- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-31
- Bylos Nr.
- P-662-20-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Stasys Gagys, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Atsakovas
- Kauno valstybės, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Pareiškėjas
- J. R., O. R.
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-649/2010 pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą pareiškėjams J. R. (J. R.) ir O. R. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Kauno tarnyba) skundu (b. l. 5-13, I t.) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimo Nr. 2008/28-(25-58)-41 dalį dėl 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279 bei palikti galioti Kauno tarnybos sprendimus Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279.
Paaiškino, kad Komisija 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu nusprendė pripažinti neteisėtais Kauno tarnybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279 bei įpareigojo pareiškėjui J. R. teikti antrinę teisinę pagalbą. Nurodė, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Vilniaus tarnyba) sprendimu Nr. (1.8)-S-1802 teisėtai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu. Todėl Kauno tarnyba padarė išvadą, kad J. R. reikalavimas panaikinti Vilniaus tarnybos teisėtą ir pagrįstą sprendimą yra nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Pabrėžė, jog, gavusi pareiškėjo prašymą ir išnagrinėjus jame nurodytus reikalavimus, priėjo išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai apskųsti Vilniaus tarnybos sprendimą Nr. (1.8)-S-1795-08 bei atlyginti jam žalą dėl Vilniaus tarnybos neveikimo yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad priimant sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, vadovautasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, pagal kurį tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisinė pagalba iš viso teikiama 11 skirtingų bylų. Be to, vadovautasi ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu, numatančiu, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Kauno tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 atsisakė J. R. teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2008 m. rugsėjo 16 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Vilniaus tarnybos 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (1.8)-S-1802 apskundimo ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose dėl Vilniaus tarnybos 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (1.8)-S-1795-08 ir 2008 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. (1.8)-SD-1784-08 apskundimo bei Vilniaus tarnybos neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Kauno tarnyba antrinę teisinę pagalbą teikti atsisakė, nes antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama daugiau kaip trijose bylose, be to, antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Pažymėjo, jog nauja Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcija įsigaliojo 2008 m. balandžio 30 d. ir numatė, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Anksčiau galiojusioje Įstatymo 11 straipsnio redakcijoje antrinės teisinės pagalbos teikimas asmenims pagal bylų skaičių buvo neribojamas. Nustatė, kad pareiškėjo prašymai ir dauguma sprendimų, kuriuos vertino atsakovas sprendimuose Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279, buvo teikiami bylose iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo. Atsakovo sprendimai – 2006 m. rugpjūčio 18 d. Nr. 06-T-481-629 (su vėlesniais pakeitimais), 2006 m. rugpjūčio 18 d. Nr. 06-T-296/334/414-630 (su vėlesniais pakeitimais), 2006 m. spalio 24 d. Nr. 06-T-834-872 (su vėlesniais pakeitimais), 2007 m. gegužės 14 d. Nr. 07-T-184-671 (su vėlesniais pakeitimais), 2008 m. balandžio 3 d. Nr. TP-2-(2.2)-713/714-P-705, 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-1627, 2008 m. liepos 30 d. Nr.TP-2-(2.2)-08-T-872-1628, 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-154-P-1638, kuriais buvo suteikta pareiškėjui antrinė teisinė pagalba pagal jo prašymus, pateiktus iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, priimti po šios redakcijos įsigaliojimo. Pabrėžė, jog pareiškėjas kreipimosi metu įgijo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į bylų skaičių, pagal kreipimosi metu galiojusio Įstatymo nuostatas, kurios šios teisės neribojo. Nors kai kurie atsakovo sprendimai (2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-1627; 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-872-1628; 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-154-P-1638) priimti po naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, konstatavo, kad teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė pareiškėjo prašymų pateikimo metu galiojant senosioms Įstatymo normoms, neribojusioms antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal bylų skaičių. Atsižvelgė į principą lex retro non agit ir padarė išvadą, jog negalima reikalauti iš pareiškėjo laikytis tokių teisės normų, kurios negaliojo jam kreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo bei suteikė pareiškėjui teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į bylų, kuriose pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, skaičių. Konstatavo, jog Kauno tarnyba 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279 nepagrįstai atsisakė J. R. suteikti antrinę teisinę pagalbą, neturėdama faktinio ir teisinio pagrindo motyvuoti atsisakymą tuo, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau nei trijose bylose
II.
Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 154-162, I t.) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Komisijos sprendimą Nr. 2008/28-(25-28)-41 panaikinti ir priimti naują sprendimą – Kauno tarnybos sprendimus Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279 palikti galioti.
Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymėta, kad įstatymų leidėjas, priimdamas naują Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakciją, turėjo omenyje, kad antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama daugiau kaip trijose bylose sprendimo priėmimo momentu. Nagrinėjamu atveju sprendimo priėmimo momentu pareiškėjui teisinė pagalba buvo teikiama 11 bylų. Teigė, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas yra tęstinis procesas, o ne vienkartinis veiksmas. Be to, teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama. Pabrėžė, jog pareiškėjas, teikdamas prašymus, kuriuose nurodė analogiškus reikalavimus ir analogišką jų pagrindą, piktnaudžiavo jam suteikta teise.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 14 d. nutartimi Nr. A525– 649/2009 atsakovo apeliacinio skundo netenkino ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Nurodė, kad, remiantis nuo 2008 m. balandžio 30 d. įsigaliojusiu Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta teisė atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Pažymėjo, kad šiuo atveju sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo buvo priimti įvertinus pareiškėjo J. R. prašymus, pateiktus jau po minėtos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo (2008 m. rugsėjo 8 d. ir 2008 m. rugsėjo 30 d.).
Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą teisės normą, yra nurodęs (pvz., administracinė byla Nr. A143-955/2009), jog lingvistinis svarstomos materialinės teisės normos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyta faktinė aplinkybė (faktas, kad pareiškėjui jau teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip 3 bylose) yra pakankamas pagrindas nepatenkinti prašymo dėl tokios pagalbos suteikimo. Tai reiškia, kad, esant kitoms šios teisės normos taikymo sąlygoms (nustatytoms Įstatymo 11 str. 8 d.), ši faktinė aplinkybė leidžia (suteikia teisę) atsakovui atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau kolegija, atsižvelgdama į alternatyvų tokio leidimo pobūdį (aptariama teisės norma leidžia atsakovui ir nepasinaudoti šia teise), pažymėjo, kad, sprendžiant ginčus dėl aptariamos teisės normos taikymo, teismui yra būtina atsižvelgti ir į kitas, šioje teisės normoje tiesiogiai nenurodytas, tačiau sisteminio jos aiškinimo požiūriu bylai reikšmingas aplinkybes.
Nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. A261-448/2010), nustatant tokį minėtos normos taikymo faktinį pagrindą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą, turi būti vertinama, ar sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, priėmimo metu, pareiškėjui buvo po naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo suteikta pagalba trijose bylose. Tuo tarpu suteikta ir teikiama antrinė teisinė pagalba iki Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto įsigaliojimo, aiškinant šią teisės normą, nepatenka į naujo teisės akto reguliavimo sferą. Nurodė, kad Įstatymu tarnybai suteikiama teisė atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui tokia pagalba jau yra suteikta daugiau kaip 3 bylose, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, kad tokia faktinė situacija yra susiklosčiusi, todėl konstatavo, jog nebuvo faktinio pagrindo atsisakyti suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu.
Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodytas akivaizdus nepagrįstumas yra pateikto prašymo (jo turinio) vertinimo kategorija. Tokiam vertinimui atlikti pakanka asmens pateiktos informacijos, kuri akivaizdžiai parodo prašymo nepagrįstumą, ir tai turi būti nurodyta sprendime neteikti antrinės teisinės pagalbos (administracinė byla Nr. A143-249/2009). Pažymėjo, jog net ir tuo atveju, jeigu sprendime pateikti argumentai, susiję su bylų, kuriose pareiškėjui J. R. suteikta antrinė teisinė pagalba, kiekiu ir atitinkamai Vilniaus tarnybos 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (1.8)-S-1802 (kurį, siekdamas apskųsti pareiškėjas kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo) pagrįstumu, būtų vertinami kaip susiję su Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatyto pagrindo taikymu, tokie argumentai šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste negalėtų būti vertinami kaip pagrįsti.
III.
Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą.
Pažymi, kad buvo nukrypta nuo administracinių teismų formuojamos praktikos, pagal kurią, taikant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, į sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo skaičių taip pat įtraukiami sprendimai, priimti iki naujai įsigaliojusio Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto, jei antrinės teisinės pagalbos teikimas sprendimo priėmimo metu pagal šiuos sprendimus yra tęsiamas (administracinės bylos Nr. A822-1042/2009, Nr. A662-1207/2009, Nr. A502-1065/2009, Nr. A556-1283/2009, Nr. A146-271/2010). Mano, kad nurodytose administracinėse bylose faktinės aplinkybės yra analogiškos administracinėje bylose Nr. A525-649/2010 nagrinėtoms aplinkybėms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A525-649/2010 teismas gavo 2010 m. liepos 19 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį Nr. A525-649/2010 priėmė 2010 m. gegužės 14 d. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nebuvo praleistas.
Nagrinėjamu atveju atsakovo Kauno tarnybos prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.
Atsakovas savo prašyme nurodo, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte (aktuali redakcija nuo 2008 m. balandžio 30 d.) nustatyta, jog tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 19 d. nutartyje Nr. A525-649/2010 atsakovo skundą atmetė, motyvuodama tuo, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo, turėjo skaičiuoti tik tuos sprendimus, kuriais suteikta antrinė teisinė pagalba po naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo (nuo 2008 m. balandžio 30 d.) ir neskaičiuoti tų sprendimų, kuriais antrinė teisinė pagalba suteikta iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, neatsižvelgiant į tai, kad pagal tuos sprendimus pagalbos teikimas skundžiamo sprendimo priėmimo metu vis dar buvo tęsiamas. Tuo teisėjų kolegija nukrypo nuo administracinių teismų formuojamos praktikos, kurioje nustatyta, kad, taikant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, į sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo skaičių taip pat įtraukiami sprendimai, priimti iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, jei antrinės teisinės pagalbos teikimas sprendimo priėmimo momentu pagal šiuos sprendimus yra tęsiamas (administracinės bylos Nr. A822-1042/2009, Nr. A662-1207/2009, Nr. A502-1065/2009, Nr. A146-271/2010).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte (aktuali redakcija nuo 2008 m. balandžio 30 d.) nustatyta, kad tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui tokia pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009, sprendė klausimą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, remiantis tuo, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjai teikiama daugiau kaip trijose bylose, panaikinimo. Teismas šioje byloje, priešingai nei byloje Nr. A525-649/2010, kurioje prašoma atnaujinti procesą, spęsdamas klausimą ar pagrįstai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, į sprendimų skaičių įtraukė ir tuos sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kurie buvo priimti iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pagal septynis pareiškėjos prašymus Šiaulių ir Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. vasario 28 d., 2008 m. kovo 14 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. balandžio 4 d., 2008 m. balandžio 14 d., 2008 m. gegužės 8 d., 2008 m. gegužės 9 d. sprendimais jai suteikė antrinę teisinę pagalbą. Pagal visus šiuos sprendimus antrinė teisinė pagalba pareiškėjai skundžiamo sprendimo priėmimo momentu vis dar buvo teikiama.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A662-1207/2009, sprendė klausimą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, remiantis tuo, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, panaikinimo. Teismas šioje byloje, spęsdamas klausimą, ar pagrįstai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, į sprendimų skaičių įtraukė ir tuos sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kurie buvo priimti iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo. Teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pagal šešis pareiškėjo prašymus Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2008 m. sausio 2 d., 2008 m. sausio 1 d., 2008 m. vasario 8 d., 2008 m. kovo 14 d., 2008 m. kovo 26 d., 2008 m. balandžio 22 d. sprendimais jam suteikė antrinę teisinę pagalbą. Pagal visus šiuos sprendimus antrinė teisinė pagalba pareiškėjui skundžiamo sprendimo priėmimo metu vis dar buvo teikiama. Esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms, teismas pripažino, jog atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, remdamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009, sprendė klausimą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, remiantis tuo, kad jam tokia pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, panaikinimo. Teismas šioje byloje, spęsdamas klausimą, ar pagrįstai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, į sprendimų skaičių įtraukė ir tuos sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kurie buvo priimti iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo. Teismas konstatavo, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra preziumuojamas, kadangi asmeniui paskirto advokato įgaliojimai atitinkamo skundo nagrinėjimo metu nenutrūksta, nebent antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų nutrauktas ar pasibaigtų savaime. Teismas pažymėjo, kad, kai atsisakoma teikti antrinę teisinę pagalbą šiuo pagrindu, jokių papildomų argumentų nurodyti nereikia, užtenka konstatuoti atitinkamo kiekybinio rodiklio egzistavimą.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A146-271/2010, sprendė klausimą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. sausio 12 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, remiantis tuo, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, panaikinimo. Teismas šioje byloje, spęsdamas klausimą ar pagrįstai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, konstatavo, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu, t. y. 2009 m. sausio 12 d., pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo tęsiamas dviejose bylose: pagal tarnybos priimtus 2008 m. balandžio 22 d. ir 2008 m. sausio 2 d. sprendimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas baigiasi, kai visa teisinė pagalba, kuriai teikti buvo paskirta antrinė teisinė pagalba, yra suteikta. Tarnybos sprendimu skyrus antrinę teisinę pagalbą konkrečioje byloje, antrinės teisinės pagalbos teikimas baigiasi priėmus galutinį procesinį sprendimą byloje bei jį įvykdžius arba nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies numatytais pagrindais.
Lingvistinis svarstomos materialinės teisės normos (Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos, galiojančios nuo 2008 m. balandžio 30 d.) aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyta faktinė aplinkybė (faktas, kad pareiškėjui jau teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip 3 bylose) yra pakankamas pagrindas nepatenkinti prašymo dėl tokios pagalbos suteikimo. Tai reiškia, kad, esant kitoms šios teisės normos taikymo sąlygoms (nustatytoms Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje), ši faktinė aplinkybė leidžia (suteikia teisę) atsakovui atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis Nr. A143-955/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis Nr. A556-1283/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis Nr. A556-1314/2009).
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-649/2010 padaryta išvada, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo, turėjo skaičiuoti tik tuos sprendimus, kuriais suteikta antrinė teisinė pagalba po naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo (nuo 2008 m. balandžio 30 d.) ir neskaičiuoti tų sprendimų, kuriais antrinė teisinė pagalba suteikta iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, neatsižvelgiant į tai, kad pagal tuos sprendimus pagalbos teikimas skundžiamo sprendimo priėmimo metu vis dar buvo tęsiamas, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuotai praktikai kitose savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje Nr. A525-649/2010 savo išaiškinimą grindė, be kita ko, ir nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. A261-448/2010, dėl kurios patenkintas prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartimi Nr. P502-186/2010. Pažymėtina, jog atsakovas naują Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto normos redakciją taikė teisiniams santykiams jau po jos įsigaliojimo, nagrinėdamas pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 8 d. ir 2008 m. rugsėjo 30 d. prašymus, spręsdamas keliose bylose antrinė teisinė pagalba pareiškėjui vis dar yra teikiama ir priimdamas 2008 m. rugsėjo 25 d. ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas teisės principas lex retro non agit.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl atsakovo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-649/2010 yra tenkintinas, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl proceso atnaujinimo patenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-649/2010 pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą pareiškėjams J. R. (J. R.) ir O. R. dėl sprendimo panaikinimo.
Perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.