- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-23
- Bylos Nr.
- 1S-784-366/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Pareiškėjas
- A. Ž.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Sigitas Bagdonavičius, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,
teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjo A. Ž. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo A. Ž. skundas ir paliktas galioti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro E. Š. 2013-08-23 nutarimas, kuriuo prokuroras atsisakė patenkinti A. Ž. skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2013 m. rugpjūčio 30 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme gautas pareiškėjo A. Ž. skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro E. Š. 2013-08-23 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini).
Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimi atmestas pareiškėjo A. Ž. skundas ir paliktas galioti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro E. Š. 2013-08-23 nutarimas, kuriuo prokuroras atsisakė patenkinti A. Ž. skundą. Teismas nutartyje nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl turtinių dalykų yra civilinių teisinių santykių objektas, todėl turi būti sprendžiamos civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Skundu pareiškėjas A. Ž. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro E. Š. 2013-08-23 nutarimo priimti naują nutarimą.
Nurodo, kad su Panevėžio apylinkės teismo nutartimi nesutinka, nes ji nepagrįsta, neteisingai nustatyti byloje esantys faktai, nutartyje nurodyti motyvai nėra tiesiogiai susiję su skundo dalyku, neišnagrinėtos jo skunde nurodytos aplinkybės, priimant bei motyvuojant sprendimą iš jo skundo buvo paimtos tik konteksto dalys, bei visiškai neatsižvelgta į pačią skundo esmę, kad yra apvogtas, melagingai įskųstas ir prieš jį buvo panaudotas elektrošokas. Teismas nutartyje neteisingai nurodė, kad jis į policijos komisariatą kreipėsi dėl to, jog tarp jo ir T. Ž. įvyko konfliktas dėl pakeistų spynų ir signalizacijos name, esančiame (duomenys neskelbtini) , Vaivadų k. Iš tiesų jis į policiją kreipėsi su pareiškimu dėl prieš jį pavartoto smurto, melagingo įskundimo ir vagystės iš namo, esančio (duomenys neskelbtini) , Vaivadų k. Pareiškėjo teigimu, pakeistos spynos ir pakeista signalizacija nebuvo tas pagrindas, dėl kurio kreipėsi su pareiškimu. Policijos pareigūnas nutarimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p., 168 str. 2 d., atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl T. Ž. pakeistų įėjimo į namą, esantį (duomenys neskelbtini) , Vaivadų k., spynų ir signalizacijos sistemos sugadinimo, nenustatęs jokios nusikalstamos veikos požymių. Taigi, akivaizdu, kad policijos pareigūnas savo nutarimą nepradėti ikiteisminį tyrimą motyvavo dalykais, kurie tiesiogiai nesusiję su jo pareiškimu ir dėl kurių prašė pradėti ikiteisminį tyrimą – dėl savavaldžiavimo, elektrošoko naudojimo, vagystės ir melagingo įskundimo. Nurodo, kad prokuroras, priėmęs nutarimą nepradėti ikiteisminio tyrimo, neatliko visų įmanomų veiksmų nustatant jo žalojimo ir smurto prieš jį pavartojimo aplinkybių bei neapklausė visų liudytojų. Skundžiama nutartimi teismas jo skundą atmetė motyvuodamas civilinės teisės dalyku – paveldėjimo teise. Mano, kad elektrošoko naudojimas, vagystė ir įsibrovimas į svetimas patalpas, melagingas įskundimas nėra tiesiogiai susiję su paveldėjimo teise, todėl paveldėjimo teisės dalykai niekaip negali būti motyvas nepradėti ikiteisminio tyrimo pagal jo nurodytas nusikalstamas veikas. Nurodo, kad visiškai sutinka su apylinkės teismo nutartyje surašytomis ištraukomis iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) straipsnių apie paveldėjimo teisę, tačiau teismas nepagrįstai nepaminėjo ir CK 5.46 str. 3 d., kuris nustato sutuoktinių bendro testamento negaliojimo pagrindą. Taip pat pažymi ir tai, kad siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str. Taigi net ir paveldėjęs turtą, naujasis šeimininkas turi laikytis įstatymų nustatytos tvarkos patenkant į patalpas. Nei teismas, nei prokuroras neatsižvelgė į esančią aplinkybę, kad jis metus laiko tomis patalpomis naudojasi, laiko ten asmeninius daiktus, moka saugos firmai už šių patalpų apsaugą bei moka komunalines paslaugas. Šiuos veiksmus atlieka, nes turto savininkas (jo tėvas P. J. Ž.) jį įgaliojo tai daryti ir šis įgaliojimas yra medžiagoje. Nurodo, kad visiškai neatitinka tikrovės teismo išvada, jog jis nei medžiagoje, nei byloje apklaustas kaip įtariamasis nenurodė, jog T. Ž. panaudojo prieš jį elektrošoką. Šią aplinkybę jis yra nurodęs savo pareiškime policijai ir baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apklaustas kaip įtariamasis. Be to, šį veiksmą matė keli liudytojai, kuriuos taip pat yra nurodęs, tačiau nė vienas jų nebuvo apklaustas. Tai, jo nuomone, tik įrodo, jog nebuvo ištirti visi įmanomi duomenys, leidžiantys spręsti apie nusikalstamos veikos buvimą. Nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir į jo nurodytą aplinkybę, jog tikrovėje yra ne tik nurodęs aplinkybę apie elektrošoko panaudojimą jo atžvilgiu, bet ir pateikęs įrodymus – konflikto garso įrašą kompaktinėje plokštelėje. Tačiau prokuroro nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą apie tai net neužsimenama, nors atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik išsiaiškinus visus pateiktus faktus ir duomenis. Teismas taip pat ignoruoja jo nurodytą aplinkybę, kad atsisakyme pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras ginklo panaudojimą jo atžvilgiu, siekiant atsiimti neva neteisėtai užvaldytą telefoną, pateikia kaip teisėtą. Teismui pareiškė, kad su tokia prokuroro nuostata kategoriškai nesutinka, nes ginklo panaudojimas yra skirtas ne savo pažeistų teisių vykdymui ir atstatinėjimui, o tik išimtiniais atvejais, gynybai, jei gresia pavojus turtui, sveikatai ar gyvybei. Tačiau teismas šios aplinkybės nevertino, todėl, mano, kad ir teismas elektrošoko panaudojimą savo teisių įgyvendinimui laiko norma. Bylos medžiagoje akivaizdu, kad aplinkybių T. Ž. panaudoti elektrošoką jo atžvilgiu pagrindo tikrai nebuvo ir negalėjo būti. Be to, ginklo panaudojimas turi būti adekvatus galimai gresiančiai žalai, šis faktas taip pat liko neištirtas. Nurodo, kad teismas neįvertino ir to, kokiu būdu T. Ž. pateko į patalpas, t. y. kad samdė raktų dirbtuvės darbuotojus, kad šie išlaužtų spynas. Spynų meistrai ir signalizacijų meistrai neapklausti iki šiol, nors tyrėjams nurodė, kurie žmonės buvo. Nei teismas, nei prokuroras, taip pat ir tyrėjas neatsižvelgė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 76-1-422-13 yra pateikęs neginčijamą įrodymą - konflikto garso įrašą, kuriame girdėti, kad jis jokio smurto nevartojo, o buvo užpultas ir siekė jo išvengti. Neva buvusį smurtą prokuroras nustatė tik iš T. Ž. melagingų parodymų ir į šią aplinkybę teismas taip pat neatsižvelgė. Jo pirmiau paminėti faktai neginčijamai patvirtina, kad tiek tyrėjai, tiek prokuroras ar teisėjas savo darbą atliko nekompetentingai, todėl nesurinkti visi galimi duomenys siekiant ištirti visus faktus bei aplinkybės, reikšmingus bylai, nes tyrimas gali būti nepradėtas tik pasinaudojus visomis galimybėmis surinkti reikšmingus tyrimui duomenis. Esant jo nurodytoms aplinkybėms, mano, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas, siekiant pilnai ir išsamiai nustatyti visas nusikalstamos veikos detales bei aplinkybes, kad teismas galėtų priimti teisingą nutartį.
Teismo posėdyje pareiškėjas A. Ž. prašė jo skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Išnagrinėjęs pareiškėjo A. Ž. skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą, skundžiamą teismo nutartį, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-06 nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Tiek skundžiamoje teismo nutartyje, tiek ir prokuroro bei tyrėjo nutarimuose išdėstyti išsamūs ir pagrįsti ikiteisminio tyrimo nepradėjimo motyvai, su kuriais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas. Priešingai skundo teiginiams, A. Ž. pareiškime ir skunduose nurodytos aplinkybės buvo įvertintos iš esmės, išsamiai atsakant į pagrindinius argumentus, o padarytos išvados apie nusikalstamų veikų požymių ir pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvimą pagrįstos surinkta medžiaga ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas mano, kad tik atlikus ikiteisminį tyrimą būtų galima priimti teisingą procesinį sprendimą dėl jo pareiškime bei skunduose nurodytų aplinkybių. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, nagrinėjamu atveju surinkti duomenys, kurie buvo analizuojami priimant skundžiamą nutartį bei nutarimus, yra pakankami bei leidžia daryti neginčijamą išvadą apie tai, kad nebuvo padarytos A. Ž. pareiškime bei skunduose minimos nusikalstamos veikos, todėl ikiteisminis tyrimas dėl jo pareiškime bei skunduose nurodomų aplinkybių nepradėtas pagrįstai. Kartu pažymėtina, kad baudžiamojo proceso pradėjimas nesant tam pakankamo pagrindo yra neleistinas, nes taip būtų pažeistos nepagrįstai įtarinėjamo žmogaus teisės.
Kaip matyti iš A. Ž. pareiškimo bei skundų turinio, juose jis prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl T. Ž. įvykdyto įsibrovimo į svetimą namą, savavaldžiavimo, jame buvusių daiktų vagystės, signalizacijos daviklio bei automobilio sugadinimų, T. Ž. elektrošoko jo atžvilgiu panaudojimo, melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą pateikimo.
Teismui pateiktoje medžiagoje esantys duomenys, kurie išsamiai detalizuoti skundžiamoje teismo nutartyje ir prokuroro nutarime, patvirtina, kad T. Ž. yra pareiškėjo A. Ž. mirusio tėvo P. J. Ž. sutuoktinė, o žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) , Vaivadų k., Panevėžio r., yra bendroji jungtinė sutuoktinių P. J. Ž. ir T. Ž. nuosavybė. Bendrajame sutuoktinių testamente paliekant turtą vienas kitam, sudarytame 2012-05-03, nurodyta, kad P. J. Ž. jam priklausantį visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą palieka savo sutuoktinei T. Ž.. Testatoriui išaiškintas CK 5.45 str. turinys, jog sutuoktinio sudaryti testamentai, neatšaukus bendrojo sutuoktinių testamento, negalioja. Taigi atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad T. Ž. pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą yra kilnojamojo ir nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini) , Vaivadų k., Panevėžio r., paveldėtoja. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, pareiškėjas A. Ž. ginčija minėtą testamentą, dėl ko Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-6061-452/2013 dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Šis ginčas iki šios dienos dar nėra išspręstas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 str. 1 d. savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. CK nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes.
Kartu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011). Be to, savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Todėl savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinę, administracinę, drausminę) atsakomybes. Nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.
Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, A. Ž., nors jokiu teismo sprendimu nėra panaikintas bendrasis sutuoktinių testamentas, pats iš esmės ėmėsi savavališkų veiksmų, siekdamas T. Ž. apriboti galimybę naudotis pagal testamentą paveldima nuosavybe, t. y. sudarė sutartį su UAB „Apsaugos komanda“ dėl minėto namo apsaugos prieš tai neinformavęs T. Ž. ir neužtikrinęs jos patekimo į gyvenamąjį namą, dėl ko, T. Ž., siekdama patekti į namą, pakeitė namo durų spynas bei apsaugos sistemos įrangą. Visą tai patvirtina, kad tarp pareiškėjo A. Ž. ir T. Ž. yra kilęs ginčas dėl teisės į paveldimą nuosavybę, kuris patenka į civilinių teisinių santykių reguliuojamą sritį ir, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė apylinkės teismas, turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Tai, kad P. J. Ž. buvo sudaręs įgaliojimą, kuriuo pareiškėją A. Ž. įgaliojo valdyti jo turtą, kol dėl testamente nurodyto turto vyksta teisminis ginčas, pareiškėjui nesuteikia jokios teisės ginčijamu turtu naudotis kaip savu. Kartu pažymėtina, kad civilinio proceso teisės normos, teismui nagrinėjančiam civilinį ginčą bei nustačius, kad vienos iš šalių veiksmuose galbūt yra tam tikro nusikaltimo požymių, suteikia teisę informuoti prokurorą apie nustatytas minėtas aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 str.).
Pareiškėjas A. Ž. T. Ž. kaltina ir įsibrovimu į svetimą namą bei jo turto (saugos signalizacijos ir pinigų) vagyste. Vagystės objektu gali būti tik svetimas turtas. Kaip jau minėta, bendrasis sutuoktinių testamentas jokiu teismo sprendimu nėra panaikintas, todėl T. Ž. patekimas į ginčo namą nelaikytinas įsibrovimu į svetimą nuosavybę, o gyvenant santuokoje su pareiškėjo tėvu P. J. Ž. įgytas turtas negali būti laikomas svetimu, nepriklausančiu T. Ž., kol teisine tvarka nėra įrodyta priešingai. Bylos duomenimis, T. Ž. pakeitė pareiškėjo A. Ž. įrengtą apsaugos sistemą, tačiau, kaip teisingai nurodoma prokuroro nutarime, T. Ž., paimdama name įrengtos signalizacijos sistemos centralę, neturėjo tikslo (tyčios) jos pasisavinti, o siekė užtikrinti savo teisę patekti į gyvenamąjį namą, kurią, sudarydamas sutartį dėl turto apsaugos ir be T. Ž. sutikimo įrengdamas name apsaugos sistemą, pažeidė pats A. Ž., todėl T. Ž. veiksmuose nėra vagystės būtino požymio – tyčios pasisavinti svetimą turtą. Aukštesnės instancijos teismas visiškai sutinka su prokuroro nutarime padaryta išvada, kad šiuo atveju visi ginčai dėl žalos, padarytos keičiant apsaugos signalizacijos sistemą, atlyginimo turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. A. Ž. tvirtina, kad T. Ž. neteisėtai užvaldė jam priklausančius pinigus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie neva T. Ž. pavogtus jo pinigus A. Ž. pirminiame savo pareiškime, kuriame prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vagystės, net neužsiminė. A. Ž. savo pareiškime be to, kad T. Ž. neva neteisėtai užvaldė signalizacijos sistemos centralę, daugiau jokių jam priklausančių daiktų, kurie esą buvo T. Ž. pavogti, nenurodė. Versiją apie neva T. Ž. pavogtus jo pinigus, buvusius ginčo objekte, pareiškėjas pateikė tik vėliau. Duomenų, kad T. Ž. būtų neteisėtai užvaldžiusi pareiškėjo pinigus, byloje nėra. Pati T. Ž. savo 2013-07-10 paaiškinime tokių aplinkybių nenurodo, t. y. nenurodo, kad ji būtų paėmusi jai svetimus pinigus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas A. Ž., tvirtindamas apie galimą pinigų vagystę iš namo, esančio (duomenys neskelbtini) , Vaivadų k., Panevėžio r., nenurodo, kokia tai buvo pinigų suma ir kokiomis kupiūromis tie pinigai buvo, kur konkrečiai pinigai buvo laikomi, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis tuos pinigus ten padėjo, dėl ko kyla pagrįstų abejonių dėl pinigų buvimo fakto ginčo name.
Pareiškėjas A. Ž. T. Ž. kaltina ir neteisėtu elektrošoku jo atžvilgiu panaudojimu. Byloje nustatyta, kad A. Ž. nuvykus pas T. Ž. adresu (duomenys neskelbtini) , Vaivadų k., Panevėžio r., ir tarp jų įvykus konfliktui dėl turto, T. Ž. padavė jam savo mobiliojo ryšio telefoną, kad jis pakalbėtų su jos advokate. Baigęs pokalbį A. Ž. T. Ž. telefono negrąžino, manydamas, kad jis jo tėvo. T. Ž. bandant jėga atsiimti telefoną, A. Ž. nubėgo prie savo automobilio ir bandė juo išvažiuoti. Tada T. Ž. pagrasino panaudoti elektrošoką, tačiau A. Ž. spyrė koja jai į ranką ir išmušė rankoje buvusį elektrošoką. A. Ž. pripažįsta paėmęs mobiliojo ryšio telefoną, kurį, pasak jo, geriau apžiūrėjęs suprato, jog telefonas nėra jo tėvo ir grąžino jį T. Ž.. Nei savo pareiškime, nei baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėjui pareikšti įtarimai dėl savavaldžiavimo pagal BK 294 str. 2 d., A. Ž. nenurodė, kad T. Ž. prieš jį būtų panaudojusi elektrošoką. Kaip tik iš A. Ž. pareiškimo matyti, kad T. Ž. jį tik vijosi rankoje laikydama elektrošoką, kurį jis jai išmušė iš rankų, elektrošoką kartu su mobiliojo ryšio telefonu T. Ž. grąžino tik atvykus policijos pareigūnams. Aukštesnės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas taip pat nurodė, kad elektrošoku T. Ž. jam tik grasino, t. y. su elektrošoku prie jo bandė prisiliesti, jį bandė panaudoti, bet to neįvyko. Taigi aptartos aplinkybės, priešingai nei savo skunde nurodo pareiškėjas, rodo, kad T. Ž. ne panaudojo, o tik grasino panaudoti elektrošoką norėdama atsiimti neteisėtai A. Ž. užvaldytą jos telefoną, t. y. gindama savo nuosavybę, todėl visiškai sutiktina su prokuroro padaryta išvada, kad minėtas jos veiksmas nėra neteisėtas. Be to, ir pats A. Ž. savo skunde pripažįsta, kad ginklo panaudojimas yra galimas ginant nuosavybę. Tokios pozicijos pareiškėjas laikėsi ir aukštesnės instancijos teismo posėdyje, tačiau, jo nuomone, šiuo atveju nuosavybės gynimas jau buvo nebegalimas, nes telefoną iš T. Ž. jis jau buvo paėmęs, manydamas, kad jis jo tėvo, t. y. jis turėjo teisę jį turėti. Duomenų, kad T. Ž. veiksmais buvo sulaužyta kokia nors A. Ž. automobilio detalė, byloje nėra, todėl T. Ž. veiksmai nelaikytini tyčiniu svetimo turto (automobilio) sugadinimu.
Pareiškėjas T. Ž. kaltina ir melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą pateikimu ikiteisminio tyrimo institucijai. Kaip minėta, pagal T. Ž. pareiškimą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., dėl kurios įtarimai yra pareikšti A. Ž., todėl visiškai sutiktina su prokuroro nutarime padaryta išvada, kad T. Ž. veiksmai pranešant apie A. Ž. galimus nusikalstamus veiksmus negali būti vertinami kaip melagingas pranešimas ikiteisminio tyrimo įstaigai apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Toks faktas gali būti konstatuotas tik tuomet, kai atlikus ikiteisminį tyrimą būtų nustatyta, kad T. Ž. ikiteisminio tyrimo įstaigai nurodytos aplinkybės apie galimus A. Ž. nusikalstamus veiksmus yra išgalvotos ir melagingos, tačiau šis faktas negali būti nustatinėjamas sprendžiant procesinio sprendimo, priimto nagrinėjamoje medžiagoje, pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.
Iš aukštesnės instancijos teismo posėdžio metu duotų pareiškėjo A. Ž. paaiškinimų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su jo atžvilgiu pradėtu ir, pareiškėjo nuomone, vangiai vykstančiu ikiteisminiu tyrimu medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) (tyrimas vyksta jau du mėnesius, tačiau jis pats buvo tik kartą apklaustas kaip įtariamasis, yra nurodęs keturis liudytojus, kurie matė, kaip vyko susistumdymas, tačiau nė vienas iš jų iki šiol nėra apklaustas, taip pat neapklausti meistrai, kurie T. Ž. prašymu išlaužė namo durų spynas ir pan.). Pareiškėjas nurodė, kad jo pagrindinis prašymas būtų pagreitinti atliekamą ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini), siekiant, kad greičiau būtų ištirtos visos aplinkybės. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas šiuo atveju spręsdamas procesinio sprendimo, priimto nagrinėjamoje medžiagoje, pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, neturi jokio pagrindo vertinti atliekamo ikiteisminio tyrimo eigos kitoje medžiagoje. Be to, ikiteisminio tyrimo metu įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, spręsti apie duomenų pakankamumą priimant spendimą įteikti asmeniui pranešimą apie įtarimą, taip pat nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo eigos yra išimtinai prokuroro kompetencija. Taip pat prokuroras yra įpareigotas apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami BPK 63 str. numatyta tvarka. Nutraukti ikiteisminį tyrimą remiantis BPK 214 str. nuostatomis priklauso prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo prerogatyvai.
Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skunde dėl nepagrįstai nepradėto ikiteisminio tyrimo jokių naujų, svarbių aplinkybių, sąlygojančių ikiteisminio tyrimo pradėjimą, nėra pateikiama. Byloje nustatytos ir pirmiau aptartos faktinės aplinkybės, net ir neatlikus papildomų pareiškėjo A. Ž. skunde nurodomų veiksmų, neleidžia konstatuoti apie kokią nors padarytą nusikalstamą veiką, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo A. Ž. pareiškime bei skunduose nurodytų aplinkybių nepradėtas pagrįstai. Taigi apibendrinus konstatuotina, kad panaikinti tyrėjo ir prokuroro nutarimus bei skundžiamą teismo nutartį skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti pareiškėjo A. Ž. skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-06 nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.