Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Jaliniausko ir Algirdo Remeikos,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 285 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. V. nuteistas už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), 2017 m. sausio 27 d., apie 17.55 val., iš įstaigoje esančio taksofono aparato Nr. (duomenys neskelbtini) melagingai pranešė apie valstybinės reikšmės objektui – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui – pataisos namams gresiantį pavojų, paskambindamas bendrojo pagalbos centro operatoriui Nr. 112 bei pranešdamas, jog užminuotas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų pastatas, ir reikalaudamas surinkti 40 000 Eur per dvi valandas, priešingu atveju, grasindamas susprogdinti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų pastatą, dėl ko, reaguojant į gautą pranešimą, buvo iškviesti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.Apeliaciniame skunde nuteistasis P. V. prašo sušvelninti jam Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, nes teismas neatsižvelgė į jo jauną amžių.Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė G. R. prašo P. V. skundą atmesti ir palikti galioti teisėtą bei pagrįstą Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendį.Nuteistojo P. V. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kaltės klausimai nėra keliami, tačiau nesutinkama su paskirta bausme. Nuteistojo P. V. vertinimu, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė per griežta, neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui, todėl prašoma, atsižvelgiant į jo jauną amžių, šią bausmę švelninti. Apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apibrėžiančiomis apeliacinio proceso ribas, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.Skiriant bausmę taip pat turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais. Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai nustatoma, jog paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai. Parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį buvo įvertinta tiek P. V. padaryta nusikalstama veika, tiek jo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, taip pat kitos aplinkybės, reikšmingos bausmės individualizavimui. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl bausmės rūšies ir dydžio, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (tyčinis, baigtas, nesunkus, viešąją tvarką pažeidžiantis nusikaltimas), padarymo aplinkybes (nusikaltimą įvykdė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje), nuteistojo P. V. aktyvų vaidmenį darant nusikaltimą (pats savo iniciatyva skambino bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112 ir melagingai pranešė apie užminuotas pataisos namų patalpas), jo asmenybę neigiamai charakterizuojančius duomenis (nuteistasis Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto A. M. charakterizuojamas nepalankiai, kaip pažeidinėjantis nustatytą tvarką, dėl ko yra baustas drausminėmis nuobaudomis, nesidomintis pozityvaus užimtumo priemonėmis, turintis siaurą interesų ratą, ignoruojantis socialinės reabilitacijos priemones, nesidomintis nei mokymusi, nei profesijos įgijimu, konfliktuojantis su kitais nuteistaisiais, keliantis nepagrįstus reikalavimus, nerodantis darbinės motyvacijos (t. 1, b. l. 118)), ankstesnių teistumų skaičių (t. 1, b. l. 106-115) ir ankščiau taikytų bausmių neveiksmingumą. Įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tik realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali turėti įtakos P. V. polinkiui nusikalsti ir užtikrinti ne tik nubaudimo, bet ir prevencinius bausmės tikslus. Aukštesnysis teismas, nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, su tokiu vertinimu visiškai sutinka.Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas yra jauno amžiaus, gim. 2000 m. rugsėjo 30 d., tačiau iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jau buvo teistas devynis kartus (du nuosprendžiai dar neįsiteisėję), po skundžiamo nuosprendžio priėmimo jo atžvilgiu priimti dar du apkaltinamieji Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. ir 2017 m. liepos 11 d. nuosprendžiai, kas rodo, jog įstatymų imperatyvus nuteistasis visiškai ignoruoja. Nusikalstamas veikas jis pradėjo vykdyti nuo ankstyvos paauglystės ir iki šiol jo elgesys visiškai nesikeičia teigiama linkme. Nors šiuo metu P. V. vis dar yra nepilnametis, tačiau švelnesnio baudžiamumo taikymas formuotų jam klaidingą nuostatą dėl galimybės išvengti atsakomybės padarius priešingą teisei veiką, o tai tik skatintų pakartotinai nusikalsti. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantui anksčiau buvo taikytas ir laisvės apribojimas, ir bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau P. V. nesilaikydavo jam skirtų įpareigojimų, dėl ko laisvės apribojimas buvo pakeistas į areštą, o bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir nuteistasis pasiųstas atlikti realios laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, jaunas amžius negali būti priežastimi, sąlygojančia švelnesnį baudžiamumą. Sutiktina, kad paauglystės metu norisi maištauti prieš visuomenėje priimtas laikytis taisykles, tačiau šis savęs priešpastatymas visuomenės bendrabūvio normoms negali virsti sistemingu nusikalstamų veikų vykdymu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad P. V. turi jau susiformavusias antivisuomenines nuostatas, demonstratyviai reiškia nepagarbą įstatymui, dėl ko negali tikėtis švelnesnės bausmės rūšies ar jos dydžio. P. V. nusikaltimo darymo metu buvo nepilnametis, todėl jo atžvilgiu buvo galima vertinti BK 92 straipsnio nuostatų taikymą. BK 92 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tuo atveju, jei teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, įstatyme numatytos pagrindinės sąlygos, kurioms esant bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidėtas, yra dvi: 1) nepilnametis nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus; 2) teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmoji sąlyga priklauso nuo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kaltės formos ir rūšies, tikslų bei motyvų ir kitų BK 54 ir 91 straipsniuose išvardintų aplinkybių, susijusių su tinkamu veikos kvalifikavimu ir bausmės paskyrimu. Antroji sąlyga priklauso nuo nepilnamečio asmenybės, jo gyvenimo ir auklėjimo aplinkybių. Teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, turi apsvarstyti šios priemonės taikymo tikslingumą. Ankstesni asmens teistumai, net ir neišnykę, teoriškai BK 92 straipsnio taikymui nėra kliūtis. Vis dėlto, skiriant bausmę nepilnamečiui, vadovaujantis 91 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi būti atsižvelgiama į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, taip pat į nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Į šias aplinkybes atsižvelgiama ir sprendžiant BK 92 straipsnio taikymo klausimą. Pagal galiojančią teisminę praktiką, jei nepilnamečiui anksčiau jau buvo atidėtas bausmės vykdymas, bet jis ir toliau daro tyčines nusikalstamas veikas, pakartotinai taikyti tas pačias poveikio priemones paprastai nėra tikslinga, nes pirmesnis nuosprendis nebuvo geras įspėjimas ir nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Šiuo atveju, jau minėta, P. V. ne kartą nusikalto tiek iki analizuojamo nusikaltimo padarymo, tiek ir po šio nusikaltimo įvykdymo. Nors dar ne visi apelianto atžvilgiu priimti apkaltinamieji nuosprendžiai yra įsiteisėję, t. y. asmeniui galioja nekaltumo prezumpcija, tačiau ši informacija neigiamai charakterizuoja nuteistąjį. P. V. šeima nuo 2011 m. gruodžio 30 d. yra įtraukta į Vaikų teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, todėl darytina išvada, kad apelianto gyvenimo bei auklėjimo sąlygos nebuvo visiškai tinkamos jauno žmogaus asmenybės formavimuisi. Nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. apeliantas gyveno ir mokėsi (duomenys neskelbtini) vaikų socializacijos centre, nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 17 d. – (duomenys neskelbtini) vaikų socializacijos centre. Vis dėlto, šiuose socializacijos centruose dirbančių asmenų teikiama pagalba P. V. nebuvo efektyvi, kas rodo, jog jo atžvilgiu tikslinga taikyti griežtesnį priežiūros režimą.BK 285 straipsnio 1 dalies sankcija kaltininkui numato baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas paskyrė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra gerokai mažesnė nei sankcijoje numatyto terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to, ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis buvo sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė nustatyta keturių mėnesių laisvės atėmimas. Nors nuteistasis savo kaltę pripažįsta, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog melagingai pranešė apie padėtą bombą ir reikalavo 40 000 eurų, priešingu atveju grasino susprogdinti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų pastatą, nes tiesiog norėjo pajuokauti, tačiau tai niekaip nelengvina jo atsakomybės. P. V. yra pakaltinamas ir sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus, nuo kurio galima atsakyti baudžiamąja tvarka, todėl jis turėjo ir galėjo suvokti, jog melagingas pranešimas apie užminuotą pastatą sukels neigiamus padarinius – bus kviečiamos spec. tarnybos, kurios ieškos padėto sprogmens, nepagrįstai eikvosis tiek materialiniai, tiek žmogiškieji resursai, bus sutrikdytas žmonių darbas. Tačiau apeliantas savo norą smagiai praleisti laiką, iškrečiant neva nekaltą pokštą, iškėlė aukščiau viešosios tvarkos stabilumo reikalavimo, todėl privalo būti nubaustas proporcingai padarytos neteisėtos veikos pavojingumui. Todėl, atsižvelgiant į nekoreguojamą nuteistojo elgesį, į tai, kad įvairūs specialistai, pareigūnai su apeliantu dirba nuo ankstyvos paauglystės, tačiau akivaizdžių jo elgesio pokyčių nematyti, darytina išvada, kad P. V. negali būti pataisytas be realaus bausmės atlikimo. Nuteistasis nepateisino teismo jam anksčiau parodyto pasitikėjimo, elgėsi pagal jam vienam priimtinas taisykles, ignoruodamas aplinkinių žmonių teises bei interesus, todėl švelnesnio baudžiamumo nėra vertas.Teisėjų kolegija pažymi, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais sprendimais formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus. Šiuo atveju P. V. paskyrus galutinę keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nebuvo pažeistas teisingumo principas, pusiausvyra tarp nuteistojo ir valstybės interesų paisymo yra išlaikyta. P. V. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad paskirtoji bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui, tokių aplinkybių apeliantas nenurodo ir savo apeliaciniame skunde, kuris yra formalus ir nemotyvuotas.Apibendrinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirtos bausmės dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir nėra jokio pagrindo keisti bausmės rūšį ar mažinti bausmės dydį, nes paskirtoji bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.