- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-29
- Bylos Nr.
- 2A-1077-260/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Izolda Nėnienė, Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- UAB „Ūkio banko lizingas“, UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“
- Ieškovas
- UAB „Astonbocas“
- Kategorijos
- 45.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Astonbocas“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-223-615/2011 pagal ieškovo UAB „Astonbocas“ ieškinį atsakovams UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB “Astonbocas” patikslintu ieškiniu prašė pripažinti nesąžiningais UAB „Ūkio banko lizingas“ veiksmus, pripažinti negaliojančiomis tarp atsakovų 2009-12-29 sudarytas pirkimo- pardavimo sutartis Nr. 7-132 ir Nr. 7-133, taikyti restituciją natūra - gražinti sutarčių Nr. 7-132 ir Nr. 7-133 dalyką - vamzdžių suvirinimo agregatą TECA 20-114 ir išilginio metalo pjovimo liniją LPR-4-T3 UAB „Ūkio banko lizingas“, o UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ gražinti pirkimo-pardavimo sutarčių kainą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, jog 2007-07-31 ir 2007-11-22 UAB “Astonbocas” ir UAB „Ūkio banko lizingas“ pasirašė laidavimo sutartis Nr. 7-21 ir Nr. 7-85, kuriomis ieškovas laidavo už UAB „SVM Metal“ ir įsipareigojo atsakyti UAB „Ūkio banko lizingas“ visu savo turtu, jeigu UAB „SVM Metal“ tinkamai nevykdys visų ar dalies savo prievolių pagal 2007-07-31 ir 2007-11-22 lizingo sutartis. Vilniaus apygardos teismas 2009-08-25 nutartimi UAB „SVM Metal“ iškėlė bankroto bylą. 2009-12-22 lizingo sutarčių turtas, t.y. vamzdžių suvirinimo agregatas TECA 20 -114 ir išilginio metalo pjovimo linija LPR-4-T3, buvo grąžintas savininkui - UAB „Ūkio banko lizingas“. 2009-12-29 UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Ūkio banko rizikos valdymas“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 7-132 ir 7-133, kuriomis buvo realizuotas minėtas lizingo sutarčių turtas už 50.000 Lt su PVM. Atsižvelgiant į tai, kad 2007 m. vamzdžių suvirinimo agregatas TECA 20 - 114 ir išilginio metalo pjovimo linija LPR-4-T3 buvo įsigyti už 5.826.254,72 Lt sumą, o 2009 m. šis turtas UAB “Ūkio banko lizingas” susijusiam asmeniui UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ buvo perleistas už itin žemą 50.000,00 Lt kainą, pirkimo-pardavimo sutartys vertintinos kaip pažeidžiančios teisėtus laiduotojo, t.y. ieškovo, interesus. Atsakovai pirkimo-pardavimo sutarčių kainą grindžia turto vertintojų UAB „Krivita“ pateikta Kilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 09-11-229, tačiau ši ataskaita neatspindi tikrosios lizingo sutarčių turto vertės.
Atsakovai su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas. Lizingo gavėjui UAB „SVM Metal“ 2009-08-25 buvo iškelta bankroto byla. Lizingo sutarčių turtą 2009-12-22 grąžinus savininkui - Lizingo davėjui, turtas buvo įvertintas nepriklausomų turto vertintojų ir realizuotas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 1 d. sprendimu (b.l. 35-37, t.II) ieškinį atmetė bei netenkino ieškovo prašymo dėl ekspertizės skyrimo. Teismas nustatė, kad UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „SVM Metal“ 2007-07-31 bei 2007-11-22 pasirašė lizingo sutartis, pagal kurias UAB „Ūkio banko lizingas“ UAB „SVM Metal“ nurodymu nupirko išilginio metalo pjovimo liniją LPR-4-T3 bei vamzdžių suvirinimo agregatą TECA20-114 ir perdavė jas lizingo gavėjui, kuris įsipareigojo minėtą turtą išpirkti. 2007-07-31 ir 2007-11-22 UAB „Astonbocas“ ir UAB „Ūkio banko lizingas“ pasirašė laidavimo sutartis Nr. 7-21 ir Nr. 7-85, kuriomis UAB „Astonbocas“ laidavo už UAB „SVM Metal“ ir įsipareigojo atsakyti UAB „Ūkio banko lizingas“ visu savo turtu, jeigu UAB „SVM Metal“ tinkamai nevykdys visų ar dalies savo prievolių pagal nurodytas lizingo sutartis. Vilniaus apygardos teismas 2009-08-25 nutartimi UAB „SVM Metal“ iškėlė bankroto bylą. 2009-12-29 UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Ūkio banko rizikos valdymas“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 7-132 ir 7-133, kuriomis išilginio metalo pjovimo liniją LPR-4-T3 bei vamzdžių suvirinimo agregatą TECA20-114 pardavė už 50.000 Lt. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiomis atsakovų 2009-12-29 tarpusavyje sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 7-132 ir 7-133, nes parduotų- pirktų daiktų kaina buvo mažesnė nei rinkos kaina. Teismas sprendė, jog ieškovo argumentas negali būti pagrindu kitų asmenų tarpusavyje sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius pripažinti negaliojančiais, nes Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 1 dalis ir 4 dalis, taip pat CK 6.313 straipsnio 1 dalis, leidžia pardavėjui ir pirkėjui laisvai susitarti dėl jiems priimtinos perkamų - parduodamų daiktų kainos, tame tarpe ir dėl kainos, mažesnės už šių daiktų rinkos vertę. Todėl teismas sprendė, kad ieškovo nurodyta aplinkybė dėl parduotų daiktų kainos negali būti pakankamu pagrindu kitus įstatymo reikalavimus atitinkančius pirkimo-pardavimo sandorius pripažinti negaliojančiais. Teismo nuomone, ginčijami sandoriai nepažeidžia ieškovo teisių. Ieškovas UAB „Astonbocas“ yra laidavęs atsakovui UAB „Ūkio banko lizingas“ už trečiojo asmens UAB „SVM Metal“ skolą. Teisminio reikalavimo dėl BUAB „SVM Metal“ skolos priteisimo iš UAB „Astonbocas“ atveju, UAB „Astonbocas“, laikydamas, kad reiškiamas reikalavimas yra per didelis, turi visas įstatymų jam suteiktas teises ginčyti reikalavimo sumą - prašyti nustatyti tikrąją UAB „Ūkio banko lizingas“ gražintų daiktų rinkos vertę, prašyti paskirti byloje ekspertizę šių daiktų rinkos vertei nustatyti, ginčyti Kilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 09-II-229, prašyti paskirti kitą kilnojamojo turto vertinimą ir kt. Tokias pat teises UAB „Astonbocas“ bei BUAB „SVM Metal“ administratorius turi ir nagrinėjamoje BUAB „SVM Metal“ bankroto byloje. Tais pačiais argumentais teismas netenkino ir ieškovo prašymo dėl ekspertizės skyrimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 46-49, t.II) ieškovas UAB „Astonbocas“ prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas formaliai taikė CK 6.156 straipsnį, įtvirtinantį sutarties laisvės principą. Ieškovas parengiamuosiuose procesiniuose dokumentuose yra nurodęs, kad CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas suteikia šalims teisę laisvai ir savarankiškai spręsti dėl sutarties sudarymo, jos turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyvios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai bei gera moralė. Todėl šalys yra laisvos tik tiek, kiek jos nepažeidžia imperatyvių įstatymo normų, teisės principų, viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų. Tuo tarpu atsakovai UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“, sudarydami ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis bei pasinaudodami teise savarankiškai nustatyti sutarčių sąlygas (konkrečiu atveju parduodamo turto kainą), nesilaikė CK 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto imperatyvaus draudimo piktnaudžiauti teise principo ir tokiu būdu pažeidė teisėtus ieškovo UAB „Astonbocas“ interesus. Atsakovų sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys laikytinos nesąžiningomis bei prieštaraujančiomis geros moralės reikalavimams, todėl jų sudarymas negali būti grindžiamas sutarčių laisvės principu. Todėl Kauno miesto apylinkės teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, neanalizuodamas ir netirdamas ieškovo pateiktų argumentų. Kauno miesto apylinkės teismas, visiškai netyręs galimo ieškovo teisių pažeidimo, deklaratyviai konstatavo, kad ginčijami pirkimo-pardavimo sandoriai ieškovo teisių niekaip nepažeidžia ir pažeisti negali. Ieškovas ieškinyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nurodė, kad, vadovaujantis CK 1.137 straipsniu, draudžiančiu piktnaudžiauti teise, atsakovas UAB „Ūkio banko lizingas“, siekdamas realizuoti lizingo sutarčių turtą, turėjo imtis visų priemonių, kad teisės laisvai disponuoti jam priklausančiu turtu įgyvendinimas nepažeistų kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Atsižvelgiant į tai, kad lizingo sutarčių turtas 2007 m. buvo įsigytas už 5.826.254,72 Lt sumą, o 2009 m. buvo realizuotas už 50.000,00 Lt sumą, akivaizdu, jog lizingo sutarčių turto perleidimo kaina neatitinka realios šio turto rinkos vertės (per dvejus metus turto kaina negalėjo taip kardinaliai sumažėti). Todėl UAB „Ūkio banko lizingas“, perleisdamas lizingo sutarčių turtą susijusiam asmeniui už itin žemą, rinkos kainų neatitinkančią 50.000,00 Lt sumą, nesiėmė priemonių, kuriomis be pagrindo nebūtų padaryti nuostoliai už lizingo sutarčių vykdymą laidavusiam asmeniui, ir tokiu būdu pažeidė teisėtus laiduotojo UAB „Astonbocas“ interesus - sukėlė ieškovui didelius turtinio pobūdžio praradimus, t.y. pareigą sumokėti lizingo sutarčių kainos ir turto pardavimo kainos skirtumą. Ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių kaina tiesiogiai įtakoja laiduotojo UAB „Astonbocas“ vykdytinos prievolės dydį. UAB „SVM Metal“ neįvykdžius prievolių pagal lizingo sutartis, pareiga vykdyti minėtų sutarčių pagrindu atsiradusias prievoles pereina ieškovui. UAB „Ūkio banko lizingas“, perleisdamas lizingo sutarčių turtą UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ už itin žemą, tikrosios rinkos vertės neatitinkančią kainą, nesąžiningais veiksmais siekė įgyti kuo didesnį laiduotojo UAB „Astonbocas“ turtą, pasinaudojant laidavimo sutartyse Nr. 7-21 ir Nr. 7-85 numatyta UAB „Astonbocas“ ir UAB „SVM Metal“ solidariąja atsakomybe. Kauno miesto apylinkės teismas visiškai nenagrinėjo aukščiau nurodytų aplinkybių, neanalizavo galimo atsakovų veiksmų sudarant ginčijamus pirkimo-pardavimo sandorius, prieštaravimo CK 1.137 straipsnyje įtvirtintam imperatyviam draudimo piktnaudžiauti teise principui. Atsakovai teigė, kad lizingo sutarčių turtas buvo perleistas už rinkos kainą, t.y. 50.000,00 Lt, kurią nustatė nepriklausomas turto vertintojas UAB „Krivita“ pateiktoje Kilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 09-11-229. Ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad turto vertintojų nustatyta vertinto turto rinkos kaina neatitinka realios tokio turto rinkos vertės, tačiau šie įrodymai teismo nebuvo tiriami, sprendime nepagrįstai nurodant, kad atsakovai galėjo susitarti ir dėl mažesnės nei rinkos vertė perleidžiamo turto kainos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 58-59, t.II) atsakovas UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliantas nepasinaudojo teismo suteiktomis galimybėmis pateikti įrodymus, paneigiančius UAB „Krivita“ nustatytą turto rinkos kainą, turto vertinimo ar ekspertizės neatliko. Pateikti skelbimai apie parduodamo turto kainas nėra įrodymas, patvirtinantis turto rinkos vertę, kuri nustatoma Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o atsakovo UAB „Ūkio banko lizingas“ atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, ieškovas teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neanalizavo visų bylos aplinkybių ir nevertino ieškovo ieškinyje pateiktų argumentų.
Apeliantas nurodo, kad atsakovai UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“, sudarydami ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis bei pasinaudodami teise savarankiškai nustatyti sutarčių sąlygas (konkrečiu atveju parduodamo turto kainą), nesilaikė CK 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto imperatyvaus draudimo piktnaudžiauti teise principo ir tokiu būdu pažeidė teisėtus ieškovo UAB „Astonbocas“ interesus, t.y. UAB „Ūkio banko lizingas“, perleido lizingo sutarčių turtą už itin žemą, rinkos kainų neatitinkančią, 50.000 Lt sumą, ir tokiu būdu pažeidė ieškovo interesus.
Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais. 2009-12-29 pirkimo-pardavimo sutartys Nr.7-132 ir 7-133, kuriose šalys (atsakovai) susitarė dėl perleidžiamo lizingo turto kainos, nepažeidžia imperatyvių teisės normų, neprieštarauja viešajai tvarkai nei gerai moralei, todėl pripažinti jas negaliojančiomis nėra teisinio pagrindo. Sutarčių turinį reglamentuojančios teisės normos leidžia pardavėjui ir pirkėjui laisvai susitarti dėl jiems priimtinos perkamų - parduodamų daiktų kainos, tame tarpe ir dėl kainos, mažesnės už šių daiktų rinkos vertę, todėl konstatuoti, jog ginčo atveju šalys, susitardamos dėl perleisto lizingo sutarčių turto kainos, pažeidė imperatyvias teisės normas, nėra teisinio pagrindo. Apeliantas, nurodydamas, kad UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ už itin žemą, tikrosios rinkos vertės neatitinkančią kainą, nesąžiningais veiksmais siekė įgyti kuo didesnį laiduotojo UAB „Astonbocas“ turtą, šių argumentų jokiais įrodymais nepagrindė. Atsakovas į bylą pateikė nepriklausomo turto vertintojo UAB „Krivita“ Kilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 09-11-229, kurioje perleisto lizingo sutarčių turto rinkos vertė nustatyta 50.000 Lt. Apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių UAB „Krivita“ nustatytą perleisto lizingo sutarčių turto rinkos vertę.
Ieškovas UAB „Astonbocas“ yra laidavęs atsakovui UAB „Ūkio banko lizingas“ už trečiojo asmens UAB „SVM Metal“ skolą. Todėl, apelianto nuomone, ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių kaina tiesiogiai įtakoja laiduotojo UAB „Astonbocas“ vykdytinos prievolės dydį, nes UAB „SVM Metal“ neįvykdžius prievolių pagal lizingo sutartis, pareiga vykdyti minėtų sutarčių pagrindu atsiradusias prievoles pereina ieškovui.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl BUAB „SVM Metal“ skolos priteisimo atsakovui UAB „Ūkio banko lizingas“ iš UAB „Astonbocas“ atveju, UAB „Astonbocas“, laikydamas, kad reiškiamas reikalavimas yra per didelis, turi visas įstatymų jam suteiktas teises ginčyti reikalavimo sumą - prašyti nustatyti tikrąją UAB „Ūkio banko lizingas“ gražintų daiktų rinkos vertę, prašyti paskirti byloje ekspertizę šių daiktų rinkos vertei nustatyti, ginčyti Kilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 09-II-229, prašyti paskirti kitą kilnojamojo turto vertinimą ir kt. Tokias pat teises UAB „Astonbocas“ bei BUAB „SVM Metal“ administratorius turi ir nagrinėjamoje BUAB „SVM Metal“ bankroto byloje. Todėl ieškovas, reikšdamas ieškinį pripažinti negaliojančiomis tarp atsakovų 2009-12-29 sudarytas pirkimo- pardavimo sutartis Nr. 7-132 ir Nr. 7-133 bei taikyti restituciją natūra, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą.
Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo motyvais pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar panaikinti nėra pagrindo. Todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 dienos sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.