- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-25
- Bylos Nr.
- 2-1464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Artūras Driukas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- A. L., I. L., uždarosios akcinės bendrovės ,,Betomiksas“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Aurenta“, Algiui Lukoševičiui, I.
- Ieškovas
- AB "Swedbank"
- Trečiasis asmuo
- "Lutonė" Aurenta Betomiksas
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. L. , I. L. , uždarosios akcinės bendrovės ,,Betomiksas“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Aurenta“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutarties, kuria atsakovams taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-827-278/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Swedbank“ ieškinį atsakovams Algiui Lukoševičiui, I. L. , uždarajai akcinei bendrovei ,,Betomiksas“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Aurenta“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovas AB ,,Swedbank“ ieškiniu kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų laiduotojų pagal Kreditavimo linijos sutartį A. L. , I. L. , UAB ,,Betomiksas“ ir UAB ,,Aurenta“ 1 537 266,46 Lt skolą, sutartines palūkanas, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė imtis atsakovų atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. birželio 16 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir nutarė areštuoti atsakovams A. L., I. L. , UAB ,,Betomiksas“ ir UAB ,,Aurenta“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims, o turto nesant ar esant nepakankamai, areštuoti turtines teises bei pinigines lėšas, leidžiant atsakovams A. L. ir I. L. atsiskaityti su ieškovu, o atsakovams UAB ,,Betomiksas“ ir UAB ,,Aurenta“ mokėti darbo užmokestį darbuotojams, privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui, įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondą bei atsiskaityti su ieškovu, neviršijant 1 537 266,46 Lt sumos.
Teismas nutartyje nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, o tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovai A. Lukoševičius, I. L. , UAB ,,Betomiksas“ ir UAB ,,Aurenta“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutartį. Nurodo, jog nežiūrint į tai, kad ieškovas prašo priteisti solidariai iš atsakovų 1 537 266,46 Lt skolą, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nurodė areštuoti kiekvieno atsakovo turto už 1 537 266,46 Lt, t.y. keturis kartus daugiau nei ieškinio suma. Be to, pažymi, jog teismas nepagrįstai atsakovų atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes trečiasis asmuo UAB ,,Lutonė“ yra užtikrinusi savo prievolę įkeitimu ir hipoteka, o įkeisto turto vertė ženkliai viršija įsipareigojimus pagal Kredito linijos sutartį. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju yra perteklinis, pažeidžiantis ekonomiškumo ir proporcingumo principus.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas AB ,,Swedbak“ ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, priešingai nei teigia apeliantai, areštavo visų atsakovų turtą 1 537 266,46 Lt sumai, o ne kiekvieno atskirai. Bankas ieškinį pareiškė ne kredito gavėjui UAB ,,Lutonė“, bet laiduotojams, o laiduotojų prievolės bankui nėra užtikrintos įkeitimu. Be to, atsakovų pateikta turto vertinimo pažyma neatitinka įstatymų nustatytų reikalavimų, yra pasenusi (2008 m. rugsėjo 5 d.), taigi yra tik informacinio pobūdžio. Kadangi įkeisto turto vertė gali kisti, šiuo metu stebimas nekilnojamojo turto nuvertėjimas, todėl atsakovai nepagrįstai teigia, kad įkeisto turto užteks skolininko prievolės įvykdymui.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkinamas.
CPK 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių.
Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, kad ieškovas (pareiškėjas) turi teisę nuspręsti, ar ginti galimai pažeistas subjektines teises civilinio proceso nustatyta tvarka, kokio pobūdžio reikalavimus reikšti – turtinio ar neturtinio, jeigu turtinio, tai kokio dydžio, kurį asmenį (kuriuos asmenis) patraukti atsakovu (atsakovais) byloje (CPK 13 str.). Šalis, pareiškusi reikalavimus civilinio proceso tvarka bei kita šalis, kuriai pareikšti šie reikalavimai, turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčas tarp šalių nesprendžiamas, o tik atsižvelgiama, ar prašomos taikyti priemonės susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, ar jos iš tiesų gali užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą, ar egzistuoja reali grėsmė, kad netaikius šių priemonių būtų nebeįmanoma arba labai sudėtinga įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą (CPK 144 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad įkeitimu užtikrintos prievolės įvykdymui garantuoti laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tai reikalavimų daliai, kurių įvykdymui užtikrinti nepakanka įkeisto turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-7/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1126/2009). Ši taisyklė taikoma ir tuo atveju, jei atsakovu byloje traukiamas ne pagrindinis skolininkas, bet laiduotojas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1401/2010), todėl nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar ieškovui įkeisto trečiojo asmens turto realiai pakaktų tam, kad būtų įvykdyta skolininko prievolė kreditoriui.
Ieškovas reiškia reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų laiduotojų A. L. , I. L. , UAB ,,Betomiksas“ ir UAB ,,Aurenta“ 1 537 266,46 Lt skolą. Iš bylos duomenų matyti, jog be laidavimo sutarčių, 2004 m. rugpjūčio 30 d. Kredito linijos sutarties Nr. 04-034238-KL įvykdymo užtikrinimui bankui buvo įkeistas ir pagrindiniam skolininkui UAB ,,Lutonė“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis Beržų g. 5c, Panevėžyje. Atsakovai įrodinėja, jog bankui įkeisto turto vertė šiuo metu yra 3 270 000 Lt, o priverstinio pardavimo vertė – 2 460 000 Lt, todėl šio turto visiškai pakanka ieškinio reikalavimų užtikrinimui. Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą kilo ginčas dėl ieškovui įkeisto trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertės. Turto vertei pagrįsti atsakovai teismui pateikė Korporacijos Matininkai 2008 m. rugsėjo 5 d. Preliminarią išvadą dėl turto vertės nustatymo. Kaip nurodyta pačioje išvadoje, ji yra konsultacinio pobūdžio ir neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto vertinimo dokumentų turinio, todėl teisėjų kolegija šią išvadą vertina kritiškai, įkeisto turto vertei nustatyti pasirinkdama kitus byloje esančius įrodymus.
Įkeitimo metu šalys susitarė, jog pastato, kurio unikalus Nr. 4400-0470-7637, vertė yra 1 376 000 Lt, administracinio pastato, kurio unikalus Nr. 2796-3015-7099, su patalpomis Nr. 2796-3015-7088:0003, Nr. 2796-3015-7088:0002, vertė yra 420 000 Lt, o pastato su žeme, kurio unikalus Nr. 4400-0751-4796, vertė yra 620 000 Lt. Iš viso šalių susitarimu bankui buvo įkeista nekilnojamojo turto už 2 380 000 Lt (1 376 000 Lt + 420 000 Lt + 620 000 Lt = 2 380 000 Lt). Pagal Registrų centro viešai skelbiamus duomenis vidutinė bankui įkeistų nekilnojamųjų daiktų vertė 2010 m. sausio 1 d. buvo – pastato, kurio unikalus Nr. 4400-0470-7637, vertė 1 169 000Lt, administracinio pastato, kurio unikalus Nr. 2796-3015-7099, su patalpomis Nr. 2796-3015-7088:0003, Nr. 2796-3015-7088:0002, vertė 152 000 Lt, o pastato su žeme, kurio unikalus Nr. 4400-0751-4796, vertė 631 000 Lt. Iš viso 1 952 000 Lt (1 169 000 Lt + 152 000 Lt + 631 000 Lt = 1 952 000 Lt). Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog šiuo metu bankui įkeisto trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra sumažėjusi. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2009, yra konstatavęs, kad nekilnojamojo turto kainų kritimas ekonominės krizės metu apie 30 procentų pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kurios įrodinėti nereikia, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų formuojamą praktiką sprendžia, jog nesant atlikto turto vertinimo, kuris atitiktų teisės aktų keliamus reikalavimus, turto vertė turėtų būti nustatoma atsižvelgiant į įkeitimo metu buvusią ir šalių susitarimu nustatytą įkeisto turto vertę, mažinant ją 30 procentų. Todėl šalių susitarimu nustatyta bankui įkeisto turto vertė 2 380 000 Lt mažinama 30 procentų, t. y. 714 000 Lt, (2 380 000 Lt – 714 000 Lt = 1 666 000 Lt). Sumažinus šalių susitarimu nustatytą įkeisto nekilnojamojo turto vertę 30 procentų, turto vertė šiuo metu būtų apie 1 666 000 Lt. Kadangi ieškovas reiškia reikalavimą dėl 1 537 266,46 Lt sumos priteisimo, teisėjų kolegija pripažįsta, jog įkeisto turto vertės pakanka, kad būtų įvykdyta skolininko prievolė kreditoriui, todėl papildomų ribojimų laikinųjų apsaugos priemonių išraiška nustatymas atsakovams neatitiktų ekonomiškumo, proporcingumo ir protingumo kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atsakovams taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, kuri naikinama ir ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutartį.
Atmesti ieškovo akcinės bendrovės ,,Swedbank“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.