- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-25
- Bylos Nr.
- I-4477-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05091-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Irena Paulauskienė, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Kategorijos
- 1.24Bylos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2015 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. (1.7.)S-3074-3585-15 ir įpareigoti atsakovą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.
Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakė teikti jam antrinę teisinę pagalbą Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimui apskųsti, motyvuodama, kad jam jau yra teikiama antrinė teisinė pagalba 2 bylose. Pasak pareiškėjo, jis ne kartą buvo kreipęsis į Tarnybos Panevėžio skyrių, kad būtų nutraukta teisinė pagalba pagal 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą, nes advokatas visas savo funkcijas atliko. Kadangi advokatas atliko savo pareigas, pareiškėjo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad jis vis dar atstovauja pareiškėjo interesams.
Atsiliepimas
Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–13).
Nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 str. 7 d., pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 12 str. 2–14 p. ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (likusią dalį turi apmokėti pareiškėjas). Įstatymo 11 str. 7 d. 9 p. įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Pabrėžė, kad sutikimas apmokėti likusią antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį turi būti aiškiai išreikštas norinčio gauti antrinę teisinę pagalbą asmens prašyme, priešingu atveju, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti pareiškėjui šią pagalbą suteikti.
Paaiškino, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau buvo teikiama 2 bylose, taigi tai reiškia, kad už antrinės teisinės pagalbos jam teikimą kitose bylose valstybė būtų garantavusi ir apmokėjusi tik 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o likusią dalį turėtų apmokėti pats pareiškėjas. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas, pildydamas prašymą, aiškiai išreiškė nesutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, kurios negarantuoja ir neapmoka valstybė, todėl Tarnyba ir priėmė sprendimą atsisakyti suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.
Atsakovė pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tarnyba pabrėžė, jog, priimdama sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, privalo vadovautis lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, kokybės, efektyvumo, ekonomiškumo bei draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais, kurie padeda užtikrinti, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba būtų skirta asmenims, kuriems labiausiai jos reikia, o valstybės lėšos būtų paskirstytos racionaliai.
Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 39, 48).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilęs dėl Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. (1.7.)S-3074-3585-15, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 28 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą ir paskirti advokatą J. K. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimui apskųsti (b. l. 25–29).
Atsakovė skundžiamu 2015 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. (1.7.)S-3074-3585-15 pareiškėjo prašymo netenkino, motyvuodama tuo, kad pareiškėjui gali būti suteikta tik dalinai valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba, o jis savo prašyme išreiškė nesutikimą apmokėti jam priklausančią apmokėti išlaidų dalį (b. l. 16–17).
Teismas pažymi, kad atvejai, kada antrinė teisinė pagalba neteikiama, įtvirtinti įstatymo 11 str. 7 d., kurio 9 p. nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.
Esminis kriterijus, pagal kurį nustatoma valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis yra asmens turto ir pajamų lygis (Įstatymo 14 str. 5 d.), tačiau Įstatyme įtvirtinti ir kiti kriterijai, kurie gali nulemti valstybės apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydį. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 14 str. 7 d. pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 str. 2–15 p. ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Pažymėtina, kad Tarnyba skundžiamame sprendime nustatė, kad sprendimo priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba (išskyrus baudžiamąsias bylas pradėtas ne pagal skundus ir pareiškimus privataus kaltinimo tvarka) yra teikiama 2 bylose pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-14-P-2678-0810 administracinėje byloje bei pagal 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 administracinėje byloje.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas priskirtinas I turto ir pajamų lygiui, kuriam įprastine tvarka valstybė apmoka 100 proc. antrinė pagalbos išlaidų. Tačiau šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama dar 2 bylose, todėl, atsižvelgiant į Įstatymo 14 str. 7 d., minėtos išlaidos apmokamos tik 50 proc. Kaip matyti iš pareiškėjo Tarnybai pateikto prašymo, pareiškėjas pažymėjo, jog pats nesutiktų apmokėti dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 29). Kaip minėta, asmens nesutikimas apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį yra pagrindas atsisakyti teikti antrinę teisinė pagalbą, todėl darytina išvada, kad Tarnybos 2015 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. (1.7.)S-3074-3585-15 yra teisėtas ir pagrįstas.
Nors pareiškėjas skunde teigia, kad jam antrinė teisinė pagalba nebebuvo teikiama pagal Tarnybos Panevėžio skyriaus 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-14-P-2678-0810, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog Tarnyba 2015 m. spalio 9 d. sprendimu patikslino savo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. (1.7.)S-3074-3585-15 ir nurodė, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama ne pagal Panevėžio skyriaus 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-14-P-2678-0810, o pagal Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-02660 (b. l. 18). Pareiškėjas nepaneigė, kad jam antrinė teisinė pagalba buvo teikiama pagal Tarnybos Panevėžio skyriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-02660, todėl darytina išvada, kad ginčo atveju egzistavo Įstatymo 14 str. 7 d. įtvirtintos aplinkybės.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti atsakovės 2015 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. (1.7.)S-3074-3585-15 ir įpareigoti Tarnybą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Lygtinio paleidimo komisijos sprendimui apskųsti, tuo labiau kad pareiškėjas jau paleistas iš pataisos įstaigos. Taigi pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą