Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. J. (toliau – G. J.) apeliacinį skundą dėl 2016 m. gegužės 2 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. U. (toliau – D. U.) dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamoji byla nutraukta.

D. U. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos palikta nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Nukentėjusiojo G. J. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies – iš D. U. priteista 100 (vienas šimtas) eurų, dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios A. J. (toliau – A. J.) civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies – iš D. U. priteista 200 (du šimtai) eurų, dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. U. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad jis 2014 m. gruodžio 17 dieną, apie 14.50 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Renault Laguna“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 114 punkto reikalavimus, važiuodamas atbulas nedavė kelio pėsčiajam V. J., jį partrenkė ir padarė kūno sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.2016 m. gegužės 2 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu D. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 str. 1 d. buvo atleistas pagal laidavimą, pritaikius BK 40 straipsnio nuostatas. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis G. J. prašo pakeisti 2016 m. gegužės 2 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir D. U. atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti jį kaltu padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, skiriant straipsnio sankcijoje numatytą bausmę; iš D. U. G. J. naudai priteisti 1000 (vieną tūkstantį) eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Abejonių D. U. nuoširdžiu gailesčiu dėl įvykdyto nusikaltimo aukštesniajam teismui taip pat nekyla. Sutinkamai su vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011 ir kt.).

9.2. Iš esmės analogiškai vertintini ir G. J. teiginiai dėl D. U. prisipažinimo įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nors, jo teigimu, savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu ir teisme D. U. pripažino tik iš dalies, dėl sukelto eismo įvykio kaltindamas V. J., tačiau, kaip matyti iš pirminio – 2014 m. gruodžio 17 d. –, D. U. rašytinio paaiškinimo, jame jis nuosekliai išdėstė analizuojamo eismo įvykio aplinkybes, pabrėždamas ir tai, kad dėl padaryto jis labai gailisi (b. t. 1, b. l. 13). Kiek detalizuodamas šiuos parodymus D. U. iš esmės patvirtino ir ikiteisminio tyrimo apklausos metu (b. t. 1, b. l. 53-54). Ir nors šios apklausos metu D. U. nurodė nemanantis, kad analizuojamo įvykio metu jis užkabino V. J. koją, dėl ko šis patyrė jam nustatytus sužalojimus, vis tik atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo apklausos metu analizuojamo eismo įvykio aplinkybes jis aiškino taip, kaip jam atrodė, tačiau sužinojęs, kad V. J. lūžo koja, neneigė, jog tai įvyko dėl jo kaltų veiksmų – nepakankamo atidumo vairuojant transporto priemonę atbuline eiga. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi vieningos pozicijos, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai kaltininko parodymuose ar savo nuomonės išreiškimas (pvz. mano, jog nekliudė asmens, bet bylos duomenimis nustatyta priešingai) nelaikyti pagrindu abejoti kaltininko prisipažinimu padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Tokiu būdu, abejoti pirmosios instancijos teismo išvada dėl D. U. prisipažinimo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teisinio pagrindo nėra.

Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad nagrinėjamu atveju D. U. neatitinka ir BK 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos – asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, tačiau įvertinus analizuojamos baudžiamosios bylos medžiagą šie nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai vėlgi atmestini kaip deklaratyvūs. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pakanka, kad kaltininkas bent iš dalies atlygintų ar pašalintų padarytą žalą. Įstatymas šiuo atveju nereikalauja visiško žalos atlyginimo bei nenumato, kokia žalos dalis turi būti pašalinta ar atlyginta, todėl būtent teismas, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, nustato, kokios atlygintos ar pašalintos žalos dalies pakanka, kad asmenį galima būtų atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatas civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje gali būti ne vien kaltinamasis, t. y. civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Materialiai atsakingu asmeniu šioje baudžiamojoje byloje buvo pripažinta draudimo įmonė – AAS „G. B.“, kuri transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties su D. U. pagrindu privalo atlyginti žalą esant draudiminiam įvykiui.

10.1. Bylos duomenimis nustatyta, kad AAS „G. B.“ 2016 m. kovo 4 d A. J. išmokėjo 1095 eurus, G. J. - 1095 eurus neturtinės žalos atlyginimo (b. t. 1, b. l. 121), 2016 m. vasario 15 d. - 1837,47 eurus valstybinei ligonių kasai (b. t. 1, b. l. 109, 120, 121, 122, 123, 124), jų patirtos žalos atlyginimui. Esant šiems duomenims, įvertinus juos aukščiau aptarto teisinio reguliavimo kontekste, atsižvelgiant į BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatas, teigti, kad toks žalos atlyginimas nėra tinkamas asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teisinio pagrindo nėra. Tai, kad nagrinėjamu atveju žala buvo atlyginta ne paties kaltininko, bet jo draudimo bendrovės, su kuria šis buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kurią draudimo bendrovė privalo atlyginti žalą esant draudiminiam įvykiui, priešingai nei teigiama G. J. apeliaciniame skunde, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad D. U. neatitinka BK 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos.

Aukščiau aptartų aplinkybių visumoje įvertinus D. U. asmenybę – psichikos sveikatos narkologinėje ir psichikos ligų įskaitoje neregistruotas (b. t. 1, b. l. 35), nors praeityje ir buvo baustas administracine tvarka, tačiau jo padaryti teisės pažeidimai nepasižymėjo ypatingu šiurkštumu, be to ir baustas jis buvo vos du kartus (b. t. 1, b. l. 37-38), darbdavio charakterizuojamas itin teigiamai (b. t. 1, b. l. 50), jo požiūrį į padarytą nusikaltimą – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo, jo elgesį iki analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo ir po jos, nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog ateityje D. U. laikysis įstatymų ir nenusikals, pagrindo taip pat nėra. Tokiu būdu įvertinus aptartų duomenų visumą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas BK 40 straipsnio nuostatas aiškino ir taikė netinkamai, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Apylinkės teismo sprendimas atleisti D. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis, tiek D. U. asmenybė, tiek jo požiūris į padarytą nusikaltimą bei jo įvykdymo aplinkybės visiškai atitinka BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų visumą. Kaip matyti iš nukentėjusiojo G. J. apeliacinio skundo, juo nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti jo civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, pasisako tik dėl šios skundžiamo nuosprendžio dalies.

13.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir pan., teismo įvertinti piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo fizinis asmuo, kuriam padaryta žala, arba tokio asmens atstovas, tačiau galutinį žalos dydį įvertina teismas, priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

13.2. Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas nukentėjusiajam – G. J. priteistino neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į tai, jog V. J. atžvilgiu buvo padarytas neatsargus nusikaltimas, dėl atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės nusikalstamų veiksmų V. J. neabejotinai patyrė fizinį skausmą, ilgą laiką gulėjo ligoninėje, dėl ko jo artimieji, įskaitant ir G. J., taip pat patyrė didelį stresą, dvasinius išgyvenimus bei neigiamas psichologines pasekmes. Akivaizdu ir neginčytina, kad šios aplinkybės, sprendžiant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, yra reikšmingos, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau, įvertinus nukentėjusiajam G. J. draudimo bendrovės atlygintos žalos dydį – 1095 eurai, atsižvelgiant į tai, kad analogiška pinigų suma buvo atlyginta ir V. J. sutuoktinei A. J. (nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat pripažinta nukentėjusiąja), daroma išvada, kad tokios sumos pilnai pakanka patirtų dvasinių išgyvenimų atlyginimui.

13.3 Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad nukentėjusiojo G. J. patirti dvasiniai išgyvenimai ir psichologiniai sunkumai, susiję su tėvo patirtais sužalojimais neturėtų būti suabsoliutinami, kadangi G. J. tiesiogiai eismo įvykyje nenukentėjo, tuo tarpu jo reikalavimo teisė iš esmės kyla tik paveldėjimo teisės pagrindu. Šiame kontekste neabejotinai įvertintini ir paties V. J. veiksmai analizuojamo eismo įvykio metu. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad iš karto po įvykio V. J. buvo nustatytas vidutinis – 2.19 promilių girtumas (b. t. 1, b. l. 18), įvykio metu jis iš esmės ėjo važiuojamąja dalimi, t. y. pravažiavimu tarp dviejų kiemų, kas, aukštesniojo teismo įsitikinimu, neabejotinai galėjo turėti įtakos analizuojamo eismo įvykio bei jo metu V. J. padarytų sužalojimų kilimui. Be to, V. J. nustatyti sužalojimai nebuvo pavojingi gyvybei ir nors apeliaciniu skundu neturtinės žalos atsiradimas G. J. siejamas su jo tėvo – V. J. mirtimi, tačiau bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad V. J. mirtis nebuvo susijusi su analizuojamo eismo įvykio metu patirtais sužalojimais – V. J. mirties priežastis mirties liudijime įrašyta kodu C 22.0 (b. t. 1, b. l. 98), kas reiškia kepenų ląstelių karcinomą (b. t. 1, b. l. 103). Byloje nenustatyta, kad ši liga išsivystė nuo V. J. po patirtos traumos paskirtų vaistų ar netinkamo, laiku nesuteikto gydymo, todėl jo mirtis šiuo atveju negali būti siejama su G. J. patirta neturtine žala. Ir nors apeliantas, grįsdamas jam priteistinos neturtinės žalos dydį, ypatingą reikšmę teikia savo tėvo gydymuisi, tačiau šios aplinkybės įvertinimas, aukštesniojo teismo įsitikinimu, svarbus kvalifikuojant kaltininko veiksmus, todėl negali būti ypač sureikšminamas dar kartą nustatant ir nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį. Pažymėtina ir tai, kad pats tiesiogiai eismo įvykyje nukentėjęs asmuo iki savo mirties jokio ieškinio pareiškęs nebuvo. Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl G. J. pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisinio pagrindo nėra.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. U., iki 2016 m. liepos 5 d. sudaro 26,06 eurus (b. t. 2, b. l. 18).

14.1. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia įstatymų leidėją numačius, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalomai dalyvauja ir kaltinimo, ir gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį numatytas ir gynybos, ir kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis bei jų priteisimas iš išteisintojo ir nuteistųjų nesuderinamas su jų teise į gynybą. Tokia nuostata susiformavo ir teismų praktikoje. Pagal ją, tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014 ir kt.). Taigi ir šiuo atveju nėra jokio pagrindo išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusiais organizuojant D. U. teisių gynimą apeliacinės instancijos teisme.

Kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. paliekamas nepakeistas, o nukentėjusiojo G. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.