Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo T. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nutarties, kuria prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. N2-2179-614/2014 pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui T. V. ir pagal atsakovo T. V. priešieškinį ieškovei A. V. dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamos vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr.N2-2179-614/2014 pagal šalių ieškinį ir priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamos vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo. 2014-02-12 teisme gautas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą T. V. gyventi skyrium nuo ieškovės ir uždrausti lankytis ieškovės ir vaikų gyvenamoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad 2014-02-08 namuose kilo konfliktas, kurio metu atsakovas panaudojo fizinį smurtą – sudavė planšetiniu kompiuteriu, ieškovė nuo smūgio užsidengė galvą. Atsakovas grasino. Dėl šio įvykio ji kreipėsi į policiją. Į policiją kreipėsi ir atsakovas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Iki teismas 2014-02-13 pritaikė byloje laikinąsias apsaugos priemones, įpareigojančias atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės, ieškovei su dviem vaikais - mažamete dukra A. ir 14 m. A. teko dėl iš atsakovo patiriamo fizinio ir psichologinio smurto, nuolatinės baimės jausmo išeiti iš namų ir laikinai glaustis pas tėvus. Atsakovas po 2014-02-05 teismo posėdžio tapo tiesiog nesuvaldomas, nesitvardė, savo pyktį išliedavo ir ant ieškovės, ir ant vaikų. Ieškovė jautėsi nuolat puolama ir terorizuojama, bijojo dėl savo ir savo vaikų gyvybės ir sveikatos, nes atsakovas kaip policijos pareigūnas turi leidimą naudoti ginklą, todėl įtūžęs galėtų jį panaudoti prieš ieškovę ir vaikus. Grįžti su vaikais į nuolatinius namus ieškovė negalėjo tol, kol teismas nepriėmė skundžiamos nutarties. Dabar vaikai (vienas iš kurių yra mažametis) gyvena jiems įprastoje aplinkoje, turi galimybę naudotis savo baldais, daiktais ir drabužiais, žaislais, knygomis. Vaikų gyvenamoji vieta teismo bylos nagrinėjimo laikui buvo nustatyta kartu su ieškove, tačiau atsakovas po konflikto išsivežė sūnų Tautvydą, apie sūnaus gyvenamąją vietą ieškovės neinformavo. Ieškovės nuomone, atsakovas papirkinėja sūnaus palankumą dovanodamas jam motorolerio dalis, motociklininko aprangą, vesdamas jį pramogauti, neskirdamas pakankamai dėmesio sūnaus mokslams. Būtent tokia yra tikroji priežastis, kodėl sūnus po konflikto gyvena su atsakovu.

Atsakovas šmeižia ieškovę ir jos artimus giminaičius kaltindamas tariamomis protekcijomis iš prokuratūros, teismų ar notariato pusės. Atsakovas nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti tokius atsakovo klaidingus teiginius; nušalinimo skundžiamą nutartį priėmusiam teisėjui nereiškė.

Atsakovas, nepaisant to, kad tarp jų su sutuoktine nuolat kyla konfliktai, piktybiškai siekia gyventi su ieškove bendruose namuose, nesutinka, matydamas, kad nepilnamečiams vaikams reikia ramios, emociškai stabilios aplinkos bei pastovios gyvenamosios vietos, geranoriškai, bent iki teismas priims galutinį sprendimą byloje, gyventi skyrium nuo ieškovės. Priešieškiniu atsakovas prašo teismo dalinti bendrą sutuoktinių namą natūrą. Taigi, atsakovas siekia prievarta savo sutuoktinę priversti ir toliau gyventi kartu. Tokį atsakovo elgesį ieškovė vertina kaip piktybišką piktnaudžiavimą savo kaip tėvo ir nekilnojamojo turto bendrasavininko teisėmis. Atsakovas, pateikdamas šį atskirąjį skundą siekia sugrįžti į bendrus su ieškove namus ir ją toliau terorizuoti, bauginti.

Atsakovas yra jaunas, sveikas vyras, turintis darbą policijoje, nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą (duomenys neskelbtini)), jį nuolat reikšmingomis piniginėmis sumomis remiančius tėvus (pats atsakovas į bylą yra pateikęs duomenis apie tai, kad laikotarpiu nuo 2005-06-07 iki 2013-03-22 tėvai jį parėmė viso 202 100 Lt suma). Kitų išlaikytinių, išskyrus savo nepilnamečius vaikus, atsakovas neturi. Šiuo metu atsakovas savo nuožiūra nustojo mokėti išlaikymą dviem dukroms, gyvenančioms su ieškove, vasario mėnesį sumokėjęs išlaikymo sumą tik vienai iš jų. Atsakovas, turėdamas įsipareigojimų bankui pagal dvi kredito sutartis, savo nuožiūra moka tik savo dalį įmokų pagal vieną iš jų. Todėl atsakovo teiginys, jog jis neturi lėšų arba vietos gyventi skyrium nuo ieškovės neatitinka tikrovės.

Motyvuojamoji dalis

VI. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta.

Pagal CPK 375 str., 384 str. 5 d. teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 str. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (LR CK 3.65 str.) be kitų tikslų, įtvirtintų LR CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-216/2011). Taigi LR CK 3.65 str. 2 d. 2 p. numato, kad kol bus priimtas teismo sprendimas, teismas, siekdamas apsaugoti vaiko, taip pat vieno iš sutuoktinių interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas.

Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tą aplinkybę, kad ieškovės ir atsakovo santykiai dėl skyrybų jau kurį laiką yra konfliktiški, sprendė, jog pateikti įrodymai sudaro pagrindą laikinai – iki teismo posėdžio suvaržyti atsakovo teisės į būstą ir įpareigoti kitam sutuoktiniui – atsakovui - gyventi skyrium nuo sutuoktinės ir vaikų, nes nuolatiniai šalių konfliktai ir nevaldomos emocijos grėsmę vaikų emociniam saugumui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ši laikinoji apsaugos priemonė proporcinga, nes tikėtina, kad šalių namuose kyla pavojingos konfliktinės situacijos, į kurias tiesiogiai ar netiesiogiai yra įtraukiami trys nepilnamečiai šalių vaikai.

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia tais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė betarpiškumo principą, nes atsakovas turėjo būti išklausytas apie įvykius šeimoje 2014-02-08, nes konflikto iniciatorė ir agresorė yra ieškovė; taip pat nurodo neturintis kitos gyvenamosios patalpos bei pakankamai lėšų butui išsinuomoti; pažymi, kad skundžiama teismo nutartis padarė neigiamą poveikį nepilnamečiui sūnui Tautvydui, kuris pareikalavo gyventi su apeliantu.

Vadovaujantis CPK 147 str. 1 d., teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, apie šio prašymo nagrinėjimą gali pranešti atsakovui, jei mano, kad tai yra būtina. Taigi įstatymas suteikia teismui teisę, o ne pareigą taikant laikinąsias apsaugos priemones apie tai informuoti asmenį, kurio atžvilgiu šios priemonės taikomos, todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, neišklausė atsakovo pozicijos, nėra pagrindas konstatuoti, kad ginčijama nutartis priimta pažeidžiant proceso teisės normų reikalavimus.

Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, įpareigodamas atsakovą gyventi skyrium nuo sutuoktinės A. V., uždraudžiant atsakovui lankytis ieškovės ir vaikų gyvenamojoje vietoje iki kito teismo posėdžio, t. y. iki 2014-03-28 įskaitytinai. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, šalių paaiškinimų, tarp šalių kyla konfliktai, į kuriuos netiesiogiai yra įtraukiami ir nepilnamečiai vaikai, vienas iš jų, pažymėtina yra mažametis. Apeliantas neneigia, jog tokie konfliktai tarp jo ir ieškovės yra kilę. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. 2014-02-08 šalių konflikto kilimo priežastis šalys nurodo skirtingas ir jas interpretuoja sau naudinga linkme, todėl šioje proceso stadijoje, esant konfliktiškiems santykiams tarp šalių, neįmanoma vienareikšmiškai teigti, kuris iš sutuoktinių kaltas dėl jo kilimo, tačiau nagrinėjamu atveju svarbiausia yra ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įsitikinęs, kad tarp šalių kyla konfliktai, į kuriuos įtraukiami nepilnamečiai šalių vaikai, privalėjo imtis laikino ginčo situacijos teisinio sureguliavimo ir priemonių, užtikrinančių šalių vaikų emocinę būseną ir jų saugumą.

Nors apeliantas nurodo, jog skundžiama teismo nutartis padarė neigiamą poveikį nepilnamečiui sūnui Tautvydui, kuris pareikalavo gyventi su apeliantu, tačiau, Lietuvos teismų sistemos Liteko duomenimis, įsiteisusia 2014 m. balandžio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-2179-614/2014, yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis nustatyta ieškovės (motinos) A. V. ir nepilnamečio jos sūnaus T. V. laikina bendravimo su vaiku tvarka iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Minėtoje nutartyje teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, šiuo metu nepilnametis T. V. gyvena kartu su atsakovu. Todėl negalima daryti išvados, jog šalių nepilnamečio sūnaus Tautvydo interesai skundžiama teismo nutartimi būtų pažeisti ir likę neapsaugoti.

Pažymėtina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad skundžiama nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų nukentėję (ar galimai nukentėtų ateityje) vaikų interesai , tuo labiau, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galiojo pakankamai trumpą laiko tarpą – nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. kovo 28 d., t.y. tik 43 dienas.

Pažymėtina, jog apeliantas yra sveikas, darbingas ir dirbantis (b.l. 25), nepateikė įrodymų, jog neturi lėšų nuomotis gyvenamosios patalpos (CPK 178 str.), be to, kaip minėta, laikinoji apsaugos priemonė pritaikyta pakankamai trumpam laiko tarpui. Kita vertus, laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrais nepatogumais asmeniui, kuriuo atžvilgiu jos yra pritaikytos.

Lietuvos teismų sistemos Liteko duomenimis, 2014 m. balandžio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-2179-614/2014, kuri yra įsiteisėjusi, buvo pakeistos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl ieškovės bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo ir patvirtintas 2014-04-15 teismo posėdyje pasiektas šalių susitarimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo: atsakovas įsipareigojo gyventi skyrium nuo sutuoktinės A. V., nesilankyti ieškovės gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini) iki kito teismo posėdžio, t. y. iki 2014-05-21 įskaitytinai, susitarta dėl bendravimo su vaikais tvarkos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad pats apeliantas įsipareigojo kitu panašios trukmės laikotarpiu (nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014-05-21) gyventi skyrium nuo ieškovės (sutuoktinės) ir nesilankyti ieškovės gyvenamojoje vietoje, patvirtina šioje nutartyje jau padarytą išvadą, jog trumpalaikis gyvenamosios vietos pakeitimas (kito būsto nuoma) apeliantui nesukėlė esminių neigiamų pasekmių

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros bei vaikų teisėtų interesų, protingumo principų, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.