Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mintaka“ atskirąjį skundą bei pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ atskirąjį skundą bei pagal uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių stumbro odos“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria patvirtinti ir atidėti tvirtinti finansiniai reikalavimai, atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių stumbras“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas patvirtino tik pateiktus ir neginčijamus finansinius reikalavimus. Teismas nutartyje nurodė, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymai, atidėti dalies finansinių reikalavimų tvirtinimą iki bus išspręsti teisminiai ginčai dėl jų, tenkintini ir AB banko „Snoras“ finansinio reikalavimo 129 238,74 Lt sumai, UAB „Šiaulių stumbro odos“ finansinio reikalavimo 15 610 362,80 Lt sumai svarstymas atidėtinas iki bus priimti sprendimai kitose civilinėse bylose. Teismas atidėjo UAB „Mintaka“ VšĮ „Tautvilos inovacija“ finansinio reikalavimo pagrįstumo svarstymą iki bus išspręstas LR Finansų ministerijos ieškinio priėmimo klausimas. Teismas atmetė UAB „Mintaka“ ir UAB „Šiaulių vandenys“ prašymą atidėti AB bankas „Snoras“ finansinio reikalavimo 12 101 006,42 Lt sumai nagrinėjimą, nes šalys prašymą grindė prielaidomis apie galimą banko įsiskolinimą bankrutuojančiai įmonei, bet nepateikė įrodymų. Administratorius pateikė pakankamus įrodymus patvirtinančius finansinio reikalavimo buvimą, todėl AB banko „Snoras“ finansinis reikalavimas 12 101 006,42 lt sumoje yra pagrįstas ir tvirtintinas. Teismas patenkino administratoriaus prašymą netvirtinti CHEMIPAL s.r.i. INDUSTIA CHIMICA dalies II etapo pateikto finansinio reikalavimo 2 158,40 Lt sumai ir MRTPOL Jerzy Brzozowski dalies II etapo pateikto finansinio reikalavimo 6 736,40 lt sumai, nes kreditoriai buvo informuoti dėl finansinių reikalavimų tikslinimo ir nepateikė atsakymo.

Dėl AB bankas „Snoras“ finansinio reikalavimo. Teismas tenkindamas administratoriaus prašymą ir atmesdamas apeliantų argumentus rėmėsi aplinkybe, kad apeliantai nepateikė įrodymų patvirtinančių jų teiginius. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad bankroto bylose teismas turi būti aktyvus ir privalo pats išsireikalauti įrodymus. Teismas nebuvo aktyvus. Apeliantas pateikė eilę prašymų teismui dėl įrodymų išreikalavimo, kurie svarbūs tiek nustatant bankroto priežastis, tiek nustatant reikalavimų pagrįstumą. Tačiau teismas nebūdamas aktyvus daugumą apelianto prašymų atmetė, o dalies iš viso nesvarstė. Todėl darytina išvada, kad teismas nesiekė visapusiškai išaiškinti bylos aplinkybių.

Atsakovas BAB „Šiaulių stumbras“, AB bankas „Snoras“ ir UAB „Šiaulių stumbro odos“ yra susijusios bendrovės. Nuo 2003 m. rugsėjo 9 d. iki bankroto bylos iškėlimo atsakovą valdė AB bankas „Snoras“ darbuotojai: susirinkimuose turėjo kontrolinį 56 procentų akcijų paketą ir sudarė bendrovės valdybą. Todėl AB bankas „Snoras“ yra patronuojanti atsakovo bendrovė (ABĮ 5 str. 1 ir 4 d. d.) arba kontroliuojanti bendrovė (Vertybinių popierių rinkos įstatymo 2 str. 13 d.). AB bankas „Snoras“, sąmoningai blogai valdydamas padarė žalą atsakovui sudarydamas 2203 m. spalio 16 d. Rangos (žaliavų) perdirbimo sutartimi perkėlė atsakovo pelną bei atsakovo turtą į UAB „Šiaulių stumbro odos“, o reikalavimo teises į 3,5 mln. litų skolą perleido UAB „Šiaulių stumbro odos“.

Administratorius privalo ginčyti nepagrįstus reikalavimus administruojamai bendrovei, tačiau administratorius yra lojalus AB bankas „Snoras“ ir UAB „Šiaulių stumbro odos“ bei nevykdo ABĮ nustatytų pareigų. Apeliantas buvo pateikęs prašymą ex officio įvertinti administratoriaus tinkamumą vykdyti pareigas, tačiau teismas nurodytų aplinkybių nesiaiškino ir netyrė. Šios aplinkybės paaiškina, kodėl administratorius teikė tvirtinti AB bankas „Snoras“ nepagrįstą finansinį reikalavimą nereikalaudamas atlyginti bendrovei padarytą žalą. Pažymėtina, kad 2006 m. kovo 14 d. Šiaulių apygardos prokuratūra kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl minėtos Rangos (žaliavų) perdirbimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kuriame be kita ko konstatuot, jog administratorius nevykdo savo pareigų, nes neginčija sudarytų žalingų sandorių. Be to yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamo bankroto bei prijungta ikiteisminio tyrimo byla pagal BK 208 straipsnio 2 dalį (dėl skolininko nesąžiningumo). Taip pat dar yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl turto iššvaistymo atsakovo atžvilgiu. Todėl galima pagrįstai teigti, kad teismas galėjo tvirtinti finansinius reikalavimus tik nustatęs: ar atsakovas mokėjo AB bankas „Snoras“ leistino dydžio palūkanas ir delspinigius; ar bankrotas tyčinis ar ne.

Dėl UAB „Mintaka“ ir VšĮ „Tautvilos inovacija“ finansinių reikalavimų. Teismas nepagrįstai netvirtino minėtų finansinių reikalavimų, nes rėmėsi tik niekuo neįrodytais AB bankas „Snoras“ teiginiais, kad yra pateiktas ieškinys dėl apelianto finansinių reikalavimų pagrindo nuginčijimo. Teismas priimdamas nutartį gali remtis tik byloje esančiais įrodymais, todėl ši nutarties dalis naikintina. Be to pažymėtina, kad net ir patenkinus Finansų ministerijos ieškinį, BUAB „Šiaulių stumbras“ būtų įpareigotas grąžinti paskolą, todėl iš esmės UAB „Mintaka“ ir VšĮ „Tautvilos inovacija“ finansinių reikalavimų dydžiams ieškinys įtakos negali turėti.

Dėl kreditoriaus teisės pateikti atskirąjį skundą. Teismas priėmė UAB „Mintaka“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nutarties dalies, kuria buvo patvirtinti UAB „Šiaulių stumbro odos“ ir AB banko „Snoras“ finansiniai reikalavimai. Teismas, tenkino atskirąjį skundą ir nutartimi pasinaikino savo 2006 m. vasario 3 d. nutartį, tuo pažeidė ĮBĮ 21 ir 26 straipsnius, nes įstatymas nesuteikia teisės kreditoriui ginčyti kitų kreditorių finansinių reikalavimų. Dėl pažeidimų tvirtinant finansinius reikalavimus. Teismas atidėdamas apelianto finansinio reikalavimo tvirtinimą pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktą ir 26 straipsnio nuostatas. Administratorius pateikė apelianto finansinius reikalavimus tvirtinti teismui pagal turimus duomenis. Administratorius neprašė atidėti apelianto finansinio reikalavimo tvirtinimo, teismas turi teisę arba patvirtinti, arba atsisakyti patvirtinti finansinius reikalavimus (ĮBĮ 26 str.), todėl laikytina, kad teismas pažeidė ĮBĮ 26 straipsnio nuostatas ir išėjo už reikalavimo ribų (CPK 265 str. 2 d.). Dėl kitų pažeidimų. ĮBĮ 26 straipsnis nenumato galimybės atidėti finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimo iki bus išnagrinėtos kitos bylos. Tuo labiau, kad pagal prokuratūros ieškinį ginčijama sutartis nėra pripažinta niekine (nėra pateikta teismo sprendimo) todėl teiginiai neįrodyti įstatymų nustatyta tvarka. Finansinis apelianto reikalavimas grindžiamas ne ginčijama rangos sutartimi, bet reikalavimo perleidimo sutartimis, kurios nenuginčytos ir nėra ginčijamos. Todėl teismas, netvirtindamas šio apelianto finansinių reikalavimų bent iš dalies pažeidė kreditoriaus teises.

Motyvuojamoji dalis

UAB „Mintaka“ atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

UAB „Šiaulių vandenys“ atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

UAB Šiaulių stumbro odos“ atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl apeliantų UAB „Mintaka“ ir UAB „Šiaulių vandenys“ atskirųjų.

Apeliantų UAB „Mintaka“ ir UAB „Šiaulių vandenys“ atskirųjų skundų reikalavimai ir motyvai iš esmės sutampa, todėl jie nagrinėjami kartu.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad administratorius pateikė prašymą dėl finansinių reikalavimų tvirtinimo (VI T., b.l. 62-76). Šiaulių apygardos teismas 2006 m. vasario 3 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių reikalavimus (VI T., b.l. 77-85). Ieškovas UAB „Mintaka“ pateikė atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nutarties dalies, kuria patvirtinti UAB „Šiaulių stumbro odos“ ir AB bankas „Snoras“ finansiniai reikalavimai (VI T., b.l. 87-89). Šiaulių apygardos teismas 2006 m. vasario 15 d. nutartimi teismas panaikino savo 2006 m. vasario 3 d. nutartį, kuria buvo patvirtinti bankrutuojančios įmonės finansiniai reikalavimai, ir nusprendė klausimą nagrinėti iš naujo (VI T., b.l. 101-102). Ta pačia nutartimi teismas įpareigojo administratorių pateikti teismui pažymą apie įmonės apskaitos dokumentus, pagrindžiančius UAB „Šiaulių stumbro odos“ ir AB banko „Snoras“ finansinius reikalavimus. Kreditorius AB bankas „Snoras“ pateikė patikslintus reikalavimus (VI T., b.l. 110-114). Šiaulių apygardos teismas 2006 m. kovo 16 d. nutartimi (VI T., b.l. 197-198) įpareigojo BAB „Šiaulių stumbras“ administratorių pateikti teismui AB bankas „Snoras“ finansinio reikalavimo paskaičiavimą ir visus šį finansinį reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Pastarojoje nutartyje teismas nurodė, „kad sprendimas byloje gali būti priimamas tik ištyrus naujus įrodymus, t.y. įvertinus AB banko „Snoras“ paskaičiuotų delspinigių ir palūkanų atitikimą įstatymo ir sutarčių nuostatoms“, todėl įpareigojo administratorių pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama 2006 m. balandžio 6 d. nutartimi patvirtino AB banko „Snoras“ reikalavimus, net ir negavęs teismo reikalautų dokumentų, t.y. neištyrus AB banko „Snoras“ paskaičiuotų delspinigių ir palūkanų atitikimą įstatymo ir sutarčių nuostatoms (VII T., b.l. 93-95).

Akcinių bendrovių įstatymo (2002-12-10 d. įstatymo redakcija, skelbta: Žin., 2002-12-27, Nr. 124-5628) 16 straipsnio 3 dalis nustatė, kad bendrovė turi teisę įstatymų nustatytais būdais skolintis iš savo akcininkų tiek juridinių, tiek ir fizinių asmenų. Bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų, neturi teisės įkeisti akcininkams savo turtą. Bendrovei skolinantis iš akcininko pagal paskolos sutartį, metinė paskolos palūkanų norma negali būti didesnė už praėjusį kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį, kurį „Valstybės žiniose“ skelbia Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Taigi, įstatymas imperatyviai draudžia bendrovei skolintis iš akcininko didesnėmis palūkanomis nei už praėjusį kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkis.

Ginčo, kad AB bankas „Snoras“, kaip akcininkas, yra suteikęs paskolą atsakovui, nėra. Minėta, kad teismas buvo įpareigojęs administratorių pateikti AB bankas „Snoras“ finansinio reikalavimo paskaičiavimą ir visus šį finansinį reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, leidžiančius įvertinti paskaičiuotų delspinigių ir palūkanų atitikimą įstatymo ir sutarties nuostatoms. Iš 1 priedo prie bylos (priedas Nr. 1 prie bylos Nr. B2-80-267106) matyti, kad administratorius pateikė 2006 m. kovo 22 d. raštą Nr. 06/411 sudarytą pagal kreditoriaus AB banko „Snoras“ pateiktus duomenis. Administratorius nenagrinėjo, neskaičiavo ir nepateikė sutikslinto AB banko „Snoras“ finansinio reikalavimo pagal įmonės finansinio apskaitos duomenis, kaip jį įpareigoja ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas. Be to, administratorius nepateikė faktiškai sumokėtų delspinigių ir palūkanų dydžius patvirtinančių įrodymų, kaip jį buvo įpareigojęs pirmosios instancijos teismas. Administratoriaus 1 priede pateikti dokumentai (Kredito sutartys, jų pakeitimai, papildymai, turto įkeitimo lakštai ir kt.) nurodo tik sutartą delspinigių ir palūkanų dydį, tačiau nepatvirtina faktiškai sumokėtų delspinigių ir palūkanų dydžio. Ši aplinkybė yra svarbi sprendžiant finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio klausimą. Nors pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs administratorių pateikti minėtus dokumentus, tačiau administratoriui jų nepateikus, teismas negalėjo daryti išvados, kad yra pateikti visi reikalavimus įrodantys dokumentai. Dėl šių aplinkybių apeliantai teisingai nurodo, jog negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė faktinio AB banko „Snoras“ finansinio reikalavimo ir jo dydžio, t.y. neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį dalyje dėl AB banko „Snoras“ finansinio reikalavimo patvirtinimo. Apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje esančius įrodymus, negali išnagrinėti bylos iš esmės, todėl nutartis šioje dalyje naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui spręsti AB banko „Snoras“ finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio klausimą (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą turi nustatyti kreditoriaus pateikiamo finansinio dydį, įvertinti jį pagal atsakovo turimus apskaitos dokumentus, nustatyti kreditoriui AB banko „Snoras“ faktiškai sumokėtų delspinigių ir palūkanų dydį bei jų atitikimą įstatymo ir sutarčių nuostatoms.

Apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai atidėjo UAB „Mintaka“ ir VšĮ „Tautvilos inovacija“ finansinių reikalavimų tvirtinimą, nes teismas gali remtis tik byloje esančiais įrodymais, be to, ieškinys finansinio reikalavimo dydžiui neturi įtakos, atsakovas vis vien lieka skolingas ginčo sumą. Šie argumentai nepagrįsti. Iš teismo posėdžio protokolo (VII T., b.l. 90) matyti, kad AB banko „Snoras“ atstovė informavo teismą, kad Šiaulių apygardos teisme yra gautas ieškinys, kuriame ginčijamas UAB „Mintaka“ finansinis reikalavimas. Teismas padarė pertrauką ir prie bylos prijungė ieškinio kopiją. Teismas bankroto bylose privalo būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas. Minėtą įrodymą (ieškinį) išreikalavo pats teismas CPK 179 str. 2 d.), todėl negalima teigti, kad byloje nėra įrodymų patvirtinančių ieškinio padavimo faktą. Kadangi pateiktame ieškinyje ginčijamos reikalavimų perleidimo sutartys, kurių pagrindu savo finansinius reikalavimus grindžia UAB „Mintaka“ ir VšĮ „Tautvilos inovacija“, t.y. ieškinyje nustatyti faktai turės įtakos sprendžiant finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą, ir nebuvo žinomos aplinkybės ar teismas priims pateiktą ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atidėjo finansinio reikalavimo svarstymo klausimą iki bus išspręstas ieškinio priėmimo klausimas. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas, atidėdamas UAB „Mintaka“ ir VšĮ „Tautvilos investicija“ finansinių reikalavimų tvirtinimą, įstatymo nuostatų nepažeidė. Apelianto nurodoma kita aplinkybė, kad nėra ginčijamas pats finansinis reikalavimas ir jo dydis, nereiškia, kad ginti ir disponuoti finansiniu reikalavimu gali bet kuris kitas asmuo. ĮBĮ išimtinai kreditoriui suteikia teisę disponuoti savo finansiniais reikalavimais, todėl kol nėra žinomas tikrasis kreditorius, ĮBĮ numatytų kreditoriaus teisių suteikimas kitam asmeniui, pažeistų tikrojo kreditoriaus interesus (ĮBĮ 21 str. 1 d. 1 p.; 26 str.).

Dėl UAB „Šiaulių stumbro odos“ atskirojo skundo.

Apeliantas nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai, pažeisdamas ĮBĮ 21 ir 26 straipsnių reikalavimus, 2006 m. vasario 15 d. nutartimi teismas panaikino savo 2006 m. vasario 3 d. nutartį, kuria buvo patvirtinti bankrutuojančios įmonės finansiniai reikalavimai, ir nusprendė klausimą nagrinėti iš naujo (VI T., b.l. 101-102). Apelianto teigimu teismas neturėjo pagrindo pagal UAB „Mintaka“ atskirąjį skundą panaikinti 2006 m. vasario 3 d. nutarties.

Apeliantas UAB „Šiaulių stumbro odos“ nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas 2006 m. vasario 15 d. nutartimi teismas neteisėtai panaikino savo 2006 m. vasario 3 d. nutartį, kuria buvo patvirtinti bankrutuojančios įmonės finansiniai reikalavimai, ir nusprendė klausimą nagrinėti iš naujo. T.y. apeliantas atskirajame skunde įrodinėja Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. nutarties, kuria panaikinta 2006 m. vasario 3 d. nutartis, nepagrįstumą. Šis atskirasis skundas yra pateiktas dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutarties, todėl apelianto nurodomos Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. nutarties nepagrįstumo aplinkybės nėra šios apeliacijos dalykas ir apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja (CPK 320 str.; 301 str.).

Apelianto teiginiai, kad teismas pažeidė ĮBĮ 26 straipsnį ir 11 straipsnio 3 dalies 10 punktą, nes nepatvirtino administratoriaus neginčijamo finansinio reikalavimo, nepagrįsti. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas įpareigoja administratorių pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus, sudaryti visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikti jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčyti nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Išimtinę teisę tvirtinti finansinius reikalavimus ir kreditorių sąrašą turi teismas (ĮBĮ 26 str.). Teismas bankroto byloje turi būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas. Teisingumą vykdo tik teismai vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principui (CPK 6 str.). Teismas yra laisvas priimdamas sprendimus, teismas tvirtina tik pagrįstus finansinius reikalavimus, dėl kurių teismui nekyla abejonių. Teismo teisės negali būti suvaržytos, todėl administratoriaus pateiktas sąrašas neįpareigoja teismo bet kokiomis aplinkybėmis tvirtinti visą neginčijamą sąrašą ir nereiškia, jog teismas išėjo už pareikštų reikalavimų ribų (CPK 26 str. 1, 4, 5 d.d.). Dėl šių aplinkybių apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas nurodo, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo atidėti bylos nagrinėjimo, nes to nenumato ĮBĮ. Pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, ši norma nustato ĮBĮ ir CPK normų kolizijos sprendimą, kur specialiosios normos (ĮBĮ) turi pirmenybę prieš bendrąsias normas (CPK), nagrinėjant bankroto bylas. Tuo pačiu ši norma įtvirtina ir taisyklę, kad jei tam tikrų atvejų nereglamentuoja ĮBĮ normos, tai turi būti taikomos CPK normos, t.y. CPK taikomas visais atvejais, išskyrus atvejus sureglamentuotus ĮBĮ. ĮBĮ nereglamentuoja proceso, kaip teismas turi elgtis, kai aplinkybės, esančios svarbios finansinio reikalavimo patvirtinimui, yra nustatinėjamos kitoje civilinėje byloje, todėl tokiais atvejais turi būti taikomas CPK. Iš ieškinio matyti, kad civilinėje byloje Nr. 2-259-267/2006 yra ginčijama 2003 m. spalio 16 d. Rangos (žaliavų perdirbimo) sutartis Nr. 0001/2003 sudaryta tarp UAB „Šiaulių stumbro odos“ ir AB „Šiaulių stumbras“ ir jos pagrindu ginčijamas 15 610 362,80 Lt AB „Šiaulių stumbras“ įsiskolinimas UAB „Šiaulių stumbro odos“. Tarp bylų yra prejudicinis ryšys, nes kitoje byloje nuginčijus atsakovo įsiskolinimą UAB „Šiaulių stumbro odos“ išnyktų pagrindas finansinio reikalavimo tvirtinimui. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą atidėti bylos dalies dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo nagrinėjimą iki sprendimo priėmimo kitoje civilinėje byloje. Be to, kitoje civilinėje byloje ginčijamas visas apelianto finansinis reikalavimas, todėl apelianto teiginys, kad teismas galėjo nagrinėti bent dalį finansinio reikalavimo, yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas patvirtino AB banko „Snoras“ finansinius reikalavimus, nepagrįsta, todėl yra neteisėta ir naikintina. Bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme ir šioje dalyje byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Likusi nutarties dalis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 28 d. nutarties dalį, kuria patvirtinti AB bankas „Snoras“ finansiniai reikalavimai panaikinti ir grąžinti pirmosios instancijos teismui klausimą nagrinėti iš naujo.

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.