Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Virginijos Liudvinavičienės, teisėjų Aleno Piesliako ir Nijolės Žimkienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo S. R. prašymą dėl teisinės padėties palengvinimo, sušvelninant Vilniaus apygardos teismo 1988 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. Vilniaus apygardos teismo 1998 m. birželio 1 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 206 straipsnį 1 metų laisvės atėmimo bausme, 214 straipsnio 2 dalį 4 metų be baudos laisvės atėmimo bausme, 234 straipsnio 1 dalį 4 metų laisvės atėmimo bausme, 234 straipsnio 2 dalį 7 metų laisvės atėmimo bausme, 225 straipsnio 3 dalį 7 metų laisvės atėmimo bausme, 111 straipsnio 1 dalį 6 metų laisvės atėmimo bausme, 272 straipsnio 2 dalį 7 metų laisvės atėmimo bausme be baudos, tačiau su viso turto konfiskavimu, 272 straipsnio 3 dalį 9 metų laisvės atėmimo bausme be baudos, tačiau su viso turto konfiskavimu, 104 straipsnį 10 metų laisvės atėmimo bausme, 16 straipsnio 2 dalį ir 105 straipsnio 8 ir 12 punktus 13 metų laisvės atėmimo bausme su viso turto konfiskavimu, 105 straipsnio 8 ir 12 punktus mirties bausme, su viso turto konfiskavimu. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 1 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus, griežtesne bausme apimant švelnesnes, paskirta galutinė mirties bausmė, pakeičiant ją laisvės atėmimu iki gyvos galvos kalėjime, su viso turto konfiskavimu.

Vilniaus apygardos teisme 2018 m. rugpjūčio 1 d. gautas S. R. prašymas palengvinti jo teisinę padėtį, sušvelninant jam Vilniaus apygardos teismo 1998 m. birželio 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-8/1998 paskirtą laisvės atėmimą iki gyvos galvos, parenkant kitą bausmės rūšį, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, taip pat į Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybės) oficialią poziciją, suformuotą 2018 m. kovo 19 d. pastabose byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą, BPK 362¹ straipsnio pagrindais ir tvarka.

S. R. pažymi, kad EŽTT 2017 m. spalio 12 d. laišku informavo Vyriausybę apie nuteistųjų iki gyvos galvos pareiškimus ir pareikalavo pateikti savo poziciją dėl jų priimtinumo ir esmės bei nurodė atsakyti į teismo pateiktus klausimus, iš kurių svarbiausias buvo: „Ar kiekvieno ieškovo atžvilgiu buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos, kai jų nuteisimas iki gyvos galvos yra netrumpinamas („Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą“).

2018 m. kovo 19 d. Pastabose dėl bylos priimtinumo ir esmės Vyriausybė nurodo, kad Pareiškėjai galėjo pasinaudoti EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas, negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas principas, kad tais atvejai, kai nacionalinės teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis. Prašyme nuteistasis pabrėžia, kad pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

Be to, 2016 m. gegužės 9 d. Konstitucinio Teismo sprendime Nr. KT12-S5/2016 taip pat konstatuota, kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią. Ši doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas yra kitoks negu nustatytasis tarptautinėse sutartyse.

Prašyme nurodoma, jog Europos žmogaus teisių konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas taip, esą valstybės įstatymai numato ką kita. Valstybė Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje (1995 m. sausio 24 d. išvada). Be to, pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas, negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

Esant situacijai, kuomet oficialioji konstitucinė doktrina pateikia išaiškinimus dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos ir EŽTT praktikos taikymo, turi teisinės reikšmės ir BK 1 straipsnio 3 dalies teisinis reguliavimas, kuris numato, jog gali būti nustatomos ir kitokios bylų nagrinėjimo taisyklės, nei numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK).

Nuteistasis S. R. atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams teisės spragą užpildyti ad hoc, jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas jie galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu. Tuomet reikėtų konstatuoti, kad spręsdami bylas teismai taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi ir reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja.

Nepasinaudojimas teismams suteikta kompetencija užpildyti teisės spragas, kuomet to nepadaro įstatymų leidėjas, yra vidaus teisinių galimybių nepanaudojimas. Nacionaliniai baudžiamieji teismai turėtų būti laikomi kompetentingais užpildyti esamas teisines spragas ir užtikrinti skirtų nuosprendžių kalėti iki gyvos galvos teisinę peržiūrą, siekiant išanalizuoti galimą bausmės sušvelninimą.

Nuo EŽTT sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą praėjo beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas niekaip nesureguliavo baudžiamojo įstatymo taip, kad šis įstatymas atitiktų Konvenciją ir EŽTT praktiką. Šiuo atveju teisės spraga užpildytina ad hoc nuteistojo iki gyvos galvos, tai yra jo atžvilgiu, palengvinant jo teisinę padėtį BPK 362¹ straipsnio pagrindais ir tvarka, kadangi minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (Nr. 22662/13 ir 7 kiti) laikytinas švelninančiu bausmę teisiniu reguliavimu, pagal savo teisinę galią ne tik prilygstančiu įstatymui, bet net ir viršijančiu įstatymo teisinę galią.

Nors pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimo metu tokia EŽTT praktika, kokia yra suformuota EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą dar neegzistavo, tačiau šio prašymo padavimo metu minėtas EŽTT sprendimas reiškia, jog laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, nesant jos peržiūrėjimo galimybės, Lietuvos Respublikos teismuose negali būti skiriama.

Atsižvelgiant į 2018 m. kovo 19 d. pastabose išdėstytą Vyriausybės poziciją, teismas turi kompetenciją sušvelninti bausmę tiek, kad sušvelninta bausmė atitiktų Konvenciją ir jos išaiškinimus aktualioje EŽTT byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą. BPK 362¹ straipsnyje numatytas teisinis pagrindas palengvinti jo teisinę padėtį tokiu būdu, jog teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis būtų pakeistas tiek, kad juo paskirtoji bausmė atitiktų Konvenciją ir EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą išaiškinimus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. R. prašymas atmetamas.

BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, paduodant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus ar teikimus ir priimant teismo nutartis, vadovaujamasi BK 3 straipsnio nuostatomis.

S. R., atsižvelgdamas į EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą bei Vyriausybės oficialią poziciją, suformuotą 2018 m. kovo 19 d. Pastabose byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą, prašo palengvinti jo teisinę padėtį, sušvelninant jam Vilniaus apygardos teismo 1998 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, parenkant kitą bausmės rūšį. Šį prašymą grindžia tuo, kad minėtame EŽTT sprendime konstatuota, jog nacionalinis reguliavimas, kuriame nenumatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūra, pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus.

Apygardos teismas sutinka su prašymo argumentais, kad tiek pati Konvencija, tiek EŽTT sprendimai nacionalinėje teisėje turi būti taikomi tiesiogiai. Tačiau EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą yra aktualus nagrinėjamai situacijai tiek, kiek jame konstatuota, jog „net tie labiausiai pasibjaurėtinus ir baisiausius nusikaltimus įvykdę asmenys vis tiek išsaugo savo esminį žmogiškumą ir gebėjimą keistis. Nors jų laisvės atėmimo bausmės yra ilgos ir pelnytos, jie išsaugo teisę turėti viltį, kad vieną dieną jie išpirks savo kaltes. Šios vilties iš jų negalima visai atimti. Atėmus iš jų viltį, būtų paneigtas esminis jų žmogiškumo aspektas, ir tai prilygtų pažeminimui.“ (180 pastraipa). Taigi EŽTT sprendime konstatuota, jog nacionalinis reguliavimas, kuriame nenumatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūra, pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus. Tačiau šiuo atveju nebuvo konstatuota, kad priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo S. R. buvo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Dėl minimo EŽTT sprendimo reikšmės nuteistajam S. R. ir jo taikymo ad hoc nurodytina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktu išaiškinimu, teisės spragas teismai gali užpildyti tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme. EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu, priimtu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas konkrečiai nuteistajam S. R., t. y. nebuvo konstatuota, kad Vilniaus apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gruodžio 16 d. nutartimi, kuria S. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos, buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Taigi šiuo atveju prašoma vadovautis sprendimu, kuris priimtas kitam asmeniui. Dėl nurodytų aplinkybių būtų visiškai nepagrįsta teismui esančią teisėkūros spragą pašalinti ad hoc ir išaiškinimą, numatytą EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, tiesiogiai taikyti ir nuteistajam S. R., konstatuojant, kad ir šiuo atveju buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Prašyme remiamasi ir Vyriausybės oficialia pozicija, suformuota 2018 m. kovo 19 d. Pastabose byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74452/13, 48303/16 ir kiti), tačiau Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų. Taigi, teismo nesaisto Vyriausybės Pastabose byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74452/13, 48303/16 ir kiti) pateikta nuomonė dėl to, kokiu būdu turėtų būti šalinama esama teisės spraga dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros. Ši teisės spraga turėtų būti šalinama ne tiesiogiai taikant EŽTT sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, o šio sprendimo pagrindu keičiant nacionalinį teisinį reguliavimą. Tokiu būdu įstatyme būtų nustatyta aiški tvarka, kada ir kaip nuteistasis gali kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros, kokius kriterijus jis turi atitikti, norėdamas teismui pateikti tokį prašymą ir kad šis prašymas būtų patenkintas, taip pat kaip laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų keičiama į kitą bausmę ir pan.

Apygardos teismas sutinka su prašymo argumentais, kad iki šiol nėra sureguliuotas baudžiamasis įstatymas taip, kad šis įstatymas atitiktų Konvenciją ir EŽTT praktiką, tačiau pastebėtina, kad nuo EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą yra praėję metai, o valstybė, net ir vykdydama EŽTT sprendimus, ne visuomet gali užtikrinti nustatytų Konvencijos pažeidimų staigų pašalinimą, tam reikia atitinkamo laiko tarpo. Kita vertus, matyti, jog valstybė ėmėsi veiksmų, kad būtų įgyvendintas EŽTT sprendimas ir sudarytos teisinės sąlygos asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka Įstatyme nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Vyriausybės 2018 m. vasario 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programos“ Nr. 152 priede „Teisės aktų projektų, kuriuos Lietuvos Respublikos Vyriausybė siūlo įtraukti į Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programą, sąrašas“ yra numatyta, jog vienas iš siūlomų projektų yra BK 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas ir lydimieji įstatymų projektai, kuriais siekiama įgyvendinti EŽTT sprendimą ir sudaryti teisines sąlygas asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka įstatyme nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Tokiu būdu yra atliekami teisinio reguliavimo keitimo ir papildymo veiksmai, siekiant pašalinti esamą spragą ir užtikrinti EŽTT sprendimo įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa tai, kas aptarta, daro išvadą, jog nuteistojo S. R. prašymas yra nepagrįstas, todėl nesama pagrindo, vadovaujantis BPK 362¹ straipsniu, keisti nuteistajam S. R. Vilniaus apygardos teismo 1998 m. birželio 1 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-8/1998, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gruodžio 16 d. nutartimi, paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausmės rūšimi.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹, 364 straipsniais,

nutaria:

nuteistojo S. R. prašymą atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.