- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-23
- Bylos Nr.
- A-575-1958-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus, Lietuvos
- Pareiškėjas
- V. P.
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės atstovui Rišardui Jaščaninui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-5), kurį tikslino (b. l. 60), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Lietuvos valstybė) ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – ir Institucija) 2 803,51 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Paaiškino, kad dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos Sargybų būrio specialistu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį, 26 straipsnio 1 bei 3 dalis ir pažymėjo, kad toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo manymu, nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei ir tinkamas atsakovas šioje byloje gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl Institucijos, kaip darbdavio, netinkamo jo darbo užmokesčio apskaičiavimo, todėl Institucija taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje.
Pareiškėjo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 130-132) tikslino pareiškėjo skundo reikalavimą ir prašė iš atsakovų priteisti 2 659,65 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 27-29) atkreipė dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo VI skyrius, reglamentuojantis darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomas be išlygų. Nurodė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba yra finansuojama iš Lietuvos Respublikos biudžeto, asignavimų valdytojas yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas. Teigė, kad Institucijos vadas, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareigūnams, neturėjo nei finansinės galimybės, nei teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Nurodė, kad neaišku kodėl Institucija byloje gali būti tinkamas atsakovas, kai pareiškėjas teigia, kad tariama žala atsirado dėl priimtų sprendimų, kuriuos atliko ne Institucija, o įstatymų leidėjas. Manė, kad Institucija nagrinėjamoje byloje gali turėti tik trečiojo suinteresuoto asmens statusą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepime (b. l. 19-20) nurodė, kad Vyriausybė nedisponuoja dokumentais, susijusiais su pareiškėjui neapskaičiuotu ir/ar neišmokėtu darbo užmokesčiu, todėl nagrinėjamoje byloje valstybei turėtų atstovauti institucija, dėl kurios veiksmų (neveikimo) kildinama atsiradusi žala (darbo užmokestį išmokanti įstaiga).
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 130-132) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad reikia pritaikyti trejų metų senaties terminą, taip pat, kad Institucija nėra tinkamas atsakovas byloje. Teismui neatmetus skundo, siūlė atsakovu dėl žalos laikyti Lietuvos valstybę.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės priteisė 2 762,52 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.
Teismas nustatė, kad vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 23-26 straipsnių nuostatos, kurios remiantis to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Teismas nurodė Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX?856 redakcija) 25 straipsnio 1, 7 dalis, 23 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 6 dalį ir atkreipė dėmesį, kad 2008 m. gruodžio 9 d. buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Taip pat nurodė Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 ir 5 dalis, Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir pažymėjo, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikė, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs. Teismas nustatė, kad Institucijai, kaip darbdaviui kilo pareiga teisingai apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį pareiškėjui už jo atliktą darbą. Pažymėjo, kad tai, jog ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jei asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas nebuvo praleistas, todėl už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui priteisė 2 762,52 Lt.
III.
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 144-146), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.273 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybę turi atstovauti Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o Institucija gali turėti tik trečiojo suinteresuoto asmens statutą. Teigia, kad valstybei, kaip ir asmeniui, yra taikomos tos pačios žalos atlyginimo normos kaip teisės subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą neproporcingai priteisdamas darbo užmokesčio nepriemoką tik iš vieno atsakovo, t. y. Institucijos. Teigia, kad pasinaudodamas įstatymo jam suteikta teise, pareiškėjas pakeitė skundo dalyką, todėl trejų metų senaties terminas priteistinoms sumoms skaičiuotinas nuo patikslinto skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas patikslintą skundą padavė 2010 m. sausio 26 d., todėl piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007 m. sausio 26 d. iki 2010 m. sausio 26 d.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė taikyti trejų metų senaties terminą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas V. P. atsiliepimu (b. l. 153-154) prašo atmesti Institucijos apeliacinį skundą. Atkreipia dėmesį, kad už jo faktiškai atliktą darbą Institucija iki šiol nėra tinkamai atsiskaičiusi, o atsakovų kaltės laipsnis dėl žalos (negautų pajamų) padarymo ir jų galimi tarpusavio reikalavimai negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, nes skolininkų solidariojoje prievolėje atgręžtiniai reikalavimai kyla tik įvykdžius solidariąją pareigą (CK 6.9 str. 1 d. ir 6.279 str. 2 d.). Nurodo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 12 d. nutarimą ir pažymi, kad nėra teisinių kliūčių priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. įvykdyti sprendimą laikantis Konstitucijoje įtvirtintų principų ir įstatymuose nustatytų normų. Nesutina su apelianto argumentu, kad trejų metų terminas priteistinoms sumoms skaičiuotinas nuo patikslinto skundo padavimo teismui dienos. Nurodo, kad pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 151) prisideda prie Institucijos apeliacinio skundo ir prašo jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2005-2007 metus pareiškėjui V. P. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Minėta nutartimi išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė, o ne Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė trejų metų senaties terminą. Pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2008 m. balandžio 28 d., o iš jo prašymo matyti, kad prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoka yra iki 2007 m. gruodžio 31 d. (b. l. 60). Pažymėtina, kad atsakovas neprašė pirmosios instancijos teismo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio nustatytą ieškinio senatį, todėl pareiškėjui pagrįstai buvo priteista jo darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Iš byloje esančių atsakovo pateiktų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių (b. l. 8-13, 67-72) matyti, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui buvo neišmokėta 2 762,52 Lt. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir apskaičiavo pareiškėjui priteistiną darbo užmokesčio nepriemoką.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.