- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-08
- Bylos Nr.
- 1A-950-166-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Punys (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Teresėlė Kazlauskienė
- Nuteistasis
- G. V., L. M.
- Advokatai
- Nijolė Raulušaitienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis LR BK 66 str., G. V. į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir kardomajam kalinime – suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. gruodžio 1 d.
Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas L. M., tačiau nuosprendis dėl jo neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. V. nuteistas už tai, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, o būtent: 2010 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu tarp 13.30 val. ir 15.00 val. Varėnos raj. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su L. M. ir asmeniu Vitalijus, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, siekdamas užvaldyti svetimą turtą apgaulės būdu, jis ir Vitalijus telefonu bendravo su nukentėjusiąja L. S., sakydamas, jog jos anūkas E. S. tariamai padarė nusikalstamą veiką ir už nukentėjusiosios gydymą reikia sumokėti 3000 litų, šios pinigų sumos reikalavo iš L. S. - tokiu būdu apgaule pasikėsino užvaldyti nukentėjusiosios turtą - 800 svarų, t.y. 3274,16 litų, tačiau veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, nes L. M. G. V. nurodymu nuvykęs į (duomenys neskelbtini) kaimą paimti reikalaujamų pinigų iš L. S., buvo sulaikytas nukentėjusiosios sūnaus V. S. ir policijos pareigūnų.
Tokiais veiksmais G. V. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str.1d. ir 182 str.1d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. V. prašo jį išteisinti. Apeliantas skunde teigia, kad nors suimtas jis atsisakė duoti parodymus, tačiau prasidėjus teismo procesui iš karto davė išsamius parodymus. Nuteistasis G. V. pažymi, kad teismas neatsižvelgė į jo duotus parodymus, o rėmėsi kito kaltinamojo L. M. ir liudytojo I. V. duotais parodymais. Taip pat skunde apeliantas prašo apklausti nuteistąjį L. M. ir liudytoją I. V..
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja prašė skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. V. apeliacinis skundas atmestinas.
Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais. Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo G. V. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo G. V. veiksmus pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. ir skyrė teisingą bausmę.
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas savo ar kitų naudai, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl to svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Tai pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-851/2001. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą.
G. V. savo kaltės nepripažįsta ir prašo jį išteisinti. Šį argumentą kolegija vertina kritiškai ir jis yra atmestinas.
Skirtingai nei teigia apeliantas, byloje nustatyta, kad G. V., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su L. M. ir asmeniu Vitalijus, siekdamas užvaldyti svetimą turtą apgaulės būdu, pasikėsino užvaldyti nukentėjusiosios L. S. turtą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupėje, kur atliko skirtingus vaidmenis. G. V. vengdamas paimti pinigus iš nukentėjusiosios, tam susirado L. M. ir nurodė jam nuvykti pas L. S. bei paimti pinigus. Tai patvirtina kito nuteistojo L. M. parodymai, kurie nuo pat pradžių buvo nuoseklūs. L. M. parodė, kad būtent G. V. jam paaiškino, kad buvo susiskambinta su moterimi ir, kad jam iš jos reikės paimti pinigus. Žinodamas iš G. V., kokius jam reikės atlikti veiksmus dėl pinigų paėmimo, L. M. suprato, kad vyko nusikalstamą veiką ir vykdė tai, klausydamas G. V. ir asmens Vitalijaus tolimesnius nurodymus telefonu. M. A. parodė, kad G. V. jam paskambino ir įkalbėjo nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Baudžiamasis įstatymas, apibrėžiantis bendrininkavimą, nereikalauja, kad visi bendrininkai pilnai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį. Kiekvieno jų veiksmai gali būti skirtingi, tačiau jie turi būti reikšmingi bendroje nusikalstamoje veikoje, sudaryti prielaidas kitų bendrininkų veiksmams. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nors apeliantas tiesiogiai nedalyvavo paimant iš, apgaulės būdu suklaidintos, nukentėjusiosios pinigus, tačiau aktyviais veiksmais kontroliavo šį procesą, nurodydamas kitiems bendrininkams, kaip veikti.
Apelianto argumentus, kad jis šios nusikalstamos veikos nepadarė, o pinigus paimti jo neva paprašė draugas, kolegija vertina kritiškai ir laiko tai, kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad G. V. paklausus, koks draugas paprašė padėti, jis paaiškinti negalėjo ir parodė, kad nežino, koks tai buvo draugas (T3, b.l. 5). Apygardos teismo nuomone, nuteistojo G. V. kaltė yra pilnai įrodyta L. M., M. A. parodymais, kita bylos medžiaga, todėl apelianto prašymas jį išteisinti yra atmestinas.
Apeliantas skunde prašė apklausti nuteistąjį L. M. bei liudytoją I. V.. Šis apelianto prašymas vertinamas kritiškai ir atmestinas. Nuteistasis L. M. apklaustas įtariamuoju parodė, kad G. V. jo paprašė, kad jis nuvažiuotų į (duomenys neskelbtini) kaimą, apsimestų A. J. ir paimtu paruoštus pinigus. Be to L. M. parodė, kad bijantis G. V. ir jei jis būtų neklausęs jo ir nevažiavęs, jį būtų primušę (T1 b.l.165-166). Apklausus L. M. 2011-02-22 jis patvirtino anksčiau duotus parodymus (T1 b.l. 169-170). Apklaustas teisme, L. M. kiek pakeitė parodymus, tačiau teismas juos vertina kritiškai ir vertina, kaip bandymą palengvinti G. V. padėtį. Be to jis buvo parodęs, kad bijo G. V. ir tai galima dar viena parodymų pakeitimo priežastis. Teismas vadovaujasi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie yra nuoseklūs, todėl jais netikėti ir papildomai apklausti nuteistąjį L. M. neturi pagrindo. Dėl liudytojo I. V. papildomos apklausos, tai šis liudytojas buvo apklaustas apylinkės teisme, o jo duoti parodymai, kad neva jam L. M. pasakė, kad G. V. nekaltas, nepaneigia apelianto kaltės, kuri įrodyta kitais bylos duomenimis.
Apygardos teismo posėdyje apeliantas prašė apklausti A. K., kurią pasak jo, tyrimas įvardino, kaip įtariamąjį Vitalijų. Šis apelianto prašymas taip pat netenkintinas. Iš pateikto teismui nutarimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas V. A. atžvilgiu buvo nutrauktas (T.3 b.l. 88-89). Liudytoja K. buvo apklausta, kaip speciali liudytoja ir savo atvirus prisipažinimus paneigė (T3 b.l. 87). Iš L. M., M. A. parodymų matyti, kad jie bendravo su G. V., asmeniu vardu Vitalijus, o ne su apelianto nurodoma moterimi. Su minima moterimi jie jokio kontakto neturėjo, betarpiškai nebendravo. Be to nukentėjusioji L. S. parodė, kad jai paskambino ir apie avariją pranešė anūku apsimetęs pilietis, o, kai buvo tariamasi dėl pinigų sumos, ji girdėjo tik vyriškus balsus (T3 b.l. 20). Nors dėl šių asmenų ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau tai nepaneigia G. V. kaltės, kuri įrodyta nuteistojo L. M., nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga.
Taigi, byloje surinkti ir ištirti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad G. V. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais ir visapusiškai ištirtais įrodymais, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, teisingai kvalifikavo G. V. veiką, paskyrė jam tinkamą bausmę, todėl nuosprendį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais apygardos teismas nemato pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.