Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. V. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė T. V. 2007-11-20 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti teisę privatizuoti nuomojamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir pagalbines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atstatyti terminą privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis bei įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti gyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis. Nurodė, kad ieškovė nuomininkės teisėmis gyvena dviejų 38.30 kv.m. bendro, 26.64 kv.m. gyvenamojo ploto kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ieškovė teigė, kad šiame bute ji su tėvais gyvena nuo gimimo, t.y. nuo 1953 metų. Buto pagrindiniu nuomininku buvo ieškovės tėvas V.I. V., kuriam išvykus gyventi kitur, Vilniaus miesto Lenino rajono 1990-06-06 sprendimu šio buto pagrindine nuomininke buvo pripažinta ieškovė su keturių asmenų šeima. Nurodė, kad 1987 metais jos tėvui su šeima, kaip pagalbinės patalpos buvo paskirtos tame pačiame name esančios iš gyvenamojo fondo išbrauktos buvusio buto (duomenys neskelbtini) 21,81 kv.m. ploto patalpos. Tapusi pagrindine nuomininke, ieškovė perėmė ir pagalbines patalpas. Įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui, ieškovė prašė Vilniaus miesto savivaldybės pertvarkyti pagalbines patalpas į gyvenamąsias ir leisti visą butą privatizuoti. Nurodė, kad iki butų privatizavimo termino pabaigos atsakymo iš savivaldybės ieškovė negavo ir taip prarado galimybę išpirkti butą lengvatinėmis sąlygomis. Remdamasi LR Valstybinės paramos būstui įsigyti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymu, ieškovė T. V. dar kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl ieškinyje nurodyto buto privatizavimo. Tačiau atsakovas atsisakė tenkinti prašymą ir nurodė kreiptis į teismą dėl buto su pagalbinėmis patalpomis privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškovės T. V. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė ieškinyje nepateikė įrodymų, kad ji ir jos šeimos nariai nėra įgiję kito gyvenamojo namo ar buto. Atsakovas teigė, kad ieškovė nori privatizuoti du butus, t.y. butus esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pasak atsakovo, tai prieštarautų LR butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio reikalavimui dėl

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. kovo 4 d. sprendimu ieškovės T. V. ieškinį dėl buto su pagalbinėmis patalpomis privatizavimo atmetė. Teismas konstatavo, kad LR butų privatizavimo įstatymui 1998-07-01 nustojus galioti, teismine tvarka galima apginti tik šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Teismas pažymėjo, kad namo rūsyje eančios buvusio 9 buto patalpos neturi funkcinio ryšio su antrame namo aukšte esančio ieškovės nuomojamo buto patalpomis, todėl prie ieškovės buto šios patalpos negalėjo būti prijungtos. Tačiau tai netrukdė ieškovei pateikti reikiamus dokumentus jos nuomojamo buto privatizavimui. Pasak teismo, ieškovė T. V. nepateikė notariškai patvirtinto susitarimo, kieno vardu turi būti sudaryta buto pirkimo – pardavimo sutartis. Tai reiškia, kad tarp ieškovės ir atsakovo, kaip buto privatizavimo subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo nesusiklostė. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimai negali būti tenkinami, kadangi Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė neatlikusi reikiamų veiksmų, neįgijo teisės į buto privatizavimą.

Apeliaciniu skundu ieškovė T. V. prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovei teisę privatizuoti nuomojamas patalpas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje su pagalbinėmis patalpomis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje pagal Butų privatizavimo įstatymą bei įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškove nurodytų patalpų pirkimo – pardavimo sutartį lengvatinėmis kainomis. Apeliantė nurodo, kad dar 1999-11-10SP UAB „Žvėryno ūkis“ sudarė su ieškove pastato eksploatavimo išlaidų ir teikiamų paslaugų apmokėjimo sutartį, kur nurodyta, kad ieškovės buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje bendras plotas yra 60,11 kv.m.,t.y. į buto bendrą plotą yra įtrauktas ir patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje plotas, t.y. šios patalpos turi būti vertinamos, kaip turinčios funkcinį ryšį ir kaip vienas bendras būstas. Apeliantės teigimu, butas visiškai atitiko Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus, jis nebuvo įtrauktas į neprivatizuotinų butų sąrašą, o ieškovė, kaip buto pirkimo subjektas, atitiko Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Ieškovė teigia, kad ji negalėjo tinkamai ir laiku įgyvendinti Butų privatizavimo įstatyme jai suteiktas teises lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą ne dėl savo, o dėl atsakovo kaltės. Apeliantė iki butų privatizavimo termino pabaigos nesulaikė atsakymo apie jos prašymo nagrinėjimo rezultatus ir buto pirkimo – pardavimo sutartis su ja nebuvo sudaryta.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašė atmesti ieškovės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti 2008-04-08 teismo sprendimą. Atsakovas nurodo, kad ieškovė nėra tinkamas privatizavimo subjektas, kadangi ji nori privatizuoti du butus, o remiantis LR Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsniu nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Atsakovas pažymi, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog butas (duomenys neskelbtini) yra antrame pastato aukšte, o butas (duomenys neskelbtini) yra rūsyje, todėl jokio funkcinio ryšio negali būti. Be to, pasak atsakovo, pagal pateiktą (duomenys neskelbtini) nuosavybės pažymėjimą yra matoma, kad šio buto plotas yra 59,73 kv.m., kai tuo tarpu ieškovė minėjo, jog jai buvo suteiktos (duomenys neskelbtini) pagalbinės patalpos, kurių dydis 21,81 kv.m., todėl patenkinti ieškovės prašymą leisti privatizuoti (duomenys neskelbtini) butą negalima, nes tai prieštarautų LT Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Nurodo, kad apeliantė negalėjo privatizuoti buto dėl jos pačios kaltės, kadangi ji nepateikė visų reikalingų dokumentų privatizavimo sandoriui sudaryti. Tokiu būdu ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise nepasinaudojo, nes neatliko veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti. Be to, ieškovės minima sutartis su UAB „Žvėryno ūkis“ yra sudaryta tik dėl buto (duomenys neskelbtini) už buitinių paslaugų teikimą, todėl tai nėra pagrindas leisti privatizuoti abu ieškovės T. V. prašomus butus. Atsakovo teigimu, ieškovė taip pat praleido senaties terminą dėl ieškinio padavimo, kadangi nuo 1993-07-08 iki ieškinio pareiškimo ieškovė nesiėmė jokių veiksmų ginti savo teisių, t.y. daugiau kaip šešerius metus nesikreipė dėl teisminės gynybos.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareikštus reikalavimus neatsižvelgė į teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, todėl jo išvados negali būti pripažįstamos pagrįstomis.

Nagrinėjant šią bylą, būtina nustatyti, ar remiantis Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis, ieškovė ar jos šeimos nariai įgijo teisę privatizuoti butą Pušų g. 1-7, Vilniuje, jeigu taip, tai dėl kokių priežasčių ši teisė nebuvo realizuota ir tai, ar remiantis to paties įstatymo nuostatomis, kartu su butu (duomenys neskelbtini) ji įgijo teisę privatizuoti ir pagalbines patalpas, įvardijamas kaip butas (duomenys neskelbtini), taip pat- ar yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis, teismas galėtų pripažinti teisę ir ją ginti, jeigu konstatuotų, jog teisė buvo pažeista.

Valstybė, priimdama LR Butų privatizavimo įstatymą, suteikė teisę gyvenamųjų patalpų nuomininkams šias patalpas įgyti nuosavybėn. Tuo pačiu, įstatyme nustatė tvarką, kuria atitinkama teisė turi būti realizuota ir terminus, per kuriuos nuomininkai ar jų šeimos nariai turi šią teisę realizuoti. Viena iš teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą sąlygų buvo atitinkamo prašymo pateikimas valstybės (savivaldybės) įgaliotai institucijai. Pagal LR Butų privatizavimo įstatymo 1 str. 1 d. pareiškimus privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą buvo galima pateikti iki 1992 m. gruodžio 01 d.. Asmenys, kurie ne dėl savo kaltės nustatytu laiku nepadavė pareiškimų, turėjo teisę kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri galėjo leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. (1 str. 2 d.). Ieškovė prašymą parduoti jai butą (duomenys neskelbtini), adresuotą Butų privatizavimo valstybinei komisijai padavė 1993-07-08 (b.l. 55-56), taigi, ji atliko Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 1 str. 2 d. numatytą veiksmą, siekdama realizuoti įstatymo jai suteiktą teisę. Byloje nėra duomenų, ar Valstybinė butų privatizavimo komisija svarstė šį prašymą, ar jis buvo patenkintas ar atmestas, taip pat nėra duomenų, ar ieškovė kaip nors buvo informuota apie tokio svarstymo rezultatus. Ši aplinkybė yra reikšminga, nes remiantis Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 8 str., atsisakymas parduoti butą galėjo būti ginčijamas teismine tvarka. Pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavęs, jog ieškovė turėjo teisę privatizuoti jos nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), tačiau šios teisės nerealizavo dėl savo kaltės- nepateikė bute gyvenančių šeimos narių susitarimo, kieno vardu bus sudaryta pirkimo- pardavimo sutartis (Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d.), faktinę situaciją įvertino formaliai, nenustatęs, ar būtent ši priežastis lėmė, kad pirkimo- pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Teisėjų kolegija sutinka, jog Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d. numatytas susitarimas buvo būtina sąlyga pirkimo- pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes matyti, jog tikroji priežastis, dėl kurios pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta per Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminą, galėjusi būti visiškai kita. Ieškovė teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, jog jie su vyru siekė privatizuoti nuomojamą butą (duomenys neskelbtini)) ir pagalbines patalpas (duomenys neskelbtini)) ir kad jai buvo paaiškinta, jog reikia keisti buto statusą (b.l. 80). Kad ieškovė ėmėsi veiksmų keisti buto (duomenys neskelbtini) statusą, patvirtina ir byloje esantys jos 1995-01-06 pareiškimas Vilniaus m. valdybai (b.l. 63), Vilniaus m. gyvenamųjų patalpų skyriaus atsakymas (b.l. 62), to paties skyriaus raštas Žvėryno seniūnijos valdybai, kuriuo prašoma pateikti tarpžinybinės komisijos išvadas dėl pagalbinių patalpų tinkamumo gyventi (b.l. 60) bei to paties skyriaus gyvenamųjų patalpų poskyrio vadovės 1995-09-08 raštas T. V., kuriame nurodoma, kad miesto valdyboje yra rengiama pagalbinių patalpų pertvarkymo gyvenamosiomis tvarka ir kad apie prašymo rezultatus T. V. bus informuota papildomai (b.l. 58). Vėlgi, jokių duomenų, kad po šio rašto T. V. buvo informuota apie galimybę (ar negalimumą) pakeisti buto (duomenys neskelbtini) statusą, kad šis butas jai negali būti parduotas dėl kokių nors priežasčių, taip pat- kad ji galėtų sudaryti tik (duomenys neskelbtini) buto pirkimo pardavimo sutartį, jeigu papildomai būtų pateiktas susitarimas, kieno vardu bus sudaryta buto pirkimo- pardavimo sutartis bei atlikti kiti būtini veiksmai (sumokėta buto kaina ir t.t.), atsakovas nepateikė. Taigi, šios aplinkybės duoda pagrindo manyti, jog Vilniaus m. savivaldybė, kaip viena iš institucijų, kuriai įstatymu buvo pavesta vykdyti butų privatizavimą, neatsisakydama parduoti visas ieškovės prašomas parduoti patalpas ar jų dalį, neinformuodama apie prašymo pakeisti pagalbinių patalpų statusą išnagrinėjimo rezultatus, sukūrė situaciją, kai asmuo, pagal įstatymą turintis teisę į buto privatizavimą, neturi dokumento (sprendimo), kurį galėtų apskųsti teismui ir netgi priešingai- jau minėt 1995-09-08 rašto (b.l. 58) pagrindu šis asmuo galėjo susiformuoti lūkesčius, kad jo prašymas yra nagrinėjamas, ir būtent dėl tos priežasties laukti savivaldos institucijos sprendimo pakeisti pagalbinių patalpų statusą ir galimybės jas privatizuoti kartu su nuomojamu butu. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesiaiškino priežasčių, kodėl ieškovė nepateikė šeimos narių susitarimo: ar dėl tos priežasties, kad susitarti nepavyko, ar dėl to, kad buvo laukiama sprendimo dėl patalpų statuso pakeitimo ir galimybės kartu su butu privatizuoti ir pagalbines patalpas. Taigi, keldamas gana aukštus apdairumo ir rūpestingumo reikalavimus ieškovei, teismas visiškai nevertino Vilniaus m. savivaldybės veiksmų ir elgesio privatizavimo proceso eigoje, nors būtent šiam subjektui, turinčiam kvalifikuotus specialistus, rūpestingumo, atidumo, apdairumo standartai turi būti aukštesni, o jam pateikti prašymai vienaip ar kitaip turi būti išnagrinėti, priimant sprendimus ir apie juos informuojant pareiškėją.

LR Butų privatizavimo įstatymas neteko galios 1998 m. liepos mėn. 01 d.. Įstatymui nustojus galioti, galima realizuoti (įgyvendinti) tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegija 2002 m. kovo mėn. 04 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002 J. L. v Vilniaus m. savivaldybė konstatavo, jog LR Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 str. 2 d. 2 p., (kurios atitikmuo yra dabar galiojančio Valstybės paramos būstui įsigyti arba išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 3 p.) neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros, kartu ir tęsti butų pardavimą lengvatine tvarka nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Šios teisės normos paskirtis yra sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui nustojus galioti. Taigi, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Tokiu būdu ši teisės norma taikytina tokiais atvejais, kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme išspręstas ir priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butas turi būti privatizuotas (parduotas) arba kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme dar neišspręstas ir jį išsprendus priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butą reikėtų privatizuoti (parduoti).

Remiantis šia teismų praktika, ieškovė galėtų realizuoti savo subjektinę teisę privatizuoti butą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą, LR Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti arba išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo pagrindu, teismui konstatavus, kad jos teisė buvo pažeista. Tokiam konstatavimui būtina nustatyti ir ištirti jau minėtas faktines aplinkybes- dėl kokios priežasties ieškovė nebaigė buto privatizavimo procedūrų ir atlikti abiejų šio ginčo šalių veiksmų įvertinimą: ar savivaldos institucijos veiksmai (neveikimas) nagrinėjamoje situacijoje atitiko teisės aktų reikalavimus ir iš kitos pusės- ar ieškovės ilgalaikis delsimas atlikti kitus būtinus privatizavimui veiksmus atitinka įprastus rūpestingumo bei apdairumo standartus.

Sprendžiant ieškovės teisės privatizuoti pagalbines patalpas (butą (duomenys neskelbtini)) klausimą, aktualu nustatyti tiek faktinį, tiek teisinį jų statusą. Remiantis byloje esančiu nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (b.l. 37) patalpa Pušų g. 1-9, Vilniuje nekilnojamojo turto registre yra registruota kaip butas. Tačiau byloje yra duomenys, kad Lenino rajono vykdomojo komiteto 1987-11-25 sprendimu atsilaisvinęs butas (duomenys neskelbtini) buvo išbrauktas iš gyvenamojo fondo ir skirtas V. V. šeimai kaip pagalbinė patalpa (b.l. 32-33, 66-67); atsakovo atstovas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu taip pat pripažino, kad patalpos (duomenys neskelbtini) yra negyvenamosios (b.l. 81). Kad turėjo būti sprendžiamas šių patalpų statuso pakeitimo klausimas, liudija ir jau minėtas susirašinėjimas (b.l. 58-63). Teismas šio reikalavimo netenkino remdamasis iš esmės vieninteliu argumentu- kad buto (duomenys neskelbtini) patalpos, esančios pusrūsyje, neturi funkcinio ryšio su ieškovės butu, esančiu antrame aukšte. Tačiau vertintina, ar šios patalpos pagal savo paskirtį ir naudojimo būdą negalėtų būti traktuojamos kaip antraeilis daiktas ieškovės buto atžvilgiu (kaip rūsiai, sandėliukai ir pan., kurie buvo privatizuojami kartu su gyvenamosiomis patalpomis).

Dėl išdėstytų argumentų teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu (Civilinio proceso kodekso 263 str.), todėl naikintinas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p.), kadangi neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 327 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teisme bylos iš esmės išnagrinėti negalima ir dėl tos priežasties, kad ieškinio tenkinimo atveju (nesvarbu, ar ieškinys būtų patenkintas visiškai, ar iš dalies), teismo sprendimas turėtų tiesioginės įtakos neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisėms ir pareigoms: ieškovė reiškia reikalavimus dėl jos teisės gynimo, nors teisę privatizuoti butą būtų galėjęs įgyti bet kuris bute gyvenęs ar laikinai išvykęs nuomininko šeimos narys ir kas tą teisę galėtų realizuoti, priklausytų nuo jų susitarimo. Vadinasi, visų šiuo metu bute gyvenančių pilnamečių šeimos narių teisėms ir pareigoms teismo sprendimas turės įtakos, nors nei vienas jų byloje nedalyvauja ir objektyvių duomenų, be ieškovės atstovo paaiškinimo apeliacinės instancijos teisme, kokie asmenys bute gyvena šiuo metu, byloje nėra.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.