Panevėžio apygardos teismo nutartis

2008-11-19 · Civilinė byla Nr. 2A-405-198/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-19
Bylos Nr.
2A-405-198/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Margarita Dzelzienė (pirm.), Laimantas Misiūnas, Birutė Jonaitienė (pran.)
Ieškovas
D. P.
Trečiasis asmuo
R. S., R.
Atsakovas
P. P., P.
Išvadą teikia
Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui
Advokatai
Rolandas Vaitekūnas, Laima Svidrienė

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 405 – 198 / 2008

Dalia Pranckienė Procesinio sprendimo kategorija:(S)35.4; 75.7; 75.8; 121.15; 121.21PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. lapkričio 19d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Margaritos Dzelzienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės (pranešėja), Laimanto Misiūno,sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

dalyvaujant ieškovei D. P., jos atstovei advokatei Laimai Svidrienei, trečiajam asmeniui R. S., trečiojo asmens atstovui advokatui Rolandui Vaitekūnui

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovui P. P., tretiesiems asmenims R. O., R. S., D. R., AB bankui „Snoras“, UAB „Snoro lizingas“, AB bankui „Hansabankas“, AB „Panevėžio energija“, institucijai duodančiai išvadą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo, išlaikymo priteisimo, turto padalijimo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. P. ieškinį atsakovui P. P. dėl materialinio išlaikymo priteisimo

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Šalies argumentai

Ieškovė, sutikslinusi ieškinį, prašė nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, paliekant jai santuokinę pavardę, priteisti jai iš atsakovo 10 800 Lt sūnaus R. materialinio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2003-09-01 iki 2006-09-01 ir vaiko materialinį išlaikymą periodinėmis po 300 Lt kas mėnesį mokamomis išmokomis nuo 2006-09-01 iki sūnaus pilnametystės, padalinti santuokoje įgytą turtą, jai priteisiant 93 000 Lt vertės 60/100 dalių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), 35 400 Lt vertės 60/100 dalių žemės sklypo su statiniais, esančio (duomenys neskelbtini), 100 Lt vertės televizorių Philips, 200 Lt vertės svetainės baldus, 200 Lt vertės virtuvės baldus, atsakovui priteisiant likusį turtą, bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 1982-08-07 su atsakovu sudaryta santuoka pradėjo irti 1998 m. jai su atsakovu pradėjus vesti atskirą ūkį ir atsakovui nustojus su ja bendrauti. Santuokos iširimo priežastys buvo susijusios su visišku jos ignoravimu sprendžiant ūkinius klausimus, atsakovo nutolimu nuo šeimos, jo užsidarymu, neištikimybe. Atsakovas neskyrė lėšų šeimai išlaikyti, neišlaikė nepilnamečio vaiko R., gaunamo atlyginimo šeimai neduodavo. Ji pati pragyveno, mokėsi bei rūpinosi vaikais iš savo atlyginimo, taip pat yra tekę skolintis tam pinigų iš D. R., kitų asmenų, banko “Hansabankas“, pirkti buitinius daiktus lizingo būdu. Tačiau ji visas skolas jau yra grąžinusi, išskyrus skolą AB bankui „Snoras“. Ši skola yra susijusi su atsakovo dar 1997 m. iš Žemės ūkio banko paimta paskola. Tuomet atsakovas įkalbino ją būti laiduotoja imant paskolą. Atsakovas paskolą ėmė dėl verslo vystymo, buvo įkeistas jų butas. Vėliau kitos paskolos iš bankų - 1998, 1999, 2004 metais buvo imamos dengiant ankstesnę paskolą ir ji apie visas tas bankines paskolas žinojo, nes buvo įsipareigojusi laiduoti. 2006 m. paėmė 2000 Lt vartojimo paskolą iš banko „Snoras“ ir iš karto ją atidavė atsakovui, kad jis dengtų anksčiau iš banko „Snoras“ paimtą paskolos dalį. Dėl ankstesnės paskolos padengimo 2006 m. atsakovas taip pat paėmė paskolą iš banko “Snoras“ su jos žinia. Apie jokias kitas atsakovo skolas ji nežinojo, nes atsakovas gyveno savo gyvenimą ir nieko jai nepasakojo bei šeimos poreikiams gautų pinigų nepanaudojo. Tik 2005 m. ji sužinojo apie skolas tretiesiems asmenims. Jų šeima neįsigijo jokio turto ir gyveno labai kukliai. Atsakovo skolas prašė pripažinti jo asmeninėmis skolomis, taip pat ir skolą už butui tiekiamą šilumos energiją, nes jie buvo susitarę, kad atsakovas apmokės šias išlaidas butui. Sau prašė priteisti didesnę turto dalį, nes viena rūpinosi nepilnamečiu vaiku R., o jam tapus pilnamečiu užtikrins, kad jis neliktų be būsto. Išlaikymas vaikui sudarė kas mėnesį 600 Lt, todėl pusę tos sumos privalo atlyginti atsakovas.

Tretysis asmuo su savarankiškais R. P. prašė priteisti iš atsakovo 10 800 Lt jo materialinio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2003-09-01 iki 2006-09-01 ir 300 Lt materialinį išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2006-09-01 iki pilnametystės bei toliau, iki jis mokysis vidurinės mokyklos dieniniame skyriuje. Nurodė, kad tokio dydžio išlaikymo priteisimas jam reikalingas kaip vaikui ir besimokančiam jaunuoliui būtiniems poreikiams patenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. liepos 4 d. sprendimu ieškovės ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinius tenkino iš dalies: santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), tarp P. P. ir D. P. nutraukė dėl P. P. kaltės; po santuokos nutraukimo D. P. paliko santuokinę pavardę „P.“; pripažino, kad po P. P. ir D. P. santuokos nutraukimo jie lieka solidariosios prievolės subjektais kreditorių AB bankas Snoras atžvilgiu pagal paskolos sutartis, sudarytas 2006-02-28, 2006-11-20, ir AB „Panevėžio energija“ atžvilgiu vykdant išieškojimą pagal 2008-03-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo įsakymą; pripažino, kad iš P. P. sudarytų paskolų sutarčių kilusios prievolės kreditoriams R. S. ir R. O. bei iš P. P. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kreditoriui UAB „Snoro lizingas“ yra asmeninės P. P. prievolės; padalino P. P. ir D. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą – D. P. priteisė 106 950 Lt vertės 69/100 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), 100 Lt vertės televizorių Philips, 200 Lt vertės svetainės baldus, 200 Lt vertės virtuvės baldus, viso už 107 450 Lt. P. P. priteisė: 48 050 Lt vertės 31/100 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), 59 000 Lt bendros vertės 0,7750 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais, 200 Lt vertės miegamojo baldų komplektą, 100 Lt vertės televizorių Samsung, 100 Lt vertės šaldytuvą Snaigė, 1 Lt bendros vertės 350 paprastųjų vardinių P. P. vardu UAB „Rokesta“ akcijų, 1 Lt bendros vertės 50 paprastųjų vardinių P. P. vardu UAB „Sekora“ akcijų, viso už 107 452 Lt, bei nustatė naudijomosi butu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką. Kitoje dalyje D. P. ieškinį atmetė.

Priteisė iš P. P. R. P. 7 200 Lt dydžio materialinio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2003-09-01 iki 2006-08-31 ir 250 Lt dydžio materialinį išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis už laikotarpį nuo 2006-09-01 iki R. P. baigs vidurinės mokyklos dieninį skyrių, bet ne ilgiau, negu jam sueis 24 metai. Kitoje dalyje R. P. ieškinį atmesti.

Iš ieškovės paaiškinimų, kuriems atsakovas neprieštaravo, nustatė, kad atsakovas seniai nebesirūpino šeima ir nuo jos atsiribojo, slėpė nuo sutuoktinės savo tvarkomus reikalus, nevykdė savo, kaip sutuoktinio, pareigų gerbti kitą sutuoktinį ir būti lojalus, buvo neištikimas, šalys apie dešimt metų nebeveda bendro ūkio. Nustatė, kad ieškovė ir atsakovas bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 155 000 Lt, 0,7750 ha žemės sklypą, kurio vertė 54 000Lt, su jame esančiais statiniais, viso bendra vertė 59 000 Lt, ir kitą turtą už 214 902 Lt. Nenustatė, kad ieškovė ir atsakovas turi asmeninio turto.

Nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė yra sumokėjusi skolas šiems kreditoriams: AB bankui „Hansabankas“, UAB „Snoro lizingas“ ir D. R.. Nustatė, jog likusios skolos yra šios: pagal vartojimo kredito sutartį, atsakovo sudarytą su UAB „Snoro lizingas“ - 63,75Lt, pagal 2006-02-28 ieškovės su AB bankas „Snoras“ sudarytą vartojamosios paskolos sutartį, kurios terminas baigiasi 2010-02-26, - 912,90Lt, pagal atsakovo su tuo pačiu kreditoriumi 2006-11-20 paskolos sutartį, kurios terminas baigiasi 2011-11-20 – 10 073,33 Lt. Šių skolų grąžinimo terminas nepasibaigęs. Kitą skolų dalį sudaro iš atsakovo priteistos skolos: materialinis išlaikymas R. P., kurio bendra suma skundžiamo 2008-07-04 sprendimo priėmimo dienai sudaro 12 450 Lt, pagal 2005-06-14 Panevėžio miesto apylinkės teismo įsakymą R. S. priteistos sumos – 52 000 Lt pagrindinė skola, 43 000 Lt palūkanų, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2005-06-03 iki visiško įvykdymo, kas sprendimo priėmimo dienai sudaro 17 100 Lt, 460 Lt bylinėjimosi išlaidų, viso 112 560 Lt, pagal 2005-10-04 Panevėžio apygardos teismo nutartį R. O. priteistos sumos – 16 800 Lt pagrindinė skola, 6 970,16 palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2005-01-05, kas sprendimo priėmimo dienai sudaro 4 060,71 Lt, 1 413,11 Lt bylinėjimosi išlaidų, viso 29 243,98Lt, pagal 2008-03-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo įsakymą AB „Panevėžio energija“ 1 254,91 Lt pagrindinė skola, 19,96 Lt delspinigių, 12 Lt bylinėjimosi išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, kas sprendimo priėmimo dienai sudaro 21,24 Lt, viso 1 308,11 Lt. Šių skolų išieškojimo procesas jau prasidėjęs, areštuojant sutuoktinių nekilnojamąjį turtą bei paskelbus varžytines, tačiau toliau išieškojimas nebevykdomas dėl kilusių ginčų. Teismas, vadovaudamasis ieškovės, atsakovo, trečiojo asmens D. R. paaiškinimais, liudytojų D. B., N. S. K. paaiškinimais, sprendė, kad atsakovas, sudarydamas paskolos sutartis su R. S. ir R. O., veikė be ieškovės sutikimo ir žinios, o pastaroji apie šias skolas sužinojo tik tuomet, kai buvo imtąsi skolų išieškojimo priverstine tvarka. Nei R. S., nei R. O. nenurodė kitokių aplinkybių. Tokiu būdu, teismas padarė išvadą, kad ieškovės pateiktų įrodymų pagrindu paneigiama CK 3.92 str. 3 d. nustatyta prezumpcija, o paskolos sandoriai su R. S. ir R. O. buvo sudaryti be ieškovės sutikimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad atsakovas buvo dviejų uždarųjų akcinių bendrovių „Rokesta“ ir „Sekora“ akcininku ir direktoriumi, tačiau jis nebuvo vienintelis jų akcininkas - abi bendrovės turėjo po du steigėjus ir akcininkus, kiekvieno jų bendrovių steigimo metu įsigytų akcijų paketas sudarė 50 procentų visų bendrovės akcijų. Bendrovės prekiavo santechnikos įrenginiais, kurių įsigijimui atsakovas skolinosi pinigus iš R. S. ir R. O.. Iš R. S. atsakovas pinigus skolinosi per tris kartus, o tik vėliau - 1997 m., negrąžintą paskolą įformino raštu. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovei būtų buvę žinoma apie atsakovo veiklą, apie tai, kad atsakovas bendrovių parduotuvėms, prekiaujančios santechnika, prekes būtų pirkęs už jo paties skolintus pinigus. Be to, atsakovas, liudytojai patvirtino ieškovės paaiškinimus, kad atsakovas nieko jai nepasakojo apie savo veiklą. Tokiu būdu, atsakovas bendrovių naudai prisiimdamas sau skolinius įsipareigojimus, tame tarpe ir su neprotingai didelėmis palūkanomis, tai darė savo asmenine rizika. Taip pat byloje nėra duomenų, kad iš tokios atsakovo veiklos šeima gavo naudą, būtų įsigijusi kokį nors vertingą turtą, ar jos turtinė padėtis būtų pagerėjusi. Kaip bendrovės akcininkas, atsakovas turėjo teisę gauti bendrovės pelno dalį – dividendą, tačiau teismas nustatė, kad atsakovo vadovaujamų bendrovių veikla nebuvo pelninga ir akcininkams dividendai nebuvo išmokėti, todėl net ir tokia forma šeima naudos neturėjo. Be to, ieškovė, negaudama šeimos išlaikymui pinigų iš atsakovo pragyvenimui, mokslui skolinosi iš kitų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendė, kad prievolės R. S. ir R. O. yra asmeninės atsakovo prievolės, todėl nustačius, kad atsakovas neturi asmeninio turto, šių skolų išieškojimas turi būti vykdomos iš jo dalies bendrame sutuoktinių turte.

Teismas skolą AB „Panevėžio energija“, priteistą pagal 2008-03-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo įsakymą iš atsakovo, pripažino bendra sutuoktinių skola, nes ji yra susijusi su išlaidomis sutuoktinių bendram turtui – šilumos energijos tiekimu šiam butui (CK 3.109 str. 1 d. 2 p.). Nors ieškovė nurodė, kad buto išlaikymo išlaidas jie su atsakovu buvo pasidaliję, tačiau esant nepadalintam turtui, kuriam išlaikyti susidarė išlaidos, sutuoktinių atsakomybė prieš trečiuosius asmenis išlieka solidari. Šios skolos dydis, lyginant su sutuoktinių bendro turto verte, yra nedidelis, todėl teismas sprendė, jog nedidelės skolos išieškojimą vykdyti iš šalių nekilnojamojo turto ir dėl to jo nedalinti yra netikslinga, o kilnojamojo turto vertė yra per maža, be to, toks turtas nebūtų paklausus vykdymo procese. Be to, kreditoriaus atstovas nurodė, kad skola yra pradėta mokėti, abi šalys yra dirbančios, todėl padalijus jų turtą, kreditoriaus interesai nenukentės, nes sutuoktiniams po santuokos nutraukimo išlikus bendraskoliams, skolos išieškojimą kreditorius galės nukreipti į kiekvieno iš jų turtą, pinigines lėšas. Sprendė, kad nustačius asmenines atsakovo skolas, yra tikslinga padalyti sutuoktinių turtą, kad kreditoriams nebūtų kliūčių išieškoti skolų iš atsakovo turto dalies, ir tokiu būdu bus įgyvendinti teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai (CK 1.5 str. 4 d.). Parinkdamas turto padalijimo būdą, teismas atsižvelgė ne tik į sutuoktinių interesus, bet ir į atsakovo kreditorių interesus išieškojimo procese (CK 1.5 str., 3.123 str. 1 d.).

Apeliaciniu skundu tretysis asmuo R. S. prašo apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl pripažinimo, kad iš P. P. su R. S. sudarytos paskolos sutarties kilusi prievolė yra asmeninė P. P. prievolė, bei dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalinimo iki solidarūs skolininkai – ieškovė su atsakovu, sumokės skolų pagal bendras sutuoktinių prievoles pakeisti ir pripažinti, kad iš P. P. su R. S. sudarytos 1997-10-20 paskolos sutarties R. S. atžvilgiu kilusi prievolė yra solidarioji D. P. ir P. P. prievolė, pagal kurią šie skolininkai R. S. atsako solidariai, bei pripažinti, kad iki solidarūs skolininkai – ieškovė su atsakovu, sumokės mokėtinas pagal bendras sutuoktinių prievoles skolas, dalintinos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės nėra. Prašo priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog iš P. P. su R. S. sudarytos paskolos sutarties kilusi prievolė yra asmeninė P. P. prievolė, ir spręsdamas, kad yra paneigta CK 3.92 str. 3 d. nustatyta prezumpcija, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines bei procesines teisės normas, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Tai, kad ieškovė su atsakovu visą laiką vedė bendrą šeimos ūkį, su R. S. atsakovo sudarytas sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, buvo sukurta bendroji jungtinė suinteresuotų asmenų nuosavybė bei turtas buvo tvarkomas iš šeimos lėšų, įrodo, jog P. P., dirbdamas UAB „Rokesta“ direktoriumi, ilgą laiką gavo pajamas (iki 2000 metų), kurios pagal įstatyme įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją, buvo naudojamos turto pagerinimui, turto išlaikymui, kito turto įsigijimui bei kitų šeimos poreikių tenkinimui. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ieškovės ir atsakovo šeima vystė verslą, abu sutuoktiniai aktyviai prisidėjo prie šio verslo vystymo ir abu jie atliko tam reikalingus veiksmus: ieškovė vyko į kredito įstaigas, kur ne vieną kartą išreiškė savo sutikimus imti verslui vystyti reikalingas paskolas bei įkeisti tam reikalingą turtą, laidavo ir pan.

Mano, kad teismas vadovavosi ne jo (R. S.) prieš tai nurodytų aplinkybių visetu, o tam prieštaraujančiais ir tik deklaratyvaus pobūdžio pačių ieškovės ir atsakovų, kurie yra suinteresuoti išvengti prievolės įvykdymo iš jų abiejų turto, teiginiais, kad jie nuo 1998 m. (taip nurodė ieškovė savo ieškinyje ir taip ji teigė teisme) ar nuo 2000 m. (taip teisme nurodė atsakovas) nebevedė bendro ūkio. Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, nors ją nurodė savo sprendime, kad atsakovas iš R. S. tiems patiems verslo reikalams skolinosi jau nuo 1995 m., o tik galutinis skolos dydis buvo nustatytas 1997 m. Nors teismas vadovavosi trečiojo asmens D. R. bei liudytojų D. B. ir N. S. K. parodymais, kad ieškovė ne kartą skundėsi sunkia materialine padėtimi, skolinosi pinigų, tačiau nei vienas šių liudytojų nežino apie bendrai vestą ieškovės ir atsakovo šeimos ūkį, apie vystytą verslą. Šie liudytojai tik patvirtino, kad ieškovė ir atsakovas pinigus šeimos poreikių tenkinimui skolindavosi iš trečiųjų asmenų be kito sutuoktinio atskiro sutikimo. Liudytojų nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti tai, kad verslo vystymo metu šeima galėjo turėti tam tikrų materialinių sunkumų, susijusių su lėšų investavimu į verslą, tikslu gauti iš to turtinės naudos ateityje.

Teismui nustačius, kad 2007-08-03 dienai vien R. S. ir R. O. sutuoktinių bendra solidari skola yra 126 765 Lt, o bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise turimo turto vertė yra 214 902 Lt, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise turimo turto gali neužtekti patenkinti ar tik vos užteks patenkinti jo (R. S.) bei kitų kreditorių kreditorinius reikalavimus, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Dėl to daro išvadą, kad nelieka sutuoktiniams dalintino turto (CK 3.118 str. 4 d.) ir šis turtas, iki solidarūs skolininkai nesumokės skolų pagal bendrąsias sutuoktinių prievoles, paliktinas nedalintinas, nes priešingu atveju būtų pažeisti jo ir kitų kreditorių interesai, saugomi ir ginami civilinio kodekso bei kitų teisės aktų pagrindu (CK 6.66 str., 6.67 str., 6.68 str. ir kt.). Be to, padalinus butą, likusio turto neužteks padengti net jo vieno kreditorinio reikalavimo, o minėto buto priverstinio realizavimo metu gautų lėšų (80 procentų nuo 155 000 Lt) irgi neužteks padengti kreditorinių reikalavimų. Teismas turėtų įvertinti tai, kad priverstinio turto realizavimo metu išieškotina suma padidės ir antstoliui mokėtinomis išmokomis, kurios pagal Sprendimų vykdymo instrukciją sudarys ne mažiau 6 000 Lt.

Atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad teismas išsamiai išanalizavo prievolės atsiradimo pagrindą ir jos pobūdį, pagrįstai sprendė, jog iš P. P. su R. S. sudarytos 1997-10-20 paskolos sutarties kilusi prievolė yra asmeninė P. P. prievolė. Ji nežinojo apie skolinimosi iš R. S. faktą. Apie skolą sužinojo tik tuomet, kai pažįstami asmenys pasakė matę internete informaciją apie tai, kad butas pardavinėjamas iš varžytinių, ir jokiu būdu šių sandorių nepatvirtino. Priešingai, apskundė antstolio veiksmus teismui, iškėlė ištuokos ir turto pasidalijimo bylą. Kad atsakovas paskolos sutartį sudarė be jos sutikimo ir žinios, patvirtino P. P. paaiškinimai, trečiojo asmens D. R., liudytojų D. B., N. S. K. paaiškinimai ir jų apeliantas jokiais įrodymais nepaneigė. Be to, niekas nedraudė ir pačiam R. S. informuoti ją apie tai, jog jis skolina pinigus P. P., neįtraukė jos ir į civilinės bylos nagrinėjimą, taip pat R. S. paskolos raštelyje neįrašė, kad skolina pinigus ir D. P., neįrašė paskolos tikslinės paskirties, t.y. kad paskola būtų buvusi suteikta šeimos poreikių tenkinimui. Kuomet P. P. skolinosi iš R. S., nebuvo jokio būtinumo tai daryti dėl bendrų šeimos poreikių: kiekvienas yra dirbantis, butas jau buvo įsigytas, jokių kitokių būtinų bendrų šeimos poreikių nebuvo, nes 10 metų nevedamas bendras ūkis. Atsakovas P. P. aiškiai nurodė tikslą, dėl ko jis skolinosi ir kam tą paskolą panaudojo - pirkti Lenkijoje santechnikos prekes ir jomis prekiauti bendrovių „Rokesta“ ir „Sekora“ parduotuvėse. Teigia, jog nedalyti turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, būtų neteisinga, nesąžininga ir neprotinga, būtų pažeidžiami materialinės teisės normų reikalavimai. Mano, jog tretysis asmuo R. S. siekia nukreipti skolos išieškojimą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau toks kreditoriaus siekimas yra nesąžiningas ir nepagrįstas: pardavus varžytinėse butą, ji liktų be gyvenamojo būsto, būtų pažeisti sūnaus Roko interesai.

Trečiojo asmens R. S. apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-07-04 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo ( CPK 185 str., 263 str.1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nenustatęs absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str.2 d.( CPK 320 str.)

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas ir byloje ištirtais įrodymais pagrįstas išvadas, kad šalių santuoka, įregistruota 1982-08-07 Panevėžio m. CMS, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), iširo dėl atsakovo P. P. kaltės ( CK 3.60 str.), nes atsakovas seniai nesirūpino šeima, buvo nuo jos atsiribojęs, slėpė nuo sutuoktinės savo tvarkomus reikalus, nevykdė savo, kaip sutuoktinio pareigų, buvo neištikimas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys apie dešimt metų neveda bendro ūkio pagrįsta ištirtais ir įvertintais šiais bylos įrodymais: šalių, liudytojų D. B., N.S. K., trečiojo asmens D. R. paaiškinimais ( b.l. 42-45, 167, T-4). Apelianto argumentas, kad šalys visą laiką vedė bendrą šeimos ūkį ir liudytojai D. B., N. S. K. bei tretysis asmuo R. R. nežino apie šalių šeimos ūkį nepagrįsti. Liudytojos D. B., N. S. K. nurodė, jog yra ieškovės bendradarbės, pažįstamos 20 metų, dažnai lankydavosi P. šeimoje, tretysis asmuo D. R. kartu su D. P. mokėsi, skolino jai pinigus, nes ji viena išlaikė šeimą, atsakovas nuo šeimos buvo atsiribojęs ( b.l.44,45,167 T-4). Liudytojų, davusių priesaiką teisme, paaiškinimais netikėti nėra pagrindo. Be to, šalių paaiškinimai taip pat yra įrodinėjimo priemonė, nei vienas iš įrodymų, išskyrus oficialius rašytinius, teismui neturi iš anksto nustatytos galios ( CPK 177 str.2 d., 185 str.). Atsakovas P. P. pripažino ieškovės D. P. nurodytas aplinkybes, kad dešimt metų faktiškai neveda bendro ūkio, kad neinformavo ieškovės apie paimtas paskolas iš S. ir O., kad mokesčius už butui teikiamas paslaugas buvo pasidalinę – ieškovė mokėjo už elektros energiją, dujas, atsakovas už šildymą, vandenį, mokesčius bendrijai ( b.l.42,43 T-4). Todėl visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmos instancijos teismas vadovavosi prieštaringais, deklaratyviais ieškovės, atsakovo, kaip suinteresuotų asmenų, paaiškinimais. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas 1997-10-20 iš R. S. skolinosi pinigus šeimos interesais, kad atsakovo gaunamos pajamos iki 2000 metų, jam dirbant UAB „Rokesta“ direktoriumi, buvo naudojamos šeimos turto pagerinimui, jo išlaikymui, kito turto įsigijimui bei šeimos poreikių tenkinimui.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog iš atsakovo P. P. su R. S. 1997-10-20 sudarytos paskolos sutarties ( b.l.18, civilinė byla L2-3288-252/2005) kilusi prievolė yra asmeninė P. P. prievolė, padarė teisingą išvadą, kad ieškovės pateiktų įrodymų pagrindu paneigiama CK 3.92 str.3 d. nustatyta prezumpcija. Teismo išvada, kad atsakovas P. P. su R. S. 1997-10-20 sudarė paskolos sutartį be ieškovės sutikimo grindžiama ne tik jau minėtais šalių, liudytojų D. B., N.S. K. bei trečiojo asmens R. R. paaiškinimais, bet ir rašytiniais bylos įrodymais. Paskolos raštelyje, surašytame 1997-10-20 ( b.l.18, civ.b.L2-3288-252) nenurodyta paskolos tikslinė paskirtis, šio paskolos raštelio pagrindu tretysis asmuo R. S. prašė priteisti skolą tik iš atsakovo R. P., ieškovė D. P. apie sutuoktinio skolą bei civilinės bylos iškėlimą nežinojo, į bylos nagrinėjimą įtraukta nebuvo. Aplinkybę, jog apie atsakovo P. P. skolą, užfiksuotą 1997-10-20 paskolos raštelyje, jam per kelis kartus nuo 1995 metų skolinantis pinigus iš R. S., nežinojo ieškovė D. P. įrodo ne tik atsakovo paaiškinimas, bet ir trečiojo asmens R. S. paaiškinimas. R. S. tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog apie paskolos suteikimą ar jos grąžinimą su ieškove niekada nėra kalbėjęs. Pirmosios instancijos teismas bylos rašytinių įrodymų bei trečiojo asmens R. S. ir atsakovo P. P. paaiškinimų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad bendrovės „Rokesta“ ir „Sekora“ prekiavo santechnikos įrenginiais, kurių įsigijimui atsakovas skolinosi pinigus iš R. S. ir R. O.. Teismas teisingai nurodė, jog bendrovių „Rokesta“ ir „Sekora“ veikla negali būti pripažįstama šeimos verslu, akcininkai nėra bendrovių turto savininkai, jų ir bendrovių turtas yra atskirtas, atsakovas P. P. nebuvo ir vienintelis šių bendrovių akcininkas. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad šalių šeima vystė verslą, abu aktyviai prisidėjo prie šio verslo. Bylos rašytiniais įrodymais pagrįsta teismo išvada, kad šeima iš S. paskolintų pinigų neįgijo jokio turto, nepagerino materialinės padėties. Vertingiausias šeimos turtas - trijų kambarių butas (duomenys neskelbtini), žemės sklypas (duomenys neskelbtini) įgyti iki paskolos sutarties sudarymo ( b.l.14-17, T-1)

Ištirtais ir visapusiškai įvertintais bylos įrodymais nustatyta, kad atsakovas, būdamas vienas iš dviejų UAB „Rokesta“ akcininkų, 1997-08-25 padidino šios bendrovės įstatinį kapitalą, papildomai įsigydamas akcijų už 35 000 Lt, tuos pinigus vėliau panaudodamas bendrovės nuomojamos parduotuvės (duomenys neskelbtini) remontui. Iš atsakovo paaiškinimų, kurie nepaneigti kitais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tuo tikslu atsakovas 1998 m. paėmė paskolą iš tuometinio Žemės ūkio banko, įkeisdamas butą. Ieškovė šią aplinkybę patvirtino, nurodė, jog ji, vyro įkalbėta, sutiko būti šios paskolos grąžinimo laiduotoja. Teismas iš šalių paaiškinimų nustatė, jog vėliau 1998, 1999, 2001 metais iš Žemės ūkio banko imtomis paskolomis buvo sprendžiamas ankstesnės paskolos grąžinimo arba termino pratęsimo klausimai, o jų paėmimo paskirtis buvo nurodoma neteisingai, nes už paimtus pinigus nebuvo atliekami jokie remontai. Tos pačios paskolos grąžinimui buvo paimtos paskolos 2004m, 2006m. ir iš AB bankas „Snoras“. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai kad šalių veiksmai: vykimas į kredito įstaigas, sutikimas imti paskolas verslui vystyti, įkeisti turtą, laidavimas ir pan. įrodo, jog ieškovė su atsakovu visą laiką vedė bendrą šeimos ūkį ir atsakovo su trečiuoju asmeniu R. S. sudarytas sandoris buvo sudarytas šeimos interesais.

Skolininkų solidarioji pareiga nepreziumuojama, ji atsiranda tik įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais. CK 3.109 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra nustatytas tik vienas atvejis, kada sutuoktiniai atsako solidariai – kai sandoris yra būtinas išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Tokios aplinkybės šioje byloje nėra nustatytos.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog pirmos instancijos teismas, spręsdamas santuokoje įgyto turto padalinimo klausimą, sudarė turto balansą ( CK 3.118 str.), aptarė kiekvieną skolą ir ją kvalifikavo, santuokoje įgyto turto padalinimu teismas ne pažeidė, o užtikrino trečiojo asmens R. S. interesus, nes padalijus turtą minėtam kreditoriui nebebus kliūčių išieškoti skolą iš atsakovo P. P. turto dalies. Apeliacinio skundo argumentas, kad šalių santuokinis turtas turėtų būti nedalintinas iki nebus sumokėtos šalių skolos pagal bendrąsias sutuoktinių prievoles, nepagrįstas, nes būtų pažeidžiami materialinės teisės normų reikalavimai ( CK 3.100 str.4p., 3.127 str.1 d.), be to, nedalinti šalių santuokoje įgyto turto būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga ( CK 1.5 str. ).

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir taikė sprendime nurodytas materialinės teisės normas, o taip pat ir procesinės teisės normas taikant įrodinėjimo taisykles ir pateiktų įrodymų įvertinimo taisykles (CPK 179 str., 176, 178, 185 str. ir 182 str.). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė tarp šalių susidarius faktinius santykius dėl ginčo dalyko, ištyrė visus reikšmingus įrodymus ir bylos aplinkybes, kurių visumą teisiškai įvertino ir kvalifikavo teisingai. Sprendime pirmosios instancijos teismas išdėstė ir nurodė, kuriuos įrodymus ir aplinkybes bei ieškovės argumentus, o taip pat ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, įvertina kritiškai, juos iš dalies atmeta, kaip nepagrįstus, nurodydamas tokioms savo išvadoms pagrįsti atitinkamas įstatymų normas, motyvuotus argumentus, kurie yra pagrįsti įrodymais ir nustatytomis byloje atitinkamomis aplinkybėmis, su kuo kolegija sutinka ir jų nekartoja. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą būtų pažeidęs įrodymų ir bylos aplinkybių įvertinimo taisykles ar kitas procesinės teisės normas, kaip nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia tretysis asmuo R. S. ( CPK 176, 177 185 straipsniai).Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 500 Lt advokato pagalbos išlaidų, šios išlaidos priteistinos iš trečiojo asmens R. S. CPK 98str. pagrindu. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu iš R. S. priteisiamos CPK 88 str.1 d.3p., 92 str. pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. S., a.k (duomenys neskelbtini) 500 Lt ( penkis šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų D. P., a.k (duomenys neskelbtini) naudai ir 36 Lt (trisdešimt šešis litus) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetą.

Teisėjai Margarita DzelzienėBirutė JonaitienėLaimantas Misiūnas