- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-29
- Bylos Nr.
- eI-4376-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04924-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- OOO „Karver“
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos teritorinei muitinei
- Advokatai
- Aurelija Vingrienė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos OOO „Karver“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Rusijos bendrovė OOO „Karver“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) su skundu (el. b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos TM) 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (LM18)-RŽ209-74 dalį, kuria pareiškėjai buvo paskaičiuotas papildomai mokėtinas importo pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM) ir šio mokesčio delspinigiai, bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 1A-414. Be to, pareiškėja prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.
Bendrovė nurodė, kad skundžiami sprendimai buvo priimti dėl to, kad ji transporto priemonėms vilkikui „Volvo FH“ ir puspriekabei „Krone SD“ nebuvo įforminusi laikinojo įvežimo procedūros, t. y. pažeidė Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 patvirtinto Bendrijos muitinės kodekso (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 204 str., nes pagal turėtą leidimą vežti krovinius tarp Rusijos ir Vokietijos neturėjo teisės krauti krovinio Lietuvoje. Pareiškėja pažymėjo, kad neginčija skundžiamu Klaipėdos TM sprendimu patvirtintos muito mokesčio prievolės, tačiau nesutinka su PVM priskaičiavimu, nes mano, kad, skolai atsiradus Bendrijos muitinės kodekso 204 str. pagrindu, PVM negali būti skaičiuojamas kaip už įprastą prekių importą. Tokią savo poziciją pareiškėja grindžia 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Šeštoji direktyva) 71 str. 1 d., kuri nustato, kad kai į Bendriją įvežamoms prekėms taikoma viena iš 156, 276 ir 277 str. nurodytų procedūrų ar aplinkybių, arba laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant importo muitais procedūros, arba išorinio tranzito procedūros, apmokestinimo momentas nustatomas ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai prekėms nebetaikomos tos procedūros ar aplinkybės. Pabrėžė, jog muitinė nevertino tos aplinkybės, kad Bendrovė nebuvo įforminusi laikinojo įvežimo neapmokestinant muitų mokesčiais procedūros transporto priemonėms, o prievolės, susijusios su laikinojo įvežimo neapmokestinant muitų mokesčiais procedūros taikymu, neįvykdymas nėra tolygus importui, kaip jis suprantamas pagal Šeštosios direktyvos 7 str., neatsižvelgiant į tai, kad dėl šio neįvykdymo gali atsirasti skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 204 str. Pažymėjo, kad Generalinio advokato išvadoje, pateiktoje Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo (toliau – ir ESTT) byloje C-480/12, taip pat yra išaiškinta, kad tam, jog prekes būtų galima apmokestinti importo PVM, iš pradžių reikia nustatyti, ar tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė konkrečiu atveju, prekės buvo importuotos, kaip tai suprantama pagal Šeštosios direktyvos 2 str. 2 p. Atkreipė dėmesį, jog PVM apmokestinamas tik toks prekių ir paslaugų teikimas, kai jis yra vykdomas už atlygį, be to, pareiškėjos įsitikinimu, jos transporto priemonės negali būti laikomos tiekiamomis prekėmis, kaip tai suprantama pagal Šeštosios direktyvos 14 str., nes ji neperdavė teisės disponuoti šiomis transporto priemonėmis jokiems tretiesiems asmenims. Pareiškėja pabrėžė, jog importo teisiniai santykiai šiuo atveju apskritai nesusiklostė, nes vilkikas, pasikrovęs krovinį, išvyko iš Lietuvos teritorijos ir, pristatęs krovinį į Vokietiją, išvyko ir iš Bendrijos teritorijos. Pareiškėjai priklausantis vilkikas ir puspriekabė į Bendrijos teritoriją (Lietuvą) įvažiavo laikinai, turėdamas tikslą pasikrauti krovinį Lietuvoje, Kelmės rajone, ir jį pristatyti gavėjui į Vokietiją. Mokestinė prievolė muitinei buvo nustatyta dėl to, kad nurodytam vilkikui nebuvo įforminta laikinojo įvežimo muitinės procedūra, tad mokestinės prievolės pripažinimo teisinis pagrindas taip pat rodo, kad muitinei buvo žinoma, jog vilkikas, ir tuo atveju, jeigu jam būtų įforminta laikinojo įvežimo muitinės procedūra, pasibaigus šios procedūros galiojimo laikotarpiui, buvo išgabentas iš Lietuvos Respublikos teritorijos, kas reiškia, kad vilkikas nebuvo importuotas į šalį ir joje nepasiliko, todėl, pareiškėjos nuomone, šiuo atveju neatsirado ir importo PVM objektas.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą (el. b. l. 42–43) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Įgyvendinimo nuostatos) 232 str. 1 d. b punktas nustato, kad transporto priemonės, išvardintos 556–561 str., vadovaujantis 579 str., laikomos deklaruotomis laikinajam įvežimui 233 str. nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruotos muitinei raštu arba žodžiu. Taigi pareiškėja, įvažiuodama į Bendrijos muitų teritoriją (kirsdama sieną), ginčo transporto priemones deklaravo laikinojo įvežimo muitinės procedūrai veiksmu. Laikinai įvežusi minėtas transporto priemones Bendrovė privalėjo laikytis visų prievolių, susijusių su laikinojo įvežimo muitinės procedūros taikymu, t. y. ginčo transporto priemones naudoti išimtinai vežimui, kuris prasideda arba pasibaigia už Bendrijos muitų teritorijos ribų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo išduotas leidimas gabenti prekes tarp Rusijos Federacijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei vykdyti tranzitinių krovinių pervežimus per Vokietijos Federacijos Respubliką. Patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėjos vykdytas prekių vežimas prasidėjo ir pasibaigė Bendrijos muitų teritorijoje, pagrįstai konstatuota, kad ji pažeidė laikinojo įvežimo muitinės procedūros vykdymo sąlygas ir jai, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 204 str. nuostatomis, atsirado importo skola muitinei. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 79 str., išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą, tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 3 str. 3 d. numato, kad importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. PVMĮ 14 str. 12 d. nustatyta, kad, kai įvežtoms į Europos Sąjungos teritoriją prekėms pradedami taikyti šio įstatymo 12³ str. 1 ar 3 d. nurodyti veiksmai, procedūros ar režimas, prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda, kai prekėms šie veiksmai, procedūros ar režimas nustojami taikyti šalies teritorijoje. Pagal PVMĮ 12³ str. 1 d. laikoma, kad ne Europos Sąjungos prekės importuotos šalies teritorijoje, jeigu šios prekės yra šalies teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Sąjungos teritoriją, išskyrus atvejus, kai įvežtos į Europos Sąjungos teritoriją ne Europos Sąjungos prekės ne išleidžiamos laisvai cirkuliuoti, o pateikiamos laikinajam saugojimui muitinės prižiūrimose laikinose prekių saugojimo vietose, įvežamos į laisvąją zoną ar padedamos į laisvąjį sandėlį, joms įforminama muitinio sandėliavimo, muitinės prižiūrimo perdirbimo, laikinojo įvežimo perdirbti neapmokestinant importo muitais, laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant importo muitais ar išorinio tranzito muitinės procedūra. Pastaraisiais atvejais laikoma, kad ne Europos Sąjungos prekės importuotos šalies teritorijoje tik tuo atveju, jeigu nustojus taikyti minėtąsias procedūras ar veiksmus prekės tebėra šalies teritorijoje.
Atsakovo nuomone, pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad prekių importas nenusiklostė, nes transporto priemonės vėliau išvyko iš Lietuvos Respublikos bei Bendrijos muitų teritorijos. Pažymėjo, kad vėlesni veiksmai su importuotomis prekėmis nelemia šių prekių apmokestinimo importo PVM, taigi, atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą bei nustačius, kad tuo metu, kai Bendrovės laikinai įvežtoms transporto priemonėms nustota taikyti laikinojo įvežimo muitinės procedūra (2014 m. spalio 4 d. į transporto priemones Kelmės rajione pakrovus prekes ir pradėjus vežimą, kuriam pareiškėja neturėjo leidimo), šios transporto priemonės buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos pagrįstai laikytos importuotomis PVM taikymo prasme ir apmokestintinos importo PVM.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos TM atsiliepime į skundą (el. b. l. 40–41) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, jog palaiko atsakovo poziciją.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė skundą tenkinti, remdamasi skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas byloje kilęs dėl papildomai mokėtino importo PVM ir šio mokesčio delspinigių pareiškėjai paskaičiavimo Klaipėdos TM ir Muitinės departamento sprendimais.
Nustatyta, kad pareiškėjai buvo išduotas tarptautinio krovinių vežimo leidimas EURO III Nr. 496477, pagal kurį pareiškėja turėjo teisę 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu vykdyti tarptautinius krovinių pervežimus automobiliniu transportu tarp Vokietijos Federacinės Respublikos ir Rusijos Federacijos, taip pat vykdyti tranzitinius krovinių pervežimus per Vokietijos Federacijos Respubliką automobiliu su priekaba (el. b. l. 53–54).
Kaip matyti iš įrašų minėtame leidime, į savo Rusijos Federacijoje registruotą vilkiką „Volvo FH“ ir puspriekabę „Krone SD“ Bendrovė 2014 m. spalio 4 d. Lietuvoje, Kelmės rajone, pakrovė krovinį, kurį išgabeno į Vokietiją.
Klaipėdos TM, nustačiusi, kad pareiškėja nesilaikė leidime EURO III Nr. 496477 nurodytų sąlygų, t. y. vykdė prekių gabenimą Bendrijos muitų teritorijos viduje iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacijos Respubliką, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 204 str. nuostatomis, 2015 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (LM18)-RŽ209-74 pripažino Bendrovę skolininke muitinei ir įregistravo jai 6 643 Eur muito, 12 784 Eur PVM, 426 Eur delspinigių ir 5 828 Eur baudos mokestinę prievolę už transporto priemones „Volvo FH“ ir „Krone SD“ (el. b. l. 85–88).
Iš dalies nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja kreipėsi su skundu į atsakovą, prašydama panaikinti importo PVM ir PVM delspinigių mokestinę prievolę, tačiau Muitinės departamentas skundžiamu 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 1A-414 patvirtino Klaipėdos TM sprendimą (el. b. l. 45–47).
Kaip matyti iš skundo argumentų, pareiškėja sutinka su jai paskaičiuotu muitu, tačiau mano, kad nagrinėjamu atveju ji nepagrįstai apmokestinta importo PVM, nes ginčo automobiliai nebuvo importuoti, be to, pareiškėjos teigimu, ji nebuvo įforminusi laikinojo įvežimo procedūros.
Visų pirma teismas pažymi, jog pareiškėja klaidingai teigia, jog ginčo automobiliams nebuvo įforminta laikino įvežimo procedūra. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Įgyvendinimo nuostatų 232 str. 1 d. b punktą transporto priemonės, išvardytos 556–561 str. vadovaujantis 579 str. laikomos deklaruotomis laikinajam įvežimui 233 str. nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruotos muitinei raštu arba žodžiu. Pažymėtina, kad Bendrovei priklausantys ginčo automobiliai „Volvo FH“ ir „Krone SD“ priskirtini prie Įgyvendinimo nuostatų 558 str. apibūdintų transporto priemonių (registruota už Bendrijos muitų teritorijos ribų asmens, kuris yra įsisteigęs už tos teritorijos ribų, vardu, jas naudoja už tos teritorijos ribų įsisteigęs asmuo, jos komercinio naudojimo atvejais jos naudojamos išimtinai vežimui, kuris prasideda arba pasibaigia už Bendrijos muitų teritorijos ribų), o pagal Įgyvendinimo nuostatų 233 str. vykimo per Bendrijos muitų teritorijos sieną veiksmas tokiu atveju reiškia, kad ginčo automobiliai automatiškai buvo deklaruoti laikinojo įvežimo procedūrai. Be to, atsižvelgiant į Įgyvendinimo nuostatų 558 str. reglamentavimą, tokio laikinojo įvežimo atveju visiškai atleidžiama nuo importo muitų.
Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, kad Bendrovė nesilaikė laikino įvežimo atleidžiant nuo muitų ir jai išduoto leidimo EURO III sąlygų ir Lietuvos teritorijoje į ginčo transporto priemones pasikrovė prekes, kurias nugabeno į Vokietiją. Pareiškėja iš esmės sutinka ir su jai pagal Bendrijos muitinės kodekso 204 str. paskaičiuota importo skola, tačiau nemano, kad ginčo transporto priemonės galėjo būti apmokestintos importo PVM.
Pagal PVMĮ 3 str. 3 d. importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Pagal PVMĮ 14 str. 12 d. prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda, kai prekės ne iš Europos Sąjungos teritorijos įvežamos į šalies teritoriją. Kai įvežtoms į Europos Sąjungos teritoriją prekėms pradedami taikyti šio įstatymo 12³ str. 1 ar 3 d. nurodyti veiksmai, procedūros ar režimas, prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda, kai prekėms šie veiksmai, procedūros ar režimas nustojami taikyti šalies teritorijoje.
Teismas pažymi, kad prie PVMĮ 12³ str. 1 d. nurodytų procedūrų minima ir laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant importo muitais procedūra, kurią, kaip minėta, taikė pareiškėja. PVMĮ 12³ str. 1 d. nustatyta, kad, kai įvežtos į Europos Sąjungos teritoriją ne Europos Sąjungos prekės ne išleidžiamos laisvai cirkuliuoti, o joms įforminama laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant importo muitais muitinės procedūra, nustojus taikyti minėtą procedūrą ir prekėms tebesant šalies teritorijoje, laikoma, kad ne Europos Sąjungos prekės importuotos šalies teritorijoje.
Teismo vertinimu, Bendrovės situacija atitinka PVMĮ 12³ str. 1 d. nurodytą atvejį, kadangi ginčo transporto priemonėms įforminta laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant importo muitais muitinės procedūra nutrūko Lietuvoje, 2014 m. spalio 4 d. Bendrovei pasikrovus prekes Kelmės rajone, todėl transporto priemonės „Volvo FH“ ir „Krone SD“ laikomos importuotomis Lietuvos teritorijoje ir pagal PVMĮ 3 str. 3 d. yra PVM objektas, todėl Klaipėdos TM sprendimas apmokestinti šias transporto priemones importo PVM bei atsakovo sprendimas patvirtinti tokį Klaipėdos TM sprendimą yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Atmetus Bendrovės skundą, nėra pagrindo atlyginti jai ir bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos OOO „Karver“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.