Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. V. ieškinį atsakovei I. M. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovas pilnai palaikė savo reikalavimus ir paaiškino, kad ieškovas su atsakove bandė vesti bendrą ūkį ir norėdamas prisidėti prie jos buities pagerinimo, jis pasiūlė ieškovei sudėti langus, nes bute buvo šalta, ir jis susitarė su ieškove, kad jis užsakys langus. Iš banko buvo paimta paskola, kad būtų galima sumokėti už langus. Be to, atsakovės dukrai reikėjo kušetės, nes norėjo įrengti jai kambarį, už jo pinigus ji buvo nupirkta. Prieškambario baldai taip pat buvo nupirkti už jo pinigus, t.y. už pinigus, kurie buvo gauti paėmus iš banko paskolą statybinių medžiagų pirkimui. Dėl paskolos – tuo metu lyg buvo bandoma atgaivinti jų tarpusavio santykius, ir tada atsakovė prašė jo paskolinti pinigų, nes ji tuo metu nedirbo, o jai reikėjo mokėti už butą. Pinigus skolino grynais pinigais, joks raštelis nebuvo pasirašytas, tai buvo pasitikėjimu pagrįsta. Niekas nematė, kad jis skolino atsakovei pinigus. Pasiūlymas pasiimti baldus natūra buvo pateiktas tik šio teismo posėdžio metu. Taip pat anksčiau buvo siūlyta išsiimti langus ir juos išsivežti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl reikalavimo priteisti 3979 Lt už langus ir baldus

Ieškovas I. V. ieškiniu prašo priteisti 3979 Lt už turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovei I. M., pagerinimą savo lėšomis. Ieškinyje ieškovas prašomą priteisti sumą įvardija kaip skolą, prašymą motyvuoja tuo, kad savo asmeninėmis lėšomis bute įstatė langus bei nupirko baldus, kuriame tuo metu kartu su I. M. gyveno. 2010 metais ieškovas ir atsakovė nutraukė savo santykius.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas su I. M. nuo 2008 metų pradžios iki 2010 metų pradžios gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, todėl buvo suinteresuotas padėti atsakovei pagerinti butą. Tačiau jų bendravimui nutrūkus, ieškovas išsikėlė iš atsakovės buto.

Ieškovo reikalavimo esmė – atlyginti jo išlaidas dėl nekilnojamojo turto pagerinimo (langų įstatymo) ir baldų butui nupirkimo. Reikalavimas dėl lėšų priteisimo gali turėti įvairų teisinį pagrindą, nuo to, kokiu teisiniu pagrindu toks reikalavimas grindžiamas, priklauso reikalavimų tenkinimo sąlygos ir apimtis. Teisinis reikalavimo pagrindas nustatomas, teisiškai kvalifikavus materialinius ginčo santykius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra akcentuota teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo materialinius teisinius santykius ir tai, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo. Civilinio proceso įstatymuose nereikalaujama, kad besikreipiantis į teismą asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t.y. teisiškai kvalifikuotų bylos materialinius santykius. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas jo reikalavimų juridinis pagrindas ir ar nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

Iš ieškovo į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad I. V. 2008-07-16 ir 2008-11-20 K. L. įmonei sumokėjo 3220 Lt už PVC langus, palanges ir jų montavimą (b.l. 19, 20). Atsakovės į bylą pateikta K. L. įmonės pažyma dėl PVC langų užsakymo patvirtina, kad langai buvo užsakyti 2008 metų sausio mėnesį, o užsakymas įvykdytas 2008 metų liepos ir 2008 metų lapkričio mėnesiais (b.l. 29). Iš 2008-12-14 pirkimo – pardavimo sutarties – užsakymo Nr. B/5/841/E ir kasos čekio kopijos matyti, kad I. V. įsigijo prieškambario baldus už 319 Lt (b.l. 21). Iš 2008-08-10 pirkimo – pardavimo sutarties – užsakymo Nr. B/21/253E ir kasos čekio kopijos matyti, kad I. V. įsigijo kušetę už 440 Lt (b.l. 22).

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ginčo laikotarpiu ieškovas ir atsakovė gyveno kartu bei, kad minėti langai ir baldai yra atsakovei I. M. nuosavybės teise priklausančiame bute, tačiau atsakovė nesutinka su tuo, jog ieškovas už šiuos daiktus sumokėjo savo lėšomis.

Ieškovas, pagrįsdamas aplinkybę, jog minėtu laiku jis turėjo galimybę disponuoti tokio dydžio piniginėmis lėšomis, pateikė į bylą tai patvirtinančius įrodymus. Iš į bylą pateiktos 2008-02-19 darbo sutarties Nr. 61 matyti, kad I. V. priimamas dirbti į M. B. įmonę „(duomenys neskelbtini)“, darbo sutartis neterminuota, darbo užmokestis 2000,00 Lt (b.l. 39). Taip pat į bylą yra pateikta 2008-07-12 vartojimo kredito sutartis Nr. 08-076113-GV, iš kurios matyti, kad I. V. buvo suteiktas 6000 Lt dydžio vartojimo kreditas, kurio paskirtis statybinių medžiagų pirkimui (b.l. 40).

Atsakovė, teigdama, jog ji mokėjo už langus ir baldus savo pinigais, kuriuos ji tiesiog davė ieškovui, šių aplinkybių nepagrindė jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t.y. nei rašytiniais įrodymais, nei rėmėsi liudytojų parodymais. Ir nors atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį bei posėdžio metu ji tik deklaratyviai nurodė, jog ji išlaikė ieškovą, butą, o kai ieškovas pradėjo dirbti, jo pinigai buvo tik jo, o jos pinigai būdavo skiriami būstui, maistui ir pan. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, tai yra, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Atsakovė, teigdama, kad ieškovas jos pinigais sumokėjo už ginčo langus bei baldus, jokių įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti nepateikė ir nenurodė, nors šiuo atveju jai teko procesinė pareiga paneigti, kad ieškovo į bylą pateikti dokumentai neįrodo, jog mokėjimai buvo atlikti už ieškovo pinigus. Nesant kitų įrodymų, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas I. V. savo lėšomis nupirko langus, kurie buvo sumontuoti atsakovei priklausančiame bute, bei užsakė ir nupirko baldus, kurie šiuo metu taip pat yra atsakovės bute.

Tokiu būdu, tarp šalių susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip nepagrįstas praturtėjimas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t.y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais arba jos ginamos nevisiškai. Kvalifikuojant ginčo materialinius santykius tarp ieškovo ir atsakovės, atsižvelgtina į tai, kad ieškovas nėra turto, kuriam yra atlikti pagerinimai, savininkas ar teisėtas valdytojas, todėl jo teisių gynimui negali būti taikomos daiktinės teisės nuostatos. Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta (CK 6.237 str. 1 d.). Įgytas turtas turi būti grąžinamas natūra, o jeigu jis žuvęs ar sužalotas, atlyginama pinigais jo tikroji vertė, buvusi turto įgijimo metu, ir nuostoliai, atsiradę dėl vėlesnio turto vertės pasikeitimo (CK 6.237 str. 2 d.). Kai to, kas buvo įgyta be teisinio pagrindo, neįmanoma grąžinti, turi būti grąžinama to, kas buvo įgyta ar atlikta, vertė, buvusi gavimo ar atlikimo metu, jeigu gavėjas praturtėjo (CK 6.240 str. 4 d.). Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 str. 1 d.).

Atsižvelgus į bylos aplinkybes, darytina išvada, jog atlikti atsakovės buto pagerinimai ieškovui natūra grąžinti negali būti, nes išėmus plastikinius langus būtų iš esmės pablogintas butas ir gyvenimo jame sąlygos. Ieškovo nupirkti baldai atsakovės butui gali būti grąžinti natūra, tačiau ieškovas tokio reikalavimo nereiškia, todėl atsižvelgiant į tai, jog baldai buvo nupirkti 2008 metų antroje pusėje, ieškovas iš atsakovės namų išsikėlė 2010 metų sausio mėnesį, ir nuo to laiko kai ieškovas paliko atsakovės namus yra praėję daugiau nei trys metai, dėl natūralaus baldų nusidėvėjimo jų grąžinimas natūra neatitiks tos vertės, kurią šie daiktai turėjo juos įgyjant, todėl ieškovui priteistina šių daiktų vertė, buvusi jų įsigijimo metu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui iš atsakovės priteistini 3979 Lt kaip atlyginimas už atsakovės nepagrįstą praturtėjimą ieškovo sąskaita.

Dėl 600 Lt paskolos

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 600 Lt, kuriuos jis jai paskolino. Ieškovas teisme nurodė, jog pinigus jis skolino grynais pinigais, joks raštelis nebuvo pasirašytas, kadangi jis pasitikėjo atsakove ir niekas nematė, kad jis skolino atsakovei pinigus.

CK 6.870 str. apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą laikytinos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis. Esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai.

Teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo, jų tikėtinumo taisykle, sprendžia, jog paskolos sandorio sudarymo žodžiu fakto, pagal byloje pateiktus savo įrodymus, ieškovas neįrodė. Paskola yra realinis sandoris, kuris laikomas sudarytu nuo pinigų perdavimo paskolos gavėjui momento. Teisės normos leidžia ir žodinę tokio sandorio formą (CK 1.72 str.1 d.), tačiau šio sandorio sudarymą ieškovas turi įrodyti. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog 2011 metų gegužės mėnesį atsakovė iš ieškovo pasiskolino 600 litų. Kaip jau nustatyta šioje byloje, geri šalių tarpusavio santykiai tęsėsi nuo 2008 metų pradžios iki 2010 metų pradžios. Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, jog 2011 metais ji su ieškovu nebebendravo ir iš jo pinigų nesiskolino.

Tokiu būdu konstatuotina, kad byloje nenustatyta, kad atsakovė yra skolinga ieškovui 600 Lt, todėl ieškovo reikalavimas dėl 600 Lt skolos priteisimo iš atsakovės atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 str.).

Ieškinį patenkinus iš dalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovui iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Ieškinys pareikštas 4579 Lt sumai, tačiau teismas ieškovo reikalavimus patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovės 3979 Lt, t.y. patenkino 87 procentus pareikštų reikalavimų. Taigi ieškovui iš atsakovės proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistina 119 Lt žyminio mokesčio (b.l. 5-6, 23) ir 652 Lt ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų (b.l. 7, 24) (CPK 88 str. 1 d. 9 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovės nepriteistinos (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 93 str., 259 str., 260 str., 268 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės I. M., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui I. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 3979 Lt (tris tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt devynis litus) ir 771 Lt (septynis šimtus septyniasdešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Anykščių rajono apylinkės teismą.