Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2128-798/2008 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų (teismų, ikiteisminio tyrimo institucijų) veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė savo reikalavimą atlyginti žalą grindžia CK 6.272 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nors, ginčijant Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 6 d. nutartį, yra pagrindas pripažinti CK 6.272 str. 2 d. taikymo pagrindą. Byloje nėra duomenų, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 6 d. nutartį, kuria Šiaulių m. apylinkės vyriausiajam prokurorui perduota medžiaga parengtiniam tyrimui atlikti, kartu sprendžiant ir civilinio ieškinio klausimą, ieškovė būtų apskundusi. Tiek dėl šios teismo nutarties, tiek dėl kitų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmų nėra jokio procesinio sprendimo, kuris konstatuotų teismo, teisėjų ar ikiteisminio tyrimo institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų buvimo faktą. Teismas nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog, patenkinus ieškovės skundą, Šiaulių apygardos teismas 2002 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. nutartį, kuria ieškovė buvo išbraukta iš civilinių ieškovų sąrašo, ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. vasario 18 d. nuosprendį, savaime nesuponuoja sprendimus priėmusių subjektų veiksmų neteisėtumo. Pasak teismo, 1996 m. spalio 6 d., kai buvo priimta Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartis, galiojęs CPK 251 straipsnis numatė teismo veiksmus, kai, nagrinėjant civilinę bylą, išsiaiškinami nusikaltimo požymiai. Teismas išsiaiškinęs proceso šalies veiksmuose nusikaltimo požymius, turi apie tai pranešti prokurorui arba pats iškelti baudžiamąją bylą. Šiaulių m. apylinkės teismo teisėjas ir iškėlė baudžiamąją bylą pagal nusikaltimo, numatyto LR BK 274 ir 275 straipsniuose, požymius ir perdavė medžiagą Šiaulių m. apylinkės prokurorui parengtiniam tyrimui atlikti, kartu sprendžiant ir civilinio ieškinio klausimą. Teismas padarė išvadą, kad teisėtais teismo veiksmais, kuriuos numatė tuo metu galiojęs CPK (medžiagos perdavimas nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka teismo iniciatyva), negali padaryti žalos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. spalio 7 d. nutartyje pasisakė dėl A. B. pareikšto ieškinio ir nurodė, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose buvo visapusiškai išnagrinėti klausimai, susiję su nukentėjusios pareikštu civiliniu ieškiniu, apie tai motyvuotai ir argumentuotai buvo pasisakyta nuosprendyje bei nutartyje, juose buvo išanalizuotos visos aplinkybės, susijusios su civilinio ieškinio išsprendimu ir nustatytos šioje baudžiamojoje byloje. Teigti, kad teismai pažeidė BPK straipsnius, nėra pagrindo. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog, išduodant neatitinkančias įstatų UAB „Atrama“ pažymas, buvo suvaržytos ieškovės, kaip akcininkės, turtinės ir neturtinės teisės, padaryta moralinės ar materialinės žalos ir byloje nebuvo pagrindo ją pripažinti civiline ieškove. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenustatė žemesnės instancijos teismų padarytų teisės normų taikymo pažeidimų dėl to, kad A. B. civilinis ieškinys 572 834 Lt sumai paliktas nenagrinėtas, nurodant, jog teisiamieji nebuvo kaltinami dėl tiesioginės žalos padarymo A. B. . Teismas padarė išvadą, kad valstybės institucijų veiksmai ieškovės atžvilgiu dėl atsisakymo bylą nagrinėti civilinio proceso tvarka ir jos perdavimo nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka, buvo teisėti. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė ikiteisminio tyrimo institucijų bei teismo neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo nustatinėti kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nes, nesant bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, deliktinė atsakomybė negali būti taikoma. Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybę, jog ieškovės A. B. bylos nagrinėjimas užtruko nepateisinamai ilgą laikotarpį, 2007 m. liepos 24 d. sprendimu nustatė ir pripažino Europos Žmogaus Teisių Teismas, tad šios aplinkybės iš naujo teismo nebuvo nagrinėjamos (CPK 182 str. 2 d.).

1. Negalėdama naudotis akcininko teisėmis, ieškovė patyrė nuostolių, t.y. iš esmės neteko nuosavybės, kurią sudarė šių akcijų vertė. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 6 d. nutartimi jos ieškinys paliktas nenagrinėtas ir teismo iniciatyva perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje. Ieškovė buvo pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove baudžiamojoje byloje ir tokia procesinė padėtis buvo visą proceso laikotarpį iki LAT 2003 m. lapkričio 7 d. nutarties. Per šį laikotarpį ji neteko galimybės reikalauti nuostolių atlyginimo iš UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“, kurios 2003 m. bankrutavo. Tiek sudarant taikos sutartį, patvirtintą Šiaulių miesto apylinkės teismo 1995 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, tiek 1996 metais pateikiant ieškinį teismui, šios įmonės turėjo turto ir dirbo pelningai. Suklaidinta UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ pateiktų pažymų, ji atsisakė teisių į gyvenamojo namo dalį, dėl ko patyrė 127 350 Lt nuostolį (148 745 Lt -21 395 Lt (tikroji akcijų vertė). LAT 2003 m. spalio 7 d. nutartyje konstatavo, kad UAB „Matamata“ ir UAB „Atrama“ pažymose nurodytas P. B. priklausiusių šių įmonių akcijų skaičius ir vertė neatitinka tikrovės, tačiau nėra duomenų, kad V. L. , J. T. ir M. B. šiuos klaidingus duomenis pažymose nurodė tyčia. Tai, jog nebuvo pagrindo traukti šiuos asmenis baudžiamojon atsakomybėn, nereiškia, kad už jų veiksmais jai padarytus nuostolius niekas neturi atsakyti.

2. Galimybės atnaujinti procesą ir iš naujo pasidalinti turtą civilinėje byloje dėl santuokoje įgyto turto nėra, nes, pasibaigus baudžiamajam procesui, jau buvo pasibaigę ir prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminas (CPK 368 str. 2 d.). Kol baudžiamasis procesas nebuvo pasibaigęs, pagrindo minėtos civilinės bylos atnaujinimui nebuvo, nes apeliantė pagrįstai tikėjosi, kad jos patirti nuostoliai bus atlyginti valstybės institucijų iniciatyva iškeltoje baudžiamojoje byloje, kurioje ir buvo perduotas nagrinėti jos 1996 m. ieškinys.

3. Dėl valstybės institucijų veiksmų, t.y. atsisakymo bylą nagrinėti civilinio proceso tvarka ir jos perdavimo nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka, šios bylos nagrinėjimą per nepateisinamai ilgą laikotarpį ir kt., ji neteko galimybės gauti patirtų nuostolių atlyginimą. Šiaulių apygardos teismo 2003 m. kovo 12 d. nutartimi, LAT 2003 m. spalio 7 d. nutartimi patvirtinta, kad jos ieškinys nepagrįstai buvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje, ji nepagrįstai buvusi pripažinta civiline ieškove baudžiamojoje byloje. Valstybės institucijos savo veiksmais pažeidė įstatymų reikalavimus, numatančius, kad ieškovės reikalavimai yra sprendžiami ne baudžiamojo, o civilinio proceso tvarka. Baudžiamoji byla buvo iškelta ne atsakovui UAB „Atrama“, o atsakovo atstovams dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, kurie tiesioginio ryšio su pareikštu ieškiniu neturėjo, tad civilinio ieškinio perdavimas nagrinėti baudžiamojoje byloje nebuvo galimas. Baudžiamojo proceso tvarka ieškinys nebuvo išnagrinėtas iš esmės, o tik buvo nustatyta, kad jo nagrinėjimas baudžiamojo proceso tvarka nėra galimas.

4. Pažymėtina, kad civilinis ieškinys faktiškai nebuvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje, jis buvo perduotas tik kartu su medžiaga Šiaulių m. apylinkės vyriausiajam prokurorui, kuris turėjo nuspręsti ir civilinio ieškinio klausimą. Tokios galimybės CPK nenumatė. Ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, praėjus daugiau kaip septyneriems metams nuo pradinio ieškinio padavimo dienos, kai naujo ieškinio padavimas tapo negalimas dėl to, kad neliko atsakovų. Tuo buvo pažeisti teisėti lūkesčiai ir teisinio tikrumo principas.

5. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 6 d. nutartyje šios nutarties apskundimo tvarka nurodyta nebuvo, o CPK 251 str. nenumatė apskundimo teisės. Ta aplinkybė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 6 d. nutartis nebuvo apskųsta, nešalina veiksmų neteisėtumo. Apeliantė pagrįstai tikėjosi, kad teismo nutartis atitinka įstatymų reikalavimus, o ieškinys bus išnagrinėtas baudžiamojoje byloje ir priimtas sprendimas per protingą laikotarpį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas už žalą asmuo.

Prievolė atlyginti žalą, kaip civilinė atsakomybė, atsiranda tada, kai neįvykdoma įstatymuose ar sutartyje nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Sąlygos tokiai prievolei atsirasti yra nustatytos CK 6.247 ir 6.248 straipsniuose, pagal kurių nuostatas atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu (CK 6.247 str.), ir tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (6.248 str. 1 d.). Taigi, tam, kad atsakovui atsirastų pareiga atlyginti ieškovei padarytą žalą, būtina nustatyti ne tik žalos ieškovei atsiradimo faktą ir jos dydį, bet ir atsakovo neteisėtus veiksmus bei tai, kad žala atsirado būtent dėl šių neteisėtų veiksmų (priežastinį ryšį), o taip pat ir atsakovo kaltę.

Pagal CK 6 272 straipsnio 1 dalies nuostatą, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos - arešto - paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ar teismo kaltės. Taigi, pagal šį straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, tarp jų ir turto areštas. Pagal to paties straipsnio 2 dalies nuostatą, žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

Ieškinį valstybei dėl turtinės žalos atlyginimo šioje byloje ieškovė A. B. pareiškė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje nustatytu teisiniu pagrindu, prašydama šią teisės normą taikyti pagal įstatymo analogiją, o aplinkybėmis, kuriomis ji grindė savo reikalavimą (faktiniu ieškinio pagrindu) nurodydama tai, kad, jos įsitikinimu, turtinę žalą ji patyrė dėl valstybės institucijų veiksmų - atsisakymo bylą nagrinėti civilinio proceso tvarka ir jos perdavimo nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka, šios bylos nagrinėjimo per nepateisinamai ilgą laikotarpį, dėl kurių ji netekusi galimybės gauti patirtų nuostolių atlyginimą. Nagrinėjamu atveju ieškovė jai atsiradusią žalą kildina iš savo, kaip akcininkės, nuosavybės, kurią sudarė UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ akcijų vertė, netekimu, o valstybės atsakomybę dėl šios žalos sieja su jos civilinio ieškinio neišnagrinėjimu.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems asmenims. Todėl ieškovė, pareiškusi ieškinį valstybei dėl turtinės žalos atlyginimo, CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir turėjo įrodyti aplinkybes, kurios būtų pagrindas valstybės atsakomybei dėl jos patirtos turtinės žalos atsirasti, t.y. ne tik jai padarytos žalos faktą ir jos dydį, bet ir valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtus veiksmus bei tai, kad žala atsirado būtent dėl šių neteisėtų veiksmų (priežastinį ryšį), o taip pat ir atsakovo, šiuo atveju valstybės, kaltę.

Pažymėtina, kad 2004 metais ieškovė pareiškimu kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau tekste EŽTT) dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste Konvencijos) 6 ir 13 straipsnių pažeidimo, teigdama, kad ji neturėjo teisės į teismą, nes po ilgai trukusio proceso nebuvo priimtas sprendimas dėl jos civilinio ieškinio. Iš EŽTT 2007 m. liepos 24 d. sprendimo bei ieškovės pareiškimo šiam teismui nuorašo (b.l. 114-127, 175-195) matyti, kad EŽTT jos nurodytus Konvencijos 6 ir 13 straipsnių pažeidimus sudarančios faktinės aplinkybes yra tapačios aplinkybėms, kurios yra ir ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo pagrindas šioje byloje. Šios aplinkybės yra: ieškovės, kaip nukentėjusios ir civilinės ieškovės baudžiamojoje byloje, teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas, atsisakymas tenkinti jos, kaip civilinės ieškovės, reikalavimus, neteisingai taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, dėl ko ieškovės patyrusi ne tik moralinius, bet ir materialinius nuostolius, nes liko neišnagrinėtas jos pareiškimas dėl akcijų vertės priteisimo ir dėl šios priežasties atsirado pasekmės, kurių ji neturi galimybės išspręsti - užkirstas kelias teisėtai, pagal sudarytą taikos sutartį, perimti jai priklausančią nuosavybę.

EŽTT, išnagrinėjęs ieškovės A. B. pareiškimą, 2007 m. liepos 24 d. sprendimu nustatė, kad ieškovės atžvilgiu buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis dėl veiksmingos teisės į teismą nebuvimo ir pernelyg ilgos proceso trukmės, ir priteisė ieškovei 5 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes, nes turi res judicata galią, todėl juo konstatuoti faktai dėl nustatyto žmogaus teisių pažeidimo negali būti ginčijami ar iš naujo nustatinėjami, sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl nepateisinamai ilgo proceso ir su šiuo pažeidimu susijusių kitų žmogaus teisių pažeidimų klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2008). Todėl, kaip pagrįstai ir nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybės, kad ieškovės A. B. bylos nagrinėjimas užtruko nepateisinamai ilgai, iš naujo nenagrinėjamos.

Ieškovė A. B. be reikalavimo konstatuoti jos teisių pažeidimą ir priteisti neturtinę žalą EŽTT Lietuvos valstybei buvo pareiškusi ir reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Spręsdamas šį reikalavimą, EŽTT teismas konstatavo, kad negali nustatyti priežastinio ryšio tarp nustatyto pažeidimo ir pareikštos turtinės žalos, ir šio reikalavimo netenkino. Kaip jau minėta, faktinės Konvencijos 6 ir 13 straipsnių pažeidimo aplinkybės, kurias ieškovė nurodė savo pareiškime EŽTT, yra tapačios ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo pagrindu šioje byloje nurodytoms aplinkybėms. Todėl teisėjų kolegija, spręsdama turtinės žalos atlyginimo klausimą šioje byloje, privalo atsižvelgti į faktą, kad, nagrinėjant tas pačias aplinkybes, kuriomis ieškovė EŽTT grindė savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimu EŽTT nenustatė priežastinio ryšio tarp Konvencijos pažeidimo bei ieškovės nurodytos turtinės žalos, pasireiškusios nuosavybės, kurią sudarė akcijų vertė, netekimu.

Savo apeliaciniame skunde ieškovė nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, kurios yra jos ieškinio pagrindas šioje byloje ir kurios taip pat buvo nagrinėjamos EŽTT, t.y. kad dėl valstybės institucijų veiksmų - atsisakymo bylą nagrinėti civilinio proceso tvarka ir jos perdavimo nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka, šios bylos nagrinėjimo per nepateisinamai ilgą laikotarpį ir kt., ji neteko galimybės gauti patirtų nuostolių atlyginimą, negalėdama naudotis akcininko teisėmis, patyrė nuostolių - iš esmės neteko nuosavybės, kurią sudarė akcijų vertė, o perdavus ieškinį nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka, nebuvo galimybės pateikti naują ieškinį civilinio proceso tvarka, nes toks ieškinys būtų nepriimtinas dėl jo tapatumo. Kaip jau minėta, EŽTT konstatavus Konvencijos 6 straipsnio pažeidimą, priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir ieškovės nurodytos turtinės žalos nebuvo nustatytas. Kitų aplinkybių, leidžiančių konstatuoti valstybės institucijų neteisėtus veiksmus bei jų priežastinį ryšį su ieškovės nurodyta turtine žala – akcijų vertės netekimu – ieškovė nenurodė.

Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs šias ieškovės nurodytas aplinkybes, sudarančias jos reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo pagrindą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė ikiteisminio tyrimo institucijų bei teismo neteisėtų veiksmų, kurie būtų pagrindas valstybės civilinei atsakomybei dėl ieškovės nurodytos turtinės žalos atsirasti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutartimi yra konstatuota, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai visapusiškai išnagrinėjo klausimus, susijusius su nukentėjusios pareikštu ieškiniu ir BPK normos nebuvo pažeistos. Pagrįstas ir pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nei Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 6 d. nutartis, kuria ieškovės civilinis ieškinys buvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje, nei kiti procesiniai sprendimai dėl ieškovės pareikštojo ieškinio nėra pripažinti neteisėtais bei pagrįstai nustatė, kad ieškinio perdavimas nagrinėti baudžiamojoje byloje buvo teisėtas teismo veiksmas, numatytas įstatyme, todėl toks veiksmas negali būti pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti.

Turtinės žalos, kurią ieškovė reikalauja priteisti iš valstybės, dydį ieškovė sieja su jai nuosavybės teise priklausiusių UAB ,,Atrama“ ir UAB ,,Matamata“ akcijų vertės praradimu. Tačiau toks turtinės žalos, atsiradusios dėl veiksmingos teisės į teismą nebuvimo ir pernelyg ilgos proceso trukmės, skaičiavimas nėra pagrįstas ir tokia žala gali būti tik menama. Neišnagrinėjus civilinio ieškinio, negalima konstatuoti, kad toks ieškinys turėjo būti patenkintas ir kad tokia akcijų vertė ieškovei turėjo būti priteista ir išieškota. Todėl ieškovės teiginys, kad dėl valstybės institucijų kaltės - veiksmingos teisės į teismą nebuvimo ir pernelyg ilgos proceso trukmės - ji patyrė būtent tokią žalą, kurią sudaro akcijų vertė, nėra pagrįstas bylos duomenimis.

Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nėra nustatyti ne tik neteisėti valstybės institucijų veiksmai, kurie būtų sąlygoję ieškovės nurodytos turtinės žalos atsiradimą, bet ir pats žalos faktas bei jos dydis. Nesant visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nėra pagrindo priteisti reikalaujamą turtinę žalą. Todėl pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, ieškinį atmetė pagrįstai. Pagrindų, numatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Atmetus ieškovės apeliacinį skundus, netenkinamas ir jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš ieškovės priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. B. 6,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.