galėjo tai žinoti, nors šio fakto protokoluose nėra užfiksuota.
Aptarti duomenys rodo, kad ne prasimanymais, o objektyviai egzistuojančiais faktais remdamasis A. B. Šiaulių apygardos prokuratūrai pateikė (duomenys neskelbtini) pranešimą. A. B. žinodamas, jog jo tėvo A. B. iš J. P. įsigyta transporto priemonė – motociklas „YAMAHA“ yra areštuota užtikrinti J. P. mokestinės prievolės įvykdymą pagal teismo sprendimą, Šiaulių apygardos prokuratūrai pateiktame (duomenys neskelbtini) pranešime nurodydamas, kad kiek jam žinoma, J. P. nevykdo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo ir prašydamas išsiaiškinti, ar taip nevykdoma nusikalstama veika, neteigė, kad J. P. vykdo nusikalstamą veiką, kaip pastaroji nurodė apeliaciniame skunde. Taigi A. B. paskleidė ne konstatuojamojo pobūdžio faktus ir duomenis, o savo nuomonę. Teisėjų kolegijos nuomone, informacija (kad A. B. iš J. P. įsigyta transporto priemonė – motociklas „YAMAHA“ areštuota užtikrinti J. P. mokestinės prievolės įvykdymą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą, kad minima prievolė neįvykdyta per vienerius metus po teismo sprendimo įsiteisėjimo, nes areštas motociklui nėra panaikintas), kuria disponavo išteisintasis, buvo pakankamas pagrindas komentuoti situaciją ir pateikti savo požiūrį į faktus.
Nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti ir tai, kad, priešingai negu teigiama J. P. apeliaciniame skunde, A. B. nesiekė sąmoningai paniekinti ar pažeminti J. P.. Byloje nėra nustatyta kokių nors faktinių aplinkybių apie priežastis, dėl kurių išteisintais būtų turėjęs interesą ar asmeninį nusistatymą skleisti pramanytą informaciją apie J. P.. Aptarti ir išteisinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymai neleidžia teigti, kad A. B. Šiaulių apygardos prokuratūrai pateiktame (duomenys neskelbtini) pranešime nurodyti teiginiai buvo motyvuoti sąmoningo ketinimo pakenkti J. P.. Todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes galima daryti išvadą, jog A. B. veikoje nėra Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti J. P. požymių. Tokiu būdu nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kaip prašoma apeliaciniu skundu.
Lietuvos Respublikos BK 155 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas veiksmu – tai žeminantis poelgis, visuomet padaromas užgaulia forma, pvz. antausis, spjūvis, nepadorūs gestai. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones ir neviešas – padarytas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.
Teisėjų kolegijos nuomone, A. B. (duomenys neskelbtini) pranešime, pateiktame Šiaulių apygardos prokuratūrai, parašyti teiginiai negali būti vertinami kaip nepadorūs, užgaulūs atsiliepimai apie J. P.. Kadangi byloje nenustatyta, jog A. B. būtų turėjęs tikslą savo pranešimu J. P. užgauliai pažeminti, minėto pranešimo pateikimas Šiaulių apygardos prokuratūrai negali būti vertinamas kaip tyčinis viešas ar neviešas J. P. įžeidimas. Apylinkės teismas, išanalizavęs J. P. skunde nurodytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog A. B. raštu kreipdamasis į prokuratūrą išsiaiškinti, ar J. P. veikoje, nevykdant teismo sprendimo, nėra nusikaltimo sudėties, savo pranešime nenurodė jokių nepadorių, užgaulių J. P. įvertinimų, o tik siekė išsiaiškinti, ar jos veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties požymių.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino Lietuvos Respublikos BK 154 str. ir 155 str. nuostatas, pagrįstai nustatė, jog A. B. veikoje nėra nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymių ir pagrįstai pastarojo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Nukentėjusioji J. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog išteisintąjį A. B. advokatas A. Kazakevičius gynė pagal teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau į bylą pateikė grynųjų pinigų priėmimo kvitą 2000 Lt sumai, kuriame nurodyta, jog apmokama už teisines paslaugas pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokį neatitikimą laikė rašymo apsirikimu, be to ši suma advokato paslaugoms apmokėti yra yra ženkliai mažintina.
Kaip matyti iš teismui pateiktų teisinių paslaugų teikimo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), advokatas A. Kazakevičius išteisintąjį A. B. šioje byloje gynė pagal teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o ne pagal teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad į bylą pateiktame grynųjų pinigų priėmimo kvite (2011-09-15, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame nurodyta, jog A. B. apmoka advokatui A. Kazakevičiui už teisines paslaugas pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padaryta klaida dėl apsirikimo. Be to, kolegijos manymu, honoraro suma (2000 Lt) advokatui už teisines paslaugas bei išteisintojo gynybą pirmosios instancijos teisme privataus kaltinimo byloje, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, yra pagrįsta, atitinkanti protingumo bei teisingumo kriterijus. Todėl mažinti šias A. B. patirtas išlaidas advokato paslaugoms nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apmokėti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis A. B. ir jo gynėjas advokatas A. Kazakevičius prašė iš nukentėjusiosios J. P. priteisti A. B. turėtas išlaidas advokato pagalbai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d. teismui suteikta teisė bylose, pradėtose tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, kai kaltinamasis išteisinamas, nuspręsti, kad proceso išlaidas apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.
Kaip matyti iš teismui pateiktos pinigų priėmimo kvito (2011-11-23, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)) kopijos, išteisintasis A. B. pagal 2011-08-18 teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas advokatui A. Kazakevičiui sumokėjo 1125 Lt. Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos J. P. apeliacinis skundas dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-09-28 nuosprendžio, kuriuo A. B. išteisintas nepadarius jam veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymių, šia nutartimi atmetamas.
Teisėjų kolegijos manymu, tokia honoraro suma (1125 Lt) advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, išteisintojo gynybą apeliacinės instancijos teisme, patarimus ir kitas teisines paslaugas privataus kaltinimo byloje, kurioje nukentėjusioji J. P. buvo apkaltinusi A. B. dviejų nusikalstamų veikų padarymu, atsižvelgiant į bylos faktinį ir teisinį sudėtingumą, yra pagrįsta, atitinkanti protingumo bei teisingumo kriterijų. Todėl paminėtos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis (Lietuvos Respublikos BPK 103 str. 1 d. 6 p.) ir išieškotinos iš nukentėjusiosios J. P..
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos J. P. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos J. P. A. B. 1125 (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt penkis litus) Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Nutartis neskundžiama.