Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos D. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Širvintų rajono apylinkės teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja D. Š. patikslintame skunde prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d., neišmokėtą darbo užmokestį – 93 785,56 Lt.

Patikslintame skunde (b. l. 111–112) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. birželio 17 d. dekretu (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 25 d. dekretu (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. liepos 11 d. dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirta Širvintų rajono apylinkės teismo pirmininke. 2006 birželio 22 d. Vilniaus apygardos teismo pirmininko įsakymu Nr. P–226, nuo 2006 birželio 25 d. iki 2007 m. liepos 10 d., pareiškėjai buvo pavesta laikinai eiti Širvintų rajono apylinkės teismo pirmininkės pareigas.

Iki 2000 m. sausio 1 d. pareiškėja gaudavo 1997 m. birželio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „ Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatyto dydžio atlyginimą, taikant koeficientą 2,5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 šis koeficientas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo sumažintas iki 1,75. Pareiškėja paaiškino, kad koeficiento mažinimas turėjo būti taikomas laikinai, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimus bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ar kitas socialines garantijas yra vertinami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą.

Nuo 2003 m. birželio mėnesio, finansinei ir ekonominei padėčiai pagerėjus, pareiškėjai atlyginimas buvo toliau mokamas pagal 1999 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1494. Pareiškėja remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 liepos 12 d. nutarimu daro išvadą, kad atlyginimo nepadidinimas, pagerėjus valstybės finansinei ir ekonominei padėčiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovė su pareiškėjos patikslintu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 123–127) paaiškino, kad Lietuvos laisvosios rinkos institutas atlikęs ekonominę ir finansinę ekspertizę išvadoje konstatavo, kad 1999 m. pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis: „1999 metų valstybės finansų padėtis, įvertinant kitus ekonominius bei finansinius rodiklius, buvo labai artima valstybės nemokumui (angl. default)“. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 m., o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Mano, kad tai reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000 m. sausio 1 d.

Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo V skirsnio 3 straipsnyje konstatuota, kad „esant tokiai faktinei situacijai, kai dėl 1999 m. pabaigoje Lietuvoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties valstybės biudžete nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek jų reikėjo piniginėms kompensacijoms už išlikusį nekilnojamąjį turtą mokėti, ir kai 1999 m. pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui dar kurį laiką atsiliepė, Seimas galėjo priimti sprendimą pailginti terminus, iki kurių valstybė turi įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus sumokėti pinigines kompensacijas už išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimo III skirsnio 4 straipsnyje konstatuota: „Visuotinai žinoma, kad 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000-2001 metams; minėtos ekonominės-finansinės krizės neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Taigi tokiomis aplinkybėmis valstybės biudžetas (ir savivaldybių biudžetai) galėjo būti peržiūrimas, išlaidos (asignavimai) galėjo būti mažinamos“. Todėl dėl itin sunkios valstybės ekonominės-finansinės būklės buvimo 1999 metais ginčo šiuo atveju neturėtų kilti, o itin sunkios valstybės ekonominės-finansinės padėties trukmės padarytos išvados ekspertizės akte.

1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama 1999–2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu buvo pakeista 12 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimus, valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialines garantijas: panaikinti 2,5 karto atlyginimo didinimo koeficientai Mokestinių ginčų komisijai, Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei Specialiųjų tyrimo tarnybos pareigūnams, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nariams, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų pareigūnams (nutarimo 8, 10.1, 11, 12.1 punktai), sumažinti nuo 4 iki 2 atlyginimo padidinimo koeficientai specialistams-ekspertams (nutarimo 5 punktas), panaikinti iki 2 kartų atlyginimo koeficiento padidinimas Policijos departamento Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos ir jos padalinių pareigūnams (nutarimo 8 punktas), perpus sumažintas maksimalus priedas už ištarnautus vidaus reikalų ir valstybės saugumo sistemose metus (nutarimo 4 punktas). Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus: teisėjams, generaliniam prokurorui, valstybės kontrolieriui, valstybės saugumo departamento generaliniam direktoriui, vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių vyriausiajam vadui, Policijos departamento generaliniam komisarui, generalinio prokuroro pavaduotojams, generalinės prokuratūros departamentų, valdybų ir skyrių vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams bei Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiajam prokurorui ir jo pavaduotojams; apygardų prokuratūrų vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams; miestų ir rajonų apylinkių prokuratūrų vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams; Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojams, specialios paskirties įstaigų vadovams ir jų pavaduotojams, valdybų ir skyrių viršininkams bei jų pavaduotojams, Vidaus reikalų ministerijos centrinio aparato departamentų direktoriams ir jų pavaduotojams, Policijos departamento generalinio komisaro pavaduotojams, vyriausiesiems komisarams ir vyresniesiems komisarams - struktūrinių padalinių vadovams ir pavaduotojams, Tardymo departamento direktoriui ir jo pavaduotojams, miestų ir rajonų policijos komisariatų vadovams: vyriausiesiems komisarams, vyresniesiems komisarams, komisarams ir jų pavaduotojams, kriminalinės policijos (tarnybos) vadovams; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, grupių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) vadovams, teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų viršininkams, jų pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams; Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų pamainų viršininkams; Revizijų departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė minėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Kai kurie jų kreipėsi į teismus dėl nepagrįstai sumažintų atlyginimų; šiose bylose Konstitucinis Teismas sprendė, ar toks sumažinimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48, 94, 131 straipsniui (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 proc. priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžio 1999 m. gruodžio 1 d. protokole Nr. 52 nurodyta, kad lėšų taupymo srityje Lietuvos Respublikos Vyriausybė nusprendė sumažinti darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių. Valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti skirtingus darbo atlyginimo dydžius (Lietuvos Konstitucinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas), todėl vertinant, ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, atsižvelgtina į darbo užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas) mastus, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė siekė mažinti disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. 1999 m. gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1170,9 Lt, vidutinis teisėjo atlyginimas – 7784,2 Lt. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime (b. l. 118–119) nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerija, šioje administracinėje byloje yra įtraukta netinkama proceso šalimi. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kompetenciją nustato nuostatai, kurie patvirtinti 1998 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1088. Pagal teisės aktus Lietuvos Respublikos finansų ministerijai nėra suteikta teisė spręsti klausimų dėl teisėjų atlyginimų, jų mažinimo ar didinimo. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 126 straipsnyje nustatyta, kad teismai finansuojami iš valstybės biudžeto. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, o valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą organizuoja Lietuvos Respublikos finansų ministerija per Lietuvos Respublikos kredito įstaigą.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėja D. Š. palaikė patikslintą skundą.

Atsakovės atstovas su pareiškėjos patikslintu skundu nesutiko.

Skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šio svarbiausio teisės akto 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Vadinasi, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004–12–13 nutarimas).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šio įstatymo 4 str. 1 d. numato, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, šio straipsnio 4 d. nustato, kad administracinių bylų procesas vyksta pagal administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu. Minimo įstatymo 5 str. numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Šis administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjai sumažinto atlyginimo. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–06–24 nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997–06–30 nutarimas Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999–12–28 nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–06–30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, ir suformuota teismų praktika analogiškose bylose.

Lietuvos Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 11 punktu, 112 str. ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro teikimą bei Teisėjų tarybos patarimą iki 65 metų 1997–06–17 dekretu (duomenys neskelbtini) „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ D. Š. paskyrė Širvintų rajono apylinkės teismo teisėja ir šio teismo pirmininke (b. l. 6–7). Lietuvos Respublikos Prezidento 2001–06–25 dekretu (duomenys neskelbtini) „Dėl apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų skyrimo“ pareiškėja paskirta Širvintų rajono apylinkės teismo pirmininke naujai penkerių metų kadencijai (b. l. 8). Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2006–06–22 įsakymu Nr. P–226 „Dėl apylinkės teismo pirmininkės D. Š. “ jai pavesta laikinai eiti Širvintų rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, kol įstatymų nustatyta tvarka bus paskirtas šio rajono apylinkės teismo pirmininkas (b. l. 9). Lietuvos Respublikos Prezidentas 2007–07–11 dekretu (duomenys neskelbtini) „Dėl apylinkių teismų pirmininkų skyrimo“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 11 punktu, 112 str. 4 ir 5 dalimis bei atsižvelgdamas į Teisėjų tarybos pritarimą, Širvintų rajono apylinkės teismo teisėją D. Š. paskyrė Širvintų rajono apylinkės teismo pirmininke ( b .l. 10).

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai atlyginimas iki 1999–12–31 buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–06–24 nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997–06–30 nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, o nuo 2000–01–01 D. Š. atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999–12–28 nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–06–30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-08 sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Lietuvos Respublikos Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluotoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai suponuoja, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Minėtas Teismas 2006–03–28 nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti mažinami taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K–P–187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007–02–21 nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomenės organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos; Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.

Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995–12–06, 1999–12–21, 2001–07–12, 2006–03–28 nutarimuose ir 2000–01–12, 2006–08–08 sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–06–24 nutarimu Nr. 666 ir 1997–06–30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų.

Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, kad atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K–P–187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Taigi iš minėtos nutarties turinio matyti, kad sprendžiant šį ginčą yra svarbu nustatyti, ištirti ir įvertinti: 1) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999–12–28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis; 2) ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto; 3) ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs. Taip pat pabrėžta, jog tik šių juridinių faktų visetas leistų konstatuoti pareiškėjo atlyginimo sumažinimo teisėtumą.

Anksčiau minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pažymima, kad proporcingumo principas reikalauja, kad teisės aktais nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1–2, 6 dalis, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1997 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. VIII–547 redakcija), Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1998 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. VIII–949 redakcija), Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1999 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. VIII–1503 redakcija), Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. IX–89 redakcija) nuostatas ir paminėtų įstatymų turinio kontekste vertindamas atsakovo atsiliepime išdėstytus motyvus mano, kad atsakovo argumentai turėtų būti vertinami sistemiškai su visais šios bylos rašytiniais įrodymais, kas leistų teismui padaryti išsamias išvadas dėl byloje reikšmingų aplinkybių.

Analogiškoje byloje Nr. 2A–3/2008 Lietuvos apeliacinis teismas 2007–11–22 nutartimi paskyrė Lietuvos laisvosios rinkos institutui atlikti ekonomikos ir finansų ekspertizę. Atsakovės atstovė, teikdama atsiliepimą, kartu teismui pateikė ir šį ekspertizės aktą (b. l. 27–98). Šiame akte aptartos sąvokos, kurios reikšmingos sprendžiant šį ginčą, t. y. ekonominė padėtis valstybėje, pasak ekspertų, suprantama kaip rinkos dalyvių padėtis, o finansinė padėtis – kaip valstybės finansų padėtis. Galimos įvairios finansinės ir ekonominės padėties variacijos bei santykis – net esant gerai ekonominei padėčiai finansinė padėtis gali būti bloga arba gera ir, atvirkščiai, bloga finansinė padėtis pati savaime nesuponuoja ekonominės padėties buvimo bloga, be to, abi jos gali būti tiek bloga, tiek gera.

Iš ekspertizės akto matyti, kad BVP yra bendriausias šalies ekonomikos būklės atspindys – augant ekonomikai, kai sukuriama daugiau pridėtinės vertės, kyla ir BVP, ir atvirkščiai. BVP gali būti vertinamas buvusiomis to meto kainomis arba palyginamosiomis tam tikro bazinio laikotarpio kainomis. Nuo 1995 m. iki 1998 m. realus BVP kilo vidutiniškai po 7 procentus kasmet, tuo tarpu 1999 buvo užfiksuotas 1,5 procento BVP sumažėjimas. Nuo 2000 m. iki 2006 m. realus BVP vėl tolygiai augo, vidutiniškai po 7,2 procento kasmet. Taip pat šis rodiklis parodo, kad 1999 m. buvo sukurta daugiau gėrybių, tad padėtis buvo geresnė nei 1997 m. 1999 m. buvo net du neigiamo BVP augimo ketvirčiai, nors jie ir nesekė vienas paskui kitą, bet parodo, kad 1999 m. Lietuvoje buvo trumpalaikės recesijos požymių ir padėtis 1999 metais buvo blogesnė už 1997 m., kuriais BVP augimas buvo stabilesnis. Listinguojamų akcijų indeksas nurodo, kad ekonominė padėtis pablogėjo 1997 m. antroje pusėje, 1999 m. buvo blogesnė nei 1997 m., ir pagerėjo 2003 m. pabaigoje. Pridėtinės vertės rodiklis rodo pridėtinės vertės nežymų sumažėjimą 1999 m. ir kartu su kitų rodiklių pablogėjimu rodo ekonominės padėties pablogėjimą 1999 m. 2002 metais pridėtinės vertės apimtys pasiekė prieškrizinį lygį. 1999 m. buvo sukurta daugiau nominalios pridėtinės vertės, nei 1997 m., tačiau, įvertinus tuo metu buvusią infliaciją padėtis abejais laikotarpiais iš esmės laikytina tokia pačia. 1998 m. apyvarta augo 13 proc., tuo tarpu 1999 metais apyvarta smuko 5 proc. 2000–2005 m. apyvarta augo kasmet vidutiniškai po 12,8 proc., ekonominė padėtis 1999 m. buvo geresnė nei 1997 m. remiantis šiuo rodikliu, padėtis pablogėjo 1999 m., pagerėjo 2000 m. 1996–1998 m. bendrasis pelnas augo vidutiniškai po 37,6 proc., 1999 m. smuko beveik 3 proc., o 2000–2005 m. augo vidutiniškai po 17,4 proc. rodiklis pablogėjo 1999 m., pagerėjo 2000 m., o padėtis 1999 m. buvo geresnė nei 1997 m. Iki 1999 m. kilusi, eksportuojamų prekių ir paslaugų vertės suma nukrito net 15 proc., vėliau eksportas kasmet kilo vidutiniškai po 19,9 proc. iki 2006 m., eksporto augimas sulėtėjo dar 1998 m., kai eksportas išaugo vos 1,1 proc., pagal eksporto apimtis, padėtis 1999 m. buvo blogesnė nei 1997 m.. 1998 m. buvo vienaženklis importo augimas (6,8 proc.), o 1999 m. jis nukrito net 13,7 proc. Nuo 2000 m. importas tolygiai augo vidutiniškai po 16,5 proc. per metus iki 2006 m. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis absoliučia suma sumažėjo 2000 m., ir atsistatė 2002 m. Pablogėjus ekonominei būklei, darbo užmokestis krenta ne iš karto, todėl vertinant laiko tarpą, padėtis pablogėjo 1999 m., pagerėjo 2001 m., 1999 m. padėtis buvo geresnė nei 1997 m. Minimalaus gyvenimo lygio dydis indikuoja, kad padėtis pablogėjo 1999 m. ir neatsirado poreikio arba galimybių keisti šį administraciškai nustatomą dydį bei kad padėtis 1999 m. buvo blogesnė nei 1997 m., kadangi 1999 m. MGL nebuvo pakeltas. Įregistruotų ir išregistruotų įmonių rodikliai byloja, kad nagrinėjamu laikotarpiu buvo abiejų rodiklių mažėjimo tendencija, kuri tęsiasi iki šiol. Blogos ekonominės padėties šie rodikliai tiesiogiai nerodo, o 1999 m. buvo įregistruota mažiau įmonių nei 1997 m. Vidutinis metinis bedarbių skaičius rodo, kad padėtis pablogėjo 1999 m., o ikikrizinį dydį pasiekė 2004 m. Kreditorinių įsiskolinimų rodiklis rodo, kad padėtis pablogėjo 1999 m. ir stabilizavosi ties 40 procentų lygiu, todėl neįmanoma nurodyti padėties pagerėjimo. Debitorinių įsiskolinimų ir apyvartos santykis pablogėjo 1997 m. ir stabilizavosi ties 15-17 procentų lygiu, rodiklio pagerėjimo nebuvo. Pagal mokestinės nepriemokos rodiklį, padėtis žymiai pablogėjo 1999 m., ir pasiekė prieškrizinę būklę 2003 m. Mokestinių nepriemokų ir apyvartos bei bendrojo vidaus produkto santykiai rodo, kad ekonominė padėtis pablogėjo 1999 m., pagerėjo 2002 m. Vartotojų kainų indeksas nagrinėjamu laikotarpiu išliko stabilus, tad neindikuoja ekonominės finansinės padėties pokyčių. Indėlių suma krizės pradžios nerodo, bet šios sumos padidėjimas po 2001 m. nurodo ekonominės padėties pagerėjimą. Šis rodiklis rodo, kad padėtis 1999 m. ir 1997 m. buvo tokia pati. Tiesioginių užsienio investicijų rodiklis neindikuoja krizinės būklės valstybėje. Biudžeto pajamų padėtis pablogėjo 1999 m., pagerėjo 2002 m., o 1999 m. buvo blogesnė nei 1997 m. Biudžeto pajamų padėtis pablogėjo 1998 m., nors po 1999 m. pajamų vykdymas pagerėjo, tačiau iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos nepasiektas tikslus biudžeto pajamų vykdymas. Biudžeto deficitas niekada nebuvo panaikintas, padėtis 1999 m. buvo geresnė nei 1997 m. Skolos augimas reiškia, kad valdžia nesugebėjo vykdyti visų savo įsipareigojimų asignavimų gavėjams iš mokestinių įplaukų, todėl skolinosi, 1999 metų valstybės finansų padėtis, įvertinus kitus ekonominius bei finansinius rodiklius, buvo labai artima valstybės nemokumui, bloga padėtis tęsiasi iki šiol. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos nustojo augti 1999 m., tik 2004 m. pasiekė buvusius augimo tempus. Valstybinio socialinio draudimo pajamos 1999 m. buvo didesnės nei 1997 m. Ekspertai išvadose nurodo, kad apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais.

Teismas, išsamiai ir nuosekliai išanalizavęs finansinės ir ekonominės ekspertizės akte pateiktus rodiklius, jų įtaką analizuojamo laikotarpio ekonominei ir finansinei valstybės būklei, vertina, kad tvirtinti, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999–12–28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, nėra pagrindo, nes, kaip matyti iš anksčiau pateiktų ekspertizės akte išdėstytų duomenų, lyginant atskirus rodiklius ar atskirus rodiklius vertinant atskirai, netgi galima būtų teigti, kad 1999 metais ekonominė ir finansinė padėtis buvo geresnė nei 1997 m., arba 1997 m. ir 1999 m. ekonominė ir finansinė padėtis buvo tolygi, be to, vertinant ir lyginant atskirus tiek ekonominius, tiek finansinius rodiklius matyti ir tam tikri prieštaravimai (pvz., vertinant BVP rodiklį teigiama, kad 1999 m. buvo sukurta daug daugiau gėrybių nei 1997 m., tačiau ekonominė padėtis blogesnė nei 1997 m.; vertinant „Sodros“ biudžetą taip pat nurodoma, kad 1999 m. valstybinio socialinio draudimo pajamos buvo didesnės nei 1997 m., tačiau padėtis blogesnė).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str., teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. To paties įstatymo 13 str. 1 d. reglamentuoja, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 str. nurodo, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Atsižvelgiant į paminėto įstatymo nuostatas, teismas, spręsdamas šį administracinį ginčą, taip pat vadovausis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškoje byloje suformuota praktika bei, siekdamas padėti pareiškėjai įgyvendinti jos procesines teises ir nustatyti tiesą šioje byloje, savo iniciatyva vadovausis ne tik šioje byloje šalių pateiktais rašytiniais įrodymais, bet ir tokiais duomenimis kaip oficialios statistinės ataskaitos, Vyriausybės ataskaitos, ataskaitos, pateikiamos Europos Sąjungos institucijoms, šių institucijų atliktų Lietuvos ekonomikos vertinimų išvadomis.

Analogišką ginčą su tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl neišmokėtos atlyginimų dalies nagrinėję teismai savo procesiniuose dokumentuose jau yra aktualius duomenis įvardiję ir juos analizavę (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007–03–13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A–3/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007–01–18 nutartis administracinėje byloje Nr. A10–01/2007). Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės interneto tinklapio skiltyje ,,Pagrindiniai ekonominės ir socialinės raidos rodikliai 1996–2006 m.“ viešai skelbiami tokie duomenys: 1999 m. gruodžio mėnesį, palyginti su praėjusių metų gruodžio mėnesiu, infliacija sudarė 0,3 proc.; bendrojo vidaus produkto pokyčiai procentais 1996 m. sudarė 5,1 proc., 1997 m. – 8,5 proc.; 1998 m. – 7,5 proc., 1999 m. sudarė –1,5 proc., 2000 m. – 4,1 proc., 2001 m. – 6,6 proc., 2002 m. – 6,9 proc., 2003 m. – 10,3 proc., 2004 m. – 7,3 proc., 2005 m. – 7,6 proc., 2006 m. – 7,5 proc.; bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, veikusiomis kainomis 1996 m. buvo 9 090 Lt, 1997 m. – 11 188 Lt, 1998 m. – 12 594 Lt, 1999 m. – 12 391 Lt, 2000 m. – 13 052 Lt, 2001 m. – 13 956 Lt, 2002 m. – 14 981 Lt, 2003 m. – 16 445 Lt, 2004 m. – 18 217 Lt, 2005 m. – 20 854 Lt, 2006 m. – 24 145 Lt; tiesioginės užsienio investicijos 1996 m. sudarė 1 406,4 mln. Lt, 1997 m. – 2 801,2 mln. Lt, 1998 m. – 4 162,5 mln. Lt, 1999 m. – 6 501,2 mln. Lt, 2000 m. – 8 252,1 mln. Lt, 2001 m. – 9 337,3 mln. Lt, 2002 m. – 10 661,9 mln. Lt, 2003 m. – 13 183,8 mln. Lt, 2004 m. – 13 699,4 mln. Lt, 2005 m. – 16 192,6 mln. Lt, 2006 m. – 23 895,8 mln. Lt; eksportas 1996 m. sudarė 10,6 mlrd. Lt, 1997 m. – 12,8 mlrd. Lt, 1998 m. – 12,9 mlrd. Lt, 1999 m. – 11 mlrd. Lt, 2000 m. – 14,2 mln. Lt, 2001 m. – 17,1 mlrd. Lt, 2002 m. – 19,1 mlrd. Lt, 2003 m. – 21,3 mlrd. Lt, 2004 m. – 25,8 mlrd. Lt, 2005 m. – 32,8 mlrd. Lt, 2006 m. – 38,8 mlrd. Lt; importas 1996 m. sudarė 15,5 mlrd. Lt, 1998 m. – 21,4 mlrd. Lt, 1999 m. – 18,5 mlrd. Lt, 2000 m. – 20,9 mln. Lt, 2001 m. – 24,2 mlrd. Lt, 2002 m. – 27,5 mlrd. Lt, 2003 m. – 29,4 mlrd. Lt, 2004 m. – 34,4 mlrd. Lt, 2005 m. – 43,2 mlrd. Lt, 2006 m. – 53,1 mlrd. Lt.

Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998–08–31 metiniame Lietuvos pažangos pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 1997 m. liepos mėn. iki 1998 m. liepos mėn. apžvelgdamas ekonominę padėtį nurodė, kad šiuo laikotarpiu ,,tęsėsi spartus BVP augimas: 1997 m. augimo tempai buvo 5,7 proc., 1998 m. I ketvirtyje BVP išaugo dar 6,9 proc. ir buvo 9,213 mlrd. Lt. (veikusiomis kainomis). Infliacijos tempai sulėtėjo nuo 13,1 proc. 1996 m. iki 8,4 proc. 1997 m. jie ir toliau lėtėja (1998 m. liepos mėn. infliacija, palyginus su 1997 m. liepos mėn. buvo 5,1 proc.); Vyriausybinės Europos integracijos komisijos 1999–07–01 metiniame pažangos pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 1998 m. liepos mėn. iki 1999 m. birželio mėn.“ pabrėžiama, kad ,,nepaisant Rusijos finansų ir ekonominės krizės sukelto neigiamo išorinio poveikio, Lietuva išlaikė ekonominį stabilumą, ir gerus makroekonominius rodiklius“, ,,1998 m. II p-1999 m. pradžios laikotarpiu Lietuvos ūkiui buvo būdinga žema infliacija, sulėtėjęs BVP augimas, padidėjęs nedarbas, spartus užsienio prekybos perorientavimas, einamosios sąskaitos deficitas bei žymus tiesioginių užsienio investicijų srauto išaugimas; 2000 m. rugpjūčio mėnesio metiniame Lietuvos pažangos pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 1999 m. liepos mėn. iki 2000 m. birželio mėn.“ Vyriausybinė Europos integracijos komisija nurodė, jog ,,2000 m. I ketv. Lietuvos ekonomikoje išryškėjo augimo tendencijos. Preliminariais duomenimis, 2000 m. sausio-kovo mėnesiais, lyginant su atitinkamu 1999 m. laikotarpiu, BVP išaugo 4,2 proc. ir sudarė 10,4 mlrd. Lt.“; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–07–01 pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 2000 m. liepos mėn. iki 2001 m. birželio mėn.“ nurodoma, kad ,,2000 m. pirmoje pusėje Lietuvos ekonomika augo 2,0 proc., o bendras metinis BVP augimas praėjusiais metais siekė 3,3 proc.“, ,,BVP 2000 m. išaugo 3,3 proc. BVP augimas vyko kiekvieną ketvirtį – antrąjį 2000 m. ketvirtį buvo užfiksuotas 0,5 proc., trečiąjį – 5 proc., o paskutinį 2000 m. ketvirtį BVP išaugo 3,6 proc. (lyginant su tais pačiais 1999 m. laikotarpiais)“; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio mėn. pranešime ,,Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 2001 m. liepos mėn. iki 2002 m. birželio mėn.” pažymima, jog ,,per apžvelgiamą 2001 liepos mėn.-2002 birželio mėn. laikotarpį Lietuvos ekonomika toliau augo, pagerėjo jos išorės ir vidaus pusiausvyra bei padidėjo jos konkurencingumas”, ,,2001 m. Lietuvoje buvo stebimas tolesnis BVP augimas (kuris tęsėsi ir 2002 m.)”.

Kaip jau ir auksčiau minėta, išanalizavus 1999, 2000 ir 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymus matyti, kad Lietuvos Respublikos Seimui 1999 metais ateinantiems 2000 metams patvirtintos didesnės nei praėjusiems 1999 metams darbo užmokesčio, nepaprastosios išlaidos, darbo užmokesčio išlaidos taip pat padidėjo, pavyzdžiui, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, ministerijoms (Krašto apsaugos ministerijai, Kultūros ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai). Panaši situacija buvo ir lyginant 2000 bei 2001 metams skirtus asignavimus darbo užmokesčiui (padidėjo Lietuvos valstybės kontrolei, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai prie Lietuvos Respublikos Seimo, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, Vaiko teisių pasaugos kontrolieriaus įstaigai, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Finansų, Krašto, apsaugos, Kultūros, Susisiekimo, Švietimo ir mokslo, Teisingumo ministerijoms), taip pat iš biudžeto skirta 1 000 000 Lt asignavimų Valdovų rūmams statyti.

Remdamasis anksčiau išdėstytų rašytinių įrodymų turinio sistemine analize teismas konstatuoja, kad valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvęs toks didelis, kad jį galima būtų apibrėžti sąvoka “itin sunki ekonominė, finansinė padėtis“, bei, kaip jau minėta, nepaisant susiklosčiusios padėties, kurią atsakovas laiko itin sunkia, ginčo teisės aktų priėmimo metu kai kurių kategorijų darbuotojams, finansuojamiems iš valstybės biudžeto, buvo padidintas darbo užmokestis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra konstatuota, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Kaip jau minėta, nė viena sąlyga (mažinimas visiems, nedidinimas niekam) nebuvo įvykusi.

Atsižvelgiant į byloje nustatytus ir anksčiau išanalizuotus faktus, pripažintina, kad pareiškėjos atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą.

Pareiškėja patikslintu skundu prašo priteisti jai neišmokėtą atlyginimą už laikotarpį nuo 2005–03–01 iki 2008–02–29. Bylos medžiaga rodo, jog D. Š. skundą išsiuntė teismui 2008–03–28. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str., darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Be to, šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja prašo priteisti jai neišmokėtą atlyginimą nuo 2005–03–01. Ekspertizės akte konstatuota, jog <... itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 m. >. Taigi finansinė ir ekonominė būklė 2005 m. ir vėliau gerėjo, todėl nebuvo jokio pagrindo apskaičiuojant darbo užmokestį taikyti koeficiento mažinimą. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas tenkintinas pilnai, priteisiant iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, D. Š. 93 785,56 Lt neišmokėto atlyginimo.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str., 127 str. 1 d.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos D. Š. skundas tenkintinas.

Priteisti pareiškėjai D. Š. iš Lietuvos Respublikos 93 785,56 Lt (devyniasdešimt tris tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt penkis litus ir penkiasdešimt šešis centus) neišmokėto atlyginimo.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.