- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-22
- Bylos Nr.
- II-811-729/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-01168-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti
- Teisėjas
- Jurgita Grigonienė (pirm.)
- Institucija
- Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas Klaipėdos miesto policijos komisariatas
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų teisėja Jurgita Grigonienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. S., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenančio adresu: (duomenys neskelbtini), skundą dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 2021 m. rugsėjo 27 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 31-ANR_N-4417-2021 (ROIK: 21142285853).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato (toliau – Institucija) 2021 m. rugsėjo 27 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 31-ANR_N-4417-2021 (ROIK: 21142285853) K. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 526 straipsnio 3 dalį 500 Eur bauda už tai, kad jis 2021 m. rugpjūčio 17 d., nuo 09:05 val. iki 09:20 val., Klaipėdos miesto savivaldybėje, Klaipėdoje, Sukilėlių g. 18, parduotuvės „Bičių korys“ vidaus patalpoje, nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės), kurios priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. Tokiais savo veiksmais K. S. pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. V-1864 2 punkto reikalavimus.
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose gautas K. S. skundas, kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti, administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal ANK 526 straipsnį atsako ne bet koks asmuo, o specialusis subjektas, kuris yra atsakingas už CSĮ ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi. CSĮ 3 straipsnis pateikia baigtinį civilinės saugos sistemų sudarančių subjektų sąrašą, į kurį pareiškėjas nepatenka. Be to, pareiškėjas taip pat nepatenka į CSĮ 19 straipsnyje pateiktų civilinės saugos sistemos pajėgų sąrašų, kuris, pabrėžtina, taip pat yra baigtinis. Šiuo konkrečiu atveju administracinio nusižengimo byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kokiu teisiniu pagrindu ir kokia apimtimi pareiškėjas, kaip specialusis subjektas, yra atsakingas už CSĮ ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Pareiškėjas yra tos nuomonės, kad jis neatitinka ANK 526 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo subjekto (specialiojo subjekto) požymių, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas nutarimas vien tik šiuo aspektu negali būti laikomas teisėtu, todėl yra naikintinas. Nutarime nurodyta, kad pareiškėjas neva tai pažeidė ESOV sprendimo 2 punktą, tačiau skundžiamame nutarime nėra nurodytas teisės akto, kurio pažeidimu yra kaltinamas pareiškėjas, pavadinimas ir tai suvaržo pareiškėjo teisę į efektyvią savo galimai pažeistų teisių ir teisėtą interesų gynybą. Teisės aktų registre (www.e-tar.lt) toks subjektas (kurio priimto teises akto pažeidimu yra kaltinamas pareiškėjas) - Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras - valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas, apskritai net nėra nurodytas. CSĮ įpareigoja gyventojus vykdyti ne bet kokius ESOV nurodymus, o tik tuos ESOV nurodymus, kurie yra teisėti. Taip pat įstatymas įpareigoja gyventojus vykdyti tik tuos teisėtus ESOV nurodymus, kurie yra reikalingi ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti. Iš to seka, kad, visų pirma, turi būti nustatyta, ar (a) ESOV sprendimas, įpareigojantis gyventojus uždarose prekybos (paslaugų teikimo) vietose dėvėti kaukes, yra teisėtas, ir (b) turi būti įrodyta, kad pareiškėjas šį sprendimą (įpareigojimą) privalėjo vykdyti, kadangi jis yra reikalingas ekstremaliajam įvykiui (ekstremaliajai situacijai) likviduoti. Pasisakant dėl ESOV sprendimo 2 punkto gyventojams nustatyto įpareigojimo (ne)teisėtumo, ypatingas dėmesys atkreiptinas į ESOV sprendimo preambulę, kurioje nurodomi teisės aktai, vadovaujantis kuriais yra priimtas aptariamas ESOV sprendimas. Taigi ESOV sprendimo preambulėje, visų pirma, nurodoma, kad šį sprendimą ESOV priėmė vadovaudamasis CSĮ 15 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktais, kurie nustato atitinkamas pareigas gyventojams, kita vertus aptariamos CSĮ teisės normos nereglamentuoja ESOV kompetencijos, t. y. šios teisės normos nenustato ESOV teisės priimti vienokius ar kitokius sprendimus (duoti nurodymus gyventojams). ESOV sprendimo preambulėje taip pat nurodoma, kad šį sprendimą ESOV priėmė vadovaudamasis ŽULPKĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kita vertus šiame įstatyme - ŽULPKĮ, ESOV net nėra nurodytas (nėra minimas), todėl ESOV, priimdamas sprendimus, net neturi teisės vadovautis ŽULPKĮ, kadangi šis įstatymas nesuteikia ESOV absoliučiai jokių kompetencijų. Kiti ESOV sprendimo preambulėje nurodyti teisės aktai - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimas Nr. 1503 „Dėl valstybinio ekstremaliųjų situacijų valdymo plano patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 1419 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo paskyrimo“, taip pat nenustato teisės ESOV kompetencijos (įgaliojimų ribų). Tokiu būdu vieninteliu ESOV sprendimo preambulėje nurodytu teisės aktu, kuris dar galbūt galėtų pateisinti ESOV sprendimo 2 punktu nustatyto įpareigojimo gyventojams teisėtumą, yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ 3.1.1. papunktis, kuriuo Vyriausybė delegavo ESOV nustatyti „ūkinės veiklos apribojimo priemones“. Iš to seka, kad ESOV, priimdamas aptariamą sprendimą, turėjo ir galėjo nustatyti tik tas priemones, kurios yra nukreiptos į ūkinės veiklos vykdytojus, bet ne į ūkinės veiklos nevykdančius gyventojus. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad ESOV sprendimo 2 punktu nustatytas įpareigojimas (nurodymas) jokios ūkinės veiklos nevykdantiems gyventojams dėvėti nosį ir burną dengiančias kaukes yra neteisėtas. Kitaip tariant, toks įpareigojimas (nurodymas) negali būti aiškinamas ir suprantamas kaip „ūkinės veiklos apribojimo priemonė“. Dar daugiau, aptariamo Vyriausybės nutarimo 3.1.1. papunkčiu Vyriausybė delegavo ESOV nustatyti asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas, tačiau, kaip matyti iš ESOV sprendimo turinio, šiame ESOV sprendime nėra numatyta, kokiomis sąlygomis ir tvarka gyventojai yra aprūpinami nosį ir burną dengiančiomis kaukėmis. Tai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad nosį ir burną dengiančios kaukės paties ESOV sprendimu nėra pripažintos būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Civilinėje teisėje galioja principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“, tuo tarpu viešojoje teisėje vadovaujamasi priešingu principu – „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, todėl CSĮ nesant aiškiai įtvirtintos ESOV teisės priimti aptariamo ESOV sprendimo 2 punkte nurodyto pobūdžio nurodymus (įpareigojimus) gyventojams, ESOV neturi teisinio pagrindo gyventojams (taigi ir pareiškėjui) nurodinėti, ką gyventojas turi dėvėti atvykdamas į viešą prekybos vietą, kuri, be kita ko, CSĮ nustatyta tvarka net nėra paskelbta (pripažinta) ekstremaliosios situacijos židiniu (CSĮ 2 straipsnio 10 dalis) ir (ar) ŽULPKĮ nustatyta tvarka nėra paskelbta (pripažinta) nuolatiniu užkrečiamosios ligos židiniu (ŽULPKĮ 2 straipsnio 38 dalis). CSĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, jog ESOV yra civilinės saugos sistemos subjekto valstybės tarnautojas, darbuotojas ar valstybės politikas, paskirtas vadovauti visoms civilinės saugos sistemos pajėgoms, dalyvaujančioms likviduojant ekstremalųjį įvykį ar ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius ekstremaliosios situacijos židinyje. Ši definicinė teisės norma, aiškinant ją sistemiškai su CSĮ 3 straipsnyje pateiktu baigtiniu civilinės saugos sistemą sudarančių subjektą sąrašu, atskleidžia tai, kad ESOV yra civilines saugos sistemos subjekto (šiuo konkrečiu atveju – Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskirtas valstybės tarnautojas, darbuotojas ar valstybės politikas, tačiau ESOV nėra civilinės saugos sistemos subjektu. Sisteminė CSĮ II skyrių sudarančių teisės normų analizė suteikia pagrindą daryti išvadą, kad civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų projektų rengimas ir/ar jų priėmimas yra priskirtas ribotam, konkrečiai šiame įstatyme nurodytam, subjektų ratui: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybei (CSĮ 9 straipsnis), 2) Vidaus reikalų ministrui (CSĮ 10 straipsnio 2 dalies 3 punktas), 3) Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui bei jam pavaldžioms įstaigoms (CSĮ 12 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kita vertus jokia CSĮ teisės norma nesuteikia ESOV kompetencijos (įgaliojimų) priimti civilinę saugą reglamentuojančius teisės aktus, todėl, pareiškėjo vertinimu, ESOV turi teisę priimti tik administracinius sprendimus (teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei), būtinus konkrečiai ekstremaliajai situacijai likviduoti, bei ne norminius administracinius aktus (viešojo administravimo subjekto priimtas daugkartinio taikymo teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei), reglamentuojančius civilinę saugą. Taigi atsižvelgiant į tai, kad ANK 526 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už CSĮ ir kitų civilinę sauga reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, o ESOV, pareiškėjo vertinimu, neturi teisės priimti civilinę saugą (bendrąja prasme) reglamentuojančių norminių administracinių aktų, o tik administracinius sprendimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti, skunde aptariamas ir šioje byloje taikomas ESOV sprendimas turi būti traktuojamas kaip administracinis sprendimas, bet ne kaip civilinę saugą reglamentuojantis teisės aktas. Todėl pareiškėjo atsakomybė už ESOV sprendimo 2 punktu nurodyto įpareigojimo nevykdymą ANK 526 straipsnio pagrindu negali kilti ir dėl šios priežasties.
Atsiliepimas
Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su K. S. skundu nesutinka, vertina jį kaip nepagrįstą ir prašo jo netenkinti, palikti 2021 m. rugsėjo 27 d. priimtą nutarimą galioti be pakeitimų. Nurodo, kad ekstremaliosios situacijos paskelbimo tikslas yra nustatyti specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus ir tvarką bei taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. Veiką kvalifikuojant pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį pakanka nustatyti tai, jog asmuo pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. V-1864 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė reaguodama į COVID-19 keliamą itin didelį pavojų visuomenės sveikatai, siekdama apsaugoti visuomenę, dar 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso plitimo grėsmės. Su pareiškėjo skundu nesutinka, kadangi pareigūnas atlikęs administracinio nusižengimo tyrimą surinko pakankamai objektyvių duomenų (faktų) apie pareiškėjo nusižengimą ir nėra pagrindo abejoti policijos pareigūnų užfiksuotomis aplinkybėmis, todėl byloje surinkti duomenys vertinami kaip objektyvūs ir pakankami pareiškėjo padaryto administracinio nusižengimo įrodymai. Pareigūnai atsižvelgė į ANK 526 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas ir nutarimą priėmė tinkamai, todėl nėra pagrindo priimto nutarimo naikinti ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną pareiškėjo atžvilgiu. Šioje administracinio nusižengimo byloje yra pakankamai surinkta įrodymų ir pateikta faktų apie pareiškėjo padarytą administracinį nusižengimą, o apskųsdamas nutarimą, pareiškėjas siekia išvengti numatytos administracinės atsakomybės. Pareiškėjo skundo argumentai vertintini kritiškai ir nepaneigia padaryto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 526 straipsnio 3 dalyje, sudėties. Institucija prašo bylą nagrinėti jos atstovui teismo posėdyje nedalyvaujant.
Proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai (b. l. 15, 16) prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, jų dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu. Atsižvelgiant į tai administracinio nusižengimo byla nagrinėjama proceso dalyviams nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (ANK 630 straipsnio 2 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
skundas netenkintinas.
Teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis). Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė pareigūnas, turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančios rašytinės medžiagos nustatyta, kad K. S. nubaustas pagal 526 straipsnio 3 dalį 500 Eur bauda už tai, kad jis 2021 m. rugpjūčio 17 d., nuo 09:05 val. iki 09:20 val., Klaipėdos miesto savivaldybėje, Klaipėdoje, Sukilėlių g. 18, parduotuvės „Bičių korys“ vidaus patalpoje, nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės), kurios priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. Tokiais savo veiksmais K. S. pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. V-1864 2 punkto reikalavimus.
Administracinė atsakomybė pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį kyla už šio straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos (civilinės saugos įstatymo ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymas ar pažeidimas), padarymą karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.
Aptariamų teisės normų dispozicijos yra blanketinės, tai yra nukreipiančios į kitus teisės aktus, tai yra: 1) civilinės saugos įstatymą; 2) kitus civilinę saugą reglamentuojančius teisės aktus. Todėl, kvalifikuojant asmens pažeidimą pagal ANK 526 straipsnio 1 dalį ir (ar) 3 dalį, būtina nurodyti konkrečią teisės normą, kurią asmuo kaltinamas pažeidęs.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (redakcija nuo 2021 m. rugpjūčio 16 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.) (toliau – Nutarimas) 1.1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) įvežimo ir išplitimo, taip pat išvengti naujo sergamumo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) protrūkio šalies teritorijoje, nutaria paskelbti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės. Nutarimo 3.1.1 punktu nustatyta ūkinės veiklos apribojimo priemonė (valstybės lygio ekstremaliosios situacijos likvidavimo ir pasekmių šalinimo priemonė) – kontaktiniu būdu paslaugos teikiamos, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų darbo veikla vykdoma, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi sąlygas, kitus visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir kitus susijusius reikalavimus, išskyrus šio nutarimo 3.1.2 ir 3.1.2¹ papunkčiuose nurodytus atvejus.
Skundžiamu nutarimu K. S. inkriminuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. V-1864 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ (toliau – Sprendimas) 2 punktas. Sprendimo (redakcija nuo 2021 m. rugpjūčio 13 d. iki 2021 m. rugpjūčio 21 d.) 2 punkte numatyta, kad vyresni nei 6 metų amžiaus asmenys uždarose paslaugų veiklos vykdymo erdvėse įpareigojami dėvėti kaukes. Šis reikalavimas netaikomas neįgalumą turintiems asmenims, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei (rekomenduojama dėvėti veido skydelį), asmenims, kai jie sportuoja ar paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke. Sprendimo 1 punkte apibrėžta paslaugų sąvoka, tai yra paslaugos, teikiamos kontaktiniu būdu, be kita ko, parduotuvėse, turgavietėse ir kitose viešose prekybos vietose.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo Sprendimu reguliuojami su civiline sauga susiję teisiniai santykiai, todėl jis priskirtinas prie civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų, numatytų ANK 526 straipsnio 1 dalyje, ir jo pažeidimas užtraukia atsakomybę pagal šį ANK straipsnį.
Byloje surinkta medžiaga (vaizdo įrašai, liudytojo apklausos protokolas, BIRT ataskaitų žiūryklės išrašas) patvirtina, kad K. S. 2021 m. rugpjūčio 17 d., nuo 09:05 val. iki 09:20 val., Klaipėdos miesto savivaldybėje, Klaipėdoje, Sukilėlių g. 18, parduotuvės „Bičių korys“ vidaus patalpoje (uždaroje paslaugų veiklos vykdymo erdvėje), nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės), kurios priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. Šios aplinkybės skunde neginčija ir pats pareiškėjas, kuris, be to, pats kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariatą su pareiškimu (ROIK: 0121000541250) dėl to, kad 2021 m. rugpjūčio 17 d., apie 09:20 val. parduotuvėje „Bičių korys“, adresu: Klaipėda, Sukilėlių g. 18, jo neaptarnavo pardavėja, nes jis nevykdė reikalavimų užsidėti nosį ir burną dengiančią kaukę bei pateikė vaizdo įrašus apie šį savo atsisakymą užsidėti apsaugos priemonę. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad K. S. pažeidė kito civilinę saugą reglamentuojančio teisės akto (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo Sprendimo 2 punkto) reikalavimus.
Skundžiamame nutarime nenurodyta, kad K. S. veiksmai padaryti ekstremaliosios situacijos metu. Tačiau administracinių nusižengimų teisenos normos nedraudžia teismui tam tikra apimtimi daryti korekcijų kaltinimo formuluotėse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-53-788/2017). Nutarime nurodyta pažeidimo data (2021 m. rugpjūčio 17 d.), iš ko matyti, kad pažeidimas padarytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos metu (galiojant Nutarimui), todėl šis netikslumas vertintinas kaip neesminis. Kaip minėta ekstremalioji situacija įvesta dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės. COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) priskirtina ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2002 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 278 patvirtintas Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašas (redakcija nuo 2020 m. kovo 19 d.). Todėl darytina išvada, kad K. S. veika padaryta ekstremaliosios situacijos, kuri kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, metu.
Pažymėtina, kad ANK 526 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėtis pagal konstrukciją yra formalioji, todėl administracinei atsakomybei pagal šią teisės normą kilti pakanka tik įrodyti faktą, kad atsakomybėn traukiamas asmuo susidariusios ekstremaliosios situacijos, kuri kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, metu pažeidė ANK 526 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisės aktus, to visiškai nesiejant su padariniais.
Esant šioms aplinkybėms, K. S. veiksmai teisingai bei pagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį.
Dėl žmogaus teisių ribojimo, ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo kompetencijos, Sprendimo (ne) teisėtumo
K. S. skunde kelia Sprendimo teisėtumo klausimą, nurodo, kad valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas neturi kompetencijos priimti tokį sprendimą, todėl šis teisės aktas yra neteisėtas.
Nutarimo preambulėje nurodyta, kad jis priimamas vadovaujantis, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 8 straipsniu, 9 straipsnio 11, 19 punktais. Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje numatyta, kad vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, – ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas. Vyriausybė, įgyvendindama civilinės saugos sistemos uždavinius: nustato abiejų lygių ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarką, skelbia ir atšaukia valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, skiria valstybės operacijų vadovą; paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, gali nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti (Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 11, 19 punktai). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. V-1864 preambulėje nurodyta, kad jis priimamas vadovaujantis, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktais, kuriuose numatyta, kad gyventojai, ūkio subjektai ir kitos įstaigos privalo: rūpintis, kad savo veikla nesukeltų pavojaus kitų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai ir nesutrikdytų normalaus (įprasto) gyvenimo ar veiklos ritmo; vykdyti gelbėjimo darbų vadovo, operacijų vadovo teisėtus nurodymus ir ekstremalių situacijų komisijos sprendimus, reikalingus įvykiui, ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti, o neatidėliotinais atvejais, kai kyla didelis pavojus gyventojų gyvybei, sveikatai, turtui ar aplinkai, leisti naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais materialiniais ištekliais. Tokiu būdu Įstatymo leidėjas delegavo Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisę ir pareigą paskelbti ekstremaliąją situaciją, kai to reikalauja visuomenės sveikatos interesai, ir detalizuoti konkrečios ekstremaliosios situacijos metu taikomus apribojimus, kurių numatyti Įstatyme netikslinga dėl skirtingų pavojaus visuomenės sveikatai pasireiškimo būdų ir jam suvaldyti reikalingų priemonių; be to, suteikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei kompetenciją ekstremaliųjų situacijų metu skirti operacijų vadovą, kuriam šiuo įstatymu suteikta kompetencija duoti teisėtus nurodymus gyventojams. Nustatant tokį reguliavimą, buvo laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje suformuotų žmogaus laisvių ribojimams keliamų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje numatyta, kad ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas – civilinės saugos sistemos subjekto valstybės tarnautojas, darbuotojas ar valstybės politikas, paskirtas vadovauti visoms civilinės saugos sistemos pajėgoms, dalyvaujančioms likviduojant ekstremalųjį įvykį ar ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius ekstremaliosios situacijos židinyje. Taigi, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas yra centrinis valstybinio administravimo subjektas (įstatymų nustatytą specialų statusą turintis fizinis asmuo, kurio veiklos teritorija yra visa valstybės teritorija) (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 1 punktas). Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo priimtas Sprendimas yra norminis administracinis teisės aktas, nes jis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskirtus norminio administracinio akto požymius: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas; 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą, įgyvendinant būtent viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams; 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius; 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje; 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; 6) aktas yra visuotinai privalomas; 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos. Kad valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimai yra norminiai administraciniai teisės aktai, matyti ir iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-7-552/2021, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tikrino eilę valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimų, kaip norminių administracinių aktų, teisėtumą.
Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismas neatlieka norminių administracinių aktų teisėtumo kontrolės. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Teismui nekyla abejonių dėl Sprendimo teisėtumo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiasis administracinis teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kaip tai numatyta ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje, o Pareiškėjas turi teisę pats tai padaryti, vadovaudamasis ABTĮ 113 straipsnio nuostatomis.
Dėl kitų skundo motyvų
Pareiškėjas skundą motyvavo, be kita ko, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. II-161-992/2021 ir Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-38-954/2021, tačiau teismo vertinimu šiuose teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais šiuo atveju negalima remtis, nes nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodomų bylų esminės aplinkybes iš esmės skiriasi. Pareiškėjo nurodytose bylose administracinėn atsakomybėn traukta (1) turgavietės administratorė už tai, kad ekstremalios situacijos laikotarpiu neužtikrino, kad turgavietėje pirkėjai dėvėtų nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, (2) renginio organizatorė, už tai, kad neužtikrino, kad aikštėje, vykusiame mitinge renginio metu būtų laikomasi ne mažiau kaip 1 metro atstumo tarp žiūrovų, taip pat neužtikrino, kad renginio dalyviai viso renginio metu dėvėtų nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, taip sukeldama pavojų išplisti COVID – 19 ligai; o nagrinėjamoje byloje administracinėn atsakomybėn traukiamas parduotuvės lankytojas už nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės nedėvėjimą. Taigi, pirma, skiriasi administracinėn atsakomybėn traukiami subjektai (vienu atveju administracinėn atsakomybėn traukiamas juridinio asmens vadovas ir renginio organizatorius, kitu atveju – parduotuvės lankytojas), antra, skiriasi šių subjektų pareigų turinys ekstremalios situacijos metu (vienu atveju asmuo turi pareigą užtikrinti dėvėti kaukes kitus asmenis, kitu atveju asmuo turi dėvėti kaukę pats). Todėl teismas turi pagrindą nesivadovauti administracinio nusižengimo bylose Nr. II-161-992/2021 ir Nr. AN2-38-954/2021 konstatuotomis aplinkybėmis dėl specialiojo subjekto. Teismas pažymi, kad ANK 526 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė plačiam ratui subjektų: asmenims, juridinių asmenų vadovams ir kitiems atsakingiems asmenims, griežtesnę atsakomybę numatant specialiesiems administracinio nusižengimo subjektams.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui, teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs.
Dėl proceso baigties
Teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, skundžiamą nutarimą, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundą ir, atsižvelgdamas į teisinę reglamentaciją bei teismų praktiką, sprendžia, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 2021 m. rugsėjo 27 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 31-ANR_N-4417-2021 (ROIK: 21142285853) yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju K. S. nepripažino padaręs administracinį nusižengimą, dėl savo elgesio nesigailėjo, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ką pagrįstai nurodė Institucija skundžiamame nutarime, todėl K. S. nutarimu paskirta nuobauda nėra aiškiai per griežta (paskirta minimali bauda), nuobauda atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į visa tai, šis nutarimas paliktinas nepakeistu, o K. S. skundas netenkintinas (ANK 642 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
skundo netenkinti.
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 2021 m. rugsėjo 27 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 31-ANR_N-4417-2021 (ROIK: 21142285853) palikti nepakeistą.
Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.