- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2023-06-15
- Bylos Nr.
- 1A-152-526/2023
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Linas Pauliukėnas, Eugenijus Antanauskas
- Nuteistasis
- D. B.
- Nukentėjusysis
- V. Ž. T.
- Advokatai
- Petras Macenis, Ridas Žemkauskas
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kursevičienės ir Lino Pauliukėno,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės ir nuteistojo D. B. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 40 MGL (2 000,00 Eur) dydžio bauda.
Nuosprendžiu V. Ž. T. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš D. B. priteisti 1 000,00 Eur (vienas tūkstantis eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti, 2 000,00 Eur (du tūkstančiai eurų 00 ct) proceso išlaidų V. Ž. T.. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. B. nuteistas už tai, kad 2021m. gegužės 27 d., apie 11.40 val., automobilių plovykloje esančioje (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, kaltinamasis D. B. tyčia rankomis ir kojomis sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių V. Ž. T. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu nukentėjusiajam V. Ž. T. padarė sužalojimus: dešinio antakio paviršinę muštinę žaizdą, odos nubrozdinimą kairio skruosto-ausies projekcijoje, kairės blauzdos sumušimą, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymo mastą.
II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė prašo pakeisti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. kovo 24 d. nuosprendį dalyje dėl nuteistajam D. B. paskirtos baudos ir paskirti D. B. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 dalyje laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, vadovaujantis BK 48 str. 4 d. 1 p. įpareigoti 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Šalies argumentai
2.1. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis keistinas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 str. l d., l p., 2 p.). Prokurorės nuomone, nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio. Nurodo, jog teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pažymi, kad už veiką, numatytą BK 140 straipsnio l dalyje yra numatytos keturios bausmės rūšys – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Paskirdamas D. B. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio l dalyje, bausmę baudą, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę, nes bausmė bauda BK 140 straipsnio l dalies sankcijoje nenumatyta. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šiuo atveju teismas, paskirdamas kaltinamajam D. B. BK 140 straipsnio l dalies sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį – baudą, tokio sprendimo jokiais motyvais nepagrindė. Prokurorės vertinimu, D. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio l dalyje padarymą paskirta bausmė bauda neatitinka BK 54 straipsnio nuostatų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuosprendis keistinas.
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. kovo 24 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
3.1. Apeliantas nurodo, jog teismas, vertindamas įrodymus bei darydamas išvadas netinkamai vertino prieštaringus nukentėjusiojo V. Ž. T. parodymus; nevertino D. B. bei apklaustų liudytojų parodymų, kurie paneigia nukentėjusiojo V. Ž. T. parodymus; netinkamai kaltinamojo veiksmus traktavo dėl būtinosios ginties. Nurodo, jog teismas D. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis vien nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nenuoseklūs, kintantys, prieštaraujantys praktiškai visai bylos medžiagai, kaltinamojo, liudytojų parodymams, kitiems byloje surinktiems įrodymams. Pažymi, kad pats teismas nuosprendžio įrodymų vertinimo dalyje konstatuoja, jog: ,,Iš nuosprendyje aptartų duomenų matyti, kad paties nukentėjusiojo V. Ž. T. parodymai nėra nuoseklūs, vien jais besąlygiškąi teismas vadovautis negali ..... " (Nuosprendžio 8 lapas) Byloje nėra prieštaravimų, kad tarp šalių buvo nesutarimai dėl transporto priemonių pirkimo-pardavimo, jų išmuitinimo procedūrų, ko pasėkoje D. B. dėl nesąžiningų V. Ž. T. veiksmų patyrė 4008 eurų nuostolį,
3.2. Apelianto nuomone, įrodymų vertinimo dalyje teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad: ,,Bylos nagrinėjimo teisme metu nesurinkta pakankamai duomenų, kad tuo metu kaltinamasis stengėsi šį ginčą spręsti taikiai, priešingai, išreiškė nepasitenkinimą dėl patirtų piniginių nuostolių, tyčia pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį, kuris, pats gindamasis ir siekdamas išvengti sunkių sužalojimų, panaudojo fizinę jėga, kad pabėgti iš plovyklos patalpos.“ (Nuosprendžio 9 lapas, 6 pastraipa). Mano, jog teismo pozicija akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Vertinat šią teismo nuosprendyje išsakytą poziciją, būtina atkreipti dėmesį, kad teismas vadovaujasi išimtinai V. Ž. T. parodymais, nevertino to, kad V. Ž. T. parodymai nenuoseklūs ir kintantys, prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms, ką pats teismas pripažįsta. V. Ž. T. parodymai akivaizdžiai prieštarauja liudytojo M. B. parodymams. Būtent M. B. nurodė, kad pirmas atvažiavo V. Ž. T., po jo D. B., kuriems susitikus, po minutės jie pradėjo šūkauti. M. B. nurodė svarbią aplinkybę, kad pirmas smūgius sudavė būtent V. Ž. T.. Būtent šie parodymai turi esminę įtaką sprendžiant klausimą, kas pirmas pradėjo smurtinius veiksmus ir kas nuo jų gynėsi. Atkreiptinas dėmesys, kad ši bylai svarbi M. B. nurodyta aplinkybė, kad pirmas smūgius sudavė V. Ž. T. – nepaneigta. Pažymi ir tai, kad V. Ž. T. teismo posėdžio metu nurodė, kad garažo vartai buvo uždaryti ir M. B. negalėjo matyti konflikto. Šiuos parodymus paneigia M. B. parodymai, kuris nurodė, kad garažo vartai buvo atviri. Šie M. B. parodymai sutampa su byloje esančiose foto nuotraukose užfiksuotais vaizdais, iš kurių matyti, kad durys buvo atidarytos.
3.3. Apeliantas skunde nurodo, jog V. Ž. T. klaidino teismą, sakydamas, kad jis nieko bendro neturi su transporto priemonių išmuitinimu, kad jis suteikė tik auto pervežimo paslaugas, tačiau jo parodymai prieštarauja kaltinamojo gynėjo teismo pateiktam rašytiniam įrodymui - Klaipėdos teritorinės muitinės 2021-05-14 supaprastinto patikrinimo ataskaitai, kurioje nustatyta, kad V. Ž. T. ne tik veikė kaip asmuo teikiantis ekspedijavimo paslaugą, bet ir automobilių Toyota A. T. bei Mazda nuosavybės sertifikatai išrašyti būtent T. vardu, o automobilių muitinės vertė nustatyta remiantis UAB WESTTh-1PORT VERTINIMO ATASKAITA (Patikrinimo ataskaitos 2 l. 3.1.1. p.). Būtent per šią bendrovę V. Ž. T. atliko išmuitinimo procedūras. Ši aplinkybė akivaizdžiai įrodo, kad V. Ž. T. užsiėmė daugiau nei pervežimo paslaugomis t. y. automobilius registruodavo savo asmeninės nuosavybės teise, galimai klastojo muito bei muito PVM apskaičiavimą, dėl ko ir nukentėjo D. B..
3.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog V. Ž. T. parodymai akivaizdžiai prieštarauja kitų liudytojų E. P. ir D. G. parodymams: 2021-06-04 V. Ž. T. apklaustas liudytoju parodė, kad po incidento išėjus į lauką B. norėjo eiti link jo, bet E. P. jį sustabdė, laikė ir neleido eiti. Tokie V. Ž. T. parodymai akivaizdžiai prieštarauja E. P. parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kuris parodė, kad įvykio nematė ir B. jis nestabdė. Taip pat E. P. nurodė, kad: ,,Kodėl V. Ž. T. nurodo, kad jis laikė D. B., kad daugiau nesiartintų prie jo, nežino, kadangi taip tikrai nebuvo. Jis D. B. tą dieną prieš muštynes ir po muštynių sutikęs nebuvo, jį sutiko tik po kurio laiko. Tikslina, kad jis nematė su kuo D. buvo atvykęs." (T. l., b. l. l 11- 112). Teismas nuosprendyje šių liudytojo parodymų, kurie yra kaltinamojo naudai ir kurie paneigia V. Ž. T. parodymus, nevertino. Tuo tarpu E. P. parodymai akivaizdžiai įrodo, kad nukentėjusiuoju pripažintas V. Ž. T. apie įvykio aplinkybes meluoja. , ,
3.5. Apelianto manymu, V. Ž. T. parodymai prieštarauja liudytojo D. G. parodymams. D. G. parodė, kad matė jog T. ir B. susikabinę rankomis, pribėgo prie jų ir kažkuriam paėmė už rankos, konfliktas pasibaigė. Šalia stovėjo vaikinas, kuris nieko nedarė. Tuo tarpu V. Ž. T. nemini, kad buvo priėjęs D. G. ir juos išskyrė, bei skirtingai nei teigia D. G., nurodė, kad jį mušė ir D. B., ir su juo buvęs vaikinas. Apelianto nuomone, kritiškai vertintini V. Ž. T. parodymai, kad jį mušė ne tik D. B., bet ir jaunuolis su barzda, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra D. B. sūnus E. B.. Tokie nukentėjusiojo parodymai rodo akivaizdų norą iškreipti įvykio aplinkybes. Tyrimo metu paaiškėjo, kad šie V. Ž. T. parodymai yra klaidinantys, jo parodymai prieštarauja absoliučiai visiems byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nukentėjusysis nurodė, kad apie įvykio vietoje buvusį D. B. sūnų R. B. jis sužinojo iš Dovydo, kuris dirbo plovykloje (T. l., b. l. 77-78), tačiau iš teisme pagarsintų D. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog jis tarpduryje stovėjusio vaikino vardo ir pavardės nežinojo, atpažinti negalėtų (T. l., b. l. 105-106). Nei vienas iš teisme apklaustų nesuinteresuotų liudytojų – E. P., M. B. – nenurodė kuris D. B. sūnus galėjo būti įvykio vietoje (T. 2., b. l. 183-184; T. 3., b. l. 46-47).
3.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog V. Ž. T. labai detaliai nurodė, kad žodinio konflikto metu D. rankomis ir kojomis sudavė jam nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, nepažįstamas jaunuolis, buvęs kartu su D., galimai dar spyrė jam į koją (T. l., b. l. 14-15); pareiškime policijai nukentėjusysis jau nurodo, kad buvo neblaivus, su juo buvo jo sūnus R. B., kuris jam kelis kartus spyrė į koją bei sudavė keletą smūgių (T. l., b. l. 22-24); apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad su D. buvo aukštas, rusvos spalvos plaukais, nedidele barzda jo sūnus R. B., kuris stovėdamas jam iš kairės pusės rankos kumščiu vieną smūgi tikrai pataikė į kairės pusės žandikaulį, abu kojomis spyrė nenustatytą smūgiu skaičių į įvairias kūno vietas (T. l ., b. l. 77-78). Atkreiptinas dėmesys, kad Specialisto išvadoje, nurodomi tik du sužalojimai: dešinio antakio paviršinė muštinė žaizda, odos nubrozdinimas kairio skruosto ausies projekcijoje, - todėl, jeigu tikėti V. Ž. T. parodymais, pagal nurodytą didelį suduotų smūgių kiekį, kūno sužalojimų turėjo būti žymiai daugiau ir sužalojimo mastas neabejotinai būtų sunkesnis.
3.7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma dėl būtinosios ginties. Būtent tai, kad smurtą pradėjo V. Ž. T., buvo pagrindas D. B. gintis. Nurodoma, jog iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad įtariamasis D. B., atsitiktinai susitikęs automobilių plovykloje su nukentėjusiuoju V. Ž. T. norėjo geruoju pasikalbėti dėl ankstesnių tarp jų kilusių nesutarimų dėl V. Ž. T. jam parduotų automobilių aukciono metu, nes D. B. jautėsi apgautas, bet V. Ž. T. suėmė D. B. už rūbų ir stipriai jį stūmė nuo savęs. D. B. suprato, kad jis turėjo tikslą jį apversti, ar kitaip sukelti fizinį skausmą, bet D. B. nepasidavė ir, siekdamas save apginti, vieną kartą kumščiu smogė jam į veidą. V. Ž. T. toliau jį laikė suėmęs už rūbų, naudojo fizinę jėgą, todėl jis dar kartą smogė jam kumščiu.
3.8. Nurodoma, jog BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik prieš tuos veiksmus, kurie yra pavojingi ir yra nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, valstybės arba visuomenės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašiai.
3.9. Apelianto nuomone, tyrimo metu nustatyta pakankamai duomenų, kad konfliktą pirmas pradėjo pats nukentėjusysis V. Ž. T.. Būtent jis sugriebė D. B. už drabužių ir stūmė tokia jėga, jog plyšo rūbai. Tokie jo veiksmai įvertintini kaip neadekvatus, provokuojantis ir pavojingas puolimas, skatinantis gintis. Dėl minėtų priežasčių galima teigti, kad kėsinimasis buvo pavojingas D. B. sveikatai ir jau buvo prasidėjęs. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu ir, kaip matyti iš D. B. parodymų, jis šią situaciją taip ir suvokė. Gynyba yra aktyvūs veiksmai, kuriais atremiamas kėsinimasis į įstatymo saugomas vertybes. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas numato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: l) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis ·turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Atsižvelgiant į tai, nors D. B. padarė baudžiamojo kodekso 140 str. l d. numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką, tačiau šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje visos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos D. B. veiksmuose buvo nustatytos, todėl darytina išvada, kad D. B. turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. gintis nuo pavojingų ir realių V. Ž. T. veiksmų ir šią teisę, suduodamas smūgius nukentėjusiajam, įgyvendino neperžengdamas būtinosios ginties ribų. D. B. panaudota gynyba atitiko pavojingo kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, todėl D. B. atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis.
3.10. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, pagal V. Ž. T. pareiškimą dėl neva jo atžvilgiu panaudotą smurtą, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Plungė) 2021-10-08 nutarimu, priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-17265-21 D. B. atžvilgiu, nustačius, kad asmuo veikė būtinosios ginties sąlygomis. Šis nutarimas 2021- 11-11 nutarimu panaikintas formaliais pagrindais, nevertinant medžiagoje surinktų įrodymu kompleksiškai, o nurodant, kad prokuroras nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusio parodymais. Akivaizdu, kad toks nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikinimas sąlygojo tendencingą bylos tyrimą vadovaujantis vien tik V. Ž. T. parodymais, kurie, kaip matyti iš skunde nurodytų aplinkybių, yra akivaizdžiai prieštaraujantys absoliučiai visiems byloje surinktiems įrodymams. Nurodo, jog sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas - taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Abejonės dėl V. Ž. T. parodymų objektyvumo yra akivaizdžios ir jos nepašalintos, kad jo parodymais negalima pasikliauti, konstatavo pats teismas, tačiau neaišku , kokiais įrodymais vadovaudamasi, kai visi surinkti įrodymai paneigia D. B. kaltę ir V. Ž. T. parodymus, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymi ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas, kuriuos tinkamai vertinant, darytina išvada, kad liudytojų ir D. B. parodymai yra sutampantys ir nuoseklūs, logiška jų seka, tuo tarpu V. Ž. T. parodymai yra keliantys abejones D. B. kaltumu, o baudžiamajame procese visos abejonės, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
3.11. Apeliantas apibendrinant daro išvadą, kad: tiek kaltinamasis aktas, tiek teismo nuosprendis surašyti įtraukiant viską, kas nustatyta ikiteisminio tyrimo metu byloje, bei nagrinėjant bylą teisme, tačiau nevertinant nustatytų aplinkybių. Atvirkščiai, D. B. kaltumas įrodinėjamas tik nukentėjusiojo nenuosekliais, melagingais parodymais, kurie prieštarauja visiems liudytojų duotiems parodymams; teismas, spręsdamas D. B. kaltės klausimą, remiasi vienintele teisme padaryta išvada, kad kaitinamasi nesistengė ginčo išspręsti taikiai ir tyčia pradėjo smurtauti prieš nukentėjusį. Ši išvada, kaip buvo minėta, prieštarauja visoms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai nevertino D. B. kaltę ir V. Ž. T. parodymus paneigiančių parodymų, kuriuos davė E. P., D. G. ir M. B.; teismas nepagrįstai byloje esančias akivaizdžias abejones nevertino kaltinamojo naudai; teismas dėl aukščiau minėtų priežasčių, klaidingai vertino D. B. veiksmus būtinosios ginties kontekste. Vadovaujantis aukščiau skunde nurodytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad byloje yra pakankamai D. B. kaltę paneigiančių įrodymų, yra pagrindas D. B. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį, priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės ir nuteistojo D. B. apeliacinius skundus negauta.
5. Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė prokurorės skundą atmesti, o nuteistojo skundą patenkinti, nukentėjusysis prašė nuteistojo skundą atmesti, o dėl prokurorės skundo paliko spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmetamas.
7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinio skundo
8. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ir paskirti nuteistajam D. B. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 dalyje laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, vadovaujantis BK 48 str. 4 d. 1 p. įpareigoti 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.
9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie prokurorės apeliacinio skundo argumentai pagrįsti, todėl tenkinami.
10. Pažymėtina, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog už fizinio skausmo sukėlimą arba nežymų jo sužalojimą ar trumpą susargdinimą skiriami viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas, paskirdamas nuteistajam D. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bausmę – baudą, nesilaikė BK 54 straipsnio nuostatų, kadangi paskyrė bausmę, kuri nenumatyta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Taip pat teismas niekaip nemotyvavo BK 54 straipsnio 3 dalies galimo taikymo, kuriame numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šiuo atveju teismas, paskirdamas kaltinamajam D. B. BK 140 straipsnio l dalies sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį – baudą, tokio sprendimo jokiais motyvais nepagrindė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindų, taikyti D. B. 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.
11. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Dėl nuteistojo D. B. apeliacinio skundo
12. Nuteistasis D. B. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, ginčija savo kaltę, tvirtina, jog pirmas nepradėjo konflikto su nukentėjusiuoju V. Ž. T.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, mano, jog pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nepažeidė baudžiamojo proceso nuostatų, tinkamai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino liudytojų parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus, todėl pagrįstai pripažino D. B. kaltu ir nuteisė jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
13. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. B. nurodo, jog teismas, vertindamas įrodymus bei darydamas išvadas netinkamai vertino prieštaringus nukentėjusiojo V. Ž. T. parodymus; nevertino D. B. bei apklaustų liudytojų parodymų, kurie paneigia nukentėjusiojo V. Ž. T. parodymus; netinkamai kaltinamojo veiksmus traktavo dėl būtinosios ginties.
14. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. iš esmės ginčija savo kaltę, tvirtina, jog buvo nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas, nes teismas jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis vien nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nenuoseklūs, kintantys, prieštaraujantys praktiškai visai bylos medžiagai, kaltinamojo, liudytojų parodymams, kitiems byloje surinktiems įrodymams. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, mano, jog jie nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas įvykio aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jog D. B. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.
15. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog nors nuteistasis D. B. neigia pirmas pavartojęs smurtą prieš V. Ž. T., tvirtina, kad būtent V. Ž. T. pirmas pradėjo smurtinius veiksmus – sugriebė jį už drabužių, tačiau ši jo versija laikytina gynybine, pateikta siekiant išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės.
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, jog D. B. į plovyklą kartu su sūnumi atvyko pasiimti ten paliktą kitą automobilį, tačiau po konflikto su nukentėjusiuoju abu išvyko kito automobilio nepasiėmę. Iš bylos duomenų matyti, kad D. B. jau anksčiau pats inicijavo susitikimą su V. Ž. T., prašydamas jam prasinešti kai bus Lietuvoje, aplinkybių dėl areštuotų automobilių išsiaiškinimui, kadangi jautėsi jo apgautas. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisme pagarsintų liudytojo D. G. parodymų matyti, kad D. B. plovyklos tarpduryje susitikus V. Ž. T., tarp jų kilo žodinis konfliktas dėl pinigų, jie abu stumdėsi, jis juos išskyrė (T. 1., b. l. 105-106). Bylos nagrinėjimo teisme metu nesurinkta pakankamai duomenų, kad tuo metu kaltinamasis stengėsi šį ginčą spręsti taikiai, priešingai, išreiškęs nepasitenkinimą dėl patirtų piniginių nuostolių, tyčia pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį, kuris, pats gindamasis ir siekdamas išvengti sunkių sužalojimų, panaudojo fizinę jėga, kad pabėgti iš plovyklos patalpos, todėl padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
17. Apeliantas D. B. tvirtina, jog kad smurtą pradėjo V. Ž. T., buvo pagrindas D. B. gintis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad kaltinamajam nebuvo būtinosios ginties situacijos, kadangi jam negrėsė joks pavojus, jis ten buvo atvykęs su sūnumi, ten buvo ir kitų žmonių. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų, teisme ištirtų, nuosprendyje aptartų duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (BPK 20 str.), matyti, kad kaltinamasis D. B. nukentėjusįjį V. Ž. T. nežymiai sužalojo tyčia, dėl atsiradusio finansinio tarpusavio konflikto.
18. Apeliantas skunde nurodo, jog V. Ž. T. parodymai akivaizdžiai prieštarauja liudytojo M. B. parodymams. Būtent M. B. nurodė, kad pirmas atvažiavo V. Ž. T., po jo D. B., kuriems susitikus, po minutės jie pradėjo šūkauti. M. B. nurodė svarbią aplinkybę, kad pirmas smūgius sudavė būtent V. Ž. T.. Būtent šie parodymai turi esminę įtaką sprendžiant klausimą, kas pirmas pradėjo smurtinius veiksmus ir kas nuo jų gynėsi. Atkreiptinas dėmesys, kad ši bylai svarbi M. B. nurodyta aplinkybė, kad pirmas smūgius sudavė V. Ž. T. – nepaneigta. Pažymi ir tai, kad V. Ž. T. teismo posėdžio metu nurodė, kad garažo vartai buvo uždaryti ir M. B. negalėjo matyti konflikto. Šiuos parodymus paneigia M. B. parodymai, kuris nurodė, kad garažo vartai buvo atviri. Šie M. B. parodymai sutampa su byloje esančiose foto nuotraukose užfiksuotais vaizdais, iš kurių matyti, kad durys buvo atidarytos. Pažymėtina, jog liudytojas M. B. teisme parodė, kad tada buvo atvažiavęs nusiplauti mašiną, kai jis nuvažiavo siurbliuoti mašiną, tada įvažiavo T. plauti mašiną, o po 10 minučių atvažiavo B. su sidabrinės spalvos Mersedes autobusiuku. Po minutės T. ir B. pradėjo šūkauti lauke, G. tuo metu plovė mašiną, tai vyko apie 5-10 metrų atstumu iki jo mašinos. Prasidėjus šūkavimams jis išjungė siurblį, bet negirdėjo jokių konkrečių žodžių tarp jų, nežino dėl ko jie susiginčijo, įsikibo į atlapus ir bandė vienas kitą parversti, gal ir buvo parkritę ant žemės, maždaug po minutės T. išbėgo šaukdamas „tau pizda bus“, ir nubėgo į laukus nuo garažo. Matė B. išėjusį į lauką, sugadintų jo rūbų nepastebėjo, tik užsifiksavo T. suplyšusi balta maikė. Netrukus po to konflikto jis išvažiavo, nes pats buvo išsigandęs. Liudyti teisme jį pakvietė D. B.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojo M. B. parodymai nepatvirtina D. B. nurodomų aplinkybių, t. y. nepatvirtina to, kad pirmas smūgius sudavė būtent V. Ž. T..
19. Apeliantas skunde nurodo, jog V. Ž. T. klaidino teismą, sakydamas, kad jis nieko bendro neturi su transporto priemonių išmuitinimu, kad jis suteikė tik auto pervežimo paslaugas, tačiau jo parodymai prieštarauja kaltinamojo gynėjo teismo pateiktam rašytiniam įrodymui - Klaipėdos teritorinės muitinės 2021-05-14 supaprastinto patikrinimo ataskaitai, kurioje nustatyta, kad V. Ž. T. ne tik veikė kaip asmuo teikiantis ekspedijavimo paslaugą, bet ir automobilių Toyota A. T. bei Mazda nuosavybės sertifikatai išrašyti būtent T. vardu, o automobilių muitinės vertė nustatyta remiantis UAB WESTTh-1PORT VERTINIMO ATASKAITA (Patikrinimo ataskaitos 2 l. 3.1.1. p.). Būtent per šią bendrovę V. Ž. T. atliko išmuitinimo procedūras. Ši aplinkybė akivaizdžiai įrodo, kad V. Ž. T. užsiėmė daugiau nei pervežimo paslaugomis t. y. automobilius registruodavo savo asmeninės nuosavybės teise, galimai klastojo muito bei muito PVM apskaičiavimą, dėl ko ir nukentėjo D. B.. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, teisme kaltinamasis pripažino, kad finansinis konfliktas su nukentėjusiuoju kilo dėl neišmuitintų automobilių, kurie buvo areštuoti, ko pasėkoje jis patyrė didelius nuostolius (T. 3., b. l. 10-14). Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visiškai nesvarbu, kokios priežastys turėjo įtakos nežymiam sveikatos sutrikdymui, svarbus faktas, jog D. B. mušdamas sukėlė V. Ž. T. nežymų sveikatos sužalojimą.
20. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog V. Ž. T. parodymai akivaizdžiai prieštarauja kitų liudytojų E. P. ir D. G. parodymams: 2021-06-04 V. Ž. T. apklaustas liudytoju parodė, kad po incidento išėjus į lauką B. norėjo eiti link jo, bet E. P. jį sustabdė, laikė ir neleido eiti. Tokie V. Ž. T. parodymai akivaizdžiai prieštarauja E. P. parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kuris parodė, kad įvykio nematė ir B. jis nestabdė. Taip pat E. P. nurodė, kad: ,,Kodėl V. Ž. T. nurodo, kad jis laikė D. B., kad daugiau nesiartintų prie jo, nežino, kadangi taip tikrai nebuvo. Jis D. B. tą dieną prieš muštynes ir po muštynių sutikęs nebuvo, jį sutiko tik po kurio laiko. Tikslina, kad jis nematė su kuo D. buvo atvykęs." (T. l., b. l. l 11- 112). Teismas nuosprendyje šių liudytojo parodymų, kurie yra kaltinamojo naudai ir kurie paneigia V. Ž. T. parodymus, nevertino. Tuo tarpu E. P. parodymai akivaizdžiai įrodo, kad nukentėjusiuoju pripažintas V. Ž. T. apie įvykio aplinkybes meluoja. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš duomenų liudytojo E. P. apklausos protokole matyti, kad 2021-05-27, apie 11:49 val., buvo jam priklausančiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi pastatas yra didelis, tai jis buvo kitose patalpose, kitoje pastato pusėje, nei yra automobilių plovyklos patalpos. Ten būnant nematė, kaip į automobilių plovyklą atvažiavo V. Ž. T., kurį pažįsta nuo jaunystės ir D. B., kurį taip pažįsta nuo mokyklos laikų. Kas vyko automobilių plovykloje nieko nežino, kadangi ten jo nebuvo. Jokių garsų negirdėjo, net neįtarė, kad kažkas automobilių plovykloje gali konfliktuoti. Jam būnant prie pastato iš kitos pusės, matė, kaip kad V. Ž. T. ėjo per laukus ir kalbėjosi telefonu. Jis tada nuėjo į automobilių plovyklos kiemą ir pamatė, kad kieme stovi greitosios pagalbos automobilis ir greitai atvyko policijos pareigūnai. D. B. tuo metu kieme ir aplink nebuvo. Kodėl V. Ž. T. nurodo, kad jis laikė D. B., kad daugiau nesiartintų prie jo, nežino, kadangi taip tikrai nebuvo. Jis D. B. tą dieną prieš muštynes ir po muštynių sutikęs nebuvo, jį sutiko tik po kurio laiko. Tikslina, kad jis nematė su kuo D. B. buvo atvykęs (T. 1., b. l. 111-112). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojo E. P. parodymai įvertinti tinkamai.
21. Apelianto manymu, V. Ž. T. parodymai prieštarauja liudytojo D. G. parodymams. D. G. parodė, kad matė jog T. ir B. susikabinę rankomis, pribėgo prie jų ir kažkuriam paėmė už rankos, konfliktas pasibaigė. Šalia stovėjo vaikinas, kuris nieko nedarė. Tuo tarpu V. Ž. T. nemini, kad buvo priėjęs D. G. ir juos išskyrė, bei skirtingai nei teigia D. G., nurodė, kad jį mušė ir D. B., ir su juo buvęs vaikinas. Apelianto nuomone, kritiškai vertintini V. Ž. T. parodymai, kad jį mušė ne tik D. B., bet ir jaunuolis su barzda, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra D. B. sūnus E. B.. Tokie nukentėjusiojo parodymai rodo akivaizdų norą iškreipti įvykio aplinkybes. Tyrimo metu paaiškėjo, kad šie V. Ž. T. parodymai yra klaidinantys, jo parodymai prieštarauja absoliučiai visiems byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nukentėjusysis nurodė, kad apie įvykio vietoje buvusį D. B. sūnų R. B. jis sužinojo iš D., kuris dirbo plovykloje (T. l., b. l. 77-78), tačiau iš teisme pagarsintų D. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog jis tarpduryje stovėjusio vaikino vardo ir pavardės nežinojo, atpažinti negalėtų (T. l., b. l. 105-106). Nei vienas iš teisme apklaustų nesuinteresuotų liudytojų – E. P., M. B. – nenurodė kuris D. B. sūnus galėjo būti įvykio vietoje (T. 2., b. l. 183-184; T. 3., b. l. 46-47). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagarsinus liudytojo D. G. duotus parodymus apklausiant jį liudytoju ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad 2021-05-27, apie 11:40 val., buvo savo darbo vietoje, t. y. automobilių plovykloje, adresu (duomenys neskelbtini). Jis ten plovė automobilius. Automobilį nuplauti buvo atvaręs vienas senas klientas – V. Ž. T.. Jam įvarius automobilį į plovyklą jis liko stovėti automobilio plovyklos patalpose, netoli durų. Po kelių minučių matė, kad į kiemą atvyko kitas automobilis "Mersedec B. V.", valstybinių numerių nepamena, iš automobilio išlipo kitas senas klientas – D. B.. Jam išlipus iš automobilio matė, kaip jis ėjo į automobilio plovyklą ir tarpduryje susitiko su V. Ž. T.. Matė, kad D. B. ėjo vienas, o ar su juo kas nors dar įėjo į automobilio vidų, nepasakys, nes jis greitai nuėjo už plaunamo automobilio ir nieko nematė. Jam būnant už plaunamo automobilio pasilenkus, girdėjo, kaip tarp V. Ž. T. ir D. B. kilo žodinis konfliktas dėl pinigų. Jis į konfliktą nesikišo, o pasilenkęs trynė automobilį ir tik po minutės ar dviejų atsistojęs pamatė, kad V. Ž. T. ir D. B. yra rankomis vienas su kitu susikabinę ir stumdosi. Šalia, tarpduryje matė, kad stovi kitas vaikinas, kurio vardo ir pavardės nežino, jo atpažinti negalėtų. Tas nepažįstamas vaikinas tik stovėjo šalia ir nieko nedarė. Siekdamas, kad konfliktas baigtųsi pribėgo prie D. B. ir V. Ž. T., ir vienam iš jų paėmė už rankos, siekdamas juos išskirti. Suėmus už rankos D. B. su V. Ž. T. gražiuoju vienas nuo kito atsitraukė. Kai jie atsitraukė, matė, kad D. B. išėjo link "Mersedec Benz" automobilio, o V. Ž. T. išėjo link gatvės. Daugiau konflikto nebebuvo. Kuris pirmas pradėjo konfliktą nematė, kadangi tuo metu buvo pasilenkęs ir plovė automobilį. Kas ir kam sudavė smūgius nežino, nes nematė. Ar nepažįstamas vaikinas, kurio atpažinti negalėtų, sudavė kam nors smūgius, negali nurodyti, kadangi nematė. Matė tik tai, kad D. B. su V. Ž. T. yra rankomis susikibę vienas su kitu, o nepažįstamas vaikinas stovėjo šalia ir nieko nedarė. Nematė, kad nepažįstamas vaikinas būtų sudavęs smūgius. Kiek pamena, ant V. Ž. T. veido matėsi antakio sužalojimas bei jis ėjo šlubuodamas. Taip pat matė, kad D. B. palaidinė yra suplėšyta, bet ant veido sužalojimų nesimatė. Nepastebėjo, kad kuris nors iš vyrų būtų apsvaigęs nuo alkoholio, to nesuprato. Dėl kokių priežasčių kilo konfliktas nežino, kas pirmas sudavė smūgius nematė, ar nepažįstamas vaikinas sudavė smūgius V. Ž. T. negali nurodyti, nes nematė. Vaizdo kamerų automobilių plovykloje šiuo metu įrengta nėra, kitų asmenų plovykloje nebuvo (T. 1., b. l. 105-106). Iš šių liudytojo D. G. parodymų matyti, jog jis iš esmės patvirtina V. Ž. T. nurodytas aplinkybes.
22. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog V. Ž. T. labai detaliai nurodė, kad žodinio konflikto metu D. rankomis ir kojomis sudavė jam nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, nepažįstamas jaunuolis, buvęs kartu su D., galimai dar spyrė jam į koją (T. l., b. l. 14-15); pareiškime policijai nukentėjusysis jau nurodo, kad buvo neblaivus, su juo buvo jo sūnus R. B., kuris jam kelis kartus spyrė į koją bei sudavė keletą smūgių (T. l., b. l. 22-24); apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad su D. buvo aukštas, rusvos spalvos plaukais, nedidele barzda jo sūnus R. B., kuris stovėdamas jam iš kairės pusės rankos kumščiu vieną smūgi tikrai pataikė į kairės pusės žandikaulį, abu kojomis spyrė nenustatytą smūgiu skaičių į įvairias kūno vietas (T. l ., b. l. 77-78). Atkreiptinas dėmesys, kad specialisto išvadoje, nurodomi tik du sužalojimai: dešinio antakio paviršinė muštinė žaizda, odos nubrozdinimas kairio skruosto ausies projekcijoje, - todėl, jeigu tikėti V. Ž. T. parodymais, pagal nurodytą didelį suduotų smūgių kiekį, kūno sužalojimų turėjo būti žymiai daugiau ir sužalojimo mastas neabejotinai būtų sunkesnis. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog nei vienas iš teisme apklaustų nesuinteresuotų liudytojų – E. P., M. B. – nenurodė kuris D. B. sūnus galėjo būti įvykio vietoje, kitų reikšmingų duomenų (T. 2., b. l. 183-184; T. 3., b. l. 46-47). Šie duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo teismui pateiktas prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą E. B. atžvilgiu yra nepagrįstas, teisme išsakyti eksperto R. P. asmeniniai samprotavimai dėl galimų sužalojimo būdų ir pasekmių nėra patvirtinimas, kad nukentėjusįjį dar kažkas mušė be kaltinamojo.
23. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma dėl būtinosios ginties. Būtent tai, kad smurtą pradėjo V. Ž. T., buvo pagrindas D. B. gintis. Nurodoma, jog iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad įtariamasis D. B., atsitiktinai susitikęs automobilių plovykloje su nukentėjusiuoju V. Ž. T. norėjo geruoju pasikalbėti dėl ankstesnių tarp jų kilusių nesutarimų dėl V. Ž. T.jam parduotų automobilių aukciono metu, nes D. B. jautėsi apgautas, bet V. Ž. T. suėmė D. B. už rūbų ir stipriai jį stūmė nuo savęs. D. B. suprato, kad jis turėjo tikslą jį apversti, ar kitaip sukelti fizinį skausmą, bet D. B. nepasidavė ir, siekdamas save apginti, vieną kartą kumščiu smogė jam į veidą. V. Ž. T. toliau jį laikė suėmęs už rūbų, naudojo fizinę jėgą, todėl jis dar kartą smogė jam kumščiu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, jog kaltinamojo teiginys, kad jo veikoje buvo būtinoji gintis, nėra pagrįstas surinktais ir ištirtais bylos duomenimis. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kaltinamam nebuvo būtinosios ginties situacijos, kadangi jam negrėsė joks pavojus, jis ten buvo atvykęs su sūnumi, ten buvo ir kitų žmonių. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų, teisme ištirtų, nuosprendyje aptartų duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (BPK 20 str.), matyti, kad kaltinamasis D. B. nukentėjusįjį V. Ž. T.nežymiai sužalojo tyčia, dėl atsiradusio finansinio tarpusavio konflikto.
24. Vadovaujantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad byloje yra pakankamai D. B. kaltę patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo D. B. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti:
pakeisti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. kovo 24 d. nuosprendį ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį paskirti D. B. laisvės apribojimo bausmę 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 48 str. 4 d. 1 p. įpareigoti D. B. 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.