Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-609-123/2008

30.12; 75.4.3; 75.8; 77.4.2;

78.2.1; 121.21.

2008 m. rugsėjo 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Nijolės Griškevičienės, kolegijos teisėjų A. P. , Rimvidos Zubernienės, sekretoriaujant K. V. , dalyvaujant ieškovui V. Č. ir jo atstovei advokatei Reginai Baranauskienei, trečiųjų asmenų V. Č. ir A. Č. atstovei advokatei Svetlanai Baracevičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Č. ieškinį atsakovei R. Č. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokinio turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, institucija, teikianti išvadą – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba, pagal atsakovės R. Č. priešieškinį tretiesiems asmenims A. Č. , V. Č. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokinio turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir įpareigojimo sudaryti buto nuomos (panaudos) sutartį, institucija, teikianti išvadą – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba, pagal atsakovų V. Č. ir A. Č. priešieškinį dėl iškeldinimo, institucija, teikianti išvadą – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba, bei atsakovės R. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal atsakovės pareikštą priešieškinį atsakovai V. Č. ir A. Č. pareiškė priešieškinį ir prašė pripažinti, kad ieškovas V. Č. ir atsakovė R. Č. bei jų mažamečiai vaikai M. Č. , G. Č. , A. Č. prarado teisę naudotis butu, adresu (duomenys neskelbtini), bei iškeldinti ieškovą, atsakovę ir jų vaikus iš minėto buto, nesuteikus jiems kitos gyvenamosios patalpos, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

A. V. Č. ir A. Č. priešieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino, kad ieškovas V. Č. ir atsakovė R. Č. bei jų vaikai – M. Č. , G. Č. , A. Č. , prarado teisę naudotis butu adresu (duomenys neskelbtini); 2) iškeldino atsakovę R. Č. iš buto adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos; 3) kitos priešieškinio dalies netenkino; 4) priteisė iš atsakovės R. Č. atsakovų V. Č. ir A. Č. naudai 885 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; 5) priteisė iš ieškovo V. Č. atsakovų V. Č. ir A. Č. naudai 295 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; 6) priteisė iš ieškovo V. Č. 58,86 Lt pašto išlaidų valstybei; 7) priteisė iš atsakovų V. Č. ir A. Č. valstybei 100 Lt nesumokėto žyminio mokesčio.

Teismas spęsdamas atsakovų V. ir A. Č. pagal priešieškinį reikalavimus pripažinti praradus teisę naudotis butu ir iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos konstatavo, kad sąlygos ir pagrindai, kuriais ginčo buto savininkai leido ieškovo ir atsakovės šeimai laikinai pasinaudoti ginčo butu, išnyko. Teismas pripažino, kad atsakovė R. Č. apie ginčo buto savininkų reikalavimą išsikelti įspėta tinkamai. Teismas konstatavo, kad dėl atsakovės R. Č. veiksmų pažeidžiamos atsakovų V. ir A. Č. kaip buto savininkų teisės valdyti ir naudoti savo turtą - butą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovo ir atsakovės santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 45), santuokoje gimė trys vaikai: sūnus M. Č. ? (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 9), G. Č. ? (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 10), A. Č. ? (duomenys neskelbtini) (b.l. 11). Sutuoktiniai daugiau kaip metus faktiškai santuokoje negyvena, netvarko bendro ūkio ir gyvena atskirai. Jų nepilnamečiai vaikai iki 2008 m. vasario mėnesio gyveno su atsakove bute (duomenys neskelbtini), o nuo 2008 m. vasario mėnesio gyvena su ieškovu nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), sunus lanko mokyklą, dukros lanko darželį (t.1, b.l. 36-37, T.4, b.l. 44-47). Šalių vaikai jokių išskirtinių pomėgių neturi, normaliai vystosi. Šeima nuo (duomenys neskelbtini) įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą (t.2, b.l. 126). Sūnus išreiškė norą gyventi su tėvu. Iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvados nustatyta, kad abi mergaitės norėtų gyventi su abiem tėvais, tačiau dabartinis gyvenimas pas tėvą patinka. Ieškovas dirba, gauna pastovas pajamas, atsakovė yra (duomenys neskelbtini), 12 metų niekur nedirba, pastovių pajamų neturi. Santuokoje šalys įgijo pastatą – (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurioje vertė 20 734 Lt, įregistruotą abiejų šalių vardu (t.1; b.l. 15), automobilius: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurių vertė po 100 Lt, registruoti ieškovo vardu (t.1; b.l. 28). Santuokos metu (duomenys neskelbtini) įsteigta V. Č. individuali įmonė, kurios vertę šalys nurodė 500 Lt. Ieškovas, kaip draudėjas, nuo 2001-07-18 ir nuo 2003-10-01 buvo apdraudęs save ir nepilnamečius vaikus M. Č. ir A. Č. bei nuo 2002-01-07 yra apdraudęs atsakovę ir nepilnametį vaiką G. Č. pagal Studijų draudimo taisykles (duomenys neskelbtini), visas įmokas mokėjo ieškovas (t. 1, b.l. 39-41). Atsakovė šiuo metu viena gyvena A. ir V. Č. nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 55).

Apeliaciniu skundu prašoma pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria buvo pripažinta, jog santuoka nutraukta dėl abiejų šalių kaltės. Apeliantės teigimu, teismas neatkreipė dėmesio, kad būtent ieškovas piktnaudžiauja alkoholiu, šeimoje buvo agresyvus, nesukalbamas, vartojo fizinį smurtą, todėl teismas nepagrįstai pripažino, jog santuoka iširo ir dėl jos kaltės. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti. CK 3.60 ir 3.61 straipsniuose nustatytos santuokos nutraukimo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės sąlygos. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos išvardytos daugelyje CK straipsnių (3.26–3.30, 3.35–3.36 ir kt.) – tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir šeima bei kitos pareigos. Byloje esantys įrodymai, kurių yra labai daug, ir kurie įrodo, kad abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abiem trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, abu sutuoktiniai iki faktinio santuokos iširimo tarpusavyje kylančias problemas sprendė rašydami skundus, kuriais siekė iškelti baudžiamąsias bei administracines bylas vienas kitam, o neretai ir netgi vartodami vienas kito atžvilgiu fizinę jėgą, vaikų akivaizdoje vartojo necenzūrinius žodžius, vienas kitam grąsino, tai parodo, kad nė vienas sutuoktinis net nebandė išsaugoti santuokos, dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 3.27, 3.28 straipsniais, 3.53 straipsnių 1, 2 dalimis, 3.61 straipsniu, sprendža, kad abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu, todėl santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų bei aplinkybių, kurie įrodytų tik ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo, ji neįrodė, kad būtent ieškovas dėl subjektyvių priežasčių iš esmės pažeidė savo pareigas ir kad tik dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Apeliaciniu skundu prašoma pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria buvo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta su ieškovu. Apeliantė teigia, kad teismas nevisapusiškai išsiaiškino bylos aplinkybes, todėl nustatydamas visų vaikų gyvenamąją vietą su tėvu, pažeidė vaikų interesus. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu (CK 3.165 str. 1 d.). Abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus yra lygios (CK 3.156 str. 1 d.). Vaiko teisių ir interesų apsauga yra prioritetinė sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, tarp jų ir skyrium gyvenančių tėvo ir motinos ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tokį ginčą teismas išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijoje, taip pat CK 3.177 straipsnyje teismai ir kitos institucijos įpareigojami, sprendžiant ginčus dėl vaikų, išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo nuomonę. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 str. 2 d.). Teis­mas, spręs­da­mas gin­čą tarp sky­rium gy­ve­nan­čių tė­vų dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, tu­ri iš­si­aiš­kin­ti ir nu­sta­ty­ti šiuos tei­siš­kai reikš­min­gus fak­tus, kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko norus ir kt. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus dėl tėvo (motinos) galimybės auklėti vaiką, teismas negali remtis vienu faktu, atmesdamas kitus, o turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu ir padaryti išvadą, su kuriuo iš tėvų nustačius vaiko gyvenamąją vietą tai labiau atitiks jo interesus.

Bylos duomenimis, šeima nuo (duomenys neskelbtini) įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą (t.2, b.l. 126). Atsakovės namuose periodiškai lankydavosi Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovai. Atsakovė buvo įspėta ir įpareigota Vaikų teisių apsaugos tarnybos sudaryti vaikams tinkamas gyvenimo ir buities sąlygas (t.2, b.l. 130-131). Atsakovė į šiuos įpareigojimus nereagavo. Atsakovė su vaikais nuolat gyveno apleistame bute, vaikai dažnai vieni likdavo namuose, taigi vaikams nebuvo sukurta saugi aplinka namuose (t. 2, b.l. 2-13, 21, 64-72, 76-79, 139). Be to, atsakovė siūlė vaikus atiduoti į Vaikų krizių centrą, ieškovas nesutiko, todėl Vaikų teisių apsaugos tarnyba rekomendavo vaikų priežiūrą nuo 2007-06-28 skirti ieškovui. Ieškovas gyvena dviejų kambarių bute, butas yra tvarkingas ir jaukus, vaikais visada pasirūpinama, vaikai pavalgę ir prižiūrėti, laiku nuvedami ir parvedami iš mokyklos ir darželio. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovė niekur nedirba, pastovių pajamų, išskyrus lėšas, gaunamos iš socialinio draudimo ir darbo biržos, neturi, o ieškovas dirba, gauna pastovias pajamas, todėl pajėgus išlaikyti vaikus. Teisėjų kolegijos manymu, šeimą ištikus krizei, vaikams svarbiausia saugumas bei ryšio tarp brolio ir seserų išsaugojimas. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų bei argumentų, kad ieškovas vaikų niekada neprižiūrėjo ir nesiruošia jų prižiūrėti bei kad ieškovas savo elgesiu daro neigiamą poveikį vaikams, todėl bus pažeisti dukterų interesai nustatant jų gyvenamąją vietą su ieškovu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į vaikų interesus turėti saugius namus, gyventi kartu su broliu ir seserimis, tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti vaiko teisių įgyvendinimą, kiekvieno iš tėvų aplinkos sąlygas, kuriomis vaikams teks gyventi nustačius jų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vai­kų išreikštas nuomones bei norus gyventi kartu su broliais ir seserimis, Klaipėdos miesto vaiko krizių centro bei Vaikų teisių apsaugos tarnybos pateiktą informaciją apie vaikų gyvenamosios aplinkos sąlygas jiems gyvenant su atsakove bei jiems gyvenant su ieškovu, sprendžia, kad vaikų interesus labiau atitiktų vaikų gyvenamosios vietos su ieškovu nekeitimas, juolab kad visi vaikai nuo 2008 vasario gyvena su ieškovu.

Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad teismas, nustatydamas nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, neatsižvelgė į vaikų nuomonę su kuriuo iš tėvų jie pageidauja gyventi. Pagal CK 3.174 str. 2 d. teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Civiliniame kodekse nenumatyta, kad vaiko nuomonė, pareikšta dėl jo gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų, yra išskirtinė ar privaloma teismui. Ji turi būti vertinama kartu su kitais duomenimis, nustatant, ar vaiko norai atitinka jo interesus. Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta į vaiko amžių ir jo brandumą. Taip pat vaiko norų vertinimas priklauso ir nuo jo motyvacijos, kurią pateikia vaikas. Nagrinėjamu atveju CPK 380 straipsnyje nustatyta tvarka teismo posėdyje buvo išklausyta šalių sūnaus nuomonė. Šalių sūnus būdamas dešimties metų išreiškė aiškų norą gyventi su tėvu, nurodydamas pagrįstus motyvus ir argumentus, teisėjų kolegijos manymu, tokia vaiko aiški ir pagrįsta nuomonė nesudarė pagrindo pripažinti, kad toks noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 str. 2 d., CPK 380 str.1 d.). Su tokia vaiko nuomone taip pat sutiko Vaikų teisių apsaugos tarnyba. Tačiau abi šalių dukterys (septynerių ir penkerių metų) vie­na­reikš­miš­kai ne­pa­sa­kė sa­vo nuo­mo­nės, su ku­riuo iš tė­vų jos no­rė­tų gy­ven­ti, o tik išreiškė norą gyventi su abiem tėvais bei nurodė, kad dabartinis gyvenimas pas tėvą joms patinka, nes šaldytuve nuolat yra joms patinkančio maisto, tėvas su jomis daugiau žaidžia. Vaikų teisių apsaugos tarnyba nurodė, kad atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus ir M. Č. , A. Č. , G. Č. nuomonę, į esamą padėtį, į tai, kad atsakovė R. Č. nesiėmė ir nesiima jokių veiksmų, kad sudarytų vaikams tinkamas ir saugias gyvenimo sąlygas, nevykdė Vaiko krizių centro įpareigojimų, atsakovė yra mažiau pajėgi auklėti ir prižiūrėti vaikus, vaikams geriau ir tikslingiau būtų gyventi su ieškovu. Esant nurodytiems faktams bei aplinkybėms, darytina išvada, kad visų vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu neprieštarauja jų interesmas bei norams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vaikų gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos neįgyja res judicata galios, todėl pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.169 str. 3 d.).

Atsižvelgdama į tai, kad teismo sprendimo dalis dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu paliktina nepakeista, teisėjų kolegija nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka dėl apeliantės nurodyto išlaikymo dydžio dukroms priteisimo gyvenant su ja nepasisako.

Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti sprendimo dalį dėl išlaikymo buvusiam sutuoktiniui priteisimo ir priteisti atsakovei išlaikymą. Vienas sutuoktinis privalo išlaikyti kitą sutuoktinį, kai kitam sutuoktiniui parama yra reikalinga dėl objektyvių priežasčių, ir tai nustatyta CK 3.27 straipsnyje, įtvirtinančiame sutuoktinių pareigą vienam kitą remti. CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. Įrodžius bent vieną iš šių aplinkybių pripažįstama, kad išlaikymas yra reikalingas. Atsakovė teigia, kad gyvenant santuokoje pablogėjo jos sveikata, todėl jai sunku įsidarbinti ir atkurti prarastus darbo įgūdžius. Byloje nėra įrodymų, leidžiančių pripažinti, kad atsakovė dėl savo ligos yra nedarbinga ir negali susirasti darbo, todėl jai yra būtinas išlaikymo priteisimas. Bylos duomenimis, atsakovė nuo 2004-12-03 yra Klaipėdos psichikos sveikatos centro įskaitoje (t. 1, b.l. 107). Atsakovė 2006 ir 2008 metais užsiregistravo darbo biržoje, lankė darbo biržos organizuotus kursus, tačiau ir po jų darbo neieškojo bei nerodė iniciatyvos jo susirasti. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė turėjo pakankamai laisvo laiko atkurti savo prarastus įgūdžius bei susirasti darbą, nes jai vaikais rūpintis padėdavo ieškovo samdoma auklė, sūnus lanko mokyklą, mergaitės savaitinį darželį. Apeliantė yra darbingo amžiaus moteris, kuri pagal savo galimybes ir sugebėjimus galėtų nesunkiai susirasti tinkamą darbą. Taigi nors atsakovė dvylika metų niekur nedirba, tačiau ji nedirba ne dėl savo blogos sveikatos būklės, o dėl to, kad ji nededa jokių pastangų susirasti darbą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė nėra nedarbinga nei dėl savo amžiaus, nei dėl ligos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė atsakovei išlaikymo.

Apeliantė nesutinka dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio pastato – prausyklos adresu (duomenys neskelbtini), padalijimo. CK 3.117 straipsnyje įtvirtintas sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas dalijant tokį turtą. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatyti teisiniai ir faktiniai pagrindai, į kuriuos atsižvelgdamas teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo, dalydamas santuokoje įgytą turtą. Kartu tie patys kriterijai gali tapti teisiniu ir faktiniu pagrindais teismui parenkant turto padalijimo būdą. Sutuoktinių bendro turto padalijimo būdą reglamentuoja CK 3.127 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

Bylos duomenimis, pastatas – prausykla adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise po ½ dalį priklauso šalims (t.3, b.l. 138-145). Iš VĮ Registrų centro pažymos nustatyta, kad pastatas – prausykla yra 49,20 kv.m., pagalbinio ūkio paskirties, 1966 metų statybos ir jo vidutinė rinkos vertė - 20 734 Lt. Atsakovės teiginiai apie minėto turto didesnę rinkos vertę nepagrįsti jokiais įrodymais. Apeliantei nepateikus įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad santuokoje įgyto pastato rinkos vertė skiriasi nuo šio pastato vertės, nurodytos teismo sprendime, nėra pagrindo nustatyti kitokią šio nekilnojamojo pastato vertę, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas šio turto vertę, rėmesi VĮ Registrų centro duomenimis. Apeliantė mano, kad ieškovas nepagrindė savo teiginių, kad vietoj minėto pastato ketina statyti gyvenamąjį namą. Mano, kad jos ketinimai šį pastatą parduoti ir bandyti pirkti gyvenamąsias patalpas sau ir vaikams yra realesni, labiau įgyvendinami ir skirti vaikų poreikiams. Iš ieškovo pateiktų paaiškinimų matyti, kad jis planuoja šį statinį perstatyti į gyvenamąjį būstą ir ten gyventi su savo trimis nepilnamečiais vaikais, tokiu būdu sudaryti vaikams dar geresnes gyvenimo ir vystymosi sąlygas. Kadangi vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, todėl pripažintina, kad jo ketinimai vaikams sudaryti dar geresnes gyvenimo sąlygas labiau priimtinesni ir nepažeidžia vaikų interesų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pastato paskirtį, šalių nurodytą požiūrį į šį statinį bei nurodytus šio statinio naudojimo tikslus nutraukus santuoką, šalių finansines galimybes šį statinį eksploatuoti ir tvarkyti, nenukrypo nuo bendro turto lygių dalių principo, atsižvelgė į būtinybę nepažeisti pagrindinės vaikų teisės, todėl pagrįstai šį statinį priteisė ieškovui, o atsakovei priteisė ½ dalies šio pastato vertės kompensaciją.

Apeliantė teigia, kad ieškovas savo įmonės 2006 metų pajamas panaudojo asmeniniams tikslams, nes neįrodė, kad šios pajamos buvo panaudotos šeimos poreikiams, todėl teismas nepagrįstai atsisakė priteisti ½ dalį V. Č. individualios įmonės 2006 metų pajamų. Bendrąja jungtine sutuoktinų nuosavybe pripažįstama pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, bei iš įmonės veiklos gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo (CK 3.88 str. 1 d. 3, 4 p.). Byloje nustatyta, kad sutuoktiniai santuokos metu (duomenys neskelbtini) įsteigė individualią V. Č. įmonę (t. 1, b.l. 30). Taigi ši įmonė yra šeimos verslas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. CK 3.98 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vydymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Bylos duomenimis, tik ieškovas materialiai išlaikė šeimą, mokėjo už komunalines, telefono paslaugas, išlaidas, susijusias su vaikų ugdymu, taigi prievoles, susijusias su šeimos namų ūkio išlaikymu, ieškovas vykdė tinkamai. Be to, byloje esantis atsakovės sąskaitos išrašas įrodo, kad ieškovas pervesdavo tam tikras pinigų sumas į jos sąskaitą (t. 2, b.l. 36-39). O atsakovė niekur nedirbo ir pastovių pajamų neturėjo. Akivaizdu, kad ieškovo 2006 metų individualios įmonės pajamos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžančių, kad įmonės pajamos buvo panaudotos ne šeimos, o ieškovo asmeniniams poreikiams tenkinti, taigi neįrodė, kad verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesams, kad būtų galima daryti priešingą išvadą (CK 177-178 str.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių santuokoje įgyto bendro turto padalijimo klausimą, pagrįstai kaip neįrodytą atmetė ieškovės reikalavimą dėl 7047,50 Lt santuokoje sukauptų piniginių lėšų priteisimo iš atsakovo.

Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai nusprendė iškeldinti iš buto adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos bei prašo šią sprendimo dalį panaikinti. Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.). Savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teises pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.). Bylos duomenimis, ieškovas (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė butą adresu (duomenys neskelbtini), priklausantį jam privačios nuosavybės teise pagal sutartį, patvirtintą 1994-06-24 Klaipėdos m. 4-ojo notarų biuro, atsakovams pagal priešieškinį A. ir V. Č. (t.3, b.l. 53). Santuoka tarp šalių buvo sudaryta 1994-07-02, taigi ieškovui minėtas butas priklausė asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 str.). Esant tokioms aplinkybėms apeliantė nepagrįstai teigia, kad faktiškai butas priklausė jų šeimai ir tik dėl susiklosčiusių finansinių aplinkybių šis butas buvo perrašytas V. ir A. Č. . Be to, (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis yra galiojanti, atsakovė nėra pateikusi ieškinio dėl minėto sandorio nuginčijimo ir pripažinimo negaliojančiu (CK 1.78 str.). Pagal VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo išrašą, butas adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise po ½ dalį priklauso atsakovams V. ir A. Č. (t.1, b.l. 21-22). Atsakovai V. ir A. Č. atsižvelgdami į ieškovo ir anūkų poreikius leido ieškovo ir atsakovės šeimai laikinai gyventi šiame bute. Šiuo metu ieškovas V. Č. ir trys jo mažamečiai vaikai minėtame bute nebegyvena, šiame bute gyvena tik viena atsakovė R. Č. , kuri iš buvo išsikelti atsisako. Atsakovai V. ir A. Č. negali patekti į savo butą, juo naudotis ir valdyti. Tiek atsakovas, tiek ieškovė nėra minėto buto savininkai, todėl atsakovai pagal priešieškinį turi teisę reikalauti iškeldinti juos iš savo nuosavybės teise valdomo buto, t.y. pašalinti bet kokius jų teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.). Nors ginčo butas nuosavybės teise priklauso atsakovams, tačiau faktiškai juo naudojasi be teisinio pagrindo atsakovė R. Č. , tuo pažeisdama teisėto buto savininkų teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti bei disponuoti savo turtu. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo butu naudojasi teisėtai, t.y. nuosavybės, nuomos ar panaudos pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sąlygos ir pagrindai, kuriais ginčo buto savininkai leido ieškovo ir atsakovės šeimai laikinai pasinaudoti ginčo butu, išnyko. CK 4.95 str. numatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įstatymų nustatytą pagrindą gindamas buto savininkų V. Č. ir A. Č. nuosavybės teisę pripažinti, kad ieškovas V. Č. , atsakovė R. Č. ir jų vaikai M. Č. , A. Č. , G. Č. prarado teisę naudotis ginčo butu bei iškeldinti atsakovę R. Č. iš ginčo buto, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisės normas, vadovavosi prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, objektyviai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (CPK 328 str.), kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.