- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-10
- Bylos Nr.
- I-8283-580/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02738-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Mefodija Povilaitienė, Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mefodijos Povilaitienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. S. prašo: 1) priteisti neteisėtai pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnį išskaičiuotą 3 206,45 Lt pensijos dalį; 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-04-30 sprendimo dalį dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.
Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu J. S. buvo paskirta 604,04 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjui nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 kiekvieną mėnesį buvo pervedama sumažinta pensija. Taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, J. S. iki 2013-12-31 nebuvo išmokėta 3 206,45 Lt.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Tvirtina, kad valstybinės pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį suvaržė pareiškėjo konstitucinę teisę gauti valstybinę pensiją, nepaisant to, kad dirbo tam tikrą darbą ir ši teisė turi būti ginama.
J. S. pažymėjo, kad skundžia kompetentingos valstybės institucijos veiksmus ir skundo padavimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą dienos t. y., 2010 m. vasario mėnesio, kai gavo pirmą sumažintą pensiją. Nurodė, kad termino praleidimui turėjo įtakos neaiškus, dviprasmiškas atsakovo elgesys. Pareiškėjas buvo klaidinamas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo perspektyvų ir terminų, tikėjosi, kad valstybė išspęs šį klausimą, nustatys neišmokėtos valstybinės pensijos dalies kompensavimo klausimą, tačiau, praėjus dviems metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo, valstybinių pensijų kompensavimo tvarka nėra nustatyta. Aplinkybė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, J. S. paaiškėjo tik iš Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo, nuo kurio paskelbimo dar nepraėjo treji metai. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimą t. y. reglamentuoja visiškai kitus teisinius santykius.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl, nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, pareiškėjas neturėjo galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Kadangi iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010-04-20 sprendimu, 2010-06-29 nutarimu ir 2012-02-06 nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.
Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą arba administracinę bylą nutraukti, neatnaujinus termino skundui paduoti. Paaiškino, kad J. S. apie pensijos mažinimą dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. balandžio mėnesį, kai jam pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta pensija už kovo mėnesį, taigi praleido terminą reikalavimui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pateikti.
Vidaus reikalų ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Atsakovas pagal 2012-06-30 Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012-09-01 Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaiko, o pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas.
Atsakovų nuomone, pareiškėjo argumentai dėl praleisto kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo net iki 2014-06-17, t. y, praėjus daugiau kaip 3 metams kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, o jo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo. Be to, priėmus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą, ginčui aktualių teisės nuostatų prieštaravimas Konstitucijai buvo plačiai aptarinėjimas įvairiomis viešomis priemonėmis, iš kurių pareiškėjas turėjo suprasti su tuo susijusias pasekmes ir per tam tikrą terminą turėjo galimybę kreiptis į teismą, tačiau nesikreipė, delsė tai padaryti.
Mano, kad nėra pagrindo tenkinti J. S. skundą, nes jis neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus privalėjo ar privalo veikti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2010-12-06 sprendimu Nr. 11SP-3186 pareiškėjui nuo 2010-11-01 buvo paskirta 604,04 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 16 metų, 1 mėnesio ir 14 dienų tarnybą (b. l. 14). J. S. su 2014-04-07 prašymu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą ir prašė informuoti, kokiais įstatymais vadovaujantis buvo sumažinta jam priskaičiuota pensija, kokiu metodu ji apskaičiuojama nuo 2010 m. sausio mėnesio, nurodyti, kodėl Vyriausybės 2009-12-03 nutarime Nr. 1583 nustatyta valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarka bei kokia pinigų suma kiekvieną mėnesį nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 nebuvo sumokama, kadangi pareiškėjas tuo laikotarpiu dirbo. J. S. taip pat prašė išmokėti neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 15–16). Vidaus reikalų ministerija 2014-04-30 sprendime Nr. 1D-3316(11) „Dėl pažymos“ paaiškino pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą. Šiame sprendime taip pat pažymėta, kad Laikinasis įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenustato, o Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią nepriemoką (b. l. 5–6).
1994-12-13 priimto Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija. Seimas 2009-12-09 priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl, nustačius tokį teisinį reguliavimą, buvo sumažintos, be kita ko, ir valstybinės bei valstybinės socialinio draudimo pensijos. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011-12-31, o kai kurioms socialinėms išmokoms, iš jų ir valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2013-12-31. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas, pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Nuo 2010-01-01 įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.
2010-02-11 įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2010-03-01, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis buvo pakeista ir nustatyta, kad patikslinant, kad draudžiamųjų pajamų nustatymo momentą, kad kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.
Nuo 2010-12-01 įsigaliojusioje 2010-10-26 įstatymu Nr. IX-1072 priimtoje Laikinojo įstatymo 5 straipsnio redakcijoje nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012-09-01 neteko galios.
Nurodyto teisinio reglamentavimo analizė rodo, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuotos (sumažintos), atsižvelgiant į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą, ir tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ir tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama nuo 5 iki 20 procentų (didėjant išmokų sumai, jis didėja).
Nagrinėjamu atveju nuo 2010-03-01 iki 2012-08-31 pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą, atsižvelgiant į jo turimų draudžiamųjų pajamų dydį (b. l. 19).
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010-02-11 redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010-10-26 redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012-09-21.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009-12-09 redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (ekonomikos krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir tiek, kiek būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas vertybes; tačiau net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.
Valstybinių pensijų mažinimas, ignoruojant Konstitucinio Teismo nutarimus, pažeidžia teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir saugumą. Didelis pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas, dirbantis tam tikrą darbą, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, pensiją sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį daugiau nei valstybines pensijas gaunantiems, bet nedirbantiems asmenims, iš esmės buvo diskriminuotas asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tačiau nedirbančių, atžvilgiu vien dėl to, kad dirba tam tikrą darbą. Remdamasis išdėstytu reguliavimu, teismas daro išvadą, kad pensijos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo mažintos neteisėtai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Nuo 2013-01-01 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėta, kad asmuo į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos turi kreiptis per 3 metus. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Darytina išvada, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.
Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte įtvirtinta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. balandžio mėnesį. Iš Vidaus reikalų ministerijos pateiktų duomenų matyti, jog J. S. atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš Vidaus reikalų ministerijos veiksmų, o būtent – iš už 2010 m. balandžio mėnesį išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo J. S. kreipėsi tik su 2014-05-14 skundu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Pareiškėjas žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad jo pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. J. S. akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.
J. S. pažymėjo, buvo klaidinamas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo perspektyvų ir terminų, tikėjosi, kad valstybė išspęs šį klausimą, nustatys neišmokėtos valstybinės pensijos dalies kompensavimo klausimą. Aplinkybė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjui paaiškėjo tik iš Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo. Be to, trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, J. S. neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Kadangi iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.
Teismas pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pirmiausia reikia pažymėti, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Iš tiesų viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Pažymėtina ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).
Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo praktikoje ieškinio senaties diena laikoma diena, kurią asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, o ne ta, kurią asmens teisės pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu (2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2013-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013, 2012-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-174/2012 ir kt.). Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje paskelbtas 2012-02-06, o leidinyje „Valstybės žinios“ – 2012-09-21. Taigi, nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą iki pareiškėjo kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 2 metai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad, valstybines pensijas gavę asmenys buvo patekę į ekstraordinarią padėtį, kuri sudaro pagrindą atnaujinti kreipimosi į teismą terminus. Kadangi administracinėse bylose priimtose nutartyse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014-02-12 nutartis Nr. AS143-219/2014) priežastys vertinamos ne individualiai, o atsižvelgiant į bendrą teisinio reguliavimo šioje srityje padėtį, tai teismas Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostata teisingumo ir protingumo kriterijų pagrindu atnaujinti praleistą terminą.
Iš Sveikatos priežiūros tarybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014-04-23 pažymos Nr. 11DP(P)-2327 matyti, kad taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo sumažinta, tačiau vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Taigi, J. S. nuo 2010-03-01 iki 2012-08-31 susidarė 3 206,45 Lt nepriemoka (turėjo būti išmokėta 14 504,15 Lt, tačiau išmokėta tik 11 297,70 Lt). Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012-09-01, todėl už rugsėjo mėnesį pareiškėjui išmokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nesumažinta pensija.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-07-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes pastaroji teisėtai taikė iki 2010-11-16 galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgęs į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad J. S. už nuo 2010 m. kovo mėnesį iki 2012 m. rugsėjo mėnesio neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 3 206,45 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės.
Byloje spręstinas klausimas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01, nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A12-219-2004 (Administracinių teismų praktika, Nr. 5, 2004 m.). Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.
Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintiems įstatymams taikyti reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad, žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo sprendimas dėl pensijos ribojimo yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.
Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos sprendimo dalį dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Kaip jau minėta, šiame sprendime atsakovas pažymėjo, kad prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą. Vidaus reikalų ministerijos 2014-04-30 sprendime Nr. 1D-3316(11) taip pat pažymėta, kad Laikinasis įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenustato, o Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią nepriemoką. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai negrąžina pareiškėjui pensijos, sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vidaus reikalų ministerijos rėmimasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi yra nepagrįstas, kadangi valstybinių pensijų klausimais kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis specialiais įstatymais – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei kitais pagal analogiją taikomais pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimus reguliuojančiais įstatymais. Prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-04-30 sprendimo Nr. 1D-3316(11) „Dėl pažymos“ dalis, kurioje nuspręsta prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nenagrinėti, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Skundą tenkinti.
Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-04-30 sprendimo Nr. 1D-3316(11) „Dėl pažymos“ dalį, kurioje nuspręsta nenagrinėti J. S. prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo.
Priteisti J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 3 206,45 (tris tūkstančius du šimtus šešis litus ir keturiasdešimt penkis centus (928 Eur (devynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus)) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.