Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Išmanioji laboratorija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Išmanioji laboratorija“ ieškinį atsakovams Italijos Respublikoje registruotam juridiniam asmeniui MultiBusiness Italia SRLS ir Italijos Respublikos piliečiui L. G. dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Ieškovė savo įsipareigojimus pagal šias sutartis įvykdė, pateikė atsakovui MultiBusiness Italia SRLS užsakytus respiratorius FFP2, išrašė ir pateikė jam sąskaitas faktūras bendrai 91 150 Eur sumai, tačiau išankstiniu mokėjimu atsakovas MultiBusiness Italia SRLS sumokėjo tik 5 423 Eur ir liko skolingas ieškovei 85 721 Eur.

4. Taip pat paaiškino, kad sutarčių II dalies 2 punkte įtvirtinta, jog atsakovas MultiBusiness Italia SRLS įsipareigoja sumokėti už prekes po pristatymo, kitaip laiduotoju taps atsakovas L. G., įmonės direktorius. Įsiskolinimo nepadengė nei atsakovas MultiBusiness Italia SRLS, nei laiduotojas, todėl skolą ieškovė prašė priteisti iš atsakovų solidariai, taip pat priteisti delspinigius ir procesines palūkanas bei susijusias teisines ir kitas išlaidas.

5. Ieškovė pažymėjo, kad sutarčių VII dalies 2 punkte įtvirtinta, jog santykius, kylančius iš šios sutarties, reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymai. Abi šalys tokią valią išreiškė aiškiai ir nedviprasmiškai, kadangi tą patį pažymėjo visose sutartyse. Šiuo pagrindu ieškovė teigė, kad byla turėtų būti teisminga Lietuvos Respublikos teismams, o konkrečiai – Kauno apygardos teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

10. Nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliantė, kurios buveinės ir veiklos vieta yra Lietuvos Respublikoje, pareiškė ieškinį atsakovams – Italijos Respublikoje buveinę turinčiam juridiniam asmeniui ir Italijos Respublikos piliečiui. Kadangi tiek apeliantė, tiek atsakovai yra Europos Sąjungoje veikiantys subjektai, o ginčas kyla iš tarp šalių susiklosčiusių civilinių (komercinių) santykių, teismingumo klausimui spręsti, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, kilusio ginčo jurisdikcija šioje byloje nustatytina remiantis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Briuselio I bis reglamentas) nuostatomis. Remiantis Briuselio I bis reglamento 81 straipsniu, jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas valstybėse narėse.

11. Briuselio I bis reglamento 4 straipsnio 1 dalis numato, kad pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (Briuselio I bis reglamento 5 straipsnio 1 dalis).

12. Apeliantė pareikšto ieškinio teismingumą Lietuvos Respublikos teismams motyvuoja dviem pagrindais: i) susitarimu dėl jurisdikcijos (Briuselio I bis reglamento 25 straipsnis) ir ii) vienu iš specialiosios jurisdikcijos pagrindų – Briuselio I bis reglamento 7 straipsnio 1 punktu, pagal kurį asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas prievolės įvykdymo vietos teismuose.

13. Sprendžiant dėl apeliantės nurodyto pirmojo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos pagrindo, sutarčių VII dalies 2 punkte nustatyta, kad Santykius, kylančius iš šios Sutarties, reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymai (orig. angl., The relations arising from this Agreement shall be governed by the laws of the Republic of Lithuania). Iš šios sutarčių nuostatos apeliantė kildina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokiam sutarčių aiškinimui neturi pagrindo pritarti dėl toliau nurodomų priežasčių.

14. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo aspektu apeliantė be pagrindo sutapatina susitarimą dėl taikytinos teisės su susitarimu dėl jurisdikcijos (jurisdikcijos prorogacija). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau ne kartą yra išaiškinęs, kad jurisdikciją suteikiantį susitarimą reikia aiškinti ne kaip paprastą nuorodą į vienos ar kitos valstybės vidaus teisę, bet kaip autonomišką sąvoką (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo byloje C?543/10 21 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą pirmiausia išnagrinėti, ar šalys iš tiesų sutiko dėl jam jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis sutikimas turi būti aiškus ir tikslus), nes reglamente nustatytais formos reikalavimais šiuo tikslu siekiama užtikrinti, kad sutikimas būtų iš tikrųjų įrodytas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje C?322/14 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

15. Nagrinėjamu atveju pirmiau nurodytas susitarimo tekstas sutarčių VII dalies 2 punkte neatitinka nė vieno iš Briuselio I bis reglamento 25 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kurie leistų padaryti išvadą apie šalių valią sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos. Sutartyse nėra jokios šalių tiesiogiai ir aiškiais žodžiais (lot. expressis verbis) išreikštos valios ginčus, kylančius iš sutarties (sutarčių) nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose. Priešingai, nei nurodo ieškovė, tai, kad šalys susitarė dėl taikytinos teisės, neįrodo jų valios spręsti ginčus konkrečioje vietoje (valstybėje).

16. Savo ruožtu nėra pagrįstas apeliantės teiginys, kad ginčo nagrinėjamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus Italijos Respublikos teismuose negalėtų būti užtikrintas. Primintina, kad taikytinos teisės pasirinkimas ir jos taikymas yra šalių autonomijos išraiška ir fundamentali Europos Sąjungos tarptautinės privatinės teisės dalis, kuri užtikrinama tiek Lietuvos Respublikoje, tiek visoje Europos Sąjungoje (žr., pvz., 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 3 straipsnį).

17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliante, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos teismų jurisdikcija gali būti grindžiama Briuselio I bis reglamento 7 straipsnio 1 punktu. Pagal Briuselio I bis reglamento 7 straipsnio 1 punktą bylose, kylančiose iš sutarčių, jurisdikcija nustatoma pirmiausia įvertinus sutarties rūšį: pirmiausia – ar sutartis priskirtina prekių pirkimo–pardavimo sutartims, ar paslaugų sutartims (Briuselio I bis reglamento 7 straipsnio 1 punkto c papunktis). Nuo šio vertinimo priklauso prievolės įvykdymo vietos nustatyto kriterijai, kadangi Briuselio I bis reglamento 7 straipsnio 1 punkto a–b papunkčio taisyklės yra fundamentaliai skirtingos.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuosekliai plėtojamoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad Briuselio I bis reglamento sąvokos yra aiškinamos autonomiškai, t. y. nenukreipiant į valstybių narių vidaus taisykles (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo byloje C-386/05 Color Drack GmbH prieš Lexx International Vertriebs GmbH 30 punktą). Dėl šios priežasties apeliantės atskirajame skunde pateikta prievolės įvykdymo vietos samprata pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą ir ją plėtojanti teismų praktika nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga sprendžiant klausimą dėl jurisdikcijos pagal Briuselio I bis reglamentą.

19. Iš apeliantės pateiktų sutarčių akivaizdu, kad pagal šioms sutartims būdingą prievolę, tai yra pirkimo–pardavimo sutartys, kaip jos suprantamos pagal autonomišką jų sampratą Briuselio I bis reglamente (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo byloje C-381/08 Car Trim GmbH prieš KeySafety Systems Srl 33–43 punktus). Ginčų dėl pirkimo–pardavimo sutarčių jurisdikciją nustato Briuselio I bis reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoji įtrauka, kurioje įtvirtinta, kad parduodant prekes ieškinys gali būti pareikštas valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos. Taigi, nustačius, kad jurisdikcija grindžiama 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmąja įtrauka, prievolės įvykdymo vieta yra tik fakto klausimas.

20. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad nagrinėjamu atveju ginčas dėl atsakovo MultiBusiness Italia SRLS mokėjimo prievolės pagal sutartį ir papildomos (šalutinės) atsakovo L. G. laidavimo prievolės, kuriomis grindžiamas ieškinys, gali būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos pagrindu. Tiek atskiras įsipareigojimas pagal pirkimo–pardavimo sutartį, tiek šalutinė laidavimo prievolė nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl jurisdikcijos.

21. Pirma, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimai, kylantys iš šalutinės laidavimo prievolės, nagrinėjamu atveju priklauso nuo pagrindinės atsakovo MultiBusiness Italia SRLS prievolės pagal pirkimo–pardavimo sutartis jurisdikcijos (Briuselio I bis reglamento 8 straipsnio 2 punktas). Pastarosios jurisdikciją nustato Briuselio I bis reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoji įtrauka.

22. Antra, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Briuselio I bis reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunktis nustato prievolės įvykdymo vieta visiems iš konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties kylantiems įsipareigojimams, todėl sprendžiant dėl ieškinio teisingumo, atskiri įsipareigojimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį (pvz., mokėjimo prievolė) net nėra išskiriami (Ulrich Magnus, et al. Brussels Ibis Regulation - Commentary. Verlag Dr. Otto Schmidt, 2016, p. 210–211). Tuo labiau, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pažymėta, kad atskirai apibrėždamas „prievolės vykdymo vietą“ kaip vietą, kurioje sutartinė prievolė turi būti įvykdyta, Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė centralizuoti jurisdikciją visų sutartinių prievolių atžvilgiu prievolės vykdymo vietoje ir apibrėžti vienintelį teismą visiems sutartimi pagrįstiems ieškiniams (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo byloje C-386/05 Color Drack GmbH prieš Lexx International Vertriebs GmbH 39 punktą).

23. Taigi, Briuselio I bis reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmąja įtrauka apibrėžiama prievolės įvykdymo vieta yra taikoma visiems iš konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties kylantiems ginčams. Pastaroji, kaip minėta anksčiau, yra fakto klausimas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad ginčo sutartinių prievolių įvykdymo vieta pagal sutartis yra atsakovo MultiBusiness Italia SRLS buveinės vietoje – Italijos Respublikoje. Ši teismo išvada atskirajame skunde nėra kvestionuojama. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės pareikštų reikalavimų atsakovams MultiBusiness Italia SRLS ir L. G. dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo, nes šie reikalavimai turi būti reiškiami Italijos Respublikos teismuose (CPK 185 straipsnis; Briuselio I bis reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoji įtrauka, 8 straipsnio 2 punktas).

24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.