Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-10-16 · Administracinė byla Nr. I-5481-406/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-10-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-12-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-10-16
Bylos Nr.
I-5481-406/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01246-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
E. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5481-406/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01246-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.4; 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 16 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. R. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 4 752 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-13), atsikirtime (b. l. 131-134) nurodė, kad jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) atliko nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. birželio 13 d. (kreipimosi į teismą dienos) netinkamomis bausmės atlikimo sąlygomis. Pareiškėjas teigė, jog atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje ginčo laikotarpiu 2-ojo sektoriaus bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose jam trūko ploto. Gyvenamųjų patalpų plotą mažino ir patalpoje esantis inventorius. Pareiškėjo teigimu, patalpose nebuvo laikrodžių, termometrų, lentynų, knygoms, dėžių daiktams, nebuvo skalbimo mašinų (tik 2017 m. buvo pastatyta 9-ame būryje), prausyklose trūko sanitarinių įrenginių, duše neveikė tinkamai vandens maišytuvai, nebuvo guminių kilimėlių, prausimosi priemonių dozatorių, trūko laiko pasinaudoti dušu. Pareiškėjo nuomone, nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos skalbti bei džiovinti asmeninius drabužius. Minėjo, kad nebuvo įrengtas poilsio kambarys, batų-rūbų džiovykla. Patalpos neremontuotos, baldai seni, suklypę, be detalių. Teigė, kad patalpos nedezinfekuojamos, todėl jose pilna parazitų, taip pat nesilaikoma ir priešgaisrinės saugos reikalavimų. Nurodė, kad šiukšlių konteineriai neplaunami ir nedezinfekuojami, todėl juose veisiasi parazitai, taip pat iš jų į gyvenamąsias patalpas sklinda blogas kvapas. Pareiškėjo nuomone, dėl blogų kalinimo sąlygų, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, reputacijos pablogėjimą, emocinę depresiją, pažeminimą. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino arba esant būtinybei, atnaujinti praleistą terminą, nes neturėjo tinkamo priėjimo prie teisės aktų, be to tik atvykęs į kalinimo įstaigą jis negalėjo pajusti savo teisių pažeidimo. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 18-26) nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo būdo, apie kurį mini pareiškėjas, t. y., kad baldų, esančių patalpoje, taip pat esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Dienotvarkėje numatytu būrio maudymosi metu rūbus nuteistieji gali skalbti dušinėje, kur nuolat yra karštas vanduo. Kadangi prausyklose sumontuoti vandens šildytuvai, nuteistieji galėjo skalbti asmeninius drabužius ir patys. Džiovinimo vietos įrengtos džiovykloje ir būrių kiemuose. Teigė, jog gyvenamosios patalpos iki 2017 m. birželio 7 d. baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis arešto, terminuoto laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 reikalavimais, vėliau buvo aprūpintos pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas su skundais dėl netvarkingų gyvenamųjų patalpų ar inventoriaus trūkumo į Ūkio skyrių nesikreipė, taip pat nesikreipė ir dėl inventoriaus trūkumo sanitariniame mazge, ar, kad tenka laukti eilėje, dėl neveikiančių dušų ar slidžių jame grindų. Pažymėjo, jog 2 sektoriaus būriuose įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus. Dušuose 2-o sektoriaus yra įrengta 15 dušo sietelių, prie dušų ant sienų sumontuoti muilo dozatoriai. Pataisos namuose atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Atsakovės atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais, kad atlikus kenkėjų naikinimą jų vis tiek būtų patalpoje. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, ginčo laikotarpiu į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių ir fizinių kančių, psichologinių išgyvenimų, patirto streso ir kt. nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti ar įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje buvo pažeisti ir neįrodė, kad atsakovės atstovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovės atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą bei pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. birželio 13 d. (kreipimosi į teismą dienos), kai buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus bendrabučio tipo patalpose.

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 18-19).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. birželio 13 d. (kreipimosi į teismą dienos) (b. l. 2). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2014 m. rugsėjo 29 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2014 m. rugsėjo 29 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. birželio 13 d. (b. l. 15).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo pagrįstų aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. birželio 12 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. birželio 13 d. iki 2018 m. birželio 13 d.

Kaip minėta, ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. birželio 13 d. iki 2018 m. birželio 13 d., atliko bausmę Pravieniškių PN-AK (b. l. 29, 30).

Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pravieniškių PN-AK konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos atsiliepime nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.

Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas vertinamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 2-o sektoriaus bendrabučio tipo patalpas: nuo 2015 m. birželio 13 d. iki 2015 m. birželio 16 d. buvo paskirtas gyventi į 2-o sektoriaus 9 būrį 1 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 60,05 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų; nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 23 d. į 20 būrį, 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 50,05 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų; nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. į 9 būrį, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 60,05 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų, nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. į 20 būrį, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 49,85 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. sausio 14 d. į 20 būrį, 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 50,05 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. liepos 12 d. į 18 būrį, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 86,29 kv. m, joje įrengta 27 miegamosios vietos, nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d. į 9 būrį, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 60,05 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų, nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. birželio 20 d. į 8 būrį, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 66,50 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. į 8 būrį, 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 51,73 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. birželio 13 d. į 9 būrį, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 60,05 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų (b. l. 14, 30). Taigi pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis spręstina, jog pareiškėjui gyvenamojo ploto norma vertinamuoju laikotarpiu buvo užtikrinta, t. y. jam teko nuo 3,12 kv. m iki 3,24 kv. m.

Pareiškėjas atsikirsdamas į atsakovės atstovo pateiktus duomenimis nesutinka su kai kuriais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir juos ginčija, nurodo, jog nuo 2015 m. birželio 13 d. iki 2015 m. birželio 16 d. jam gyvenant 2-o sektoriaus 9 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 60,05 kv. m, gyveno 32 nuteistieji, o ne 19 nuteistųjų kaip nurodo Pravieniškių PN-AK, todėl jam teko 1,8 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 23 d. gyveno 20 būrio, 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 50,05 kv. m, ir joje gyveno 21 asmuo, todėl jam teko 2,3 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. gyveno 9 būryje, 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 60,05 kv. m, joje gyveno 32 nuteistieji, o ne 19 nuteistųjų kaip nurodo Pravieniškių PN-AK, todėl jam teko 1,8 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. buvo paskirtas į 20 būrį, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 49,85 kv. m, joje gyveno 21 nuteistasis, todėl jam teko 2,3 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. sausio 14 d. paskirtas į 20 būrį, 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 50,05 kv. m, ir joje gyveno 21 nuteistasis, todėl jam teko 2,3 kv. m gyvenamojo ploto miegamųjų vietų, nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. liepos 12 d. į 18 būrį, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 86,29 kv. m, joje įrengta 29 miegamosios vietos, todėl jam teko 2,9 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d. gyveno 9 būrio, 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 60,05 kv. m, joje buvo laikomas 21 nuteistasis, todėl jam teko 2,8 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 132). Atsižvelgiant į tai, kad Pravieniškių PN-AK 2018 m. balandžio 10 d. rašte Nr. 7-989, pateikdamas duomenis pareiškėjui dėl jo apgyvendinimo ginčo laikotarpiu, be kita ko nurodė, jog duomenų apie tai, kiek asmenų pareiškėjo bausmės atlikimo metu gyveno Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami, į tai, kad informacija apie miegamųjų vietų skaičių yra pateikta remiantis atsakymo parengimo dienos duomenimis, teismo vertinimu, atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jam atliekant bausmę nuo 2015 m. birželio 13 d. (vertinamo laikotarpio pradžia) iki 2016 m. gruodžio 22 d. 2-ame sektoriuje gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Akivaizdu, kad pareiškėjui vertinamu laikotarpiu (nuo 2015 m. birželio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d.) nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas jam kalint Pravieniškių PN-AK. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3850-525/2018).

Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pažymėtina, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 558 dienas Pravieniškių PN-AK bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas buvo mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovės atstovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą S. ir D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Iš byloje esančių duomenų, t. y. iš Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2018 m. liepos 9 d. pažymos Nr. 73(2)-609 (b. l. 29) nenustatyta, kad pareiškėjo psichinei sveikatai būtų kilusi žala dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei sveikatai (b. l. 24), bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus (b. l. 28). Taip pat, nenustatyta, kad atsakovės atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge trūko tualetų, praustuvių, pisuarų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Vėliau Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nustatyta, kad prausykloje, tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete - po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras penkiolikai asmenų.

Iš į bylą pateiktų atsakovės atstovo duomenų matyti, kad nuo 2015 m. birželio 13 d. iki 2015 m. birželio 16 d., nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. birželio 13 d. pareiškėjas gyveno 9 būryje, kuriame buvo įrengta 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 6 unitazai bei 4 pisuarai (b. l. 14, 30, 31). Bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiais, kuriais pareiškėjas bausmę atliko 9 būryje gyveno 69, 63, 58 ir 59 nuteistieji, todėl normose numatytų reikalavimų atsakovės atstovas nepažeidė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 23 d., nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. sausio 14 d. pareiškėjas bausmę atliko 20 būryje, kuriame buvo įrengta 5 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 4 unitazai bei 2 pisuarai (b. l. 14, 30, 31), kuriame pareiškėjo bausmės atlikimo metu buvo 80 ir 82 nuteistieji (b. l. 138), todėl ne visiškai atitiko aukščiau įvardintų teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas vertinamu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. taip pat gyveno 8 būryje, kur buvo kalinami 53 ir 54 nuteistieji. 2018 m. liepos 17 d. Pravieniškių PN-AK rašte Nr. 88-437 nurodyta, jog minėto būrio sanitariniame mazge buvo įrengta 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 unitazai bei 3 pisuarai (b. l. 31, 138) ir tai atitiko normose numatytus reikalavimus.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. liepos 12 d., bausmę atliko18 būryje, kuriame buvo įrengta 4 praustuvės, 4 dušo galvutės, 7 klozetai (b. l. 14, 30, 31) ir kuriame pareiškėjo bausmės atlikimo metu buvo 15 nuteistųjų (b. l. 138), todėl normose numatytų reikalavimų atsakovės atstovas nepažeidė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, kas yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (žr. LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Nors pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl to, kad jis gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamai aprūpintas kietuoju inventoriumi bei baldais, taip pat grindų šluostėmis, tačiau šiems pareiškėjo teiginiams paneigti Pravieniškių PN-AK į bylą pateikė 2018 m. liepos 17 d. pažymą Nr. 88-437, kurioje nurodyta, kad patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas buvo aprūpintos pagal Aprūpinimo normų reikalavimus (b. l. 31-34). Pats pareiškėjas įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, nepateikė, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Atmestini pareiškėjo argumentai dėl skalbimo mašinos nebuvimo Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje, kadangi atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino aplinkybę, kad 2-ojo sektoriaus atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos (b. l. 24). Taip pat pareiškėjas nepagrįstai kėlė pretenzijas dėl lentynų knygoms ir dėžių daiktams susidėti nebuvimo, kadangi teisės aktai imperatyvo kalinimo įstaigoms aprūpinti minėtu inventoriumi nenumato.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 43 punktas numato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata buvo numatyta ir prieš tai galiojančioje higienos normoje.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Tai patvirtina ir Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame numatyta galimybė ir sąlygos naudotis asmeninės patalynės, drabužių skalbimo ar dezinfekcijos paslaugomis (b. l. 120-121).

Į bylą pateiktoje Pravieniškių PN-AK 2018 m. liepos 17 d. pažymoje Nr. 88-437 nurodyta, kad 2-ojo sektoriaus veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius drabužius bei viršutinius drabužius. Savo nuosavus drabužius nuteistieji gali skalbti ir džiovinti kartą per savaitę – dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku (b. l. 31-34). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam nesudarytų sąlygų naudotis asmeninių drabužių skalbimo ar džiovinimo paslaugomis yra bendro pobūdžio, jis nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su galimu jo teisių pažeidimu nesuteikiant galimybės skalbti ir džiovinti rūbus, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus ar administraciją dėl minėtos paslaugos suteikimo, o ši jo prašymo netenkino, todėl abstrakčių, įrodymais nepagrįstų aplinkybių pagrindu negalimas atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nesuteikiant asmeninių drabužių skalbimo ar džiovinimo paslaugų pareiškėjui konstatavimas.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus, nebuvo galimybės tinkamai nusiprausti po dušu, taip pat normaliai neveikė vandens maišytuvai, nebuvo guminių kilimėlių, prausiklių dozatorių, bei prausimosi priemonių.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, tačiau pažymi, kad dėl didelio nutiestųjų skaičiaus ne visada spėdavo pasinaudoti sanitariniais įrenginiais bei laukdavo eilėse. Bylos duomenimis pareiškėjas nesikreipė į atsakovės atstovą dėl nepatogumų naudojantis dušu. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl prausimosi laiko pratęsimo, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovės atstovas neturėjo pagrindo, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kėlęs pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų, dėl netinkamai veikiančių vandens maišytuvų, nesureguliuotos vandens temperatūros. Pareiškėjas skunde nedetalizavo aplinkybių dėl dušinėje netinkamai veikiančių vandens maišytuvų, t. y. nenurodė konkrečių gedimų (pažeidimų) atvejų, nenurodė, ar dėl maišytuvų gedimų kreipėsi į atsakovės atstovą ir pan., o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK veiksmų neteisėtumą. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo šie argumentai atmetami.

Byloje esanti Pravieniškių PN-AK 2018 m. liepos 17 d. pažyma Nr. 88-437 paneigia pareiškėjo argumentus, kad dušinėse prie dušų nėra kilimėlių bei skysto muilo dozatorių, kad neišduodamos patalpų dezinfekavimo-valymo priemonės (b. l. 31-33, 66-96, 148).

Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 17 d. pažyma Nr. 88-569 paneigia pareiškėjo argumentus, jog skysto muilo dozatoriai buvo tušti (b. l. 148).

Pareiškėjas minėjo, kad baldai seni, suklypę, be detalių, patalpos neremontuotos, nėra gesinimo priemonių gaisro metu.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamų naudojimui baldų, neremontuotų patalpų. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečios patalpos buvo neremontuotos, kokiose konkrečiose gyvenamosiose patalpose baldai buvo netinkamos kokybės. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas nesiejo su konkrečiais jo teisių pažeidimų atvejais, nepagrindė jų jokiais galimais pateikti įrodymais, taip pat nepagrindė nurodytų pažeidimų jam padarytų neigiamų pasekmių jo sveikatai (t. y. nepateikė kreipimųsi į medikus dėl sveikatos negalavimų ir pan.), byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl minėtų pažeidimų atsakovės atstovui, kreipimųsi į Visuomenės sveikatos centrą ar kitas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė dėl nurodytų pažeidimų negalima.

Pareiškėjas skunde teigė, kad pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų (nėra gesinimo priemonių, nėra atsarginių išėjimų, nėra dūmų detektorių). Nors bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK Nr. 8, 9, 18 ir 20 būriuose papildomų evakuacinių išėjimų nėra, taip pat nėra ir gesintuvų, nes nuteistieji juos gadina, ir jie laikomi Kontrolės ir praleidimo punktuose (b. l. 31-34), tačiau atsakovės atstovas nurodė, jog vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223 „Dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 64 „Dėl bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir kai kurių priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų pripažinimo netekusiais galios pakeitimo“. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje (b. l. 138, 148). Pažymėtina, jog pareiškėjui tik darant prielaidą, kad priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas galėjo sukelti jam nepatogumus ir neindividualizavus, kuo konkrečiai pasireiškė priešgaisrinės saugos reikalavimų galimo nesilaikymo jam sukelta žala, nepateikus žalos fakto galimybę patvirtinančių įrodymų, teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad nurodytos aplinkybės sukėlė jam perteklinius nepatogumus, todėl šie pareiškėjo argumentai, nesant duomenų apie patį žalos padarymo faktą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad neįrengtas poilsio kambarys, neįrengtos rūbų, batų džiovyklos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.). Atsakovės atstovas pateikė duomenis iš kurių matyti, kad Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti (b. l. 31-34), taip pat atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nėra įrengta avalynės džiovykla, todėl šie pažeidimai pripažintini nustatytais.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose buvimu.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punkte.

Į bylą pateikti duomenys Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalų kopijos, darbų atlikimo aktai patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK vykdomas buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimas (b. l. 39-42, 43-62, 149-160). Taigi, teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis siejamomis su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nedezinfekuojamų patalpų bei parazitų buvimo atmestini kaip neįrodyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl šiukšlių konteinerio netinkamo įrengimo.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2-ame sektoriuje visi šiukšlių konteineriai yra įrengti 12 m – 18 m atstumu nuo kalinimo įstaigos būrių, taip pat matyti, kad kartą per savaitę šiukšlių konteineriai yra dezinfekuojami (b. l. 31-34, 101). Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Atsakovės atstovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, jog gyvenamosiose patalpose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas būtų buvę termometrai, laikrodžiai, kas iš esmės leistų konstatuoti šiuo aspektu Aprūpinimo normų pažeidimą, tačiau į bylą nepateikta jokių duomenų, kad dėl laikrodžio ar termometro nebuvimo būtų buvę sukelti pareiškėjui nepatogumai, pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją, o šie nereagavę į jo nurodytus pažeidimus, todėl jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl laikrodžio ir termometro nebuvimo negali būti pripažinti pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovės atstovas paneigė pareiškėjo teiginius, kad pataisos namų 2-ame sektoriuje nebuvo bibliotekos, nurodydamas, jog biblioteka yra ir ja nuteistieji gali naudotis dienotvarkėje nustatytu laisvu laiku (b. l. 139, 143).

Pareiškėjas nurodė, kad nuteistieji nakčiai yra užrakinami gyvenamosiose patalpose, tačiau esant reikalui negali išsikviesti pareigūnų, kadangi nėra įrengtų jokių pareigūnų iškvietimo priemonių.

Atsakovės atstovas nurodė, jog nuteistieji pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ straipsnį užrakinami laikantis reikalavimų, iš kurių vienas reikalavimas, kad nuteistieji turėtų galimybę išsikviesti kalinimo įstaigos pareigūnus (b. l. 143). Duomenų, kad Pravieniškių PN-AK būtų užtikrinusi galimybę nuteistiesiems esant reikalui išsikviesti pareigūnus, byloje nėra, todėl šis pažeidimas laikytinas nustatytu.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti dvasines kančias, papildomus nepatogumus, išgyvenimus, jautė pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą, tačiau įrodymų, jog būdamas Pravieniškių PN-AK jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė. Kaip aukščiau minėta, byloje nėra duomenų patvirtinančių faktą, jog pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti ar įtakoti blogos gyvenimo sąlygos (b. l. 28). Pats pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė (b. l. 29). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgiant į išdėstyta, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. dėl gyvenamojo ploto trūkumo, dėl poilsio kambario, avalynės džiovyklos nebuvimo, dėl prausyklose trūkusio inventoriaus pareiškėjui atliekant bausmę 20 būryje, dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų nebuvimo, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. E. R. patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala), atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2434-492/2017), kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 4 200 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 4 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas